T U R I N Y S
Atsiųsta paminėti
Kun. Dr. J. Vaitkevičius, MIC GYVOJI DVASIA. Mąstymai kiekvienai metų dienai, II tomas. Išleido kun. P. Juškaitis, Cambridge, Mass. 1952 m., 543 psl., kaina 5 dol. Galima gauti “Draugo” administracijoj, 2334 So. Oakley Ave., Chicago 8, 111. Moderniam žmogui, kurs daugiau įpratęs veikti negu mąstyti, ši knyga labai tinka.
VARDAN DIEVO. Mažųjų Maldos. Tekstas kun. St. Ylos, paveikslai dail. P. Augiaus. Išleido Nek. Prasid. Seserys, Putnam, Conn. 133 psl., kaina 1.25 dol. Tai didelė naujiena vaikams! Visos maldos yra pritaikytos mažiesiems ir sueiliuotos. Šios paprastos, gražios maldos galės apsaugoti vaikus nuo svetimų kalbų įtakos ir įpratins melstis lietuviškai. Knygelę galima gauti: R. F. D. 2, Putnam, Conn.
Nelė Mazalaitė. GINTARINIAI VARTAI. Legendinio pobūdžio pasakojimų rinkinys. Viršelis dail. B. Gedvilienės. Išleido LKSD Knygos Klubas Čikagoje 1952 m. 248 psl., kaina 2 dol. Galima gauti “Draugo” administracijoje.
Kai Fariziejai prašė Viešpaties ženklo iš dangaus, kai Apaštalai vis nesuprato Išganytojo misijos, o minia pradėjo skaldytis į tikinčiuosius ir indiferentus, Viešpats nutraukė abejingą tylą mįslingais žodžiais: “Kai Žmogaus Sūnus bus pakeltas nuo žemės, Jis visus patrauks prie savęs.” Šitie žodžiai svarbiausiąjį Jėzaus gyvenimo momentą nukėlė į Didžiąją Savaitę, į tris dienas, kuriose kraujas, mirtis ir gyvenimas gavo naują prasmę ir pakeitė viso pasaulio veidą.
Senasis Pasaulis kančios nesuprato ir nuo jos bėgo. Kraujo vertė ir kaina buvo didelė, bet niekas nenorėjo savo kraujo lieti. Keli rinktiniai vyrai, Dievo apšviesti, įžiūrėjo kančios prasmę. Noei buvo aišku. Abraomas būtų sūnaus kraują praliejęs ir savo nepagailėjęs, jei angelo ranka nebūtų sulaikiusi užsimoto peilio. Jobui kančia ir mirtis tapo gyvenimo kaina ir gilioji gyvenimo prasmė. Bet Dovydas klydo, savo laimę pasivogta meile ir svetimu krauju nusipirkęs, kol Dievo ranka bloškė jį į atgailos pelenus ir kančios verksmingas naktis — ir jis kėlėsi nauju, šventu ir dideliu žmogumi. Ir visa senoji žmonija klydo, kančią laikydama prakeikimu, o mirtį — neaiškios ateities tamsia pradžia.
Kai Žmogaus Sūnus — po, kruvinos kančios ir tūkstančio žaizdų — pakeliamas nuo žemės, visos akys lydi Jo kelionę į kryžių. Šituo momentu prasideda naujųjų amžių Velykos. Gerajam Latrui žadamas rojus. Romos legijono Centurijonas išvysta šviesą nematytą. Kančia jam atveria akis. Žmogaus Sūnaus kraujas jam nuperka naują gyvenimą. Apžvelgęs minią ir sugniaužtas kumštis, mušančias į gyvenimo išalkusias krūtines, pridėjęs dešinę prie ką tik užgimusios širdies, taria: “Tikrai, Jis Dievo Sūnus”. Velykos prasideda su drebančiomis uolomis, atsivėrusiais kapais. Saulė slepiasi už juodų debesų, nes kita, didesnė saulė teka ant kryžiaus. Šventyklos uždanga plyšta, nes keičiasi pasaulio vertybės, ir Dievas, gyvenęs tarp keturių šventyklos sienų, išeina į pasaulį, į žmones.
(Paskaita, skaityta vasario 16-tosios proga Čikagoje)
Vasario 16-sios nuotaikos
Kai Lietuvoje minėdavome 16-ją vasario, tai prieš akis iškildavo tos dienos akto dalyvių siluetai, pirmosios spontaniškosios kovos patrijotų su raudonaisiais, pirmieji savanorių būriai — visa tai, kaip per kovas, aukas ir kraują kilo nauja Lietuva. Momentų ir epizodų tada buvo ir labai šiurpulingų, tačiau ano laiko bendras vaizdas yra didingas ir keliąs žmogaus dvasią.
