("Laiškų Lietuviams" konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

VACYS KUPRYS

JUNGIAMIEJI VEIKSNIAI

     Kas tie veiksniai, kurie verčia žmones jungtis į bendruomenes: šeimas, tautas, draugijas ir pagaliau — valstybes? Manau, neklysiu sakydamas, kad čia lemia daugiau emocinis, o ne racionalinis pradas. Visiems, tur būt, aišku, kad meilė yra tas stipriausias ir tikriausias jungiamasis veiksnys. Ji yra šeimų kūrimo priežastis, o šeima yra pagrindas, ant kurio išauga tauta. Šalia meilės turime ir kitus jungiamuosius veiksnius: neapykantą, baimę bei netikrumą ir interesą. Šie pastarieji, be abejo, neprilygsta meilei: yra daugiau atsitiktiniai, o neapykanta dažnai skaldo pačią bendruomenę, jei ji atkreipta ne į išorinius priešus, bet reiškiasi pačių narių tarpe. Meilė tik tada yra tikra, kai ji asmenį įpareigoja ir yra tiek stipri, kiek mylintis aukojasi mylimajam. Tačiau visiems lygiai įsipareigoti ir aukotis žmogus nėra pajėgus. Kosmopolitų gyrimasis, kad jie myli visą pasaulį ir dėl to negali išskirtinai mylėti savosios tautos, yra tuščias, nes tokia meilė nėra paremta įsipareigojimais, ir todėl nėra tikra. Tikra meilė, sujungusi asmenis, tuo pačiu juos išskiria iš kitų. Tik išskirtiems asmenims ar jų santalkoms yra įmanoma realiai įsipareigoti ir aukotis. Meilė, kaip ir kiekviena žmogiškumo apraiška, tik tada parodo savo vertę, kai ji reiškiasi savosios prigimties nustatytoje tvarkoje. Sunku patikėti, kad kas nemyli savo tėvo ar brolio — mylėtų svetimą žmogų; lygiai jei kas nemyli savos tautos, neturės ypatingų simpatijų ir kitų tautų žmonėms.

     Tauta, kol yra savos valstybės prieglobstyje, paprastai nesusitinka su išnykimo pavojumi. Išeivijoje tų apsauginių rėmų ji neturinti, ir todėl reikia ją stiprinti viduje, per vidinę jungtį — meilę. Bet kaip turime suprasti tautos meilę?

     Mylėti savo tautą yra tas pat, kas mylėti savo šeimą. Jei tėvas sako, kad jis myli savo šeimą, tai visiems aišku, kad jis myli savo žmoną ir vaikus, o ne šeimos sąvoką. Deja, jei žmogus sakosi mylįs savo tautą, tai dar nereiškia, kad jis nori tuo pasakyti, jog myli išskirtina meile kiekvieną savo tautietį. Daugelis "patriotų" sakydami: "myliu savo tautą", įsivaizduoja ją sau kaip nuo žmonių atitrauktą būtybę, ir todėl neaptariamą — lyg miglose paskendusią. Tokiai atitrauktai ir sudaiktintai tautai nėra įmanoma tikra meilė, o tik tariama — melaginga. Todėl nenuostabu, kad turime pakankamai "patriotų", kurie tariamai tautos gerovei ne tik skleidžia neapykantą tautiečių tarpe, bet nevengia jų ir paterorizuoti.

J. Dovydėnas  Pyramid Lake, Nevada, 1973

     Išeivijoje mylėti tautą nėra jau toks paprastas reikalas. Svetima aplinka pavergia sąmonę — tautinės pareigos sąžinė užmiega. Kas yra tauta? Kokia ji vertybė? Ką ji man reiškia? Tai klausimai, kurie kyla, bet jiems mažai kas pajėgus duoti atsakymą. Šiems klausimams spręsti žmogus turi būti paruoštas: intelektualiai, kad pajėgtų suprasti tautą kaip didelę vertybę, jis turi būti dorinėje aukštumoje, kad pajėgtų tai vertybei angažuotis ir pagaliau, tiek savo charakterį išugdęs, kad pajėgtų aukotis savo tautos labui. Taip paruoštas žmogus tikrai bus pajėgus realiai mylėti savo tautą, gyvendamas svetimoje aplinkoje. Taigi, jei norime ir ateity išlikti kaip tautinė bendruomenė, turime patys ir mūsų vaikai išaugti į asmenybes. Tam tikslui turi dirbti šeima, mokykla, jaunimo organizacijos ir bažnyčia. Jei bent viena iš šių institucijų savo pareigų neatlieka, niekais nueina ir kitų darbas. Gyvenimo patirtis rodo, kad morališkai nedrausmingas jaunuolis yra lygiai taip pat nepažangus moksle ir žuvęs tautinei bendruomenei.

