T U R I N Y S
Atsiųsta paminėti
LIETUVIŲ POEZIJOS ANTOLOGIJA. Sudarė J. Aistis ir A. Vaičiulaitis Išleido Liet. Knygos Klubas Čikagoje 1951 m.; viršelis ir piešiniai dail. Adomo Varno; 832 psl., kaina 6 doleriai. Čia yra surinkti svarbiausieji mūsų poetų eilėraščiai nuo 16 amžiaus iki naujausių laikų, neužmirštas ir mūsų žymiausias poetas — liaudis, randame net 100 liaudies dainų.
VARPAI SKAMBA, Stasiaus Būdavo apysaka. Išleido “Lietuvių Dienos”, 9204 S. Broadway, Los Angeles 3, Calif., 180 psl, kaina $2.50. Viršelį piešė dail. P. Puzinas. Gaunama spaudos kioskuose ir pas L. D. platintojus. Knyga verta įsigyti kiekvienam lietuviui.
Kazys Viktoras Banaitis. 100 LIAUDIES DAINŲ. Išleido prelatas P. M. Juras. 136 psl. 20 dainų vienam balsui ir pianui, 20 — vyrų chorui ir 60 — mišriam chorui
GABIJA, trimėnesinis literatūros žurnalas Nr. 2. Red. Stepas Zobarskas. 96 psl., kaina $1. Dalyvauja 20 autorių. Adresas: Gabija, 335 Union Avė., Brooklyn 11, N. Y.
Antanas Sabaliauskas. NUO IMSRĖS IKI ORINOKO. Lietuvio misijonieriaus atsiminimai įspūdžiai, pergyvenimai Europoje, paslaptingojoj Indijoje ir Pietų Amerikoje. Išleido Venta 1951 m.; viršelis dail. Vl. Vijeikio; 225 psl.. kaina $2.50.
Gegužės mėnuo mums atneša ne tik visos gyvybės naują atbudimą, naują energiją ir milijonus žiedų, bet ir nuostabiai atnaujintą seno motinos paveikslo originalą.
Jau nuo seniai taip įprasta — gal būt, mada — kad žmonės, žiūrėdami į praeitį, į vaikystės nerūpestingas dienas, prisimindami savo gimdytojus, namiškius ir draugus, yra linkę praeitį išpuošti žavingomis fantazijomis ir sentimentalumo spalvomis. Ypač galvodami apie motiną, pašaukdami atmintin jos atvaizdą ir charakterį, žmonės pradeda fantazuoti. Reikia pasakyti, kad toks fantazavimas ir saldus sentimentalizmas yra suprantamas. Kada netenkame ar esame atskirti nuo brangaus, bet anksčiau neįvertinto ar nesuprasto asmens, mes pykstame ant aplinkybių, kitų žmonių ir likimo, užmiršdami, kad tai mūsų pačių kaltė. Mes turėjome savo rankose deimantą ir manėme, kad tai buvo stiklo šukė. Staiga netekę deimanto, suprantame, ko netekome. Pradedame girtis, kad turėjome deimantą, bet nemokame nusakyti nei deimanto nuostabaus žvilgėjimo nei jo vertės, nes deimantą laikėme stiklo šuke ir dėl to nekreipėme į jį dėmesio.
Žinome, kad motina turi visą eilę stebuklingai gražių bruožų, bet kalbėdami apie motiną, mes užmirštame patį svarbiausiąjį ir patį kilniausiąjį. Juk motina turi tiesiog dievišką galią suprasti kitą žmogų, o ypač savo vaiką. Savaime aišku, kad šita galia neįsivaizduojama be meilės, tikėjimo ir nuolatinio interesavimosi kitu asmeniu. Bet ar ne šita galia sukuria ir palaiko motinos asmenį?
Kiekvienas žmogus ieško kito žmogaus, vyro ar moters, kuris jį suprastų. Mes girdime kasdienį daugelio nusiskundimą: MANĘS NESUPRATO. Mes, be abejo, pažįstame eilę nepaprastai puikių asmenų. Visa nelaimė: JIE MŪSŲ NESUPRANTA. Išyra ilgametės draugystės: NESUPRATO. Griūna šeimos, nes vienas kito nebesupranta, bet nori būti suprasti.
Manau, kad mes visi sutiksime, jog suprasti kitą žmogų yra gražiausias ir dieviškiausias dalykas žemėje. Kas iš mokslo, didelio ir plataus išsilavinimo ? Kas iš genialių gabumų? Kas iš gražių manierų ir nušlifuotos diplomatijos, jei žmogus nesugeba suprasti kito žmogaus. Kas iš dorybės, kas iš žmogaus dvasingumo, jei žmogus nesupranta žmogaus. Ar ne juokinga kalbėti net apie meilę, apie simpatiją ten, kur nėra supratimo. Kaip tu mylėsi žmogų, jei nesugebėsi jo suprasti.
Vienas iš giliausių laimės momentų yra būti suprastam. Pilnai ir tobulai. Mes to ieškome, nes tai yra mūsų prigimtyje. Ieškome, kol randame. Kartais ir mirštame beieškodami. Kenčiame baisiai ir giliai, kai esame nesuprasti. Dėl to griūna moterystės. Dėl to karaliai palieka karalystes, šypsodamiesi nusiima auksinius vainikus be vilties juos vėl užsidėti. Už tai žmonės, suradę asmenį, kuris juos supranta, visko išsižada, kartais net Dievui padarytą priesaiką sulaužydami. Jiems nebeįdomu, ką žmonės kalbės, ką laikraščiai apie juos rašys.