Nenoriu slėpti, kad šiandien vasario 16-sios proga mano sielos išgyvenimai yra kitokie. Gyviau, negu anie paminėtieji prisiminimai, šiandien skverbiasi į mintį ir į širdį žodžiai: “Ten, kur Nemunas banguoja... Broliai vargdieniai dejuoja... Ten močiutė užlingavo raudomis mane...” O prieš akis iškyla jos kapas, greičiausiai niekeno nepuošiamas, nes iš jos užauginto skaitlingo vaikų būrelio kažin ar dar nors vienas yra mūsų Tėvynėje.
Juo ilgiau ir toliau klajoju po pasaulį, tuo tampa vis gilesni ir gyvesni savos šalies jaunystės prisiminimai, vis didėja tos šalies ilgesys. Negaliu surasti pasaulyje tokios gražios pilies, tokios vilos, kurios vaizdas prilygtų javais banguojančių laukų apsuptame kalnelyje medžiais apaugusiai mano kad ir kukliai tėviškei. Negaliu surasti pasaulyje tokios švelnios gamtos, kaip tos tėviškės pievos, pilnos švelnučių neužmirštuolių, įvairiaspalvių dobilėlių, savo švelnumu šilką pralenkiančių smilgų, to nieku nepamainomo ir niekur kitur nesutinkamo Lietuvos laukų ir pievų kvapo. Tolimuos pasaulio kraštuos niekur nesutinku vyturėlio dainos, lyg kokiais žavinčiais burtais pripildančios visą mūsų Tėvynės dangaus erdvę. Miškuose ir soduose negirdžiu volungės, vakarais lakštingalos ir viso to daugiabalsio paukščių koncerto, kuriuo nuo pat pavasario dieną ir naktį skambėdavo mano gimtosios apylinkės paežerės, paupiai, bekraštės pievos, lankos... Dar labiau liūdna, kad ta visa, pasaulyje sau lygios neturinti gamtos idilija šiandien nepajėgia pradžiuginti ten pasilikusių brolių ir sesučių dvasios, nes jų gyvenimo našta vergijoje yra perdaug sunki...
Beklajodamas po pasaulį, labai pasigendu ir pasiilgstu savo jaunatvės kaimynų — tų ramių, vienas kitam bičiuliškų Lietuvos kaimų gyventojų, tų mielų Lietuvos kaimo brolių ir sesių. Jie visi kartu mano atmintyje iškyla, kaip kokios šventųjų statulos — tik gyvos, kalbančios. Toks jų atminimas nėra pervertinimas. Savo tėvų dvasia sekdamas, jaunimas augo šviesus, kilnus, darbštus, doras. Tokių žmonių pasaulis labai pasigenda, jų ieško, bet deja, šiandieniniame pasaulyje jų yra tiek maža. Tas Lietuvos jaunimas, bestatydamas pakelėse ir sodybų soduose kryžius bei koplytėles, savo darželiuose augintomis gėlėmis bepuošdamas bažnyčių altorius, savyje ir visoje aplinkoje kūrė tokią dvasią, kad tautai nestigo nei idealistų dvasios vadų, nei idealistų pasauliečių. Greitai kūrėsi ir gražiai tarpo vienuolynai, kuriuos pripildė pačios Lietuvos jaunimas. Kilo mokslas, kilo visas gyvenimas, augo kartu su pavasariais atgyjančia gamta, kartu su tais beržais ir liepomis, kuriais tas jaunimas nusodino Lietuvos pakeles.
Sunku širdžiai, kai imi galvoti, kad visas tas gyvenimas yra sugriautas svetimųjų rankomis, kad jaunimas yra auklėjamas žmogų atgrubinančioje ir nuvertinančioje bedieviško materializmo dvasioje, kad jis yra tremiamas, išvežamas iš Tėvynės toli į nesvetingą šalį tarnauti piktam tironui, kad gražios, kilnios dvasios žmogus ten yra ne tik svetimųjų paniekintas, bet kaip tik už tą savo kilnumą persekiojamas, kalinamas, žudomas. Sunku, kad negali pasiekti to krašto, su kuriuo visa būtimi esi suaugęs.
