Nevienas, gal būt, nustebs ir paklaus, ar galima suabejoti bokso moralumu. Juk ilgus metus boksas buvo laikomas sveika pramoga. Kultūringos, gero vardo organizacijos jį yra dažnai rėmę ir propagavę. Pagaliau pats boksas turi bent keturias vertingas ypatybes: išmoko greitos orientacijos ir apsukrumo, lavina raumenis, grūdina ištvermę, išvysto atskirų kūno dalių suderinimą. Tad kuo gi galėtų būti pagrįstas įtarimas, kad šitoje sporto šakoje būtų kas nors bloga?
Moralės pritaikymas mūsų veiksmams priklauso nuo tam tikrų faktų, esančių juose. Sprendimas apie kurio nors veiksmo moralumą gali visiškai pasikeisti, užtikus jame anksčiau nepastebėtų fizinių duomenų. Nauji medicinos atradimai kartais būtinai verčia iš naujo peržiūrėti doros principų pritaikymą vienam ar kitam veiksmui. Tokiu būdu pasitaiko, kad kuri nors elgsena, anksčiau laikyta leistina, nebegali ilgiau būti laikoma moralia. Nūdien boksas kaip tik yra patekęs į tokią padėtį. Nauji medicinos duomenys verčia jį pasmerkti, kaip su doros dėsniais nesuderinamą sportą.
Du svarbūs argumentai iškeltini prieš boksą, kaip neleistiną arba iš pagrindų reformuotiną sportą: kūno nepažeidžiamumas ir sąmonės neliečiamybė. Abiejuose argumentuose visų pirma trumpai aptarkime atitinkamą doros dėsnį, paskui pažvelkime į faktus — kompetetingų medikų bei pačių boksininkų pasisakymus ir statistinius duomenis; po to panagrinėkime bokso šalininkų priekaištus.
I. Boksas prieštarauja kūno nepažeidžiamumui
Principas.
Penktasis Dievo įsakymas pirmoj eilėj saugoja žmogaus gyvybę, paskui — kūno nepažeidžiamumą ir sveikatą. Dėl to niekam nėra leista atimti kitam gyvybės, žaloti jo kūno, griauti sveikatos. Tik viešosios valdžios organams galima mirtimi arba kūno dalies atėmimu bausti už sunkius nusikaltimus. Sau pačiam atimti gyvybę niekada neleistina. Taip pat nesame nepriklausomi savo kūno ir sveikatos savininkai; ir viena ir antra Tvėrėjo mums duota vien naudotis, o ne šeimininkauti, kaip patinka. Žaloti arba netekti kūno dalies leista vien tuo atveju, kai to reikalauja viso žmogaus gerovė ir nėra kito kelio jai išsaugoti. Dėl to leidžiama, o dažnai net privaloma, amputuoti sužalotą sąnarį ar pavojingai užsikrėtusį organą. Grandine prirakintas kalinys gali nusikirsti ranką, kad išbėgtų iš degančio kalėjimo. Tačiau būtų neleistina nukirsti sau pirštą arba gerti sveikatą žalojančių vaistų, norint išvengti karinės prievolės.
Penktojo Dievo įsakymo moralėm principą, liečiantį boksą, galime išreikšti dviem sakiniais:
1. Negalima žaloti kito arba savo paties kūno ir ardyti sveikatos be pakankamai svarbios priežasties.
2. Lygiai yra bloga statyti save į tokio sužalojimo pavojų arba siekti sužaloti kitą, nors iš tikrųjų paskui tas sužalojimas ir neįvyktų.
Šio dėsnio akivaizdoje gydytojų ir pačių boksininkų pasisakymai verčia pasmerkti boksą, kaip kūno, t. y. vienos jo brangiausių dalių — smegenų -— žalojimą be pakankamos priežasties.
Faktai.
Pirmiausia leiskime tarti žodį Dr. Artūrui Steinhauzui, fiziologijos profesoriui Jurgio Williamso kolegijoje Čikagoje. Dr. Steinhauzas yra taip pat Amerikos Fizinio Auklėjimo pirmininkas. 1950 m. sausio 3 d. žurnale “Look” jis rašo, kad statistikos duomenimis 1946-1949 m. virš 50 boksininkų mirė nuo ringe gautų smūgių. Iš to skaičiaus vien 1949 m. buvo užmušta 18. Prie to reikia dar pridėti, sako profesorius, šimtus sužalota sveikata boksininkų, atsidūrusių sanatorijose arba tapusių našta savo šeimai. Specialistai tik neseniai pastebėjo, “kokia išgąstinga bokso padaroma žala smegenims”, tariant paties profesoriaus žodžiais.
Smūgiai į veidą ir apskritai į galvą sutrenkia smegenis į aštrią kaulo briauną kaukolės priešaky. Ta briauna pradeda įsipiauti į priešakinius smegenis, griaudama jų audinius. Kiekvienas toks sukrėtimas didina padarytą žalą. Toje priešakinėje galvos smegenų dalyje kaip tik yra protinio orientavimosi, koordinacijos ir savęs valdymo centrai, vieni iš svarbiausių civilizuoto žmogaus gyvenimui. Bandymai su gyvuliais bei žmogaus smegenų modeliais ir pomirtinės operacijos yra parodę, jog galvos sukrėtimai boksuojantis rimtai ir nepataisomai sužaloja smegenis. Žaizdų rezultatai paprastai būna kalbos defektai, nenormali eisena, sulėtinta galvosena, nuotaikos nepastovumas ir kiti panašūs reiškiniai, anglų kalboje gana tiksliai išreiškiami sąvoka “punchdrunk” — boksiniu svaiguliu.
