T U R I N Y S
Atsiųsta paminėti
J. Augustaitytė - Vaičiūnienė. ŽVAIGŽDĖTOS NAKTYS. Eilėraščiai. 126 psl., kaina $1. Išleido Čikagos Skautininkės. Viršelį ir vinjetes piešė Vl. Vijeikis. Spaudė N. Pr. Seserų spaustuvė, Putnam, Conn.
Klemensas Jūra. TAURIOJI LIETUVAITĖ ONA STAKNIENĖ. Biografiniai bruožai moteriškės, išauklėjusios 13 vaikų. Išleido “Garnys”, Caixa Postal 4189, Sao Paulo, 1952 m., 54 psl. Viršelis Vl. Stančikaitės - Abraitienės.
Cirtautas. SKAUSMO PERGALĖ. Vieno dienoraščio fragmentai. Išleido autoriaus draugai, 1952 m., 186 psl., kaina $1.50. Galima gauti: Immaculata Press, R. F. D. 2, Putnam, Conn.
KNYGŲ LENTYNA. VLIKo leidžiamas Lietuvių Bibliografijos Biuletenis,
nr. 5-6. Redaguoja A. Ružancovas, Danville, 111.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents. Entered as second-class matter at the Post Office at Chicago, 111 Additional office of mailing in Putnam, Conn.
LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Atskiras numeris 10 centų.
Vinjetės dail. Vijeikio N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.
Mes esame linkę žiūrėti į Viduramžius, kaip į šimtmečių eilę, persisunkusių tamsumu, prietarais ir dvasios siaurumu. Bet kiekvienas istorijos laikotarpis, kiekvienas kultūros perijodas, lygiai kaip karalių dinastijų, subujoja, sužydi, o paskui išsisemia, kartais išsigimsta ir užleidžia vietą naujoms ir stipresnėms jėgoms. Būtų neteisinga visą laikotarpį ir jo pasiektus laimėjimus paneigti tik dėl to, kad galų gale jis sumenko ir nusilpo, jo proto ir dvasios polėkiai nuleido pavargusius sparnus, o visas sielos pasaulis buvo įspraustas į rėmus, perdaug siaurus jo platiems pečiams ir galingai krūtinei. Mums svarbu šviesiausias Viduramžių perijodas, kada aukšti ir smailūs katedrų bokštai įkūnijo to laiko žmogaus dvasios begalinį aukštį ir neklaidingą gyvenimo kryptį, vedančią tiesiai į Dievo širdį, be klystkelių, vingių ir šunkelių. Mat, Viduramžių žmogus buvo Dievo žmogus. Nesakytume, kad jis buvo tobulas ir be priekaišto. Netvirtintume, kad jis visur buvo platus ir neklaidingas. Bet mums įdomus jo įsitikinimas gyvenimą pradėti su Dievu, gyventi Dievo artume ir visus buities faktus aiškinti Dievo šviesoje.
Vėlybuose Viduramžiuose pastebimas įdomus pasaulėžiūros krypties pasikeitimas. Teologija ir filosofija mėgina sukrikščioninti pagoniškąjį graikų kosmocentrizmą. Gyvenimo pasaulėžiūros išeities taškas jau nebe Dievas, bet pasaulis, kuris savo tikslingumu, priežastingumu ir gyvybingumu veda žmogų į tikslo, priežasties ir gyvybės autorių ir šaltinį — Dievą. Jei pirma žmogui dieviškoji tikrovė buvo aiškus ir šviesus faktas, tai dabar — net šimtų, meistriškai sukurtų įrodymų šviesoje — Dievo buities tikrovė rodosi tolima, šalta ir nepasiekiama. Žmogaus pasąmonėje gimsta abejojimai, kuriems sugriauti kuriami nauji argumentai, nauji Dievo buities įrodymai, imami iš pasaulio buities. Dievo buitis tampa abstrakcija, kurią galima palyginti nuostabios katedros buičiai ar aukštų kalnų pasakiškos didybės tikrovei. Bet Dievas juk ne katedra. Jis nėra nė aukštas kalnas. Nei begalinės jūros bedugnis gylys. Jis yra amžinai gyvas ir tobulas buities karalius.