Gegužės mėnuo mums atneša ne tik milijonus žiedų, bet seno motinos paveikslo stebuklingai atnaujintą originalą ir liūdną atmintį, kad mums nebus pavykę suprasti savo motinos. Mes skaitome tiek daug poezijos apie motiną ir, be keleto išimčių, randame tik porą skystų sentimentalių scenų ir keliolika nudėvėtų mažybinių žodelyčių. Motina rymo ant vartelių — ir dieną ir naktį. Laukia sūnaus sugrįžtant. Rymoja. Verkia. Rankas laužo. Ir štai parkeliauja sūnus, pargrįžta dukra. Apsikabina motiną, priglaudžia galvą prie jos visada šiltos krūtinės. Nukrinta keletas nelaiku ir nelauktai prasiveržusių ašarų ant mamytės suknios. Bet praeina kelios dienos, sūnus ir dukra vėl patraukia senais keliais ir vėl rašo eiles apie motiną. O motina? Ji rymo ir vėl laukdama nesulaukia.
I
Skausmas ir džiaugsmas
Neretai pasitaiko, kad tie, kurie Dievą pažįsta protu, nėra su Juo glaudžiau susijungę už tuos, kurie protinių Jo buvimo įrodymų maža teturi. Kitaip sakant, kad įsitikintumėm tikėjimo skelbiamomis tiesomis, kad Dievas mums taptų gyvenimiškas (o ne vien atitraukta, tolima sąvoka), vien protinių išvedžiojimų neužtenka, reikia dar kažko kito. Reikia kažko, kas visą žmogaus esybę, visas jo dvasios galias palenktų į Dievą, kad Dievą priartintų. Reikia, kad dvasia nužengtų į žmogų ir jo turimas negyvas tikėjimo sąvokas atgaivintų.
Juk ir apaštalai prieš pirmąsias Sekmines tikėjimą pažino, tačiau įsitikinimo neturėjo, nes tą tikėjimą bijojo parodyti, neturėdami drąsos dėl jo aukotis. Sekminių dieną naujų protinių įrodymų jie negavo, tačiau kažkas įvyko: įsitikinimo dvasia į juos nužengė ir dar vakar buvusios negyvos jų tikėjimo sąvokos atgijo.
Nenoriu čia paneigti didelio protavimo vaidmens religijoje. Jokiu būdu netvirtinu, kad tikėjimas yra vien jausmo dalykas. Juk protas pašalina kliūtis tikėti, nes išsklaido susidariusius prieš tikėjimo tiesas prietarus. Protas parodo, kad tikėjimo tiesos nėra neišmintingos. Protas, anot Newman’o, parodo, kad “tūkstantis sunkenybių dar nesudaro pagrindo rimtam abejojimui”. Vienu žodžiu, protas paruošia kelią tikėti, bet vienas protas dar neįtikina.
Jei gyvenimas rodo, kad nuo tikėjimo žmones dažniausiai nutolina ne protas, bet įvairūs kiti veiksniai, taip tas pats gyvenimas įtikina, kad į tikėjimą žmogų lenkia įvairūs kiti veiksniai, bet mažiausiai protavimai.
“Širdis turi racijų, kurių protas nežino”.
Šiuo pagarsėjusiu posakiu didysis mokslininkas ir mintytojas Pascal skelbia įvairius kitus kelius, kuriais galima į Dievą ateiti, o ne vien tik protavimų kelią.
Keletu straipsnių mes ir panagrinėsime tas “širdies racijas”, tuos gyvenimiškus veiksnius, kurie mus palenkia pasukti į tą kelią, kuriame sutinkame mus laukiantį Dievą.
Skausmas — kelias į Dievą
Nenoriu čia tvirtinti, kad kiekvienas skausmas kiekvieną žmogų veda į Dievą. Noriu tik pasakyti, kad tinkamai priimtas ir išgyventas skausmas gali mus nuvesti į Dievą.
Daug didelių atsivertimų yra įvykę ligos, nelaimės ar skausmo įtakoje. Kažin ar krikščioniškasis pasaulis turėtų tokių didelių šventųjų, kaip Pranciškus
Asyžietis, Ignacas Loyola ir kiti, jeigu jie nebūtų išgyvenę kančios. Ir Francois Coppee savo autobiografinį kūrinį vadina “Geroji kančia”, nes liga jį paskatino į dvasinį atgimimą. Kaip tai išaiškinti? Kodėl, anot Tyciak’o, “kiekvienas skausmas tam tikru žvilgsniu yra tartum sakramentalinis susitikimas su Dievu?” Gal taip yra todėl, kad skausmas, padarydamas mus labiau panašius į Tą, kurį pranašai yra vadinę “Skausmų Vyru”, ir visais kitais atžvilgiais mus prie Jo priartina. Juk tik tas, kurs pats kenčia, kenčiantį gali suprasti ir jam pasidaryti artimas.
