JUOZAS PRUNSKIS
Didžiausias privatus universitetas Illinois valstybėje yra Lojolos universitetas Čikagoje. Jis taip pat yra vienas didžiausių katalikų universitetų visame pasaulyje. Jame šiais mokslo metais yra 15,202 studentai, 650 profesorių ir dar apie 800 ne visą laiką dirbančių dėstytojų.
Šios milžiniškos mokslo įstaigos kancleris yra kun. James F. Maguire, jėzuitas. Tas pareigas jis eina nuo 1970 metų. Anksčiau 20 metų jis buvo šio universiteto prezidentas.
Universitetas turi labai plačius užmojus ateičiai. Per ateinantį dešimtmetį yra pasiryžęs sutelkti 150 milijonų dolerių, kad galėtų finansuoti gabiųjų savo studentų ir profesorių mokslinius darbus, plėsti pastatus, apsirūpinti naujausiomis mokslo priemonėmis. Pažymėtina, kad Lojolos universitetas turi savo humanitarinių studijų padalinį Romoje, kur vykdoma didžiausia iš visų Europoje esančių Amerikos universitetų padalinių programa. Universiteto metinis biudžetas yra 65 milijonai dolerių. Kasmet jis padidėja maždaug 5 milijonais. Studentų įnašai teapmoka 60% išlaidų.
Universiteto kancleris T. Maguire šiemet švenčia 70 m. amžiaus sukaktį. Jis yra gimęs Čikagoje, mokslus ėjo St. Louis mieste. Jau yra buvęs rektorium West Baden kolegijoje ir St. Xavier universitete, Cincinnati mieste. Už nuopelnus mokslui apdovanotas Prancūzijos, Italijos ir Ekvatoriaus ordinais. Būdamas tokiose aukštose pareigose, jis yra labai prieinamas. Su juo teko pasikalbėti jo kabinete Hancock rūmų 24 aukšte, kur sienos nukabinėtos meniškais paveikslais, o pro langą matyti tyvuliuojantis Michigano ežeras.
J. F. Maguire, S.J., Lojolos universiteto kancleris.
Kancleris Maguire pasakojo, kad universitetuose intelektualinis gyvenimas yra stiprus. Ryškus susidomėjimas dienos problemomis, dabarties literatūra, politine padėtimi. Universitetus lanko dar ir specialūs paskaitininkai, informuodami įvairiose srityse. Patys universitetiniai kursai rodo, koks platus mokslinis susidomėjimas.
Paskui kanclerį paklausiau:
— Kokias dabarties problemas laikytumėte pirmaujančiomis?
Jis atsakė:
— Katalikams intelektualams, kaip ir kitiems, visų pirma rūpi socialinės problemos — kaip parūpinti maisto badaujantiems, alkaniems, kaip sėkmingiau kovoti su nusikaltimais, su narkotikų vartojimu, kaip geriau gyventojus aprūpinti butais, kaip tinkamiau suorganizuoti patogų transportą, kaip sėkmingiau įvesti visuotinį medicinišką aprūpinimą. Lojolos universitetas ypač koncentruoja savo studijas sveikatos ir socialinės gerovės srityse.
— Kokios dabartinės nuotaikos studentijoje?
— Ryškus susidomėjimas savo profesija, labiau negu anksčiau. Daugiau pasirenka praktiškuosius mokslus ir daugiau jiems ruošiasi pradinių metų studijose. Pvz. mes šiemet galėjome priimti 130 studentų mediciną studijuoti, o prašymų buvo 7,700. Tegalėjome priimti tik vieną iš 65. Teisės departamente vienam priimtam atiteko 10 atmestų. Ruoštis psichologijos doktoratui tegalime kasmet priimti 20, o prašymų turime 400. Studentai tai žino ir jau studijų pradžioje stengiasi pasispausti, kad turėtų gerus pažymius ir patektų įnorimos specialybės studijas. Ir pramonėje pirmenybę turi išėję studijas aukštesniais pažymiais. Studentai, tai žinodami, kietai dirba. Tačiau jie domisi ir kitomis, ypač socialinėmis, problemomis. Turime studentų, kurie savanoriškai vyksta į Apalachia kalnų neturtingųjų rajonus padėti ten besidarbuojantiems kunigams. Mergaitės padeda namuose, slaugo ligonius, globoja sergančių vaikus. Atostogose išvyksta keliasdešimt savanorių studentų tokioms socialinėms talkoms.
— Atrodo, kad dabar sumažėję maištingumo reiškiniai studentuose?
— Dabar universitetai gana ramūs, daugiausia dėl to susirūpinimo studijomis.
— Ar tenka Jums sutikti lietuvių?
— Žinau, kad savo universitete turime ir lietuvių profesorių, ir studentų. Juos susitinku, tik dažniausiai visai nežinodamas, kad jie lietuviai. Esu sutikęs lietuvių jėzuitų. Bruno Markaitis, talentingas muzikas, mums padėjo minėti universiteto 100 metų sukaktį, sukurdamas gerą oratoriją, kuri buvo profesionališkai atlikta. Žinau, kad lietuviai jėzuitai turi žymų fotografuotojo ir filmuotoją kun. Kezį.
— Ką patartumėte išeivijos lietuviams daryti, siekiant Lietuvos laisvės?
— Visų pirma neužmiršti efektyvaus kelio politikoje. Stengtis veikti į mūsų politinių vadų įsitikinimus, kad jie paremtų Lietuvos laisvės reikalą. Manau, kad patys lietuviškosios visuomenės vadai gerai žino visus veikimo kelius. Panaudotinos viešosios nuomonės formavimo priemonės, organizacijos, švietimas, kad visi suprastų, kaip Lietuvos žmonėms trūksta laisvės ir kiek neteisybės okupacijoje. Talentingas rašytojas ar dramaturgas gali efektyviu būdu perduoti pavergtos tautos viltis ir žinią kitiems, kad išgirstų apie Lietuvą ir jos problemas. Suprantama, išeivijos lietuviai turi būti vieningi, bendradarbiaudami su vadovaujančiais asmenimis.
— Prisipažinsiu, kad mano atsilankymo pas Jus tikslas buvo supažindinti lietuvius su jūsų mokslo įstaiga, bet taip pat tokius įtakingus žmones, kaip Jūs, sudominti Lietuvos reikalais.
— Gera mintis. Mes iki kaklo skęstame savo darbuose ir tik kai atsiranda kas nors, kas sužadina mūsų mintis kita kryptimi, susimąstome. Tokie pasikalbėjimai, kaip šis, paveiks mano ateities skaitymą ir atkreips į Lietuvos reikalus dėmesį daug daugiau, negu jei tokio kontakto nebūtų buvę.