Šiandien širdį slegia dar vienas įspūdis, viena mintis. Kai žiūri į svetimuos kraštuos beaugantį jaunimą, į mažuosius lietuviukus, tai ima baimė, kad jie gali per greitai atšalti tam kraštui, kurio grožį apdainuoti žodžių stigo daug pasaulio mačiusiems: Adomui Mickevičiui, Maironiui, Pranui Vaičaičiui, Jurgiui Baltrušaičiui ir kitiems. Mūsų jaunieji per jauni to krašto neteko, mažieji — jau svetur gimę. Ir vieni ir kiti jo nepažinę, su juo nesusigyvenę. Jie auga ir bręsta svetimuose kraštuose, svetimose nuotaikose. Visa tai jų dvasioje įspaus žymę, kuri visu savo turiniu bus visai kita, negu ta, kuri būtų likusi, jeigu jie būtų augę ir brendę savo tikroje tėvynėje. Svetur augdami, jie taps nuo Lietuvoje augančio jaunimo dar skirtingesni, negu čia gimusioji jaunoji lietuvių karta nuo atvykusiųjų iš tremties. Duok Dieve, kad tie dabar svetur augą jaunuoliai skirtųsi nuo Lietuvoje augančių tik teigiamais dalykais. Jeigu šitie savo širdyse liks karšti lietuviai, tai, laikui atėjus, tuos skirtumus sulyginti ir suvienodinti nebus taip sunku. Užteks savo tarpe pasidalinti turimomis teigiamomis savybėmis, ir skirtumo klausimas išsispręs.
Tačiau daugelis skundžiasi, kad dar neseniai čia atvykęs jaunimas ir mažieji jau pradeda atšalti, nutautėti. Kuo išaiškinti šį greitą savęs pametimą, nedrįsčiau trumpai, tik keletu žodžių išspręsti. Noriu tik pasakyti savo asmenišką nuomonę tiems, kurie klaidingai save ramina sakydami, kad tai esąs kultūringo žmogaus dvasinio imlumo natūralūs reiškinys. Toks aiškinimas yra labai pavojingas, nes įsikalbėjus, kad tai natūralūs reiškinys, niekas nesiims ieškoti kitų to reiškinio priežasčių ir nesiims priemonių tam reiškiniui pastoti kelią. Toks aiškinimas yra visiškai klaidingas. Kultūringas asmuo yra kritiškai imlus, t. y. pasisavina ką nors gero sutikęs, bet dėl to nepraranda pats savęs ir savo dvasinių vertybių. Priešingai, kultūringas žmogus yra užsidegęs kitus laimėti savo dvasios vertybėms, jomis su kitais pasidalindamas. Paminėti nutautėjimo reiškiniai yra ne imlumo ženklas, o jie tik liudija apie nekritiškumą ir apie kažkokį dvasios kiaurumą. Yra dvasioje kažkokia kiauruma, per kurią labai greitai išbyra įgimtos ar įsigytos vertybės. Reikia manyti, kad to reiškinio priežastis yra dvasinio ir patrijotinio auklėjimo paviršutiniškumas. Tačiau kas nors turėtų tuo klausimu rimtai pagalvoti, tos mūsų tremtinių dalies dvasinės tuštumos sritį surasti, atkreipti į tai visų dėmesį ir, kas galima, pataisyti.
Čia tuo klausimu neužsiimdamas, noriu tik pozityviai pakalbėti tema: kuo šeima gali prisidėti prie savos ir bendrai prie mūsų jaunosios kartos lietuvybės išlaikymo.
Vaikas nėra tas pats, kas yra suaugęs žmogus, jis nėra suaugęs miniatiūroje, bet visai skirtinga nuo suaugusio ir ypatinga būtybė. Tiktai perėjęs per tam tikras išsivystymo stadijas, per tam tikrus brendimo laikotarpius, jis tampa subrendusiu, užaugusiu žmogumi. Kad galėtumėm vaiką tinkamai auklėti, vesti jį per jo natūralias išsivystymo stadijas, reikia jį pažinti reikia žinoti kokios psichinės ypatybės yra būdingos kiekviename amžiuje ir kiekvienoje išsivystymo stadijoje. Tinkamame prisiderinime prie natūralaus vaiko vystymosi, laiku išnaudojime atskirų tų vystymosi etapų ir glūdi visas auklėjimo pasisekimas ar nepasisekimas. Mes čia negalime leistis į visus vaiko išsivystymo stadijų nagrinėjimus, todėl apsiribosime tik ankstyvosios .kūdikystės laikotarpiu ir dorovinio ugdymo svarba šiame laikotarpy.