Jau nekartą sužieduotinės ir jaunos motinos yra rašiusios redakcijai, prašydamos pagalbos ir patarimų jų naujame, dar neįprastame kelyje. Čia spausdiname vieną tokį laišką, į kurį vienu kitu straipsniu atsakyti maloniai sutiko žymi pedagogė, Montesori auklėjimo sistemos specialistė. Ji nori skaitytojams būti nežinoma, pasirašydama tik “Jūratė P.”. Skaitant šiuos straipsnius, gal ne vienai motinai ar sužieduotinei kils įvairių klausimų ir abejonių. Autorė bus labai dėkinga, jei tuos klausimus ir abejojimus atsiusite redakcijai. Kituose straipsniuose ji mielai atsakys į visus neaiškumus, į visas motinų problemas.
Redakcija
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Dviejų paskutiniųjų metų “Laiškuose Lietuviams”, kiek to laikraštėlio apimtis leido, buvo gana plačiai nagrinėjamos šeimos problemos, paliečiant net pačius intymiausius vyro ir žmonos santykius. Daug patarimų bei pamokymų galėjo rasti jaunuoliai, sužadėtiniai bei jaunavedžiai, kad lengviau galėtų išvengti visokiausių pasitaikysiančių nesklandumų, kaip pradžioje, taip ir tolimesniame šeimos gyvenime.
Aš pati, būdama susižiedavusi ir rimtai ruošdamasi šeimyniniam gyvenimui, su dideliu dėmesiu visa tai sekiau ir džiaugiausi, galėdama įsigyti šiuo rūpimu klausimu nemaža reikalingų žinių bei naudingų patarimų. Tačiau šiandien, kai jau esu ištekėjusi, vėl kyla eibės naujų problemų, naujų klausimų, į kuriuos duoti patenkinamą atsakymą abu su vyru jaučiamės esą bejėgiai. Tų didžiųjų mus varginančių problemų centras yra vaikas.
Tiesa, kai kada “L. L.” buvo užsimenama ir apie vaikus bei jų auklėjimą. Buvo pasirodęs tuo reikalu ir vienas kitas straipsnelis. Bet ko nors gilesnio, išsamesnio ir atbaigtesnio taip ir neteko susilaukti. Sakyčiau, kad ir vėl buvo pasitenkinta jau gana įprastais šūkiais bei graudenimais, senokais argumentais, vienu kitu grynai teoriniu nusakymu ar pamokymu.
Kadangi šeimos apimtis nesiriboja vien tik vyru ir žmona, bet jos ribos daugiau ar mažiau prasiplečia vaikų atsiradimu šeimoje, tai čia ir norėčiau iškelti mintį, ar tiksliau sakant pageidavimą, jog būtų labai pravartu skyrelyje “Prie šeimos židinio” nuodugniau bei išsamiau panagrinėti kylančius klausimus santykyje tėvų su vaikais. Manau, kad šis klausimas ne vienai giliau mąstančiai šeimai yra gana aktualus ir gal net opus. Tačiau iš anksto norėčiau įspėti, kad mes, tėvai, laukiame ne tiek abstrakčių teorijų bei išvedžiojimų, kiek praktiškų žinių, aiškių nurodymų, tuojau pat padedančių mums ta ar kita kryptimi konstruktyviai veikti.
Ta pačia proga norėčiau šiuo klausimu plačiau išsitarti. Susituokėme kilnių tikslų ir gražių idėjų vedini. Giliausias mūsų troškimas — kad mudviejų kuriamoji šeima kiek galima labiau priartėtų prie idealios šeimos. Visa širdimi trokštame, kad mudviejų šeima galėtų didžiuotis ne tik gausiu prieaugliu, bet kad ji taptų tuo pastoviuoju pagrindu, į kurį galėtų tvirtai atsiremti valstybės, Bažnyčios ir tautos pastatai. Suprantame ir giliai atjaučiame statomus šeimai reikalavimus, vis iš naujo primygtinai pabrėžiant, kad tik nuo šeimos priklauso tautos išsilaikymas, valstybės stiprumas ir Bažnyčios garbingumas.
Visa tai turint galvoje ir pripažįstant tų reikalavimų racionališkumą, vis dėlto lieka labai neaišku ir miglota: kodėl tokiam svarbiam uždaviniui įvykdyti taip mažai tesirūpinama tinkamu žmonių paruošimu šeimyniniam gyvenimui. Jeigu šeima turi atlikti gyvybinės svarbos turinčius uždavinius tautai, valstybei bei Bažnyčiai, tai kodėl iš tų visuomeninių institucijų pusės nėra sutelkiami dvasiniai bei materialiniai ištekliai geram žmonių paruošimui šioms garbingoms pareigoms atlikti? Kodėl pasitenkinama vien tik teoriniais pamokymais, reikalavimais ir negerovių išskaičiavimais? Jei šiandien būtų tik rašoma, kalbama ir aimanuojama, kad be gerų gydytojų ir chirurgų neįmanomas žmonių sveikatingumo palaikymas, o visai nebūtų rūpinamasi jų paruošimu, tai, manau, bergždžia būtų kalba.
Bet kokiai specialybei įsigyti ar kuriai nors profesijai pasiruošti ne tik teoretiškai, bet ir praktiškai mokomasi ir studijuojama net po keletą metų. Ir tai yra laikoma normaliu, savaime suprantamu dalyku. Kas iš mūsų šiandien drįstų užvesti bet kokį gyvulininkystės ar paukštininkystės ūkį, pirma gerai nepastudijavęs ir nesusipažinęs teoretiškai ir praktiškai su pagrindiniais tos ūkio šakos reikalavimais bei dėsniais: auginimu, maitinimu, priežiūra. O kaip. pasiruošia jaunuoliai, besirengią kurti šeimos židinį? Ar jų pasiruošimu šioms atsakingoms tėvo ir motinos pareigoms rūpinasi tėvai, mokykla, visuomenė? Pagalvokite tik, ką mes, tėvai, kuriantieji šeimą ar besirengiantieji ją kurti, žinome apie vaiką ir jo auklėjimą? Ar mes nesame šiame klausime tikri analfabetai arba, anot Šv. Rašto žodžių, “akli vadai”?
