“Kaip galima įrodyti, kad žmogus nėra kilęs iš beždžionės?”
N. Z.
Gerbiamasis,
Jeigu Tamsta klausi, kaip galima įrodyti, kad žmogus nėra kilęs iš beždžionės, labai norėčiau iš Tavęs išgirsti, kaip įrodyti, kad jis iš beždžionės? Kokius argumentus turi? Sakysi: “Evoliucijos teorija taip moko.”
“Evoliucijos teorija,” — sakai. Sutinku. Tik, matai, vienas dalykas mokyti, o visai kitas — savo mokslą pagrįsti. Atsimink, kad patys evoliucionistai labai savo mokslu skiriasi ir
Evoliucionizmas evoliucionizmui nelygus.
Būtinai reikia išskirti bent dvi jo rūšis. Pirmasis yra a t e i s t i n i s - b e d i e v i š k a s e v o l i u c i o n i z m a s (kiti jį monistiniu vadina). Jis moko: medžiaga amžina ir nesutverta; iš jos spontaniškai (staiga ir atsitiktinai) atsiradusi primityviškiausia gyvybės forma-celė; iš jos žemieji organizmai bei žemesnieji gyviai, o iš jų aukštesnieji iki antropoidų (žmogbeždžionių); iš šių pagaliau — žmogus su kūnu ir su siela. Siela yra niekas kita, kaip aukščiausias medžiaginių kombinacijų pasireiškimas.
Antrasis — t e i s t i n i s e v o l i u c i o n i z m a s (kai kas jį vadina dualistiniu). Šis nuo pirmojo esmingai skiriasi savo filosofiniais principais: pripažįsta, kad gyvybė ir žmogaus siela tiesioginiai Dievo sutverti.
Sutverdamas gyvybę, sako, Dievas davęs galios jai vystytis. Taip ji ilgainiui laipsniškai išsivysčius per įvairias gyvulių klases iki antropoidų, o iš jų — žmogus. Šiam kūnui Dievas įkvėpęs racionalią sielą. Taip buvo sutvertas žmogus. (Plačiau apie evoliucionizmą pasiskaityk “L. L.” 1950 m. 10 ir 11 nr.).
Evoliucionizmo kritika
V i s a i n e i š l a i k o k r i t i k o s i r y r a p e r d ė m k l a i d i n g a s a t e i s t i n i s e v o l i u c i o n i z m a s . Jis prieštarauja filosofijai ir gamtos mokslui.
Filosofijai: tvirtindamas, kad medžiaga yra amžina, prieštarauja antrajam termodinamikos dėsniui: jei tai būtų tiesa, šiandien visatoje turėtų viešpatauti ramybė, nebūtų jokio judėjimo, nes jau būtų išsieikvojusi visa energija, kurios dėka visatoje yra judesiai ir simetrija. Taigi, medžiaga turi pradžią. O jei ji turi pradžią, tai ji sutverta (naujausi mokslo daviniai apie tai: “Enciclopedia Cat-tolica”, Vaticano, 1950 m.).
Prieštarauja gamtos mokslui: tyrinę- -jimu daviniai priešingi šiam tvirtinimui. Žymieji gamtininkai, kaip Pasteur, Spalanzani, Redi ir daug kitų, po ilgų bandymų priėjo tų pačių išvadų: gyvis tik iš gyvio.
Ir pats paprasčiausias gyvas organizmas esmingai skiriasi nuo negyvos medžiagos. Fizinės bei cheminės jėgos negalėjo sukurti gyvybės, nes įvykis būtų begaliniai didesnis už priežastį (patyrimas sako, kad įvykio priežastis, be jokių išimčių, yra visuomet didesnė už patį įvykį); negalėjo tai atsitikti laimingu sutapimu, atsitiktinai, nes tai prieštarautų probabiliškumo dėsniams.
Jei jau mokslo pradžia (apie gyvybės atsiradimą) yra klaidinga, negali būti teisinga ir pabaiga (apie žmogaus atsiradimą). Dėl visa ko, galime dar pridėti. kad tvirtinimas, jog žmogaus siela išsivysčiusi iš gyvulio, todėl tik laipsniškai, o ne esminiai skiriasi, prieštarauja eksperimentalinei psichologijai.
Dabar, tur būt, Tamstai bus aišku, kodėl Bažnyčia ekskomunikuoja šio mokslo puoselėtojus: jis yra melas. O nei vienas katalikas negali būti kataliku, negali priklausyti Kristaus Bažnyčiai, jei stovi ne tiesos, bet aiškaus melo pusėje.
