BR. PETRAS KLEINOTAS, S.J.
Lietuvos nepriklausomybės laikais vyrų vienuolynai kandidatų į brolius nestokojo. Jėzuitų gimnazija Kaune, naujokynas Pagryžuvyje ir rezidencija Šiauliuose samdytų darbininkų beveik neturėjo — visus raštinių, namų ir ūkio darbus atliko pilnateisiai Jėzaus Draugijos nariai — jėzuitai broliai. Trys jėzuitai broliai (Andriejauskas, Aulinskas ir Tamkvaitis) pirmieji išvyko į Pietų Afrikos misijas. Panaši brolių atžvilgiu padėtis buvo ir kituose vyrų vienuolynuose. Todėl ir mano vienuoliško gyvenimo jaunystė prariedėjo labai mielų brolių Kristuje būryje. Bendri idealai, tos pačios jiems siekti priemonės ir bendras gyvenimas sudarė geras sąlygas dvasios polėkiams.
1934 m. T. Jonas Paukštys, S.J., išvertė ir išleido mažą knygelę, parašytą F. Alcaniz, S.J., "Meilės sutartis", kurioje trumpai, patraukliai ir aiškiai buvo išdėstyta pasiaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai ir to pasiaukojimo praktiškas vykdymas. Tos knygelės mintimis susižavėję, berods, keturi broliai Pagryžuvyje sutarėme kasdien iš eilės atlikti Jėzaus Širdies permaldavimo praktikas. Žinoma, to negalėjome paslėpti nuo namų vyresniojo ir dvasios vado T. Pauliaus Boegnerio — turėjome gauti jo pritarimą ir palaiminimą... Namų reikalus T. P. Boegneris tvarkė tvirta ranka, vadovaudamasis tėvišku gerumu ir rūpestingumu; naujokų ir visų namiškių dvasiniam gyvenimui jis vadovavo savo gražiu pavyzdžiu, mokymu ir išmintingais patarimais. Dažnai su juo kalbėdavome dvasinio gyvenimo temomis. Kai aš T. Boegneriui papasakojau apie mūsų pamaldumo naujas idėjas, porą kartų krankštelėjo (jis turėjo įprotį, nervinį ar kitokį, kalbėdamas krankšėti), sėdėdamas kėdėje su atramomis, visiškai ją pripildęs (buvo storokas), šiek tiek pasiklibino ir tarė: "Tikras pamaldumas prie Švč. Jėzaus Širdies gerai derinasi su Jėzaus Draugijos dvasia. Kai dėl Kristaus meilės stengiatės gerai atlikti visas savo pareigas, esate gerame kelyje. Tik nesteikite naujos "Draugijos". Mat, mes norėjome vadintis "Meilės karžygiais"...
Tais metais mūsų naujokyne buvo tik vienas ar du kandidatai į kunigus. Bet atsilankęs T. J. Kipas tarp kitko pasakė, kad į mūsų gimnaziją Kaune yra priimti keli berniukai, norį tapti kunigais jėzuitais. Tų metų rudeniop aš buvau perkeltas į Kauną darbui "žvaigždės" administracijoje. Pagryžuvyje likusius "Meilės karžygius" kiti broliai pradėjo pravardžiuoti "kleinotininkais", ir jie išnyko... Kaune man rūpėjo T. Kipo kandidatai į kunigus — kas ir kaip jais rūpinasi? Tada aš galvojau, kad Viešpaties tarnybon šaukiamiems jaunuoliams reikia, daugiau padėti — pagelbėti geriau pažinti ir karščiau pamilti Viešpatį Jėzų Kristų. Tiesa, Kauno jėzuitų gimnazijoje tada gražiai veikė mokinių "Sodalicija" ir, berods, jau slaptai — ateitininkai. Tačiau Sodalicijos nariai buvo kreipiami labdarybėn. Jie rinkdavo atliekamus drabužius ir kitokius daiktus, lankydavo Kauno fortuose vargingas šeimas, jas apdovanodavo. O man labiausiai rūpėjo moksleivių dvasinis gyvenimas, jų santykiai su Kristumi. Tam labai tiko pamaldumas prie Švč. Jėzaus Širdies, t.y. meilėje žmogaus jungimasis su Dievu, kas buvo ir pagryžuviečių brolių "Meilės karžygių" idėja. Pirmiausia tuo reikalu kreipiausi į rektorių T. Kipą. Jis mano sumanymui susidomėjimo neparodė, patarė tuo reikalu pasikalbėti su Sodalicijos vadovu T. K. Fulstu. Ir T. Fulstas nenorėjo prie "Sodalicijos" turėti "atskiros spintelės". .. Tik kai jam pasakiau norįs sudaryti nepertraukiamą Šv. Komunijų priėmimo