Paskutiniame Kunigų Vienybės Seime buvo priimta rezoliucija, raginanti kunigus dirbti su skautais, prisiimant dvasios vadovų pareigas. Toks raginimas nebuvo veltui, nes dar vis pasitaiko tiek dvasiškių, tiek pasauliečių visuomenininkų, kurie žiūri į skautus su tam tikru nepasitikėjimu, abejoja šios organizacijos rimtumu ir mano, kad ji neįstengs Lietuvai išauklėti susipratusių bei religingų piliečių.
Nekalbėdami jau apie tai, kad pats skautybės įsteigėjas šiai organizacijai užbrėžė tikslą — išauklėti gerus piliečius, ištikimus savo tautai ir savo religijai, pažvelkime, ką apie ją sako pats Popiežius. Prieš keletą metų dabartinis Popiežius, kalbėdamas į Vatikaną susirinkusiems skautams, pasakė, kad skautybė stengiasi jaunuolyje išugdyti tai, kas jo prigimtyje yra gražiausia ir kilniausia. Panašias mintis tas pats Popiežius išreiškė ir šių metų birželio mėn. 7 dieną, kalbėdamas katalikų skautų tarptautinės konferencijos dalyviams. Jo kalba buvo išspausdinta tos pačios dienos Vatikano oficioze “L’Osservatore Romano”. Čia patiekiame tos kalbos vertimą.
Redakcija
Brangieji sūnūs,
Jūs pasirinkote Romą Tarptautinei Katalikų Skautų Konferencijai. Tai yra pirmas kartas, kai jūsų vadai susirenka Amžinajame Mieste. Čia, prie Jėzaus Kristaus Vietininko, jus sušaukė pasiryžimas svarstyti temą “Apaštalavimas skautybėje ir per skautybę”. Susirūpinę atsakyti į svarbų kvietimą, kuriuo Mes kreipėmės į visus katalikus, jūs norite prisiimti visą atsakomybę, įpareigojančią jus Bažnyčios apaštalavime. Tai kilnus pasiryžimas, visiškai atitinkąs skautybės dvasią.
Be abejo, kiekvienas žino, kad religija jau nuo pat pradžios užėmė skautybėje pirmąją vietą; bet jūs taip pat gerai suprantate, kad katalikybė priduoda jėgos ir aiškiau nurodo auklėjimo darbą, kurio jūs siekiate. Jūsų tikslas yra ne tik išauklėti geriausius piliečius, aktyvesnius ir labiau pasiaukojusius valstybės gerovei, bet taip pat auklėti juos geresniais Bažnyčios sūnumis. Katalikų Bažnyčioje apaštalavimo misija tikintiesiems ateina iš pačios bažnytinės hierarchijos , ir mūsų laikais visi tikintieji, pagal savo išgales, yra pašaukti šiame apaštalavime bendradarbiauti. Tiesą sakant, berniuko amžius dar nėra tinkamas apaštalavimui, bet jis turi tam ruoštis.
Mielasis Vincai!
Tik užsimok Tu su keletu draugų užkariauti komunistinę Rusijos imperiją! Visi pasakytų: “Vincelis išsikraustė iš galvos”, nors turėtumei pasivogęs net keletą atominių bombų.
Nė kiek negudresnį uždavinį pasiėmė dvylika apaštalų — visą pasaulį laimėti Kristui. Kokį pasaulį! Kokiomis priemonėmis !
Pasaulis, tai Romos imperija, nes ta buvo prarijusi visas to meto karalystes. Roma, imperijos sostinė, prisiplėšusi užkariautųjų lobio, šėlo, išdykavo prabangoje. Gausūs legijonierių pulkai geležiniu kumščiu visur palaikė ramybę ir taiką, o keturi penktadaliai imperijos gyventojų griežė dantį ir aimanavo vergijoje.
Roma buvo ir stabmeldybės centras. Panteonas priglaudė visų tautų tautelių dievus. Kai kurie jų buvo garbinami lytinio ištvirkavimo ceremonijomis. Visų dievų dievas — Romos imperatorius. Jo valdžia neribota. Jis — gyvybės ir mirties viešpats.
Ką Roma gerbė, kam lankstėsi? Jėgą, galybę, nukariautojus generolus, atsižymėjusius karininkus.
Ko Roma neapkentė, ką ji niekino? Silpnumą, kentėjimus, negarbę. Geriau buvo nusižudyti, negu kęsti kūno kančias, ar visuomenės bei draugų panieką.
Už ką Roma buvo dėkinga? Už tūkstančius karo belaisvių, vergų, už prijungtas žemes, už gausų grobį, už prabangą ir pramogas.
