Mažas kūdikis, negalįs kalbėti ir vaikščioti, jokios religijos, jokio religinio gyvenimo neturi. Religijos atžvilgiu jis yra neutralus. Jis nėra nei religingas, nei nereligingas, kaip nėra nei doras, nei nedoras. Tos sielos galios, per kurias gali pasireikšti religinis ir dorinis gyvenimas, dar miega, tebėra neišsivysčiusios. Mažoji būtybė, kuri dar nemąsto ir nesupranta, nenori ir nemyli, negali turėti religiniai dorinio gyvenimo. Bet štai, praėjus kiek laiko, tame pačiame vaike aiškiai pastebimi religiniai ir doriniai pradai. Vaikas jau turi religinį gyvenimą, vaikišką religiją, savotišką bendravimą su antgamtiniu pasauliu. Iš kur visa tai, kas pastūmėjo, kas atvedė vaiką į religiją, iš kur vaike atsirado religinės idėjos? Štai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti.
Nėra rimto pagrindo manyti, kad religinės idėjos vaikui yra įgimtos. Jos turi tuos pačius šaltinius, kaip ir kitos idėjos. Jos ateina per patirtį, auklėjimą, mokymą, kitais žodžiais, yra aplinkos veiksnių pasekmė. Vaiko religinis gyvenimas vystosi, psichologiniai žiūrint, kartu su visu dvasiniu gyvenimu. Jis eina paraleliai su tomis psichinėmis galiomis, kurios doriniame ir religiniame gyvenime dalyvauja; iš antros pusės, šitas vystymasis priklauso nuo įvairių išorinių įtakų ir paskatinimų, kurie religinę raidą skatina arba kliudo. Pati vaiko prigimtis, jos psichinė ir biologinė sąranga yra tokia, kad ji yra imli arba atvira religijai. Vaiko, kaip ir suaugusio žmogaus, siela iš savo prigimties yra krikščioniška (Tertulijonas). Čia ir susiduriam su pirmuoju veiksniu, kuris vaiką kreipia į religiją.
A. Sielos atvirumas religijai
Vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, yra ne tik visuomeninė, bet ir religinė būtybė. Religija iš protingos žmogaus prigimties savaime išauga, jei tik tam sąmoningai nekliudoma. Nėra buvę ir nėra tautos, kuri neturėtų religijos. Nėra žmogaus, kurio sielai religija būtų svetimas dalykas, kurio prigimtis neturėtų jokio ryšio su religiniu pasauliu. Vaiko mentalitetas, vaiko psichinis pasaulis yra dar artimesnis religijai, negu suaugusio žmogaus. Vaiko dvasia religinėms tiesoms yra nuostabiai imli. Vaikas alksta ir trokšta dieviškos tiesos. “Galima sakyti, kad pats vaikas eina prie religijos, kad jis yra prie jos nešamas visais savo troškimais”, sako Štrasburgo universiteto rektorius Dr. J. Hubert.
Vaikas priima Dievą, vaikas tiki į Dievą, kaip į savaime aiškią tiesą. Dievas, dangus, angelai, šventieji — visa nematamoji visata — vaiko galvojime yra visai tikri ir realūs dalykai, kaip apčiuopiamieji, matomieji daiktai. Kaip paukštis ore, kaip žuvis vandeny, taip mes gyvename Dievuje. Vaikas tai nujaučia dar lengviau negu suaugęs žmogus. Šitas didžiosios Realybės nujautimas vaiką kartais slegia kaip paslaptis ir jį erzina kaip troškulys arba badas.
Vaikui lengva Dievą suprasti kaip asmenį, nes vaikas iš prigimties yra linkęs daug ką suasmeninti. Jis suasmenina augalus, negyvus daiktus, įvairias gamtos jėgas. Vaikas lengvai supranta Dievą kaip Sutvėrėją, nes jis mano, kad viskas, kas yra, yra kieno nors “padaryta”. Dievas yra tas, kuris padarė dangų, žemę, vandenis, kalnus, žvaigždes.