Ankstyvosios kūdikystės reikšmė auklėjime
Modernioji gelmių psichologija yra atskleidusi, kad viskas kas nesąmoningai patenka į žmogaus sielą, veikia į ją galingiausiai ir ilgiausiai užsilieka. Nesąmoningai pasisavintos ydos ir dorybės yra pačios patvariausios, nes būdamos nejučiomis įsigytos, jos negali būti pastebimos ir todėl sunku jų nusikratyti. Visi nesąmoningai įsigyti įpročiai pasidaro tarsi mūsų antroji prigimtis, kuri veikia į mus per visą gyvenimą ir nuo kurios veikimo mes esame bejėgiai išsilaisvinti.
Ankstyvoji kūdikystė kaip tik yra tokio nesąmoningo pasisavinimo metas. Dėl šios priežasties daugelis tėvų ir auklėtojų šiam laikotarpiui neskiria jokios reikšmės, tvirtindami, kad vaikas dar “nieko nesupranta”, todėl yra negalima jo dar auklėti ir auklėjimas jam nėra reikalingas. Tikrumoje gi vaikas šiame amžiuje viską pasisavina, nežinodamas, nesąmoningai, ir kaip tik dėl šito nesąmoningumo šiuo metu pasisavinti įspūdžiai tampa lemiantys visam gyvenimui, giliausiai įsminga į vaiko sielą ir apsprendžia visą tolimesnį jo vystymąsi. Vaikas šiame amžiuje, tiesa, dar nieko nesupranta, bet tėvai ir auklėtojai supranta ir turi suprasti, kad šiame amžiuje yra padedami pamatai tolimesniam vaiko vystymuisi, kad šiuo laikotarpiu susiformuoja busimojo žmogaus gyvenimo pamatai, kurie jau vėliau sunkiai arba ir visai nepakeičiami. Jei pirmosios kūdikystės metais padėti klaidingi gyvenimo pamatai subrendusio žmogaus ir pastebimi ir norimi atitiesti, tai šios pastangos dažniausiai turi tik dorovinės vertės, pačios gi prigimties jos nepakeičia ir negali pakeisti. Jei pradėta eiti klaidingu keliu ir juo toli jau nueita, tai vėliau tai pastebėjus, nėra nei noro nei jėgų grįžti atgal ir pradėti kelią iš naujo, ir retas kuris jį pradeda. Pirmosios kūdikystės laikotarpis auklėjimo atžvilgiu yra pats svarbiausias ir, jo neišnaudojus, padaroma nepataisoma žala visam tolimesniam gyvenimui.
Psichinės vaiko ypatybės.
Kad galėtumėm jau pirmaisiais gyvenimo metais nukreipti vaiko dorinį vystymąsi tinkama kryptimi, reikia atkreipti dėmesį į tas psichines vaiko ypatybes, kurios yra būdingos vaiko amžiui ir į kurias turi būti atremtas vaiko dorovinis auklėjimas. Pirma, ką mes mažame vaike pastebime, yra priešingų jausmų išsiveržimas. Vieną ir tą patį žmogų vaikas gali kartu mylėti ir neapkęsti. Jis gali motiną bučiuoti, glamonėti ir tuojau jai įkąsti, įžnybti ar mušti. Šis jausmų dvilypumas yra ir suaugusiame žmoguje, tačiau ten jie jau nesusikerta, nes vieni glūdi sąmonėje, kiti pasąmonėje. Vaiko prigimtyje šie jausmai yra sąmonėje ir pakaitomis išsiveržia tai vieni tai kiti kartais be jokios išorinės priežasties. Todėl vaikas lengvai be dramatizmo pereina nuo vienų prie kitų: čia jis verkia, čia vėl per ašaras juokiasi. Tai nereiškia, kad ašaros vaikui yra niekis, kad jam širdelės neskauda, kad jis nieko “neima į galvą”. Jei, pav., motinai išvažiuojant, jis verkia, o netrukus vėl juokiasi, tai dėl to, kad jame priešingi jausmai greit kaitaliojasi, tačiau žaizda jame lieka, ir ji vėl atgis, kai jis pasiges motinos artumo.
Visais savo jausmais ir norais vaikas yra prisirišęs prie dabarties ir konkrečių daiktų, jis dar neturi nei praeities nei ateities supratimo, nei abstraktaus, atitraukto galvojimo. Todėl sunku vaiką atkalbėti nuo esančio malonumo ar noro, žadant jam už tai ką nors ateity. Jis visa to tarsi negirdi, nes jam ateitis dar neegzistuoja. Visi jo jausmai ir norai yra susieti su dabartimi ir konkrečiais, matomais artimosios aplinkos daiktais, todėl praeityje ar ateityje esantys įvykiai jo neveikia, ir tolimi, nematomi daiktai jo nedomina.