Tokia tai buvo laisvoji, valdančioji Romos imperijos nuotaika.
Didžioji vergų masė troško laisvės, geidė žmoniškesnių gyvenimo sąlygų, bet nematė, “nei kelio nei takelio” į laisvę.
Tai tokį išdidų, savo galybės ir pasisekimų apsvaigintą, aistrose dūkstantį pasaulį apaštalai ėmėsi laimėti Kristui!
Kokiomis priemonėmis?
Mažas kūdikis, negalįs kalbėti ir vaikščioti, jokios religijos, jokio religinio gyvenimo neturi. Religijos atžvilgiu jis yra neutralus. Jis nėra nei religingas, nei nereligingas, kaip nėra nei doras, nei nedoras. Tos sielos galios, per kurias gali pasireikšti religinis ir dorinis gyvenimas, dar miega, tebėra neišsivysčiusios. Mažoji būtybė, kuri dar nemąsto ir nesupranta, nenori ir nemyli, negali turėti religiniai dorinio gyvenimo. Bet štai, praėjus kiek laiko, tame pačiame vaike aiškiai pastebimi religiniai ir doriniai pradai. Vaikas jau turi religinį gyvenimą, vaikišką religiją, savotišką bendravimą su antgamtiniu pasauliu. Iš kur visa tai, kas pastūmėjo, kas atvedė vaiką į religiją, iš kur vaike atsirado religinės idėjos? Štai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti.
Nėra rimto pagrindo manyti, kad religinės idėjos vaikui yra įgimtos. Jos turi tuos pačius šaltinius, kaip ir kitos idėjos. Jos ateina per patirtį, auklėjimą, mokymą, kitais žodžiais, yra aplinkos veiksnių pasekmė. Vaiko religinis gyvenimas vystosi, psichologiniai žiūrint, kartu su visu dvasiniu gyvenimu. Jis eina paraleliai su tomis psichinėmis galiomis, kurios doriniame ir religiniame gyvenime dalyvauja; iš antros pusės, šitas vystymasis priklauso nuo įvairių išorinių įtakų ir paskatinimų, kurie religinę raidą skatina arba kliudo. Pati vaiko prigimtis, jos psichinė ir biologinė sąranga yra tokia, kad ji yra imli arba atvira religijai. Vaiko, kaip ir suaugusio žmogaus, siela iš savo prigimties yra krikščioniška (Tertulijonas). Čia ir susiduriam su pirmuoju veiksniu, kuris vaiką kreipia į religiją.
A. Sielos atvirumas religijai
Vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, yra ne tik visuomeninė, bet ir religinė būtybė. Religija iš protingos žmogaus prigimties savaime išauga, jei tik tam sąmoningai nekliudoma. Nėra buvę ir nėra tautos, kuri neturėtų religijos. Nėra žmogaus, kurio sielai religija būtų svetimas dalykas, kurio prigimtis neturėtų jokio ryšio su religiniu pasauliu. Vaiko mentalitetas, vaiko psichinis pasaulis yra dar artimesnis religijai, negu suaugusio žmogaus. Vaiko dvasia religinėms tiesoms yra nuostabiai imli. Vaikas alksta ir trokšta dieviškos tiesos. “Galima sakyti, kad pats vaikas eina prie religijos, kad jis yra prie jos nešamas visais savo troškimais”, sako Štrasburgo universiteto rektorius Dr. J. Hubert.
Vaikas priima Dievą, vaikas tiki į Dievą, kaip į savaime aiškią tiesą. Dievas, dangus, angelai, šventieji — visa nematamoji visata — vaiko galvojime yra visai tikri ir realūs dalykai, kaip apčiuopiamieji, matomieji daiktai. Kaip paukštis ore, kaip žuvis vandeny, taip mes gyvename Dievuje. Vaikas tai nujaučia dar lengviau negu suaugęs žmogus. Šitas didžiosios Realybės nujautimas vaiką kartais slegia kaip paslaptis ir jį erzina kaip troškulys arba badas.
Vienoje žinomoje dramoje visus niekinąs romėnas išdidžiai taria: “Aš nesu krikščionis. Aš — vyras!” Kieno ausis moka pagauti minties meliodiją, tam bus nesunku įspėti, jog tai ne senovės romėno, bet moderniojo anglų rašytojo Bernard Shaw žodžiai.