     Jei norime daryti teigiamos įtakos ateinančioms kartoms, visų pirma turime grąžinti autoritetą šeimoje, mokykloje, organizacijose ir bažnyčioje. Esame liudininkai, kad, išgujus autoritetą iš šių institucijų, nukenčia Amerikos jaunimas, bet dar daugiau nuskriaudžiamas mūsasis, nes prie visų negerovių prisideda dar ir pagreitintas nutautimas. Nors jaunimas ir rodo pasipriešinimą autoritetui, bet čia pat jaunuolio prigimtis ieško jo. Neradęs autoriteto šeimoj ar mokykloj, jis suranda jį "gatvėje". "Gatvės mokykla" yra tikrai nelietuviška, o be to, ji atitraukia jaunuolį nuo kūrybingumo ir žlugdo morališkai. Tačiau neužmirškime, kad įsakymu į šias institucijas autoriteto neįvesime. Autoritetas pats apie savo vertę turi liudyti. Autoritetas turi aukotis, kad taptų medžiaga išaugti naujoms asmenybėms. Bet ar tokių autoritetų turime? Kiek turime tėvų ar mokytojų, kurie sugeba duoti jaunuoliams tautinį auklėjimą? Šioj srity, kaip jau minėjau, auklėjimas yra tikrai sudėtingas. Saldžiažodžiavimas apie gražiąją tėvynę prie Baltijos, kuris jau tęsiasi per kelis dešimtmečius, nėra tikrasis tautinis auklėjimas: jis tuščias ir net žalingas, nes dažnai neišlaiko saiko ir tuo pačiu išstatomas jaunuolių pašaipai. Taigi, jei norime grąžinti autoritetus į šias institucijas, turime pirma pasirūpinti, kad jos būtų to vardo vertos. Šiam reikalui reikėtų suorganizuoti eilę kursų bei bažnyčių pamokslų — ne vaikams, bet tėvams, mokytojams, organizacijų vadovams, kad jie, susidurdami kasdien su jaunimu, būtų pajėgūs juos pamokyti, paveikti ar bent reikiama linkme pakreipti.

     Tautinės bendruomenės išeivijoje gyvybingumas priklauso dar nuo to, kiek ji savyje yra integruota. Čia noriu paminėti keletą svarbesnių išorinių integruojančių veiksnių. Visų pirma turi būti siekiama kartų integracijos. Bendruomenę sudaro visi jos nariai: nuo vos gimusio iki šimtamečio senelio. Šiandien labai madoje kalbėti apie kartų atotrūkius. Ir reikia pripažinti, kad lietuviškoje šeimoje ir bendruomenėje jis yra stipriai jaučiamas. Jei kartų atotrūkis gyvenančiai savame krašte tautinei bendruomenei ypatingos žalos nedaro, tai svetimame krašte jis veda į jaunosios kartos nutautimą. Kiekviena amžiaus grupė, be abejo, turi savų interesų ir nieko blogo, jei kartais pageidauja bendrauti tik savo Tarpe. Blogai yra, kai jaunųjų siekiama nuo vyresnės kartos visai atsiriboti; antra vertus, bendravimui su kitos tautybės amžininkais plačiausiai atidaromos durys. Jei norime šios rūšies integraciją įgyvendinti, turime veikti naująją kartą dar jos vaikystėje. Didelę klaidą daro tie, kurie galvoja, kad vaikų ir suaugusiųjų pasauliai skiriasi, ir todėl jie nepriklauso ten, kur suaugusieji turi rimtus pokalbius. Tiesa, vaikai turi savo "pasaulį", bet visą amžių vaikais neliks. Jie mokosi iš suaugusiųjų, juos pamėgdžioja, jų mintis ilgai laiko savo sąmonėje, pagaliau neretas atvejis, kad prie vyresniųjų stipriai prisiriša ir neužmiršta iki savo gyvenimo pabaigos.