D a u g u m o j e n e i š l a i k o k r i t i k o s i r t e i s t i n i s e v o l i u c i o n i z m a s. Nors jis — rimtas mokslas, duoda daug tikrų faktų, bet dar per daug jame sunkenybių ir neaiškumų, kad be rezervų galėtume stovėti jo pusėje.
Teisybė, kad geologiniuose žemės sluogsniuose, kuo jie jaunesni, tuo juose užtinkame tobulesnių gyvūnijos formų. Bet iki šiol dar n i e k a s n e p a j ė g ė i š a i š k i n t i , k o k i u b ū d u n a u j e s n i o s i o s f o r m o s priklauso nuo senesniųjų. Sakoma, kad tai genetinė (kilmės) giminystė. Bet tai tik hipotezė — tvirtinimas be įrodymų.
Bendrai, modernieji paleontologai vis daugiau yra linkę ne į visuotinę evoliuciją, bet į laipsninę, t. y. linksta manyti, kad yra išsivysčiusios ne gyvūnijos klasės viena iš kitos, o tik klasės rūšys.
Todėl Bažnyčia šio evoliucionizmo nepasmerkia, jį toleruoja, bet pati jo, bent kol kas, nepripažįsta ir neleidžia mokyti savo mokyklose, kaip tikrą tiesą.
Įsivaizduoju, kad jei mudu asmeniškai apie šiuos klausimus diskutuotu-mėm, Tamsta mane sulaikytum ir paklaustum: “Ar Bažnyčia, palikdama evoliucionizmui atvirus vartus, neprieštarauja savo neklaidingumui ir tradicijai? Juk Šv. Raštas kalba tik apie fiksizmą (iškart sutvėrimas visų augalų ir gyvulių rūšių).
Nematau jokio prieštaravimo. Jūs turite gerai įsidėmėti: nei Šv. Raštas nei Bažnyčia — autorizuota jo aiškintoja — nėra gamtos mokslų mokytojai, o tik religijos. “Biblija nemoko žmonių, kaip dangus atsirado, bet kaip jiems atsirasti danguje” (Kardinolas Baronijus). J i m o k o t i k ė j i m o i r m o r a l ė s .
I r m o k o n e k l a i d i n g a i. Ji nėra Kristaus įsteigta mokyti geologijos, biologijos, astronomijos ar kitų mokslų. Ji moko teologijos. Ir tai daro jau 20 amžių be klaidos, nes Kristus, kuris paliudijo apie save, kaip apie Amžinąją Tiesą, yra visuomet su ja, yra jos galva.
Ir Senojo Testamento pranašai ir N. Testamente Kristus, antgamtines tiesas aiškina tomis sąvokomis, kurias žmonės turėjo tais laikais. Pav., Kristus sako: “...kaip žaibas eina iš rytų ir pasirodo iki vakarų...” (Mt. 24, 27). Žinome, kad žaibas neina iš vieno krašto į kitą, bet iš viršaus krenta žemyn. Žinojo tai ir Kristus. Bet Jis prisitaiko prie tųlaikinių sąvokų. Taip pat Mozė kalba apie 6 tvėrimo dienas. Bažnyčia irgi taip mokė, kol mokslas neįrodė, kad tvėrimas — vystymasis vyko ilgais perijodais. Bažnyčia dabar tai yra priėmusi. Juo labiau, kad mokslo atradimai neprieštarauja Šv. Rašto žodžiams, o tik jų pirmesniajam aiškinimui. Mat, hebrajų kalbos žodis “jom” reiškia kaip dieną, taip lygiai ir epochą. Taigi, mokslas ne prieštarauja Šv. Raštui, o tik padeda giliau jį suprasti. Vadinasi, moderniojo mokslo šviesoje nesikeičia Šv. Raštas, o tik jo aiškinimas.
Teistinio evoliucionizmo toleravimas yra visai pagal Bažnyčios tradiciją. Bažnyčia jau prieš 15 šimtmečių šv. Augustino lūpomis kalbėjo tą patį, ką ir dabar:
“1. Šv. Raštas yra be klaidų;
2. Negali būti prieštaravimų tarp pasaulinių mokslų ir Šv. Rašto. Dėl to nei teologai nei gamtininkai tenedaro galutinių išvadų tuose dalykuose, kurie neaiškūs ;
3. Šv. Raštas nekalba apie gamtinius reiškinius moksliškai, bet pagal bendrąsias žmonių sąvokas” (cituota iš Trapist: “Facts about Reason, Revelation and Religion”).
Ta išmintimi ir atsargumu Bažnyčia vadovaujasi ir dabar.
Bet užteks jau apie evoliucionizmą. Tamsta klausi apie žmogaus kilmę.
Ar žmogus iš beždžionės?