(Mergaitės auklėjimas ir knyga)
Ankstyvas pavasaris. Ar matai ten artoją verčiantį vagą? Siaurapročiai kambariniai išminčiai purto galvas ir galvoja: juk dar per anksti! Dar nečiulba joks paukštelis, dar tebeguli sniegas ir ledas! Bet artojas pastebi susitvenkusį vandenį ir skubinasi išvaryti ilgas vagas; jis pastebi pirmuosius piktžolių daigelius, kurie dygsta drėgmės ir saulės šilimos padedami, ir sako pats sau: į darbą niekad nebus per anksti.
Mergaitės siela —- tai dirva ankstyvą pavasarį. Kadangi Julytė dar tebepina kasas ir dėvi trumpą sijonėlį, tėvas žiūri į keturiolikametę dar kaip į vaiką; kadangi ji juokiasi, dūksta ir dar apie meilę nekalba, motina galvoja, kad taip nekaltai atrodanti dar nėra sąmoningai pajutusi savo lyties.
Ir vis tik vaikystės burtų sniegas jau yra pradėjęs smarkiai tirpti, beveik nežymiai pakilo aukštyn gyvenimo saulė; tad kur turi dėtis vanduo, jei nebus jam padaryta nuotakumo? Ar slaptos svajonės ir meilikavimai, kaip išsikerojusios piktžolės turės atimti jaunatviškai dirvai visą jos jėgą?
Teisingai sakoma: tais metais, kada mergaitės pravardžiuojama “ožka” (vokiškai “Backfisch”), jos sielos gelmių negali įžvelgti nei tėvai nei auklėtojai. Gyvenimo tikrovė neranda tokių tonų, kurie pusiau sapnuojamame jaunos mergaitės gyvenime būtų suprantami ir protingai išklausomi. Tada ir labiausiai mylinčių tėvų dukra — iki mirties nelaiminga — nusisuka į kampą ir kukčioja: manęs niekas nesupranta! Prieš gero teno-rintį auklėtojų patarimą ir sieloje ir išorėje susukama nosis. Ramiai galima sakyti, kad šio amžiaus mergaitei lemiantį žodį turi tik tos asmenybės, kurias ji įsitraukia į savo sielos sapnų pasaulį dar pusiau nesuprasta meilės jėga, apie kurias ji “svajoja”. Tačiau dažniausiai šitoms išsvajotoms asmenybėms nėra galimybės įsigilinti ir nuoširdžiau susirūpinti bręstančios merginos siela, o dar dažniau pasitaiko, kad tie išsvajotieji neturi nei mažiausio auklėtojo talento.
Tuomet, lyg šitam kritiškam gyvenimo akimirksniui sutvertas, prieš jauną mergaitę atsistoja poetas. Jis sujungia išorinę realybę su vidine; jis vaizduoja pasaulio gyvenimą ir kartu kalba sielos kalba; jis yra didysis kalbos menininkas, kurs moka būti suprantamas kiekvienam žmogaus amžiui ir todėl pažadina aidą jaunos mergaitės sieloje: jis mane pilnai supranta!
Taip jaunos mergaitės gyvenime įgauna savo teises pagrindinis faktorius — k n y g a.
Kiekvienoje gerai išauklėtoje mergaitėje įsisiūbuoja aštri kova tarp senųjų papročių bei padorumo taisyklių ir naujai pabudusio vidinio polinkio, reikalaujančio meilės ir priklausomumo. Jeigu ji ir išvengia nesaikingų jausmų kitiems gyviems tvariniams, ji leidžiasi beveik nepastebimai įpainiojama į knygos burtų ratą. Ir jei šitoji knyga dar buvo jai autoritetingos rankos įduota, ji jaučiasi nedaranti nieko neteisėto; priešingai, ji tiki, jog tai jos šventa pareiga kuo geriausiai susipažinti su tuo gyvenimu, kurį pažadina gegutės kukavimas, kurį ir jos pačios siela, džiaugsmingai sudrebėdama, yra išgirdusi. Knygos herojai tampa jos idealais. Budint ir sapnuojant jie lydi jauną sielą.
Redakcijos Pastaba: šiuo straipsneliu “L. L." tikisi patenkinti visus skaitytojus, norėjusius sužinoti, kodėl žmonės tiki ir kuris tikėjimas geriausias.