Prie Babilono upių sėdėjome ir verkėme, kai prisiminėme Sion... Jeigu aš užmiršiu tave, Jeruzale, tegul būna užmiršta mano dešinioji... Tegul mano liežuvis prilimpa prie gomurio, jeigu aš neatsiminsiu tavęs, jeigu nelaikysiu Jeruzalės savo didžiausia linksmybe. Ps. 136
Šitą liūdną giesmę giedojo Izraelio tautos vaikai ištrėmime, prie Babilonijos upių, su ašaromis akyse, svetimame krašte, toli nuo sugriautos Jeruzalės, nuo išniekintos Šventyklos. Tie, kurie juos buvo išvedę, liepė giedoti ir būti linksmiems. “Kaipgi giedosime svetimoje žemėje, kad pagieža ir piktumas veržias prieš tuos, kurie mus išvarė iš mūsų žemės...”
Koks didelis čia yra panašumas su lietuvių tauta, kai mūsų žmonės išvežti verkia prie Volgos upės, verkia už Uralo, prie šaltų Jenisėjaus ir Lenos vandenų. Kiti, išėję į vakarus, verkia prie Dunojaus, prie Reino, prie Australijos ir Tyliojo vandenyno, prie Amazonės ar Misisipi. O tie, kurie pasiliko prie Nemuno ir Neries pakrančių, prie Gedimino kalno, galvoja, kada sulauks laisvės, kada išsivaduos iš vergijos.
Izraelio tauta, išbuvusi kelias dešimtis metų prie Babilonijos upių, tiek ilgai vergavusi, pagaliau sugrįžo į Jeruzalę, atstatė sugriautą šventyklą. Seniai išnyko nuo žemės paviršiaus jų engėjai, o buvusieji pavergtieji dar ir šiandien tebėra. Mums dažnai ateina mintis, kaip ilgai dar vergausime, kada sugrįšime į savo žemę, kaip ilgai išliks mūsų tauta. Nors mes, lietuviai, savo tarpe nemėgstame kalbėti apie savo tautos liūdną ateitį, bet mums kartais kiti tai primena. Todėl naudinga yra pakalbėti, kaip tautos išnyksta ir išsilaiko, nes ir patys ką nors iš istorijos galėsime išmokti. Svarbu žinoti, kas šiame reikale priklauso nuo mūsų, kad tai galėtume daryti, kol dar nėra vėlu.
Kokios tautos ir kodėl išnyko?
Iš istorijos žinome, kad daug primityvių tautelių išnyko. Primityvia tauta vadiname tą tautą, kuri neturi rašto, yra, galima sakyti, analfabete. Tauta be rašto yra nebylė. Ji arba biologiškai išmiršta, arba tampa kitos kaimyninės tautos sunaikinta, arba taip prasiskiedžia kitoje tautoje, kad visai netenka savo charakterio ir savarankiškumo.
Bet istorija mums taip pat sako, kad kartais ir labai kultūringos tautos dingo. Fenikiečiai, kurie Ispanijoje prieš Romėnų atėjimą turėjo labai gražias kolonijas ir vedė didelę prekybą, išnyko. Asirų ir Babilonu tautos žuvo. Tos tautos kadaise buvo labai kultūringos ir galingos. Kaip tik jų kariuomenė nugalėjo žydus, jų dalį išvežė į nelaisvę. Bet vėliau šios tautos buvo persų nugalėtos, kurie kaip tik atrado tuos verkiančius žydus prie Babilonijos upių ir juos paleido namo. Persų karalystė taip pat vėliau žuvo. Dingo ir senieji egiptiečiai, taip aukštai iškėlę mediciną, palikdami mumijas, išsilaikiusias tūkstančius metų. Net mūsų laikų medicina to nesugeba, nemoka taip tobulai kūnų balzamuoti. Kokias gražias šventyklas, kokius puikius paminklus savo faraonams jie statė, kokių išdidžių sfinksų net mūsų laikams paliko! Bet toji tauta ir jos mokslas pranyko. Kiti atėję nieko nepasisavino ir iš tos didybės nieko nepanaudojo ateičiai.
Tokiu vardu Tėvo Lombardi stora, virš 700 puslapių knyga pernai Italijoj susilaukė net penkių laidų ir buvo išversta į daugelį kalbų. Joje yra autoriaus konferencijų santraukos, pridedant jo paties iš apaštališko patyrimo kilusias pastabas. Knygoje stengiamasi nutiesti nauji keliai į gražesnį ir laimingesį moderniosios žmonijos gyvenimą.
Trumpos žinios apie autorių
Niekas nesitikėjo, kad silpnas, sumenkusios sveikatos studentas, vėliau “Civilta Cattolica” žurnalo filosofinio skyriaus redaktorius ir studentų kapelionas taps vienu iš žymiausių kalbėtojų.