     Mūsų jaunimas turi būti pratinamas aukos darbui, kuris būtų skirtas mūsų tautinei bendruomenei. Įsijungęs į tokį darbą, jaunimas pajus, kad jis bendruomenei reikalingas, kad jis atlieka tam tikrą pareigą, kad jis jai pagaliau ir priklauso. Įjungti jaunimą į tokį darbą tinkamiausios priemonės yra ideologinės ir kultūrinės veiklos organizacijos. Šioje srityje šis tas yra padaryta, bet dar daug darytina. Jaunimas stebėtinai atitrūkęs nuo lietuviškos spaudos. Mažas skaičius iš jų ją skaito; dar mažesnis jai rašo. Spauda — vienas svarbiausių mūsų bendruomenę integruojančių veiksnių. Periodinė spauda gali suartinti ir plačiai pasaulyje išsisklaidžiusius lietuvius. Gaila, šiandien turime nuogąstauti, numatydami jos neilgą amžių, nes vis daugiau prisiauginame diplomuotų lietuviškų analfabetų.

     Stiprus integruojantis veiksnys yra bendruomenės organizacija. Pati tinkamiau-šia, be abejo, yra tautinė valstybė. Negyvenant savame krašte, tenka naudotis jos pakaitalais — draugijomis. Jau tretįjį dešimtmetį pradėjome, kai įsteigėme visus lietuvius išeivijoje apjungiančią organizaciją — PLB. Patinka ji mums ar ne, ii yra pagrindinis ramsts lietuvybei išlikti. Jei PLB neatlieka savo uždavinio taip, kaip turėtų, tai ne organizacijos, bet mūsų pačių kaltė.

     Manau, visi sutiksime, kad ligi šių dienų buvo ir dar yra labai svarbus išorinis mūsų bendruomenės išeivijoje jungiamasis veiksnys — lietuviška gyvenvietė. Tokių stambesnių gyvenviečių Amerikoje lietuviai buvo sukūrę apie šimtą. Jose išaugino savo institucijas: parapijas, mokyklas, draugijas, verslo įmones. Šiandien dėl įvairių priežasčių jos pradeda irti. Kad toks jų nykimas mūsų bendruomenei nepaprastai žalingas, visiems yra aišku, bet kaip jį sulaikyti ar kaip kurti naujas lietuviškas gyvenvietes, dar niekas sprendimo nesuranda, o gal ir neieško.

     Iš dalies gyvenvietės pakaitalu gali būti "kultūriniai centrai" — sakysim, Jaunimo Centras Čikagoje. Tokie "centrai" yra skirti specialiems uždaviniams ir tarnauja pirmoj vietoj gyvenviečių bendruomeninės veiklos papildymui. Nykstant lietuviškoms gyvenvietėms, "kultūrinių centrų", kaip bendruomeninės jungties veiksnių, vaidmuo auga.

     Nutautimą laikome neigiamu reiškiniu, bet kaltę dėl to linkę priskirti amerikietiškai aplinkai. Kad aplinka veikia žmogų, šiandien niekas neginčija, bet aplinką sudaro ne vien tai, kas amerikietiška. Nemaža laiko jaunimas praleidžia ir šeimoje, o žiūrėk, neišmoksta nors patenkinamai kalbėti lietuviškai. Iš to matyti, kad ne gatvėje, o pačioje šeimoje trūko lietuviškos aplinkos. Turime ir kitokių pavyzdžių. Yra šeimų, kurios gyvena visiškai svetimoje aplinkoje, bet išmokiusios savo jaunimą ir lietuviško rašto, ir mylėti savo tautą, ir pagaliau jai dirbti.

     Taigi, mums reikia asmenybių, kurios pajėgtų nugalėti ir palenkti savo valiai aplinką. Šiandien daug kas šaukia: "Eikime su gyvenimu!" Tai neišmintingas šauksmas. "Eiti su gyvenimu" reiškia ne ką kitą, kaip aklai sekti aplinką. Mums reikia pajėgti eiti priešaky "gyvenimo": jį vesti, jam įsakyti, suvesti į darnią visumą — jį kurti. Čia yra tikrosios pažangos paslaptis; čia yra kartu ir mūsų tautinio išlikimo išeivijoje paslaptis.