Ištisa eilė vaiko pergyvenimų, jausmų, emocijų veda vaiką prie religijos, jo mintį kelia prie Dievo. Vaikas myli ir nori būti mylimas. Meilę tėvams jis greit perkelia į Dievą, Jį pamildamas, nes ir Dievulis jį myli. Vaikas tiki ir pasitiki žmogumi. Iš čia tik vienas žingsnis į tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Vaiką stebina didingi žmonių darbai. Nuostaba žmogaus kūryba veda į dar didesnę nuostabą Dievo darbais, Jo sukurta visata. Pagarba stipriam ir išmintingam veda prie Galingiausiojo ir Išmintingiausioj o. Vaikas ne kartą jaučia, kad yra silpnas, baimingas, pagalbos reikalingas Kaip gi natūralu ieškoti stiprybės, suraminimo pas Tą, kuris tikrai gali padėti, suraminti, paguosti. Vaiką ne kartą slegia nusikaltimas, kaltės pergyvenimas. Apgailėdamas blogą darbą, sąžinės ramybę, išsilaisvinimą nuo kaltės randa Dievuje, tikėjime.
Vaikas žiūri į matomuosius daiktus ir jo akys ieško nematomojo Dievo. Vaikas yra savotiškas Absoliuto ieškotojas. Su vienu tokiu Dievo ieškotoju teko ir man susidurti. Tai buvo pirmojoj bolševikų okupacijoj, Lietuvoje. X. miesto klebonijoj apsigyveno kelios rusų karininkų šeimos. Viena šeima turėjo kokių 5 m berniuką, Mykoliuką (Mišą). Jokio religinio auklėjimo šeimoje nebuvo. Tėvas dargi pasakydavo, kad Dievo nėra. Vis dėlto vaikas labai ir labai domėjosi religiniu pasauliu. Jis vis sukaliojosi apie bažnyčią. Nebuvo krikšto ar laidotuvių, kad nebūtų ir Mykoliuko. Jis nuolatos klausinėdavo kunigo arba zakristininko: “Kas čia, ką tai reiškia?” Kai prieš Kalėdas pamatė prakartėlę, mažasis Miša buvo tiesiog sužavėtas. Ilgai jis žiūrėjo į vaikelį Jėzų, Švenčiausiąją Motiną, šv. Juozapą, angelus, aukštai žibančią žvaigždę. Išėjęs iš bažnyčios, pamatė šventoriumi grįžtantį iš tarnybos tėvą. Pilnas džiaugsmo bėga prie jo ir sako: “Tėveli, tu sakei, kad Dievo nėra, o aš Jį šiandien radau”. Jis buvo labai laimingas, suradęs Dievą.
Vaiko siela antgamtiniai ir psichologiniai yra atvira Dievui ir religijai. Vaikas turi tam tikrą dispoziciją religijai, arba religinį polinkį.
2. Religinis polinkis
Polinkis, apskritai kalbant, yra žmogaus prigimty esanti galia arba linkimas, kuris tačiau pats savy dar nėra veiksmas (aktas). Polinkis savo prigimtimi linksta prie išaugimo, kitais žodžiais sakant, prie tapimo. Polinkį galima palyginti su pumpuru, kuris, vidinių ir išorinių veiksnių veikiamas, eina prie išsiskleidimo.
Kiekvienas žmogus turi eilę polinkių, kaip kalbos, religinį, dorinį, estetinį, socialinį. Šiuos ir kitus polinkius atsineša vaikas į šį pasaulį su savo prigimtimi. Jei jų neturėtų, negalima būtų vaiko išauklėti religine, dorine, socialine, estetine, kalbančia būtybe. Juk senas scholastinis dėsnis sako: “Quidquid recipitur, ad modum recipientis recipitur. — Kas tik priimama, priimama pagal priėmėjo būdą, prigimtį.” Religinis auklėjimas, religinė vaiko raida yra galimi todėl, kad vaikas turi religinį polinkį, yra linkęs į religiją.
Religinis polinkis yra galia, kuri tačiau pati iš savęs prie tiesioginio tikslo, amžinojo žmogaus paskyrimo, neveda. Religinį polinkį galima palyginti su sparnu, kuris skridime dalyvauja, bet skridimo tikslo nežino. Religinis polinkis tai tarsi amžinosios tėvynes ilgesys, kas tačiau po nupuolimo reiškia: aš niekados savo jėgomis šitos tėvynės nepasieksiu. Žmogus linkęs prie religijos, tačiau reikia, kad Dievas ateitų su savo malone jam padėti, kad savo Apreiškimu parodytų kelią, be ko žmogaus religinis paskyrimas būtų neatmenama mįslė — širdis vis pasiliktų nerami ir šitas Dievo ieškojimas neturėtų galo.
