(Tęsinys)
ANTANAS L. RUBŠYS
3. DIEVAS ŽMOGAUS NELAIMĖJE
Senasis Testamentas yra ne tik žydų, bet ir krikščionių Šventraštis. Matėme jame klasišką žmogaus būvio istorijoje sampratą. Žydų Šventraščio ryšio su krikščionybe klausimas gimė kartu su gimstančia Bažnyčia. Klausimo istorija įdomi. Jis tebėra gyvas ir opus nūdien, nes rišasi su paties Jėzaus iššūkiu: "O jūs kuo mane laikote?" (Mk 8. 29).
Įsikūnijimas, Dievo tapimas žmogumi, turi istoriškus laiko ir vietos rėmus ir paklusta istorijos tėkmei bei raidai. Istorijos Viešpats — "Jis-Yra (istorijoje dėl mūsų)" — tapo istorijos objektu. Jėzus buvo ir lieka pirmojo amžiaus po Kristaus žydas iš Palestinos.31 Žydu gimė, gyveno ir mirė. Mylėjo savo tėvynę ir tautą. Tad norint Jėzų pažinti, reikia jam pripažinti jo istorišką veidą.
Religijų istorija atskleidė dvejopą religiją žmonijoje: istorišką ir mitologišką. Istoriška religija randama judaizme, krikščionybėje ir islame. Visos kitos religijos laikomos mitologiškomis. Istoriška religija kilo iš istoriško ir istorijai prasmingo įvykio; o mitologiška remiasi "tariamu" įvykiu. "Tariamas" įvykis niekuomet nėra buvęs, bet yra tikrovės užburto rato simbolis.32 Mitologiškas įvykis "niekad neįvyko, bet visad yra".33 Istoriškam įvykiui yra būdingas vienkartiškumas. Judaizmas ir krikščionybė yra paremti vienkartiškais įvykiais istorijoje, kurių dėka istorijos raidoje yra prasminga tikrovė. Nors ši tikrovė ir prašoka laiko bei vietos varžtus, tačiau ji šių varžtų niekuomet nepaneigia ir iš jų nebėga. Naujajame Testamente skelbiamas iššūkis į Prisikėlusįjį Viešpatį. Apaštalų įsitikinimu, prisikėlusis ir išaukštintas Viešpats yra tas pats Jėzus, kurį jie pažino savo istoriška patirtimi. Taigi apaštalai skelbia tikėjimą Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu kaip istoriniu įvykiu. Per juos Dievas įžengė į istoriją vienkartiniu būdu ir, kartą įžengęs, pasilieka joje žmogaus "išganymui" ir "nuteisimui". Kas randa Jėzų iš Nazareto, tas randa Dievą istorijoje (Jn 14, 9).
Geroji Naujiena buvo ir yra Bažnyčios skelbiama kaip Izraelio istorijos atbaigimas. Tiesa, yra bandymų teigti, kad Jėzaus ir Jo mokinių žydiškumas yra tik atsitiktinumas.34 Sakoma, jog Geroji Naujiena išaugusi iš anų žydiškų rėmų ir pasipuošusi pagonių (ypač graikiško helenizmo) išraiška, pasijusdama čia visiškai namie. Ar nėra Jėzaus ir Jo mokinių žydiškumas lygiai toks pat istoriškas atsitiktinumas, kaip ir Mindaugo ar Vytauto Didžiojo gimimas mūsuose ir jų lietuviškas veidas? Kiekvienas žmogus gimsta į istorijos tėkmę bei raidą laiko ir vietos varžtuose. Visagalis, įžengdamas į istorijos tėkmę bei raidą, turėjo pravirkti vaiku. Tiesa, nebuvo būtina, kad įsikūnijimas įvyktų Palestinoje tada ir tada. Tapęs žmogumi kitoje vietoje ir kitu metu, Dievažmogis būtų turėjęs ir kitokį veidą. Be veido, be laiko ir vietos rėmų, vis tiek nebūtų likęs.
Jėzus buvo Israelio Mesijas, graikiškai "Kristus", o lietuviškai — "Pateptasis".35 Mesijas yra pats turiningiausias Jėzaus titulas. Kiti titulai, pvz. Viešpats, Išganytojas, yra juo pagrįsti ir jį tik išryškina. Dažnai Jėzų Kristum vadiname, nekreipdami pakankamai dėmesio į šio titulo istorišką apimtį. Sakydami, kad Izraelio Mesijas yra turiningiausias Jėzaus titulas, neteigiame, kad jis tobulai Jėzų išreikštų. Joks vardas ar titulas Jėzaus pakankamai neišreiškia. Taip pat neteigiame, kad šis titulas būtų buvęs Jėzui duotas grynai Senojo Testamento prasme.