Ne tik tas rašytojas, bet ir beveik visas modernusis pasaulis šitaip galvoja ir kalba. Visi mano, kad krikščionybė yra nevyriška, greičiau moteriška, net bobiška. Jai, be abejo, pripažįstamas naudingumas ir grožis, tačiau visi jaučia, kad krikščionybė tikram vyrui, vyriškam vyrui, vyrui europiečiui — ir ne prie širdies ir tiesiog netinka.
Kitas modernistas, grafas Coudenhove — Kalergi, rašo: “Šventas vyras Europoje bus laikomas moterišku, o pagoniška moteris — vyriška. Krikščioniškoji moralė yra svetima tiktai europiečiui, bet ne europietei. Jai krikščione būti yra daug lengviau, negu jam. Europietė gali būti krikščione, neveidmainiaudama ir neišsižadėdama savo instinktų. Net ir tapusi pagone, ji instinktyviai prisilaiko krikščioniškųjų įpročių. O europietis laikosi pagoniškų papročių, nors jis yra ir pakrikštytas”.
Pažvelkime, kas dedasi prie bažnyčios durų šventadienį arba ir šiokiadienį. Suskaičiuokime vyrus ir moteris, einančius pro tas duris: moterims didysis bažnyčios įėjimas atrodo per ankštas, o vyrams laisvai praeiti pilnai pakanka mažųjų šalutinių durelių. Iš tikro, susidaro vaizdas, kad bažnyčia ir pamaldumas yra moterų reikalas, o vyrų — pasaulis ir pasaulietiškumas.
Kas gi dėl to kaltas: vyrai ar krikščionybė? Nejaugi Adomo sūnūs iš prigimties būtų blogesni, pagoniškesni, labiau gimtosios nuodėmės prislėgti, negu Ievos dukterys? O gal krikščionybė dėl to yra tapusi moterų religija, kad ji vien tik moterims skirta?
Krikščionybė, kaip mes ją matome ir pažįstame, gal tikrai yra per daug sumoteriškėjusi ir dėl to tapusi svetima vyro dvasiai. Gal tikrai krikščionybės atstovai, ką beteikdami, ko bereikalaudami, per daug atsižvelgia į moters dvasią, lyg ji atstovautų kiekvieno žmogaus dvasią.
Verdant Amerikoje rinkiminei kovai, dažnai tenka laikraščiuose matyti karikatūrų, kuriose demokratus vaizduoja asilas, o respublikonus dramblys. Ne visiems, tur būt, yra aiški šių simbolių kilmė, ką jie bendra turi su tomis partijomis.
Paprotys demokratus simbolizuoti asilu, o respublikonus drambliu Amerikoje paplito devlynioliktame šimtmetyje. Prie to daug prisidėjo Thomas Nast, kurs piešė laikraščiams karikatūras. Demokratų asilas pirmą kartą pasaulio šviesą išvydo 1870 metais laikraštyje “Harper’s Weekly”. Nastas piešė asilą, kuris spiria mirusį liūtą. Buvo norėta atvaizduoti neseniai mirusį Edwin M. Stanton. Ant asilo buvo parašyti žodžiai “Copperhead Papers”, o ant negyvo liūto “Hon. E. M. Stanton”. Po paveikslu parašyti žodžiai: “Gyvas asilas spiria negyvą liūtą. Ir koks liūtas! Ir koks asilas ! (A live jackass kicking a dead lion. And such a lion! And such a jackass!)” Po penkerių metų pasirodė ir asilo draugas dramblys, kurį pirmą kartą panaudojo respublikonai kaip savo partijos simbolį. Thomas Nast tame pačiame “Harper’s Weekly” nupiešė dramblį su kitais gyvuliais, kurie vaizdavo įvairias Amerikos valstybes. Tie visi gyvuliai bėgo iš išgąsčio į įvairias puses, nes pasirodė asilas liūto kailyje, kuris rėkė: “Caesarism”. Tai buvo padaryta ta proga, kai Grant’as norėjo būti išrinktas prezidentu trečią kartą. Ant dramblio buvo parašyta “Respublikonų balsavimas”. Dramblys taip pat atrodė išsigandęs ir bėgo į duobę, klastingai pridengtą lentomis su įrašais: “Inflation”, “Repudiation”, “Reform”. Kai kas mano, kad Nast’ui ta mintis atėjo iš tų dienų laikraščių, kur buvo skelbiama žinia, kad iš Niujorko zoologijos sodo pabėgo iš narvų gyvuliai.