Vaiką prie religijos lenkia prigimtasis religinis polinkis ir nuo krikšto meto jo sieloje veikiąs antgamtinis gyvenimas. Atgimęs iš vandens ir Šv. Dvasios, vaikas vidiniai orientuojasi į dangiškąjį Tėvą, nes yra į Jį panašus. Dieviškasis gyvenimas, tegu tesąs užuomazgoj, šaukia Dievą, pabudęs minties gyvenimas krypsta į Dievą. Vaikui religiniai plėtotis padeda prigimtasis religinis polinkis ir jo sieloje veikianti Dievo malonė.
Ne visi vaikai turi vienodai stiprų religinį polinkį. Religinis polinkis, kaip ir kiekvienas kitas, reikalingas paskatinimo, ugdymo. Antireliginė aplinka jį nuslopina, o religinė išugdo, sustiprina. Kaip augalui augti, taip vaikui religiniai plėtotis yra reikalinga du dalykai — polinkis, kuris vestų į religinį gyvenimą ir tinkama atmosfera. Polinkį prie religijos jis turi, tereikia tinkamos religinės aplinkos, kuri šį polinkį ugdytų ir jam atitinkamą formą duotų.
3. Religinė aplinka
Aplinka, tai artimas pasaulis, kuriame gyvena vaikas arba suaugęs žmogus. Vaiko aplinką sudaro šeima, šeimai artimesni žmonės, bažnyčia, parapija, mokykla, mokyklos draugai, laisvalaikis, sodžius, ar didesnio miesto kvartalas. Aplinka turi ne tik fizinę, bet ir dvasinę pusę. Aplinka turi savo veidą, savo dvasią, savo nuotaiką, vienokį ar kitokį santykį su religija. Aplinka, kurioje susiduriame su religiniu pasauliu, vadinasi religinė aplinka. Gali būti indiferenti arba antireliginė aplinka. Indiferentinėj aplinkoj religija ignoruojama, apie ją nekalbama, gi antireliginėje aplinkoje religija puolama. Religinėj aplinkoj religija gerbiama ir praktikuojama. Ji yra neatskiriama viso gyvenimo dalis. Tik religinėje aplinkoje vaikas gali religiniai bręsti, į religinį gyvenimą įsijungti. Vaikas yra savos aplinkos atvaizdas. Kokia aplinka, toks vaikas. Jis priklauso aplinkos pasauliui, ir šitas pasaulis jį veikia.
Vaiko, kuris nepriklausytų savo aplinkai, kurio neveiktų gyvenamoji aplinka, tokio vaiko visiškai nėra. Pirmoji vaiko aplinka, į kurią vaikas ateina, su kuria vaikas anksčiausiai susiduria, yra šeima. Čia jis pirmiausia gauna (gali ir negauti) pirmąsias religines žinias, pirmuosius religinius išgyvenimus, čia susiduria su religiniais simboliais, papročiais, čia susidaro pirmąsias religines sąvokas, čia susitinka su religiniu pasauliu ir jame integruojasi, į jį įsijungia. Jei šeima religinga, tikrai religinga, vaikas tikėjimą įalsuoja kartu su oru. Jei tėvai pamaldūs, ir vaikas nesunkiai išmoksta melstis ir “gerąjį Dievą” mylėti. Vaikas, net mažas vaikas, su dideliu smalsumu stebi, kaip tėvai klaupiasi, žegnojasi, mušasi į krūtinę, meldžiasi. Ir tada vaiko sąmonėje gimsta nuojauta, kad yra kažkas švento ir dieviško, prieš ką nusilenkiama, kas garbinama. Įprastas vaiko kelias prie religijos — jam artimų, suaugusių žmonių pavyzdys. Vaiką religiniai pažadina religinė asmenybė. Kaip gamtos moksluose, taip religinėj srity galioja senojo dėsnio tiesa: Omne vivum ex vivo (visa kas gyva yra iš gyvo). Vaiko tikėjimą sunaikina, jį priešreliginiai nuteikia tikėjimo netekę žmonės, ateistinė aplinka. Suaugusio, ypač artimo žmogaus įtaka vaikui labai didelė. Jei vaikas nuolatos susiduria su religijos atžvilgiu abejinga, ar religijai priešinga aplinka, yra didelis pavojus, kad anksčiau ar vėliau tikėjimo nustos. Kad ir tikybos mokosi, bet jo sąmonėje glūdi mintis, jog į tai netikima ir girdimų tiesų nebeima rimtai, dargi joms ima prieštarauti.