Mesijas Senajame Testamente buvo naudojamas tikėjimo ir laukimo samplaikai išreikšti. Jėzus perkeitė ne tik šią samplaiką, bet ir patį titulą, duodamas abiem naują apimtį. Svarbu turėti omenyje, kad Jėzus Mesijo sampratą perkeitė, o ne iš nieko sukūrė. Kreipdamasis į tikėjimo ir laukimo bendruomenę, kurioje gimė ir gyveno, Jėzus panaudojo jos titulus ir sampratas. Kitaip ir negalėjo elgtis. Įsikūnijimas, kaip jau matėme, nebuvo iškritimas iš dangaus. Jėzus prašnekino savuosius sava ir saviesiems artima kalba (žr. Žyd 4, 15). Dvylika apaštalų sekė Jo pavyzdžiu. Apaštalai, skelbdami Gerąją Naujieną, skelbė Jėzų, kaip Mesiją (Kristų) ir Viešpatį — "Jis-Yra" (dėl mūsų istorijoje) — ir žydams, ir pagonims (žr. Apd 2, 36; Rom 1, 1-4; Mk 1, 1). Nesunku pajusti, kaip svetimai ir neįprastai atrodė Mesijo titulas ir Senojo Testamento Dievo bei žmogaus sampratos. Skelbti Jėzų kaip Dievo Mesiją žydų raštų titulais pagonims turėjo būti labai sunku. Nežiūrint to, Jėzus buvo skelbiamas tikėjimo objektu dėl to, kad Jis Izraelio Dievo Mesijas. Atsisakyti šio titulo reiškė atimti iš Jėzaus Jo pasiuntinybę, paneigiant Jame Dievo darbo istorijoje užbaigimą.
Netrūko tada "išganytojų" modelių, su kuriais būtų buvę galima Jėzų supanašinti. Jėzus būtų tapęs priimtinesnis. Krikščionims iš judaizmo reikėjo atskleisti, kad Dievo Mesijas nėra sėkmingas karvedys ir Jo karalystė nėra Dovydo karalystės atstatymas. Medžiaga šiam atskleidimui buvo imama iš Senojo Testamento. Jėzus nėra vien tik Mssijas (Kristus), bet ir Tarnas — kenčiąs Dievo Tarnas (žr. Iz 52, 13; 53, 12) ir Žmogaus Sūnus (žr. Dan 7, 13-14). Jėzaus Mesijo (Kristaus) karalystė skiriasi nuo idealiausios politinės santvarkos, nes yra teisingumo ir taikos karalystė (ne teritorija, bet padėtis gyvenime ir istorijoje, kurioje Tėvo valia yra priimta ir ja gyvenama).36
Būta daug "įstatymdavių" modelių, ne vien tik Mozės, pavyzdžiui, Hamurabis Babilone, Solonas Atėnuose, Numa Pampilijus Romoje. Tačiau Jėzus nėra supanašinamas su jais, nes Jis skelbė ne įstatymų kodeksą, o patį save, kaip Gerąją Naujieną (pvz. Mk 1, 14-15). Būta ir Cezario Augusto, sukūrusio pasaulinę taiką ir tvarką. Nė juo Jėzus nėra išreiškiamas. Jėzaus "užkariavimas" neprimetė taikos ir tvarkos karine jėga. Išganytojo titulas tuo metu buvo dažnokai suteikiamas karaliams ir karaliukams. Romos imperatorius taip pat jį sau pasisavino. Mat, karaliai ir imperatorius gynė savo kraštus nuo priešų prie sienų ir savo pavaldinius nuo plėšikų krašto viduje. Jėzus, kaip Išganytojas, nesišovė duoti tokį "išganymą" bei "nuteisimą".
Būta ir dievų "gydytojų" modelių. Graikų Asklepijus buvo plačiai žinomas ir garbinamas mūsų eros pradžioje. Išgydymai, priskiriami Asklepijui "ex voto" įrašuose, nei nuostabumu, nei skaičiumi nenusileidžia evangelijų stebuklų aprašymams. Jėzus gydė, bet nebuvo vien tik "gydytojas" (Soter, kuris graikų kalba reiškia "išganytojas").
Būta dievų ir misterijų apeigose (senovės graikų ir romėnų slaptose religinėse apeigose): Izis ir Oziris, Dionyzus, Kybelė bei Attis ir daugelis kitų. Visi jie žadėjo tiesioginį ir patirtimi prieinamą apeiginį ryšį su amžinybe. Jėzaus neįmanoma supanašinti ar sumaišyti nė su vienu iš jų.
Netrūko tada, netrūksta ir dabar politinių, socialinių, ekonominių, gydytojų ar išganytojų modelių įrėmuoti Jėzų, duodant Jam modernią išraišką. Kaip Izraelio Dievo Mesijas, Jėzus nesidavė ir nesiduoda savęs sutapatinti arba sumaišyti su pasauliškais ir religiniais "išganytojais". "O kuo jūs mane laikote?" — užangažavo ir užangažuoja tikėjimo kartas.