SEPTYNIOS DIDŽIOSIOS NUODĖMĖS

     Kas mūsų bendruomenę labiausiai skaldo? Nedvejodamas atsakau: "Septynios didžiosios nuodėmės". Netikintieji, o ypač tie, kurie moralinius klausimus bando išspręsti psichologijos ar sociologjios mokslų rėmuose, nelinkę laikyti jų nuodėmėmis. "Nuodėmės" sąvoka nemėgstama, nes ji rišama su atsakomybe. Čia mums nėra reikalo klausti: ar už šias dvasines apraiškas bei veiksmus žmogus yra atsakingas, o tik rasti atsakymą, kaip jie veikia bendruomeninį žmonių gyvenimą. Kad būtų paprasčiau, čia vartosime visiems pažįstamus "didžiųjų nuodėmių" pavadinimus.

     Puikybė yra didžiausia bendruomenės ardytoja, nes čia egoizmas reiškiasi stipriausia forma. Puikybė nelieka uždaru jausmu, ji veržiasi iš žmogaus, stengdamasi atsistoti kitų akivaizdoje. Puikuolis savo paties sprendimą apie save verčia kitus priimti, kaip neginčijamą tiesą. Šis charakterio bruožas lyg sakytų, kad jis turi vado savybių; deja, taip nėra. Kam reikalauti iš kitų pripažinimo, jei prakilni žmogaus savybė ir be to pastebima ir pripažįstama. Puikuoliui įsivaizduotų savybių kaip tik trūksta. Jis tai pats gerai žino, bet nėra pajėgus tą trūkumą pripažinti ir imtis darbo, kad jį nugalėtų. Vietoj darbo bei kūrybos, jis ieško būdų kuo nors tą trūkumą uždengti. Ta priedanga daro jį kitų akyse kartais juokingą, kartais agresyvų. Taigi puikybė ir menkavertiškumas iš esmės yra ta pati dvasinė apraiška. Menkavertiškumo nereikia sutapatinti su kuklumu. Kuklus žmogus yra tikroviškas. Jis savo netobulumus pastebi ir pripažįsta. Jo netobulumai yra jam akstinas veikti ir laimėti, o puikuolis, užuot tikrovę apvaldęs, nuo jos bėga, prisidengęs apkaltinimo arba paniekinimo skydu. Taip bėgo senovėje išpuikę Lietuvos bajorai nuo "chamų tautos". Užuot išvystę lietuviškos kultūros pradus, jie ją paniekino ir, prisiėmę lenkišką kultūrą su kalba, raštu ir papročiais, patys žuvo lietuvių tautai. Užtektinai turime savų "bajorų" ir šiandieninėje išeivijoje. Ne vienas kenčia "dypuko gėdą" ar turėdamas nepopuliaraus ateivio ar lietuvio vardą. Ir vietoj to, kad savo darbu ir kūryba pakeltų lietuvio vardą, jie renkasi "skydus", už kurių pasislėpę bando nejučiomis nuo jo pabėgti. Štai tie "skydai": amerikietinam savo pavardes, bėgam iš lietuviškųjų į turtingųjų gyvenvietes, įrodinėjam sau, kad tautybė priklauso nuo gimimo vietos, kad lietuviškumas pastoja kelią karjerai, kad esą neįmanoma vienam asmenyje suderinti dviejų skirtingų kultūrų, kad prisirišimas prie savo tautos yra siauražiūriškumas, kad lietuviai pešasi tarp savęs, ir todėl jų bendruomenė nepakenčiama. Taigi puikuolis, bėgdamas nuo savo tautos, ją apkaltina ir pažemina, kad tuo pačiu pats būtų pateisintas. Tuo tarpu ieškodamas prieglobsčio kitoje tautoje, jis vergišku nuolankumu bando prisiderinti ne tik prie jos teigiamybių, bet ir aiškių neigiamybių.