Tačiau asilas ir dramblys nebuvo pirmieji gyvuliai, simbolizuojantieji partijas. Jau 1840 m. demokratai vartojo gaidį kaip savo partijos emblemą, o respublikonai erelį. Net buvo plačiai vartojami išsireiškimai: “Balsuok už didelę vištą” arba “Balsuok už dolerio paukštį.” Tokių emblemų reikšmė buvo labai svarbi tada, kai didelė žmonių dalis nemokėjo nei rašyti nei skaityti. Neraštingiems žmonėms asilas ar dramblys, gaidys ar erelis buvo aiškūs ženklai, padedantieji atskirti partijas vieną nuo kitos. Jiems užteko ant balsavimo kortelės pamatyti tam tikrą paukštį ar gyvulį, ir tuoj galėjo susivokti, kur statyti kryželį, norint balsuoti už savo mėgiamą partiją.
J- v.
“Laiškų Lietuviams” 6-me numeryje “Mergaitės laiškas jaunimui”, pasirašytas Klaustukaitės slapyvarde, sukėlė jaunimo tarpe nemažą susidomėjimą. Redakcija gavo daug laiškų, kurių vienas jau buvo išspausdintas praėjusiame numeryje. Čia sutrumpinę paduodame kitus įdomesnius laiškus arba bent svarbesnes jų mintis.
“Nežinomoji lietuvaitė” rašo:
Tavo laišku ir aš susidomėjau. Nors esu ne 17, bet 21 metų amžiaus, tačiau panašios mintys į Tavąsias ir mano galvoje tebeslankioja. Kadangi ir aš gyvenu Amerikoje, panašiose aplinkybėse kaip ir Tu, tad leisk man pasidalinti su Tavimi savo mintimis.
Pirmiausia dėl dažymosi. Su gėda turiu prisipažinti, kad ir aš, važiuodama į Dėdės Samo kraštą, buvau nusistačiusi jokiu būdu nebeždžioniauti, nesekti kitų pėdomis — nesidažyti. Amerikoje tai ištesėjau apie vienerius metus, kol pagaliau įsitikinau, kad lūpų dažymas dar nėra ženklas, kad mergaitė jau būtų nustojusi gero vardo, kaip tai buvo Lietuvoje. Jei mergaitė tiktai lūpas pasidažys, manau, gali turėti ramią sąžinę.
Sakai, kad anksčiau berniuko ir mergaitės santykiai buvę kitokie. Čia man kyla mintis, ar tik Tavo minėtieji “boy-friend’ai” ir “weekend’ai” nebus prisidėję prie tų, pirmiau buvusių, santykių pakeitimo. Vietoj pirmiau buvusios naivios ir taurios draugystės, dabar ieškoma tik “happy time.”
Nenorėčiau sutikti su Tavo samprotavimu, kad mergaitė, būdama 16 metų, jau turi pradėti draugauti su berniukais. Suprantu, kad ji gali draugauti — būti net su keliais pažįstama. Gali būti net susidaręs kelių berniukų ir kelių mergaičių ratelis, bet draugauti šiame amžiuje tik su vienu berniuku, manau, nebūtų naudinga. Tokio amžiaus mergaitei, kuri vadovaujasi tik širdies “logika”, jokiu būdu nebus aišku, kur yra rimta draugystė, ji neatskirs rimto berniuko nuo nerimto. Tik vyresnio amžiaus mergaitė gali pati išspręsti klausimą, kuria linkme draugavimas turi krypti ir, ar su tuo ar kitu berniuku galima draugauti, ar ne.
Sakai, kad dabar jaunimas yra filmų sugadintas. Bet nepamiršk, mieloji sese, kad ir dabar yra labai dorų berniukų, kurie, žinoma, ieško tiktai doros mergaitės. Mergaitė labai apsiriktų, jei manytų, kad berniukams galima patikti, tiktai klausant jausmų. Berniukas, matydamas, kad žemesnieji mergaitės jausmai yra jos vadovas, nežinantis nei laiko, nei vietos, nei ribų, gali net pasibiaurėti tokia mergaite. Dažnai mergaitė palieka auka tik dėl to, kad buvo perdaug lengvapėdiška. Tokia mergaitė negali iš berniuko reikalauti pagarbos, nes ji negerbia pati savęs.