Jėzus, kaip Izraelio Dievo Mesijas, ateina iš Izraelio istorijos pilnumos, iš viso Senojo Testamento. Paskiri "mesijaniniai" tekstai ir paskiros pranašystės apie ateisiantį Mesiją, nors ir būtų kartu imamos, neišreiškia Izraelio Mesijo sampratos. Nūdien įprasta Šventraščio istoriją vadinti išganymo istorija.37 Išganymo istorija įgalina suvokti "mesijaninių" tekstų prasmę istorijos raidoje ir atskirti Izraelio istoriją nuo kitų tautų istorijų. Senasis Testamentas yra vadinamas ir Nuteisimo Istorija.38 Dievas įžengė į Izraelio, o per Izraelį ir į žmonijos istoriją "išganyti" ir "nuteisti". "Išganymo" ir "nuteisimo" polarizacija yra Šventraščio paradoksas. Jo sintezė randama Jėzuje, Dievo Mesijyje. Jėzus Mesijas yra Dievo, Išganytojo ir Teisėjo, sintezės istorijoje išraiška.
Naujojo Testamento žodis, sujungiąs abu ašigalius — Išganytoją ir Teisėją — Dievuje, yra "tėvas". Negalima teigti, kad Senasis Testamentas Dievo Tėvu nevadino. Pats Izraelis yra Dievo pirmgimis (žr. Iz 4, 23). Dovydo dinastijos karaliai buvo vadinami Dievo sūnumis (žr. Ps 2, 7). Naujasis Testamentas šį Dievo Tėvu vadinimą vis dėlto praturtino ir nauja prasme, ir nauju turiniu.
Tėvas, kurį Jėzus apreiškė savo žodžiu ir darbu, yra Dievas Viešpats, kurį sutinkame žydų istorijoje ir Šventraštyje. Žydų istorijoje ir Šventraštyje vyrauja neįprasta tema: nesiliaująs Dievo gerumas Izraeliui, rūpestis Izraeliu ir nedėkingas Izraelio murmėjimas bei maištingumas. Galima teigti, kad Dievo "taip" ir Izraelio "ne" sąveikio tema labiausiai krinta į akis. Izraelis pažino Dievo dorinės valios iššūkį per apreiškimą įvykiuose — istorijos tėkmėje bei raidoje. Įvykiai, Dievo teismai, neša "išganymą", nes jie nukreipti ne prieš Izraelį, bet prieš nuodėmę — Izraelio paklydimą, tą esminį blogį, kuris grasina Izraelio prasmingumui istorijoje. Izraelio prasmingumas istorijoje yra jo pasiuntinybė atspindėti Dievo "išganymą" ir "nuteisimą" visoms tautoms.
Išganyti teisiant ir teisti išganant yra Visagalio gerumo paslaptis Šventraštyje. Dievo išganomieji teismai ir nuteisiantieji išganymai turi dievišką akiratį, kuris stebino šv. Paulių: "O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!" (Rom 11, 33).
Išganąs ir teisiąs Dievas yra Tėvas, kurį Jėzus Mesijas apreiškė savo "išganymu" ir "nuteisimu". Dievas yra laukiantis grįžtančiojo tėvas (Lk 15, 11-32). Jėzus Mesijas, apreikšdamas Tėvo visagalį gerumą savo mirtimi ir prisikėlimu, atskleidė ir esminę "išganymo" bei "nuteisimo" sąveiką. Senojo Testamento išganymo ir nuteisimo istorija duoda foną atsakymui į klausimą: "O kuo jūs mane laikote?" (Mk 8, 29). Jėzus yra Dievo Mesijas (Kristus), Dievas, tapęs žmogumi. Dievas žmogaus nelaimėje: išganyme ir nuteisime.
*
Žiūrėdami į langą, matome tik šį tą. Žiūrėdami pro langą, matome aplinką su akiračiais. Žiūrint į Senąjį Testamentą su kruopščiu smalsumu, pamatoma Dievas, kuris ieško žmogaus, ir žmogus, kuris suranda save Dievuje.
31. 6 m. prieš Kr., 30 po Kr. (?).
32. Žr. M. Eliade. The Sacred and the Profane. New York, Harper Torchbooks, 1961.
33. Ten pat, 68-113.
34. Žr. J. Fitzmyer. Pauline Theology, knygoje The Jerome Biblical Commentary, 79, 13, 115.
35. Žodis “Mesijas” hebraiškai arba “Kristus” graikiškai nėra vardas, o pašaukimo ar pareigos titulas. Žr. Naujasis Testamentas, Boston, ALRK Kunigų Vienybės leidinys 1972 m., paaiškinimas sąryšyje su Mt 1, 1.
36. Šv. Mato evangelijos tema.
37. Iš vokiečių kalboje vartojamo vardo “Heil-geschichte” — ne tik Išganymo istorijos praeities įvykiai, bet ir dabar išgananti istorija.
38. Žr. G. von Rad. Old Testament Theology, I, 355-356.