     Puikybė silpnina bendruomenę, išugdydama joje neapykantą. Bendruomeniniame gyvenime visada iškyla jautrių klausimų. Ir vargas tada, kai prie jų sprendimo prisiartina "visažinantys". Tai tie, kurie jau žino atsakymą, dar nepradėję galvoti. Tokie neranda reikalo aiškintis su kitais. Čia, vietoj dialogo, išauginam nesibaigiančius barnius ir šmeižtus. Taip puikybės pagimdytą neapykantą, tarsi gyvą paveikslą, matome šiandien kai kurioje lietuviškoje spaudoje. Nemažai neapykantos rasime lietuviškose gyvenvietėse, organizacijose ir kituose mūsų bendruomenę jungiančiuose mazguose.

     Šalia puikybės pavydas yra antrasis neapykantos kurstytojas. Pavydo vedami, kliudome savo tautiečiams versle, profesiniam darbe ir organizacinėje bendruomenės veikloje. Neretai pavydėdami nematome naudingų mūsų bendruomenei idėjų, neprileidžiame prie bendruomeninio darbo pajėgių darbininkų. Ypač pavydas žalingas mūsų kultūrinei veiklai. Esame liudininkai, kad čia daug kas buvo nepadaryta vien dėl to, kad pavydas pastojo kelią.

     Kai kam atrodo, kad dorovingas ar paleistuvingas gyvenimas yra grynai paskiro individo reikalas. Deja, taip nėra. Tautinė bendruomenė yra gyva per šeimas. Paleistuvavimas ardo šeimas visais atžvilgiais. Suirusi šeima neįstengia duoti tinkamo auklėjimo savo vaikams; kartais paversdama juos nusikaltėliais. Tuo labiau tokia šeima neįstengia išauklėti vaikų sąmoningais lietuviais. Kad besaikis girtuokliavimas lygiai taip pat ardo šeimas ir, be to, žlugdydamas žmogaus kūrybiškumą, kenkia tautinei bendruomenei, yra aišku ir be ypatingų įrodinėjimų.

     Daug mūsų bendruomeninių planų yra nepradėtų arba sugriuvo dėl nepakankamo dosnumo. Neskaičiuokime Amerikoje lietuvių miljionais; o ir milijonierių kaip ir neturime. Tačiau nesunkiai surastume apie penkiasdešimt tūkstančių tokių, kurie kasmet pajėgtų paaukoti bendruomenės reikalui po dvidešimt dolerių. Taigi galėtume savo kultūriniams reikalams kasmet sunaudoti po milijoną dolerių.

     Kad apskritai paėmus lietuviai darbštūs, tą rodo darbo vaisiai, o ir svetimtaučiai apie tai yra ne kartą paliudiję. Bet šalia darbo atlyginimo pinigais ar bent garbe, mums reikalingas ir grynai aukos darbas; be kurio tautinė bendruomenė išeivijoje merdi ir miršta. Ar galime pasigirti, kad šios rūšies darbą atliekame noriai? Ar pakankami šio darbo vaisiai? Ar nekalta mūsų tėvų, vaikų ir net mokytojų tinginystė, kad mūsų jaunimas neišmokęs pakankamai lietuvių kalbos? Ar bendruomeninio darbo naštą neneša vis tie patys asmenys? Dar nenoriau prie bendruomeninio darbo jungiasi jaunimas. Ir tai yra dviguba negerovė, nes kas iš jaunimo nedirba lietuviškai bendruomenei, tas jaučiasi jai ir nepriklausąs.

     Baigdamas šį skyrelį, norėčiau priminti, kad nesuprastumėt manęs klaidingai. Nesakau, kad visi lietuviai šiose nuodėmėse paskendę. Noriu tik parodyti, kad šios nuodėmės ardo mūsų tautinę bendruomenę ir kad šitą jų ypatybę rodo pats gyvenimas.