Žmogaus kūno kilmės atžvilgiu Bažnyčia laikosi lygiai taip, kaip ir teistinio evoliucionizmo atžvilgiu. Mes nesame tikri, kaip Šv. Raštas kalba apie žmogaus tvėrimą — tiesioginiai ar tik simboliškai. Jau prieš 15 šimtmečių šv. Augustinas mokė, kad Dievą - Tvėrėją mes neturime įsivaizduoti, kaip puodžių, žiedžiantį puodus. Užtenka, kad mes kaip ir seniausios tautos nuo neatmenamų laikų, pažįstame Dievą, kaip Tvėrėją. O kokiu būdu Jis tą tvėrimą vykdė — antraeilis dalykas. Juk evoliucija, kaip ir tvėrimas, reikalauja diriguojančios rankos bei išminties. Todėl ir ją galima pavadinti netiesioginiu tvėrimu arba tvėrimu plačia prasme.
Šio evoliucionizmo tvirtinimus priimti — labai daug sunkenybių: nei paleontologų tyrinėjimai nei religijų istorija nieko konkretaus nepasako. Evoliucionistas Bavink, peržvelgęs visas teorijas, liečiančias žmogaus kilmę, prieina išvados : į visus šiuos klausimus, bent laikinai, neturime jokio atsakymo” (“Proble-me und Ergebnisse der Naturwissen-schaft”).
Didžiausia sunkenybė yra, kad iki šiol nesurasta tarpininko tarp žmogaus ir beždžionės. Jei prileidžiame, kad Dievas padarė žmogaus kūną ne iš neorganinės medžiagos, bet iš organinės — beždžionės organizmo, Jis dar daug turėjo prisidėti ir tiesioginiu tvėrimu. Sudarant galimybes veikti racionaliai (protingai) sielai, beždžionės organizme reikėjo padaryti labai daug pakeitimų — patobulinimų. Bet tai jau ne evoliucija, o žmogaus tvėrimas iš organinės medžiagos.
Įrodymui, kad žmogus kilęs iš beždžionės, evoliucionistai paprastai nutiesia “tiltą” nuo žmogaus iki beždžionės. Tai yra viena paskui kitą sustatytos įvairiuose laikuose ir įvairiose žemės vietose rastos žmonių kaukolės. Iš jų šešios ar septynios yra vertos rimtesnio dėmesio:
1. modernusis žmogus (homo sapiens);
2. Neandertalio žmogus (homo Neander-talensis); 3. Heidelbergo žmogus (homo Heidelbergensis); 4. beždžionžmogis (pitecantropus); 5. Kinijos žmogus (sinantropus) ; 6. Aušros žmogus (eoantropus); 7. tarpžmogis (parantropus). Šį pastarąjį, sako, galime pavadinti beždžione su žmogaus dantimis.
Geras tiltas! Nuo moderniojo žmogaus pradžios (sako, jo amžius 15,000 metų) iki tarpžmogio (kurio amžius, sako, 7-800,000 metų !) tik 7 kaukolės. Kaukolės rastos ne vienam kuriam krašte, o įvairiose pasaulio dalyse... Kad tos kaukolės bent būtų pilnos! Dabar Heidelbergo žmogaus rasta tik žandikaulis, beždžionžmogio — tik viršugalvis, Kinijos žmogaus nežinia, ar kaukolė ir žandikaulis tam pačiam individui priklauso; su aušros žmogumi tas pat; tarpžmogio rasta tik dalis žandikaulio ir kelios kaukolės šukelės.
Tiesa, mokslininkai iš kaukolės dalies apytikriai gali atspėti kaukolės išvaizdą. Bet kad čia dažnai suklystama, pavyzdžių apsčiai. 1922 m. amerikietis geologas Herold Cook Nebraskos upės vagoje vykdė kasinėjimus. Rado dantį, panašų į “beždžionžmogio”, rasto Javoje, dantis. Pagal tą dantį nupiešė visą žmogų, panašų į “beždžionžmogį” (taip pat nupieštą) ir sukūrė teoriją: priešžmogis Amerikoje gyveno prieš 1 milijoną metų. 1928 m., vasario 20 d. Niujorko “Times” paskelbė straipsnį: “The Million Dollar Tooth — milijono dolerių vertės dantis”. Mat, tiek kaštavę mokslininkų ginčai spaudoje, kol galų gale išryškėjo, kad rastasis dantis buvęs... šerno! Kiek jau kartų atsitiko, kad plačiai išpropaguotas “tarpininkas” pasirodė buvęs gibonas ar šimpanzė. Ir dėl anksčiau patiektų “tarpininkų” (ne vieno jie patiekiami, kaip neabejotini radiniai) pačių evoliucionistų tarpe eina nemaži ginčai. Taigi, dalykai netikri. Todėl ir mes turim teisės jais abejoti.