1945 metai. Italijos gyvenime didžiausias sukrėtimas: karas baigiasi nelaimingiausiai visoj krašto istorijoj. Medžiaginiai ir dvasiniai nuostoliai baisūs. Badas, vargas ir blaškymasis... Bet dauguma, vietoj ėję bažnyčion, ieškoję stiprybės ir paguodos Dievuje, eina tik į teatrus bei pasilinksminimus ir ieško suraminimo užsimiršime. Taip buvo ne gydoma, o plėšoma kraujuojanti žaizda. Reikėjo kas nors daryti.
Jaunasis kunigas nutaria tikrąjį — Evangelijos — džiaugsmą ir tikrąjį — Kristaus — suraminimą nešti ten, kur žmonės pratę rinktis: į teatrus, į kino sales...
Prasidėjus konferencijoms, klausytojai augo be skaičiaus. Kartu augo ir nauji užsimojimai. Buvo žengti trys progresyviniai žingsniai: teatras — miestas — kraštas. Ir visur buvo minios: pirmasis kursas Romoje nuo 4,000 klausytojų Milane išaugo iki 14,000, Florencijoj iki 30,000, Palerme iki 60,000.
Kai jau niekur neužteko jokios patalpos, buvo išeita į amfiteatrus, į sporto aikštes. O kai ir ten buvo per ankšta, buvo išstatomi garsiakalbiai gatvėse ir miesto aikštėse. Ir gatvės ir aikštės prisipildė...
1948 metai. Milanas. Žmonių susidomėjimas prašoka bet kokį pramatymą: reikėjo iškart telefonu sujungti daugelyje bažnyčių ir daugelyje miesto aikščių garsiakalbius, nes žmonės vienon vieton jau niekur nesutilpo. Neužteko ir to: telefoninis ryšys buvo išplėstas į užmiestį ir net į tolimesnius miestus; kitaip nebūtų buvę įmanoma visų patenkinti. Milane žodis jau pasiekė 14 bažnyčių kartu, Torine — 24, Genuvoj — 51, Romoje — 200. Taip konferencijas iškart galėjo girdėti 100.000 — 300.000 žmonių.
1950 šventieji metai. Apjungiamas visas Italijos radijo stočių tinklas, ir vakarais per visą gruodžio mėnesį kalbama visai tautai. Reikėjo, kad žodis įeitų į kiekvienus namus, prižadintų kiekvieną miegantį, išmėtinėtų kiekvienam užsispyrėliui, paragintų kiekvieną teisųjį, entuziazmu uždegtų didžiadvasį. Misijos buvo paskelbtos visose 24,000 Italijos parapijų, propaguojamos visos katalikiškos spaudos. Katalikų akcija pasistengė, kad pusę septintos vakare būtų atsuktas kiekvienas radijo aparatas. Neturėjo likti nei vieno italo, kurio nepasiektų kvietimas atsinaujinti. Tai buvo didžiausios misijos visoje istorijoje. Misijos iškart visai 46 milijonų tautai !...
Be abejo, pamokslų kasdien klausėsi milijonai klausytojų. Pagal Katalikų Akcijos Centro pranešimus, pamokslai buvo girdimi visur: privačiuose namuose, bažnyčiose, baruose, salėse, gatvėse, aikštėse. Vien tik 8-tą gruodžio (pagal “l’Osservatore Romano” davinius) buvo išdalinta virš milijono komunijų.
Gerbiamiesiems “L. L.” skaitytojams iš minėtos knygos (itališkai: “Per un mondo nuovo”) duodame keletą ištraukų.
PERSPĖJANTIS ŽODIS
1. Darbdaviams
Jūs labai daug rūpinatės savo teisėmis; pagalvokite apie savo pareigas. Jūs labai jautrūs, jei kas nors ne visai teisingas su jumis. Ar pasvarstėte: gal pirmieji pradėjote elgtis neteisingai? Jei na-mieje jums tik kartą trūksta vakarienės — baisi tragedija. Ar užmiršote, kad yra daug žmonių, kurie ne tik nevakarieniavo, bet ir nepietavo; kartais net ištisą dieną pasiliko nevalgę... Jūsų namuose viskas privalo būti “kaip reikiant”. O ar žinote, kad kai kurie visai namų neturi? kad kai kurie, susigrūdę kambaryje net po dešimtį, gyvena blogiau už gyvulius?..
O, brangieji ponai! mes nenorime komunizmo. Tačiau supraskit, kad ir jūs turite daug ką pakeisti! Visuomenė nėra privilegijuotųjų klasė, nėra tik jūsų bendruomenė. Atsiminkit, kad kiekvienas turi teisę į gyvenimą. Teisė turėti maistą, namus ir šeimą, nėra tik jums vieniems rezervuota. Dievas sutvėrė pasaulį visos žmonijos labui, atidavė jį visiems savo vaikams ir jo nedavė vien tik kai kuriems. Todėl visi turi iš Dievo teisę gauti pasaulyje bent tą gėrybių dalį, kuri būtinai reikalinga jų egzistencijai. Gerai įsidėmėkit : vienu ar kitu būdu galite patobulinti socialinę santvarką. Jei praleidžiate progas veikti šia kryptimi, jūs skriaudžiate savo brolius. Tai turite atlikti, neatsižvelgdami net į savo nuostolius.