Gali vaikas tikėjimo netekti staiga, kaip tai atsitiko su vokiečių dailininku Liudviku Richteriu. Būdamas paauglys, jis išgirdo iš vieno tėvo pažįstamo nešvarų pajuokimą vienos Šv. Rašto vietos. “Kaip žaibas trenkė piktažodžiavimas į mano sielą. Aš taip jaučiausi, lyg visas dangus sugriūtų, o jo šukės ir skeveldros pridengtų gražią, žalią žemę, kurioje niekas daugiau nebegalės nei žydėti, nei augti. Mačiau, kad tėvas jam nepasipriešino. Ir man pasirodė, kad suaugę žmonės tai laiko melu, ką aš mokykloje girdėjau kaip tiesą ir ją priėmiau. Apie tai aš su nieku negalėjau kalbėti ir buvau labai liūdnas.” Netekti tikėjimo vaikui ar jaunuoliui visados yra didelė nelaimė, didelis vidinis sukrėtimas.
Vaikas ar jaunuolis, gyvenąs ateistinėj aplinkoj, yra tos aplinkos atvaizdas. Tuos pačius posakius, kuriuos girdi namuose nukreiptus prieš religiją, žodis žodin pakartoja ir mokykloje. Kaip labai religijai priešinga aplinka gali paveikti vaikus ir jaunuolius, rodo kai kurie duomenys. Mannheime iš 410 jaunuolių, kurie ruošėsi prie Sutvirtinimo, 370 netikėjo, jog yra Dievas. Bremene iš 360 mokinių tik 26 pasisakė, jog tikį Dievą. Konfirmuojamų ir mokyklą lankančių jaunuolių tėvai daugumoje buvo darbininkai, socialdemokratai.
Žymiai geresnis vaizdas katalikų tarpe. Tas pats autorius T. B. Winzen, O. F. M., apklausinėjo 3409 paauglius ir jaunuolius ir rado tik vieną, kuris pasisakė į Dievą netikįs. Vis dėlto 17 iš 100 parašė turį abejonių dėl Dievo buvimo (plg. Ein Blick in das religioes - sittliche Leben dės Jugendlichen, Muenchen — Gladbach 1931, 104).
1948 m. aplankiau apie 20 tremties mokyklų Vokietijoje ir pravedžiau religinį gyvenimą liečiančią anketą. Anketa turėjo 32 klausimus. Tereikėjo pažymėti mokyklos vardas, klasė, amžius, lytis. Buvo palikta laisvė atsakyti arba neatsakyti į klausimus. Atsakė 832 mokiniai, susilaikė 4. Nerasta nė vieno, kuris netikėtų į Dievą, neigtų pagrindines tikėjimo tiesas. Tik keletas jaunuolių pareiškė, kad jų religiniai įsitikinimai nesutinką su Kat. Bažnyčios mokslu. Bažnyčios lankymas, maldos gyvenimas, sakramentinė praktika palyginti labai geri. Smulkiau apie mūsų vaikų, paauglių, jaunuolių religinį gyvenimą, jų idealus ir pasaulėvaizdį, pakalbėsime kitomis progomis, kituose straipsniuose.
Vaikas neišmoksta, kad Dievas yra, iš knygų. Jis Jo ieško ir Jį randa savo aplinkoje. Kas yra Dievas, Dievo supratimą jis paima iš aplinkos, iš jį supančių žmonių. Vienaip ar kitaip, pagarbiai ar be pagarbos, vaikas nuolatos girdi kalbant apie Dievą, apie religinius dalykus.
Vaiko sielos atvirumą religijai, patį religinį polinkį galima palyginti su dirva. Tačiau iš šitos dirvos tik tada išaugs religinis gyvenimas, jei ją sups tinkama atmosfera — religinė aplinka. Ji yra pagrindinė vaiko vadovė į religiją, ji turi lemiančios reikšmės religiniame vaiko auklėjime.
Kun. Dr. J. Gutauskas