IŠLIKIMO POLITIKA

     Lig šiol buvo kalbėta apie veiksnius, kurie natūraliu būdu veda prie tautinės bendruomenės išlikimo arba iširimo išeivijoje. Kyla klausimas, kokia galimybė yra išlaikyti ją gyvą dirbtinėmis priemonėmis. Kitaip pasaldus, ar tautinio išlikimo politika mūsų sąlygose yra galima. Kad išvengtume neaiškumų, norėčiau paryškinti bent keliais sakiniais politikos sampratą. Pačia bendriausia prasme politika yra socialinės veiklos organizavimas norimam tikslui siekti. "Organizavimas" irgi yra veikla, tik ji yra šiuo atveju antrinė, o kartais tretinė tikslo atžvilgiu. Kitaip tariant, politika yra visada netiesioginė veikla. Žodis "organizavimas" sako mums, kad ji yra planinga veikla, nors politika skiriasi nuo plano. Paruoštas planas gali būti ir nevykdomas, tuo tarpu politika tol egzistuoja, kol ji gyvenime vykdoma. Politika veikia į paskirus asmenis ne tiesiogiai, bet per bendruomenę, organizaciją ar bent atsitiktinę grupę. Tinkamiausia organizacija politikai reikštis yra valstybė, bet ji nėra būtina. Politikai vykdyti neužtenka turėti tik sugebėjimų, reikia turėti savo žinioje ir galioje bent vieną iš socialinių jėgų, nes kaip fiziniame pasaulyje, taip ir visuomeniniame tvarkinga veikla neįmanoma be jėgos. Tam reikalui galime panaudoti šias socialines jėgas: fiziškai socialinę, ekonomiškai socialinę, intelektualiai socialinę ir emociškai socialinę.

     Taigi, jei kuris iš mūsų visuomeninių organizacijų vadovaujančių veiksnių panorėtų vesti tautinio išlikimo ar bent tautinės kultūros politiką, kiltų pirmas klausimas, kurias iš šių socialinių jėgų jis turi savo dispozicijoje? Čia jis sutiktų pirma didžiausią kliūtį, nes patirtų, kad jo rankose jos labai silpnos. Iš jų visų pirma tektų remtis emocine jėga, tai yra, apeliuoti į bendruomenės narius, kad jie rodytų gerą valią. Ekonominė mūsų jėga yra silpna, bendruomeniniam reikalui teturime LF palūkanas ir nedideles aukas. Intelektualinių gal ir būtų, bet jos turi būti paklusnios politikos kūrėjui ir tinkamos socialiniam uždaviniui. Fiziškai socialinės jėgos iš viso neturime. Taigi mūsų bendruomenės politikas nėra pajėgus nei priversti, nei pinigais pavilioti, nei pajungti intelektualines pajėgas norimam tikslui siekti. Nežiūrint tokių nepalankių sąlygų, mūsų bendruomenei reikalinga turėti kultūrinio veikimo bei tautinio išlikimo politiką. Reikia pripažinti, kad tokią politiką mes bent iš dalies turime.

     Kokie pagrindiniai mūsų bendruomenės politikos uždaviniai turėtų būti? Visų pirma reikia siekti tobulesnės bendruomenės organizacijos. Centralizuotos ir decentralizuotos veiklos suderinimas turėtų būti pagrindinis šios politikos rūpestis. Apskritai, mes turime nemaža individualios veiklos pavyzdžių, kuri, deja, nėra bendruomenės kaip organinio vieneto dalis. Ypač reikėtų gerai suorganizuoti informacijos rinkimo ir teikimo centrus ir padalinius. Centriniai organai turėtų surasti esamoms organizacijoms (ypač jaunimo) bendruomenei naudingo darbo. Mūsų lietuviškas švietimas ir kultūrinė veikla yra veik visai nepriklausomi nuo centrinių bendruomenės organų. Tai nėra sveikas reiškinys, bet šeimininkas yra tas, kas dengia išlaidas.

     Bendruomeniniame gyvenime iškyla vis naujų sudėtingų, bet kartu ir opių klausimų. Tam reikalui reikėtų sudaryti specialias komisijas, į kurias įeitų gerai pasiruošę šiam klausimui spręsti asmenys ir tik nuodugniai ir visapusiškai apsvarstę rekomenduotų vienokį ar kitokį sprendimą. Tuo būdu būtų bent iš dalies išvengti nuostolingi ginčai, virtę nekultūringais barniais.

     Kaip kiekvienas bendruomenės narys, taip ir vadovaujantis didžiausią klaidą daro tada, kai galvoja esąs neklystantis. Kas dirba, įgyja teisę klysti. Jei klaidą priimtume kaip gyvenimo mokytoją, o ne kaip teismo liudytoją, mūsų bendruomenės gyvybė būtų daug tikresnė. Bet šito politikos keliu nepasieksime. Čia reikia to, ką pradžioje šio rašinio minėjau, kad mūsų bendruomenę sudarytų intelektualios, valingos ir kilnios asmenybės.