Mieloji Sese,
Šių metų antrame “Laiškų Lietuviams” numeryje skaitei jaunimui anketą. Tarp kitų klausimų buvo ir šis: “Ar esi patenkinta, kad esi mergaitė, ar gal norėtum būti berniukas?” Ten pat buvo klausiama ir berniukų, ką jie mano apie tą paprotį, kad dabar visi kultūringi žmonės teikia moterims pirmenybę ir jas ypatingai gerbia.
Su panašiu klausimu kartą į skaitytojas kreipėsi Italijos moterų žurnalas. Redakcija gavo 204 atsakymus. Iš jų tik 83 buvo patenkintos, kad gimė moterimis, kitos pageidavo būti vyrais. Dėl ko? Dėl to, kad, jų nuomone, vyrai gali laisviau naudotis gyvenimo malonumais, niekas jų nekontroliuoja, niekam neturi duoti savo darbų apyskaitos.
Iš atsakymų, atėjusių į mūsų anketą, gauname kitokį vaizdą. Tuoj matyti, kad lietuvaitės yra protingesnės už itales. Tik nepilnas trečdalis atsakiusiųjų nedrąsiai išreiškė norą būti berniukais, nes jie esą laisvesni, o mergaitės labiau suvaržytos, iš jų daugiau reikalaujama. Virš du trečdaliai atsakė, kad yra patenkintos, būdamos mergaitės, jokiu būdu nenorėtų būti berniukais, nes mergaitės esančios geresnės, kilnesnės, galinčios daugiau gera gyvenime padaryti, negu berniukai.
Vyrai, atsakydami į jiems patiektą klausimą, sutiko, kad yra geras ir girtinas paprotys moterims duoti pirmenybę ir jas gerbti. Priežastį visi nurodė tą pačią: dėl to, kad jos yra silpnesnės.
Kokias galėtume padaryti iš tų atsakymų išvadas? Visų pirma reikia džiaugtis, kad mūsų mergaitės supranta savo paskirtį ir vertę. Jų dauguma yra patenkintos tuo, kuo jas Dievas sutvėrė. O jas sutvėrė tikrai dideliems dalykams, labai svarbiam ir kilniam tikslui: nešti į pasaulį gyvybę, meilę, švelnumą. Motiniškumas tai yra perlas, kurs gražiausiai derinasi prie moters veido. Jis iškelia moterį aukščiau už vyrą, ir tik dėl to mes moterį taip gerbiam, jai duodam visur pirmenybę. Ne, ne jos silpnumas yra tokios pagarbos priežastis. Jei taip būtų, tai mažam vaikui duotume pirmenybę prieš jo tėvus. O to juk niekas nedaro.
Garsioje Amiens katedroje yra senas ir įdomus rankraštis (iš 1492 m.), kuriame išskaičiuojami moters kilnumo titulai. Tik moterys jais gali didžiuotis, vyrai jų neturi. Štai tie titulai, kuriais moterys gali pasigirti prieš vyrus:
1. Moterį Dievas sutvėrė iš vyro šonkaulio, o vyrą iš molio, taigi, moteris buvo sutverta iš kilnesnės medžiagos.
2. Moteris buvo sutverta rojuje, o vyras, kaip sako Šv. Raštas, buvo sutvertas ne rojuje, tik paskui buvo jame apgyvendintas.
3. Nė vienas vyras nebuvo tokiu būdu angelo sveikintas, kaip moteris (Marija) — “Sveika, malonės pilnoji”.
4. Kristus savo kūną ėmė tik iš moters, be jokio vyro prisidėjimo.
(Misijonieriaus laiškas lietuvaitei)
Norėčiau Tau papasakoti apie Indijos mergaičių vargus, apie šių Tavo sesių tikrai liūdną likimą. Gal tikrovė atrodys per žiauri. Tebūnie tai tik sapnas. Įsivaizduok, kad Tu gimusi Indijoje.
Apie Tavo gimimą pranešta nusivylusiu balsu: gimė kūdikis. Niekas tėvo nesveikins, jokių klausimų nestatinės, nes visi žino, kad tai tik mergaitė. Vėliau Tu nustebsi išgirdusi, kaip išdidžiai jie garsina už Tave jaunesnio brolio gimimą: mums gimė sūnus! Bet Tu tik mergaitė. Jei Tavimi nenusikratė pirmaisiais mėnesiais, ir jei dar beveik kūdikiu būdama nepatekai į šventyklas, kaip “dievų tarnaitė” stabų garbintojų užgaidoms tenkinti, Tavo vaikystė bus trumpa ir skirtinga nuo Tavo sesių vakaruose.
Tu būsi savo brolio šešėlyje. Jis bus lepinamas, jo užgaidos tenkinamos, o Tau bus vis prikaišiojama ir bus uždedami sunkūs darbai. (Gal dėl to Indijoje vyrų yra daugiau negu moterų). Jei Tave siųs į mokyklą, tai tik trumpam laikui ir nereguliariai: Tau reikia namie dirbti. Jei Tavo jaunystė tęsis iki aštuoniolikos metų, Tu būsi išrinktoji iš tūkstančių. Greičiausiai, būdama trylikos ar keturiolikos metų, Tu ištekėsi už vyro, paprastai už Tave žymiai senesnio. Gal teturėdama dar tik aštuonerius ar devynerius metus, jau būsi keliomis dešimtimis metų senesnio vyro žmona. O gal net tapsi našle, su juo dar visai negyvenusi.
Per vestuves Tu pirmą kartą pamatysi savo sužadėtinį. Jo tėvai Tave “nupirko”.