Tikėjimas — bendriausias reiškinys žmonijoje. Visi žmonės bent kokiu būdu tiki, nes nėra nei vieno žmogaus, kuris v i s i š k a i galėtų būti įsitikinęs Dievo nebuvimu. Mat, už Dievo buvimą kalba labai daug argumentų, o prieš Jį — nei vieno svaraus. Todėl protaują žmonės negali netikėti.
Jau senovės pagoniškosios Romos filosofas Ciceronas pastebėjo, kad nėra tiek laukinės, tiek nepažangios tautos, kuri nieko nežinotų apie Dievą /De natūra deorum/. Todėl visos tautos yra ir buvo religingos, nes religija betarpiai kyla iš Dievo buvimo pažinimo. Šį pažinimą žmogus išreiškia kultu: malda, auka ir kitomis ceremonijomis. “Pati gamta” — pastebi Ciceronas — “moko, kad Dievas turi būti garbinamas, ir žmogus čia nėra laisvas.”
Cicerono pastabumą patvirtina modernieji etnologai /tautų tyrinėtojai/: “Pagal šiandienines mokslo žinias, religija yra universali visiems žmonėms. Žemėje nėra žmonių bendruomenės, apie kurią mes galėtume su tikrumu pasakyti, kad ji neišpažįsta jokios religijos” /Prof. Toy of Harvard/. O prof. Tiele papildo: “Tvirtinimas, kad yra tautų be religijos kyla iš nepakankamo tyrinėjimo arba iš netikslių sprendimų. Nei viena tauta, nei viena gentis ligi šiol dar nebuvo surasta, kuri netikėtų į jokią aukštesnę esybę. O tyrinėtojai, kurie kada nors tvirtino priešingai, paskiau turėjo nusileisti faktams.
Kodėl visi tiki?
Kiekvieno žmogaus tikėjimo pamatas yra jo protinga prigimtis. Net ir laukinis žmogus protauja, sprendžia, daro išvadas. Net ir savo neišlavintu protu jis pastebi nepaprastą gamtos tikslingumą. Naktis tikslingai seka dieną, metų laikai tikslingai keičiasi. Dėl šių reiškinių ryškumo net ir primityvus žmogus yra pajėgus vien natūraliu protu prieiti išvados, kad turi egzistuoti protinga esybė, kuri visa tai tvarko. Kasdieninė žmogaus patirtis jam sako, kad nei vieno reiškinio nėra be priežasties. Atrodo, kad visa žmonijos tendencija teistiniai aiškinti gamtos reiškinius (t. y. pripažinti, kad juos tvarko Dievas) glūdi priežastingumo principe. Žinoma, primityvaus žmogaus išvados čia ne visada tikslios: nebuvo šiuo keliu prieinama prie Aukščiausios Esybės — visų daiktų priežasties. “Tautos, kurios nepažįsta gamtos įstatymų ir jos dėsnių, įvairiai personifikuoja gamtos jėgas. Jausdami, kad jų gerbūvis pareina nuo šių jėgų veikimo, ėmė jas dievinti. Taip išsivystė politeizmas — daugelio dievų garbinimas” (dr. Charles F. Alken).
Modernaus žmogaus religijos bazė ta pati. Kadangi jo pažinimas daug didesnis, tai ir išvados tikslesnės. Mūsų laikų mokslas yra daug toliau nuo Dievo neigimo negu bet kada. Jis daug daugiau negu praeity per nuostabiuosius visatos dėsnius parodo Dievo išmintį ir galią. Šiandien nuo begalinių erdvių didybių iki neapsakomų atomo mažybių geros valios žmogaus prote skamba Dievui garbės giesmė. Kiekvienas gali įskaityti visur įrašytą Dievo vardą: ir pulsuojančiame energija atome, ir įvairiaspalvės gėlės veide, ir žvaigždėtojo dangaus skliaute. Visata — Jo protingumo ir galybės veidrodis. Iš sutvertųjų daiktų žmogus pažinęs Viešpatį ir Tvėrėją, negali nepripažinti Jam savo priklausomybės. Š i a m e s u p r a t i m e g l ū d i p a g r i n d i n ė t i k ė j i mo b a z ė.
Natūralinio pažinimo neužtenka.
Bet tikėjimas, sukurtas vien naturaliu protu, yra labai menkas. Mes jį nei nevadiname tikėjimu, o tik tikėjimo baze. Jon atsirėmęs, protaudamas ir spręsdamas, žmogus nors ir supranta savo priklausomumą nuo Dievo, nors ir stengiasi jį išreikšti kulto aktais, bet t i n k a m a i tai atlikti jam neįmanoma. Iš pagoniškų religijų steigėjų pavyzdžio matome, kaip žmonės įvairiai sprendė, kartais net labai klydo. Mat, čia daug daugiau negu kituose sprendimuose daro įtakos jausmai. Savo jausmų įtakoje pagonys kartais taip toli nuklysta, kad ima garbinti dievus, kaip vagystės, girtuoklystės ir paleistuvystės globėjus.