eilę, prisiminė, kad čia gali būti "Eucharistininkų" sekcija, jau kitur veikianti prie Sodalicijų ir prie ateitininkų kuopų, mielai mano sumanymui pritarė ir tapo mūsų dvasios vadu. Tada T. Kipo minėtus kandidatus ir kitus gerus berniukus sutelkiau "Meilės karžygių" būrelin. Pirmieji buvo: Vaclovas Abišalas, Bronius Markaitis, Povilas Rabikauskas, Vincentas Slatkevičius, Juozas Stankevičius ir Alfonsas Žičius. Vėliau prisidėjo iš mano prisimenamų: Bronius Gedvilas, Jonas Giedrys, Feliksas Jucevičius, Vytautas Tvardauskas, Bronius Valadka ir kiti. Būreliui priklausydavo 15-20 moksleivių. Dvasios tėvas paskirdavo metų laikotarpiui pirmininką, sekretorių ir mišioms tarnautojų mokytoją. (Kai Rabikauskų Pauliukas buvo paskirtas savo draugus mokyti tarnauti mišioms, pasakiau jam: "Pauliau, jei sugebėsi būti geru ministrantų mokytoju, kada nors būsi profesorium". Tada Paulius Rabikauskas gerai mokė berniukus tarnauti mišioms, o dabar jis Romoje Gregorianumo universiteto profesorius, dėsto paleografiją ir diplomatiką). Sekmadienių popiečiais "Žvaigždės" administracijoje šaukdavome susirinkimus, kuriuose jie patys skaitydavo savo parašytus ir iš knygų religinio turinio straipsnelius bei eilėraščius. Baigiamasis žodis būdavo mano. Tuose susirinkimuose vyravo nuoširdžiai pamaldi nuotaika. "Meilės karžygių" vardas greitai pasirodė nepraktiškas. Naujo vardo sugalvojimo konkursą laimėjo Bronius Markaitis — "Kristaus kariai". Šūkį, "Eucharistiškoji Jėzaus Širdie, tu turi viešpatauti", pasiūlė T. Fulstas. Turėjome savo knygynėlį ir Jėzaus Širdies paveikslą. Pirmaisiais mėnesio penktadieniais prie to gėlėmis papuošto paveikslo vykdavo pamaldos: dvasios tėvo pamokslas ir bendras Jėzaus Širdžiai pasiaukojimo aktas. Visi turėjo stengtis savo dieviškąjį Vadą Kristų džiuginti — būti gerais Kristaus kariais. Atsiteisti už "neištikimybes" buvo įpareigotas, loterijos būdu išrinktas, vienas karys — "nostra victima" — mūsų auka. Turėjome tiek tuščių dėžučių, kiek būdavo pamaldose karių. Vienoje dėžutėje būdavo įdėtas kryželis su grandi-
J. Dovydėnas Grass Valley Ranch, Austin, Nevada, 1974
nėle. Berniukas, paėmęs dėžutę ir joje radęs tą kryželį, nešiodavo jį ant kaklo. Jo pareiga būdavo visas savo maldas, darbus ir kentėjimus aukoti Kristui už karius. Tik sekančio pirmojo penktadienio pamaldose sužinodavome, kas buvo "mūsų auka" — jis skaitydavo pasiaukojimo aktą. Leidome ir savo laikraštį — "Žvalgą". Berods, po metų veikimo pastebėjome, kad mums reikia ir "konstitucijos". Jos rašymo komisijon pateko Abišalas, Gedvilas ir Rabikauskas. Viename konstitucijos projekto svarstymo posėdyje aš jiems priminiau, kad Dievo malonėms pelnyti reikia aukos... Dar pridėjau: "Gera būtų, kad kas ir gyvybę už mus Dievui paaukotų..." Į tai atsakė pirmininkas Bronius Gedvilas: "Broliuk, toji auka būsiu aš..." Tų pačių metų gegužės mėnesį jis su kitais dviem draugais pėsti nukeliavo į Pažaislį aplankyti Marijos stebuklingo paveikslo. Grįždami poilsiui atsisėdo ant dar šaltos žemės. Gedvilas susirgo smegenų uždegimu. Po kelių dienų jis savo pažadą įvykdė — mirė... Apie mūsų parašytą konstituciją T. Boegneris pasakė, kad ji panaši į vienuolyno regulas. Iš Kaune veikusios "Kristaus karių rinktinės" penki įstojo į Jėzuitų ordiną (du vėliau išstojo), vienas tapo vyskupu, vienas klebonauja, vienas daktaras, vienas žurnalistas redaktorius. Du mirė, būdami Kristaus kariais. Apie kitus neturime žinių.
J. Dovydėnas Jaunieji ūkininkai (Young Ranchers) Grass Valley, Nevada, 1974.