Per vestuves Tu pirmą ir paskutinį kartą valgysi drauge su savo vyru. Nuo dabar Tu jam tik patarnausi. Jis, norėdamas Tau parodyti ypatingą meilę, paliks lėkštėje vieną kitą kąsnelį, kurį Tu su dėkingumu priimsi. Kai jis su sūnumis pabaigs valgyti, tik tada Tu su dukterimis ir kitomis moterimis galėsi pietauti. Tu niekad negali jo vadinti tikruoju vardu, nė jis Tavo vardo netars. Apie Tave kalbėdamas, jis sakys “žmona” arba “toji namie”.
Nuo dabar vyras yra Tavo “dėva” — dievas. Rytais Tu jį pagarbinsi, nusilenkdama iki pat žemės ir delnais paliesdama jo kojas. Pildyti jo valią ir užgaidas yra Tavo džiaugsmas. O jis nuo pat mažens buvo lepinamas ir nežinojo jokių suvaržymų. Jis, kaip ir Tu, nuo mažens turėjo kvėpuoti nešvaria atmosfera ir greičiausiai užaugo viename kambaryje su keliomis didelėmis šeimomis.
Vargas Tau, jei nesusilauksi vaikų — tai bus vien Tavo kaltė, nors tikroji priežastis būtų kokia nors vyro liga. Tu per metus dažnai pasninkausi ir melsi dievus, kad duotų Tau sūnų, nes tik greitas šios maldos išklausymas užtikrins Tavo ateitį ir vyro meilę. Nuo tada Tave vyras su pasididžiavimu vadins “mano sūnaus motina”. Bet jei Tu šio visos giminės troškimo nepatenkinsi, galimas daiktas, kad jis užkraus ant Tavo pečių dar kitą žmoną.
Vargas Tau, jei vyras mirs pirmiau negu Tu. O greičiausiai taip ir bus, nes vyras paprastai už Tave daug senesnis.
Nevienas, gal būt, nustebs ir paklaus, ar galima suabejoti bokso moralumu. Juk ilgus metus boksas buvo laikomas sveika pramoga. Kultūringos, gero vardo organizacijos jį yra dažnai rėmę ir propagavę. Pagaliau pats boksas turi bent keturias vertingas ypatybes: išmoko greitos orientacijos ir apsukrumo, lavina raumenis, grūdina ištvermę, išvysto atskirų kūno dalių suderinimą. Tad kuo gi galėtų būti pagrįstas įtarimas, kad šitoje sporto šakoje būtų kas nors bloga?
Moralės pritaikymas mūsų veiksmams priklauso nuo tam tikrų faktų, esančių juose. Sprendimas apie kurio nors veiksmo moralumą gali visiškai pasikeisti, užtikus jame anksčiau nepastebėtų fizinių duomenų. Nauji medicinos atradimai kartais būtinai verčia iš naujo peržiūrėti doros principų pritaikymą vienam ar kitam veiksmui. Tokiu būdu pasitaiko, kad kuri nors elgsena, anksčiau laikyta leistina, nebegali ilgiau būti laikoma moralia. Nūdien boksas kaip tik yra patekęs į tokią padėtį. Nauji medicinos duomenys verčia jį pasmerkti, kaip su doros dėsniais nesuderinamą sportą.
Du svarbūs argumentai iškeltini prieš boksą, kaip neleistiną arba iš pagrindų reformuotiną sportą: kūno nepažeidžiamumas ir sąmonės neliečiamybė. Abiejuose argumentuose visų pirma trumpai aptarkime atitinkamą doros dėsnį, paskui pažvelkime į faktus — kompetetingų medikų bei pačių boksininkų pasisakymus ir statistinius duomenis; po to panagrinėkime bokso šalininkų priekaištus.
I. Boksas prieštarauja kūno nepažeidžiamumui
Principas.
Penktasis Dievo įsakymas pirmoj eilėj saugoja žmogaus gyvybę, paskui — kūno nepažeidžiamumą ir sveikatą. Dėl to niekam nėra leista atimti kitam gyvybės, žaloti jo kūno, griauti sveikatos. Tik viešosios valdžios organams galima mirtimi arba kūno dalies atėmimu bausti už sunkius nusikaltimus. Sau pačiam atimti gyvybę niekada neleistina. Taip pat nesame nepriklausomi savo kūno ir sveikatos savininkai; ir viena ir antra Tvėrėjo mums duota vien naudotis, o ne šeimininkauti, kaip patinka. Žaloti arba netekti kūno dalies leista vien tuo atveju, kai to reikalauja viso žmogaus gerovė ir nėra kito kelio jai išsaugoti. Dėl to leidžiama, o dažnai net privaloma, amputuoti sužalotą sąnarį ar pavojingai užsikrėtusį organą. Grandine prirakintas kalinys gali nusikirsti ranką, kad išbėgtų iš degančio kalėjimo. Tačiau būtų neleistina nukirsti sau pirštą arba gerti sveikatą žalojančių vaistų, norint išvengti karinės prievolės.
Penktojo Dievo įsakymo moralėm principą, liečiantį boksą, galime išreikšti dviem sakiniais:
1. Negalima žaloti kito arba savo paties kūno ir ardyti sveikatos be pakankamai svarbios priežasties.
2. Lygiai yra bloga statyti save į tokio sužalojimo pavojų arba siekti sužaloti kitą, nors iš tikrųjų paskui tas sužalojimas ir neįvyktų.