Bet sunkiausia žmogui vien natūralinėmis jėgomis pasiekti reikiamo dorovės laipsnio. Net patys pakiliausi žmonijos protai, kaip Platonas, Aristotelis, Seneka gynė vergiją, nevertino bejėgio žmogaus. Kūdikis, ypač negimęs, ir vergas jiems buvo beverčiai daiktai, su kuriais galėjo kiekvienas elgtis, kaip tinkamas.
Praėjusį kartą rašėme apie teisę ir teisingumo dorybę, palenkiančią žmones atlikti kitiems ne tik įstatymais nustatytas, bet ir jais dar neuždėtas teisines pareigas. Dabar pakalbėsime apie socialinę meilę ir jos svarbą visuomeniniame bei ūkiniame gyvenime. Tačiau gal kai kas šyptelėjęs pamanys, kad apie meilę galima kalbėti tik šeimoje, ir tai ne visuomet, o bendruomeniniame ir ūkiniame gyvenime viešpatauja ne meilė, o teisė, kurios pagrindinis dėsnis — kova už būvį ir jėga! Civilizuotame pasaulyje tai yra apgaubiama teisingumo skraiste. Bet tikrenybėje viešpatauja dėsnis: “Akis už akį, dantis už dantį; duok man, kad tau duočiau!” Sutinku, kad dažnai taip yra. Bet tai yra žmonijos nelaimė! Taip bekovojant, nukenčia ne tik silpnesnieji, bet dažnai ir stiprieji. Labai gaila, kad žmonės, bekovodami už savo teises, besišaukdami teisingumo, užmiršta patys dvasinę jo pusę — teisingumo dorybę ir dar labiau tikrąjį pagrindą — meilę.
Meilė ar diktatūra?
Kam pagaliau turėtum kitiems pildyti teisines pareigas, kai esi stipresnis, jei meilė neįpareigotų? Gal tik dėl to kad žmogus kartais esti reikalingas kitų pagalbos? Bet dažnai žmogus gali be kitų pagalbos apsieiti. Tada jau teisė nebeįpareigotų... Kiti gal pasakys, jog reikia tai daryti, kad pasaulyje būtų tvarka, ramybė. Bet kam žmogui ta tvarka, jeigu jis yra kitų skriaudžiamas, jei negali žmoniškai pragyventi, jei laikomas prekės ar darbo gyvulio vietoje? Tada lieka jam vien tik Markso siūlomas kelias: “Visų šalių proletarai, vienykitės! Pieškite tuos, kurie jus apiplėšė ir įveskite proletarų diktatūrą!” Ir jėgos diktatūra gresia ne tik iš komunizmo. Kartais ji gresia ir iš valstybės. Apsišvietusios masės ir organizuoti darbininkai verčia ją pasidaryti jų teisėtų reikalavimų vykdytoja. Tai jau įvyko ar vyksta visoje eilėje valstybių su labai skaudžiomis pasekmėmis.
Tik meilė yra pajėgi pastoti kelią šių nuoseklių reikalavimų sukeltam sąjūdžiui ir gresiantiems pavojams. Tik ji gali pastatyti teisę ir teisingumą ant nepajudinamų pagrindų. Meilė yra artimo vertinimas ir jam gero linkėjimas bei darymas. Tik tada, kai aš artimą gerbsiu, kaip man lygiavertį žmogų, jis netaps daiktu ir tik aistrų žaislu ar gamybos priemone. Tik kai žmogus bus vertinamas, kaip vertybė pati savyje, kaip pats sau tikslas, nebus jis padaromas tik fabriko rateliu ar valstybės gyventojų bespalviu numeriu. Jį pagerbdami, mes pagerbiame mūsų pačių verčiausiąjį pradą — žmoniškumą. Mes trokštame, kad kiti mums padėtų būti laimingais. Taip lygiai to mes turime trokšti kitam ir padėti jam tapti tikru, pilnutiniu žmogumi. Žmogus pačia savo prigimtimi yra bendruomeninė būtybė, nuo kitų priklausomas, jų palankumo ir meilės būtinai reikalingas. Todėl ne jėga ar grynasis egoizmas, o meilė turi diktuoti mano ir visų žmonių veiksmus tiek siaurame ratelyje, tiek bendruomeninio gyvenimo baruose.