Tau, Sese, dar neaišku, kas kaltas: ar berniukas, kurs prikalba saldžiausių žodžių ir po kiek laiko ją pameta, ar mergaitė, kuri juo tiki. Manyčiau, kad čia ir yra tas klausimas, kiek mes esame protiniai subrendę. Protas turėtų pasakyti, ar tikėti, ar ne. Žinoma, ne vienai ir vyresnio amžiaus mergaitei tenka patikėjus nusivilti. Bet reikia atsargumo, reikia pirma ištirti, ar jis vertas pasitikėjimo, ar ne. Niekuomet nereikia prarasti proto, nors ir auksiniai žodeliai lietųsi iš bernelio burnos. Pasitaiko, kad nekalto avinėlio kailyje slepiasi klastingas vilkas . ..
J. AUGUSTAITYTĖ - VAIČIŪNIENĖ
VAKARĖJANČIOJE ŽEMĖJE
Vežimai paskutiniai parslenka į kluonus,
Suriesdami paskui save, kaip audeklus, kelius.
Verkšlena saulė, sodų rimtumon įpuolus,
Ir šluostos ašaras į kaspinus žalius.
Ilgėjantis šešėlis grįžta į beskęstančias sodybas,
Kame prie vartų sėdi ryto pranašas negyvas.
Putoja pieno kibirai šilti ir kvapūs...
Juos atidavę, užveria juodmargės dideles, geras akis.
Kvėpuoja duona, kaip gyva, ant ajerų iškepus,
Kuria visi praeinantieji mis.
Sustoja vakaras, kaip didelis dievaitis, lėtas,
Dienos įkaitusias užpūtęs pėdas.
Vaikai su molio puodeliukais pieną semia, —
Jis teka gyslomis, kaip beržo liemeniu sula saldi...
Basomis kojomis grimsdami į protėvių išartą žemę,
Kurioj žingsnius beeinančių kartų girdi.
Senieji šypsosi: — Užleisime jų šviesoje jiems stalą,
Nes mūsų galvos linksta ir, kaip obels, bąla.
Tada suplaukia mintys upeliūkščiais juodo šilko,
Nuklydę buvę į turgavietes, galerijas ir muziejus — kapus.
Ir į dangorėžius ... Kame už auksą laimę pirko,
Paskui nukrito į sumindžiotus rudens lapus.
Palaimini savo mažutės žemės šventą sopulingą tylą,
Ir tavo vakarinė vėliava aukščiausiai kyla.
Pažink, krikščioni, savo kilnybę; tapęs dieviškosios prigimties dalininku, negrįžk atgal į skurdeivos luomą savo prakilnumui netinkančiu elgesiu.
Pop. Leonas Didysis
Pašvenčiamoji Dievo malonė yra svarbiausias veiksnys mūsų dvasiniame gyvenime. Jei žmogus miršta, ją turėdamas, pasieks amžiną laimę; jei skiriasi su šiuo pasauliu be jos — bus amžinai nelaimingas. Visi apie pašvenčiamąją malonę esame daug girdėję, bet gal ne visiems yra aišku, kas ji yra. Šis straipsnelis stengsis skaitytojus daugiau su ja supažindinti.
Dalykai, su kuriais dažnai susiduriame, neretai praranda mūsų gyvenime savo reikšmę ir tikrąją prasmę. Šiuo atžvilgiu ir pašvenčiamoji malonė nėra išimtis. Viena tik turime prisiminti: jei pats Dievo Sūnus neabejojo dėl jos ateiti pas mus, čia gyventi ir pagaliau atiduoti savo gyvybę — pašvenčiamoji malonė turi būti kažkas labai svarbu, didinga ir kilnu. Sielos vadovai tikinčiuosius dažnai įspėja, jog ją praradęs žmogus visa praranda, o ją turįs yra neįkainojamo lobio savininkas. Taip sakydami, jie siekė ne gražia hiperbole padaryti klausytojams įspūdžio, bet iškelti viešumon objektyvią, neiškraipytą ir nepagražintą tiesą. Argi iš tikrųjų taip yra?
Norėdami būti nešališki teisėjai, leiskime tuo reikalu tarti žodį pačiam šv. Petrui. Jis pradeda savo antrąjį laišką tikintiesiems sakydamas, jog per Kristų Dievas yra mums davęs didžiausių ir brangiausių dovanų, kad jos padarytų mus dieviškosios prigimties dalininkais (2 Petr. 1-14). Dieviškosios prigimties dalininkas — štai ką iš krikščionio pašvenčiamoji malonė padaro! Kad geriau tai galėtume suprasti, pažvelkime į visiems prieinamą pavyzdį.