Šio dėsnio akivaizdoje gydytojų ir pačių boksininkų pasisakymai verčia pasmerkti boksą, kaip kūno, t. y. vienos jo brangiausių dalių — smegenų -— žalojimą be pakankamos priežasties.
Faktai.
Pirmiausia leiskime tarti žodį Dr. Artūrui Steinhauzui, fiziologijos profesoriui Jurgio Williamso kolegijoje Čikagoje. Dr. Steinhauzas yra taip pat Amerikos Fizinio Auklėjimo pirmininkas. 1950 m. sausio 3 d. žurnale “Look” jis rašo, kad statistikos duomenimis 1946-1949 m. virš 50 boksininkų mirė nuo ringe gautų smūgių. Iš to skaičiaus vien 1949 m. buvo užmušta 18. Prie to reikia dar pridėti, sako profesorius, šimtus sužalota sveikata boksininkų, atsidūrusių sanatorijose arba tapusių našta savo šeimai. Specialistai tik neseniai pastebėjo, “kokia išgąstinga bokso padaroma žala smegenims”, tariant paties profesoriaus žodžiais.
Smūgiai į veidą ir apskritai į galvą sutrenkia smegenis į aštrią kaulo briauną kaukolės priešaky. Ta briauna pradeda įsipiauti į priešakinius smegenis, griaudama jų audinius. Kiekvienas toks sukrėtimas didina padarytą žalą. Toje priešakinėje galvos smegenų dalyje kaip tik yra protinio orientavimosi, koordinacijos ir savęs valdymo centrai, vieni iš svarbiausių civilizuoto žmogaus gyvenimui. Bandymai su gyvuliais bei žmogaus smegenų modeliais ir pomirtinės operacijos yra parodę, jog galvos sukrėtimai boksuojantis rimtai ir nepataisomai sužaloja smegenis. Žaizdų rezultatai paprastai būna kalbos defektai, nenormali eisena, sulėtinta galvosena, nuotaikos nepastovumas ir kiti panašūs reiškiniai, anglų kalboje gana tiksliai išreiškiami sąvoka “punchdrunk” — boksiniu svaiguliu.
LITUANISTIKOS INSTITUTO LĖŠOS
Lituanistikos Instituto gyvavimu rūpinasi įvairių rūšių jo nariai. Jų visų pastangomis veikia ir išlaikoma ši Vakarų pasaulyje esančių lietuvių aukščiausia mokslo įstaiga.
Vieni yra moksliniai nariai; kiti rūpinasi Lituanistikos Instituto finansine sritimi — lėšų telkimu ir jų valdymu. Į pastarąją rūšį, be Instituto prezidento, įeina instituto iždui nusipelnę bei ypatingai vertingi asmenys.
Toliau į tą instituto narių grupę, kuri valdo iždą, įeina asmenys ar organizacijos bei kitokie junginiai, paaukoję Instituto reikalams tam tikras sumas, būtent:
nariai fundatoriai, paaukoję ne mažiau kaip $1000;
nariai globėjai, paaukoję ne mažiau kaip $500;
nuolatiniai nariai, paaukoję ne mažiau kaip $100;
nariai rėmėjai, paaukoję ne mažiau kaip $25 per metus;
metiniai nariai, paaukoję ne mažiau kaip $10 per metus.
Paaukojusiems institutui didesnes sumas teikiamas Lituanistikos Instituto garbės nario vardas.
Šie Lituanistikos Instituto nariai, be kitko, bus skelbiami spaudoje, o garbės narių ir didesnėmis sumomis prisidėjusių prie Lituanistikos Instituto pavardės bus dar ypatingu būdu sužymimos bei įamžinamos instituto leidiniuose bei dokumentuose.
Šiomis dienomis jau atidarytos dviejose lietuvių taupymo ir skolinimo kasose Chicagoje Lituanistikos Instituto einamosios sąskaitos, į kurias norintieji paremti šią reikšmingą bendrąją lietuvių aukštojo mokslo įstaigą kviečiami įnešti aukas arba įnašus, pagal kuriuos jie gali tapti jau minėtais įvairiais instituto nariais. Įnešant į tas kasas pinigus (pačiam ar siunčiant perlaida, čekiu ar money orderiu), reikia pareikšti (rašyti), kad pinigai yra įnešami į (deposit to): 1) Institute of Lithuanian Studies Account No. 52330 ir adresuoti: Standard Federal Savings and Loan Association of Chicago, 4192 So. Archer Ave, Chicago, 111., arba 2) Institute of Lithuanian Studies Account No. 4074 ir adresuoti: Universal Savings and Loan Association, 1800 So. Halsted St., Chicago, I11. Reikia taip pat neužmiršti pažymėti pilną įnešėjo vardą ir pavardę bei adresą, kad institutas galėtų įnašininkus įtraukti į atitinkamų instituto narių sąrašą. Geriausia, kad įnašininkai apie įnašą su savo vardu ir pavarde bei adresu dar praneštų pačiam Lituanistikos Institutui, 281 Olmstead Rd., Riverside, UI. (tel. Riverside 7-2482), o institutas atsiųs pakvitavimą.
Visuomenė maloniai kviečiama savo piniginiais bei medžiaginiais įnašais ir aukomis remti šią reikšmingą mūsų mokslo įstaigą.
LITUANISTIKOS INSTITUTAS