Meilė — teisingumo pagrindas
Tik krikščionybėje meilė išvysto pilną savo jėgą. Veltui nukrikščionėjęs žmogus bandys meilę pakeisti visokiais surogatais. Neužtenka pozityvistų skelbiamosios brolybės, kuri sau stiprybę siurbia iš kitų luomų ir Dievo neapykantos. Neužtenka nei klasės ar tautinio solidarumo, kurs dažniausiai yra tik organizuotas egoizmas, nei grynai prigimto humanizmo įkvėptos filantropijos, dažnai akis užmerkiančios čia pat esančių žmonių skurdui, tesiekiančios vien jo medžiaginės gerovės pagerinimo. Tik tikinčiajam kitas žmogus yra Dievo paveikslas, amžinam gyvenimui skirtas Jo vaikas. Jis žino, kad artimą skriausdamas, užgauna savo ir jo dangiškąjį Tėvą, kad gali jį pragaran pastūmėti, o artimo meilės darbais pelnyti jam ir sau džiaugsmą ne tik šioje žemėje, bet ir kitame gyvenime. Kristus savo mokslu (pav., palyginimas apie gailestingąjį Samarietį) sugriovė visus tautinius, luominius ir religinius priešingumus; o kitų žmonių meilės mastu nurodė tvarkingą savo paties meilę (“mylėk artimą, kaip pats save”), taip pat sugriovė priešingumą tarp gerai suprastos savo meilės ir artimo meilės, tuo pačiu ir tarp asmens ir bendruomenės, tarp individualizmo ir universalizmo. Kristus davė artimo meilės įstatymui teigiamą prasmę. Tai žmonės labai dažnai užmiršta! Pagal Jį neužtenka kito neskriausti, bet reikia jam gera daryti. “Visa, ką jūs norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite”. Užtat, vertindamas žmogų, kaip mylinčiojo Dievo vaiką, tikintysis mielai atlieka artimui tai, kas jam priklauso arba į ką jis turi Dievo ar prigimties duotą teisę. Trokšdamas, kad kiti jam gera darytų, jis turi noriai daryti ne tik tai, ką įsakymai ar jis pats sutartimis įsipareigojo, bet ir tai, kas teisiniais nuostatais neįsakyta, tačiau pažįstama ar bent nujaučiama artimą turint į tai teisę, jam tai esant būtina. Tokiu būdu meilė yra ir turi būti tikruoju teisės ir teisingumo pagrindu. Ji, socialiniu teisingumu be ilgų ginčų ir kivirčių užpildydama teisės spragas, papildo teisę.
LIGONIAI IR SENELIAI VOKIETIJOJE PRAŠO KNYGŲ
Pernai Bostone buvo išleista nauja knyga apie Fatimą “Marija Kalba Pasauliui”, kurią parašė prof. G. Fonseca, lietuvių kalbon išvertė kun. M. Vembrė. Knyga didelio formato, 264 psl., su 18 fotografijų, kaina 2 doleriai. Leidėjai padovanojo 10 egz. Vokietijoj likusiems ligoniams bei seneliams. Bendruomenės pirmininkas Pr. Zunde, dėkodamas už šias knygas, atsiuntė BALF’o centrui laišką, prašydamas prisiųsti dar bent 100 egzempliorių, nes daugelis tremtinių nori ją turėti ir skaityti.
Jei kas iš geraširdžių lietuvių norėtų padaryti džiaugsmo mūsų ligoniams Vokietijoj, prisiunčiant minėtą knygą, užsakymus galima siųsti knygos leidėjui šiuo adresu: Fatimos Knyga, 122 Canton St., Stoughton, Mass. Knyga bus pasiųsta BALF’o centrui arba tiesiog nurodytam adresatui.
REIKALINGOS KNYGOS!
Patariamajai Lietuvių Grupei yra reikalingi Lietuvos Universiteto ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų leidiniai, ministerijų leidiniai ir metraščiai, ūkinių organizacijų (Pienocentro, Maisto, Lietūkio, Lietuvos Banko ir kt.) leidiniai, Lietuviškoji Enciklopedija ir kiti veikalai, liečią teisės, istorijos, ūkio, kultūros ir kitus klausimus. Tais pačiais Lietuvą liečiančiais klausimais reikalingos knygos ir ne lietuvių kalba.
Kas turi čia išvardintų leidinių ir sutiktų juos perleisti, prašomas rašyti šiuo adresu: Lithuanian Consultative Panel, 16 W. 58th St., New York 19, N, Y., nurodant veikalo pavadinimą, autorių ir kainą.