Laimingas šuo
Štai šuo. Koks ribotas, neįdomus, pasigailėtinai menkas ir nuskuręs jo gyvenimas ! Jis negali paskaityti laikraščio nei knygos, negali grožėtis literatūra, statyti namų, žaisti futbolo. Jis nesugeba padaryti mažiausio techniško išradimo, nesupranta meno nei muzikos. Bet kodėl ? Kodėl tu gali daryti tuos ir daugelį kitų dalykų, o vargšas šunelis negali? Dėl to, kad tu turi, ko gyvuliui neduota — protingą sielą. Žmogus, turįs protingą sielą, gali gyventi dvasinės būtybės gyvenimą, kurs yra daug aukštesnis už šuns juslinį gyvenimą.
Bet sakykim, kad tas mūsų šuo, kokiu nors stebuklu, gautų protingą sielą. Kokie nauji pasauliai, nauji horizontai atsivertų tada skurdaus gyvulio akims! Bet tuo pačiu metu šuo jau būtų mūsų bendras, žmogaus prigimties dalininkas, nes ir jis ir mes turėtume savyje tą patį protinio gyvenimo pradą — dvasinę sielą.
Sudievintas žmogus
Ką mūsų vaizduotėje toks stebuklas padarytų tarp žmogaus ir šuns, tikrovėje malonės stebuklu tai įvyksta tarp Dievo ir žmogaus. Palyginus su Dievu, mūsų gyvenimas yra labai menkas ir skurdus. Begalinė ir amžina Būtybė — Dievas skendi amžinoje laimėje ir amžiname džiaugsme. Jo protui nėra paslapčių, Jo galia nežino ribų, Jo gerumas — bekraštis. Kitaip ir būti negali, nes paties Dievo sąvoka to reikalauja: arba begalinis arba jokio Dievo. Jo pažinimo ir valios galių taip pat joks kitas objektas negali patenkinti, kaip tik begalinis gėris ir grožis — Jis patsai.
Žmogaus sielos prigimtis
Norėdami atsakyti į klausimą, kada atsiranda žmogaus siela, trumpai pažvelgsime į jos prigimtį, į jos santykius su kūnu ir į jos kilmę. Sielos prigimties klausimas yra sunkus. Daug apie tai yra rašyta ir diskutuota, bet mums pakaks žinoti tik tai, kad pagal krikščioniškąją filosofiją žmogaus siela yra dvasinė substancija. Žodis substancija paeina nuo veiksmažodžio subsistere, reiškia laikytis arba stovėti savo jėgomis, be kito pagalbos. Substancija gali būti materialinė (pvz. akmuo, medis, šuo) arba dvasinė (angelas, žmogaus siela). Kad žmogaus siela yra dvasinė substancija, sutinka visi krikščioniškieji filosofai ir teologai.
Kitas klausimas — koks yra santykis tarp žmogaus sielos ir kūno, kaip juodu jungiasi? Čia yra dvi skirtingos pažiūros didžiųjų graikų filosofų Platono ir Aristotelio. Platonas sako, kad siela ir kūnas yra dvi pilnos substancijos, kurios yra sujungtos pripuolamai (akcidentaliai). Tas susijungimas abiem substancijom išeina į naudą, bet jis nėra joms būtinas. Platono žodžiais sakant, tarp kūno ir sielos yra toks santykis, kaip tarp arklio ir raitelio — kūnas yra arklys, o siela raitelis.
Aristotelis mano, kad siela ir kūnas nėra savaiminės esybės, bet vienos esybės principai: kūnas yra materija, o siela forma. Šis Aristotelio mokslas turi didelės reikšmės visai scholastinei filosofijai ir teologijai. Net Bažnyčios dogmatinėse definicijose siela yra pavadinta esencialine kūno forma.
Šis lietuviškas kryžius buvo pastatytas lietuvių katalikų aukomis prie Dragsbecko stovyklos, Danijoje. Metalinėje lentelėje įrašyta lietuvių ir dąnų kalbomis:
“Viešpatie, kartą ir Tu buvai pabėgėlis, prašome globoti mus visus, netekusius tėvynės”.