Su tikrumu galime kalbėti tik apie Neandertalio žmogų. Nors jo galva žymiai plokštesnė už mūsiškes, bet jis žmogus su kultūra ir religija: vartoja įrankius, stato kapus, prie mirusiųjų deda įrankius ir maistą, kas rodo jo tikėjimą į pomirtinį gyvenimą. Tačiau jis — joks tarpininkas. Tarpininko iki šiol nesurasta. Pastatytame “tilte” daug daugiau fantazijos negu realybės. Jei būtų teisybė, kad žmogaus kūnas evoliucijos būdu atsirado iš beždžionės, tai turėtume rasti ne tik mažiau tobulų žmonių už šiandieninį, bet ir tobulesnių beždžionių už šiandieninę. Tada tik galima būtų kalbėti apie tarpininkus ir tiltus.
Vienu žodžiu, kaip ir objektyvūs mokslininkai pripažįsta (pav., Bavink) v i e n m o k s l o k e l i u n e g a l i m e susekti žmogaus pradžios. Kodėl tie skirtumai negali būti rasinio pobūdžio? Juk dar neseni laikai, kai tarpininku buvo laikomi negrai. Šiandien visi žino, kad tarp negro ir baltojo — tik rasiniai skirtumai.
Evoliucionizmo pirmtakas, prancūzų mokslininkas Buffon (1707 - 1788) rašo: “Kiek daug rūšių patobulėjo arba išsigimė, pasikeičiant sausumai ir jūrai, atsirandant palankiam ar nepalankiam klimatui, ir jau nėra tokios, kokios buvo pradžioje”. Kodėl tad ir žmogus, įvairių klimatinių įtakų pasekmėje, negalėjo savo vystymesi, vietoj pažengti, atžengti? Juk žemė yra pergyvenusi daug ilgų blogų perijodų. Vadinasi, niekas negali užginčyti, jog pirmasis žmogus galėjo būti tobulesnis ne tik už rastas seniausias žmogaus formas, bet ir už dabartines.
Gal Jūs paklausit, kaip kadaise diskusijų metu manęs paklausė vienas studentas: “Tai kodėl mes seniausiuose žemės sluogsniuose neužtinkame to Dievo sutverto tobulo Adomo palaikų ?” atsakau: negalima tvirtinti, kad mes visai nieko nesurandam. Pav., yra nustatyta, kad Neandertalio žmogaus gadynėje, o gal dar ir pirmiau, jau gyveno modernaus tipo žmogus: tai “homo Aurignacensis” su nemažais meniniais sugebėjimais ir “Cro-Magnon” žmogus, nieku nesiski-riąs savo struktūra nuo dabartinio. Tai dar labiau patvirtina hipotizę, kad rasti kaukolių skirtumai yra ne laipsniniai, bet rasiniai.
Manau, dabar aišku, kodėl Bažnyčia rezervuotai laikosi ir teistinio evoliucionizmo atžvilgiu ir kodėl net ligi šiandien mano, kad Šv. Rašto žodžiai reiškia ne perkeltą prasmę: Dievas tiesioginiai yra sutvėręs ne tik žmogaus sielą, bet ir kūną.
1941 m. klausiau dar jauno, bet Italijoj jau spėjusio šiuose klausimuose pasižymėti, prof. V. Marcozzi paskaitų ciklą. Jis jį užbaigė žodžiais: “Ir kaip Bažnyčia galėtų keisti tradicinį Šv. Rašto aiškinimą, jei evoliucijos teorija (jeigu ją iš viso galima teorija vadinti) neranda nei eksperimentiniuose nei istoriniuose moksluose nė vieno įtikinančio argumento? Žmogus pasirodo staiga Kvaternariumo laikotarpyje (jis tęsėsi apie vieną milijoną metų; prof. Marcozzi manymu, žmogaus amžius ne ilgesnis, kaip 50,000 metų). Žmogus protingas nuo pat pradžios su visomis religijos ir dorovės apraiškomis, su esmingai skirtingu nuo gyvulių, prieš jį gyvenusių, kūnu”. Manau, kad šiais žodžiais ir aš galiu laišką baigti.
Plačiau šiuo klausimu Tamsta rasi jau spausdinamoje knygelėj: “Kas žiūri ir nemato?” Bus gaunama “L. L.” administracijoj.
Jūsų Kristuje
V. Gutauskas, S. J.
Kiekvienas nori turėti greta savęs tiesą, bet ne kiekvienas nuoširdžiai nori atsistoti greta tiesos.
W h a t e l y