Įdomu sužinoti, kaip atsiranda žmogaus siela. Senovėje buvo manoma, kad siela paeina iš tėvų. Šita teorija vadinasi traducionizmas. Jos šalininkas buvo ir Tertulijonas. Šv. Augustinas taip pat buvo linkęs į šią teoriją, bet vis dėlto galutinai jos nepriėmė. Popiežius Anastazijus II ją pasmerkė kaip eretišką. Pagal šią teoriją buvo lengviau išaiškinti gimtosios nuodėmės persidavimą iš tėvų vaikams. Bet visi Rytų Bažnyčios tėvai mokė, jog Dievas kiekvieną kartą sutveria sielą, kai susikuria kūnas. Tai yra visos krikščioniškosios filosofijos mokslas. Dabar prieiname prie įdomiausio klausimo :
Kada yra sutveriama siela?
Origenas manė, kad visos sielos Dievo buvo jau nuo senovės sutvertos. Taigi, jos visos jau egzistuoja ir yra pasiruošusios, reikalui esant, pereiti į kūną. Vėliau šita pažiūra visų krikščioniškųjų filosofų buvo atmesta. Kiti sakė, kad sielą Dievas sutveria ir į kūną įkvepia tada, kai jis jau susiformavęs, kai jau yra pastebimi jo organai: galva, rankos, kojos. Treti mokė, kad žmogaus siela yra sutveriama tuo momentu, kai užsimezga nauja gyvybė — kai susijungia vyro ir moters gyvybinės celės.
ATSIŠAUKIMAS Į TREMTINIUS
Brangus Broliai ir Seserys Tremtiniai,
Gal jau esate girdėję, kad mudviem su T. V. Mikalausku, S. J. teko labai sunki pareiga. Urugvajuje, Montevideo mieste, reikia grąžinti į tikrąjį tikėjimą kelis tūkstančius sukomunistėjusiu mūsų brolių lietuvių, atvažiavusių čia maždaug prieš 25 metus. Jie, neturėdami ilgą laiką nuolatinio kunigo, labai atšalo nuo tikėjimo, o užėjus nedarbui ir iš to kilus skurdui, pasidavė apgaulingoms, aukso kalnus žadančioms komunistų agitacijoms.
Mums tremtiniams tai girdėti yra ypatingai skaudu, nes mes gerai žinome, kas yra tie komunistai, kuriuos čia žmonės taip garbina ir kraugerį Staliną, mūsų brolių žudiką, deda į savo laikraštpalaikio pirmus puslapius. Pabėgėlių iš Lietuvos čia nėra, nes jų valstybė neįsileido, dėl to nėra, kas šiems suklaidintiems žmonėms paaiškintų, kaip ten Lietuvoje iš tikrųjų yra.
Bet malonu, kad po metų mūsų darbo, sakant pamokslus ir kas sekmadienis kalbant per radiją, jau mūsų tikinčiųjų būrelis iš 40 žmonių, kuriuos radome čia atvykę, išaugo iki 500. Šis skaičius nuolat didėja. Taigi, žmonės nėra blogi, bet tik pasigailėjimo verti, kad tapo kitų suklaidinti.
Norėdami dar daugiau žmonėms padėti ir juos dvasiniai aptarnauti, turime statyti savo bažnyčią. Žemę jau užpirkome, gavome vyskupo leidimą, tik visas vargas su pinigais, nes vietiniai lietuviai daugiausia yra neturtingi ir nuo tikėjimo atšalę, nors kai kurie, kiek galėdami, aukoja.
Manau, kad tremtiniai, su kuriais esame pažįstami dar iš Vokietijos, atjaus šį reikalą, nes jie pažįsta komunistus ir supranta, kur gali nuvesti mūsų brolius lietuvius komunizmo agentai, jei tam nebus pasipriešinta. Tad kviečiu visus į talką. Žinau, kad nesate turtingi, bet vargšas vargšą geriau užjaučia. Rašiau ir turtuoliams, bet daugelis jų nė į laišką neatsakė.
Bažnyčios fundatoriumi gal negalėsite tapti, nes tam tikslui reikėtų paaukoti bent $100 arba 40 angliškų svarų, bet vieną kitą dolerį, manau, galėtumėte šiam kilniam tikslui paaukoti. Gera būtų pakalbinti ir nelietuvius, kad aukotų. Visiems atsilyginsime gausiomis maldomis. Aukas geriausia siųsti banko čekiu.
Iš anksto dėkodamas, lauksiu Jūsų atsakymo. Misijonierius J. Bružikas, S.J.
Caigua 3711, Montevideo, Uruguay, S. A.