Dabar paklausykime pačių boksininkų. Ar kuris nors tų ringo čempijonų nori užauginti savo vaikus boksininkais? Beveik niekad. Štai Eugenijaus Tunney, buvusio sunkaus svorio čempijono žodžiai: “Kai pamatau kada jauną vyrą, greit gavusį nokautą, man palengvėja širdis. Gal dėl to mes boksą ir nebus trankomas į galvą, tokiu būdu išvengdamas pavojaus tapti psichiniu palūžėliu” Pats Tunney metė boksą, niekieno nenugalėtas, vos tapęs laimėtoju. Kitados besitrenuojant gautas smūgis nulėmė tą žingsnį: buvo taip sutrenktas, kad 24 valandas nepavaldė kojų ir tris dienas neveikė atmintis. “Po to įvykio”, sako buvęs čempijonas, “mintis, jog galiu tapti “punchdrunk”, ištisas savaites nedavė ramybės. Tada buvo pasėta pirmoji mano pasitraukimo sėkla”. Kitas boksininkas, Jokūbas Slattis, buvęs pussunkio svorio čempijonas, penkerius metus praleido Arizonoje pataisyti sveikatai. Štai ką jis pasakė neseniai iš ten sugrįžęs į Buffalo: "Klausiate, ar norėčiau vėl būti ringe? Džiaugčiaus, jei niekad nebūčiau pradėjęs boksuotis!”
Minėti faktai verčia pasmerkti boksą, kaip prieštaraujantį kūno nepažeidžiamumui. Kai kas gal prikiš, kad tada ir kitos sporto rūšys, pvz. amerikiečių futbolas, turėtų būti pasmerktos: juk ir čia pasitaiko sunkių ir gyvybei pavojingų sužalojimų.
Visų pirma gerai organizuotose futbolo ir kitose panašiose rungtynėse nelaimės yra retos. Be to, sužeistam žaidėjui tuoj suteikiama reikiama pagalba. Tačiau bokse visai kas kita. Įsikarščiavę žiūrovai dažnai nušvilpia teisėją, kai jis nori stabdyti rungtynes, vienam iš boksininkų patekus į kritišką padėtį. Štai nesenas pavyzdys: kai Rocky Graziano prirėmė prie ringo virvių Karolį Fusarį ir abiem rankom pradėjo dalinti smūgius į galvą, žiūrovų minia ištisas penkias minutes rėkė ir protestavo, kad teisėjas sustabdė rungtynes. Kitose rungtynėse teisėjas, pastebėjęs vieno boksininkų krauju srūvančią akį, nutraukė kovą. Tęsti rungtynes galėjo vesti prie žmogaus apakimo. Tačiau nepatenkinti žiūrovai už tai apmėtė teisėją buteliais ir kitokiu šlamštu!
Antras ir pagrindinis skirtumas tarp bokslo ir kitų sporto rūšių yra žaidimo tikslas. Pvz. futbole priešingos komandos žaidėjas siekia atimti sviedinį, beisbole— sukliudyti “home-run” ir t.t. Tačiau ringe “žaidėjas” siekia nokauto — apsvaiginti priešininką. Juo daugiau smūgių į galvą ir juo mikliau pataikyta, juo geriau !
Boksas ir kiti pavojingi užsiėmimai.
Bokso taip pat negalima palyginti su akrobatika, minų valymu ir kitais gyvybei pavojingais darbais. Tiesa, ir bokse ir minėtuose užsiėmimuose matome dvejopą pasekmę: gerą (uždarbį arba pramogą publikai) ir blogą (pavojų gyvybei arba sveikatai). Tačiau čia kaip tik ir yra pagrindinis skirtumas. Akrobatas gerajai pasekmei pasiekti prileidžia pavojų, bet jo nenori, netrokšta, laikosi atsargumo taisyklių; boksininkas siekia blogosios pasekmės. Tokiu būdu jis atlieka dvigubai neleistiną veiksmą: siekia sužaloti kitą ir išstato save sužalojimo pavojui. Ir tai nėra bet koks sužalojimas: nepataisomai pažeidžiamas vienas svarbiausių ir tauriausių žmogaus organų!
II. Boksas prieštarauja sąmonės neliečiamybei
Principas.
Prievarta atimti kitam žmogui sąmonę be svarbios priežasties yra griežtai neleistinas veiksmas. Kodėl? Dėl to, kad tokiu būdu kėsinamasi į vieną brangiausų žmogaus savybių — galią protingai galvoti, turėti laisvą valią ir kontroliuoti savo veiksmus, kaip atsakinga būtybė. Ta savybė skiria žmogų nuo gyvulio. Tik svarbi priežastis gali pateisint veiksmą, kuriuo kitam atimama sąmonė. Taip pvz. kūno sveikata pateisina narkozę prieš operaciją. Kitam neteisingai kėsinantis į mūsų gyvybę arba turtą, galima užpuoliką apsvaiginti. Išskyrus tuos du atvejus — kūno sveikatą ir gynimąsi nuo užpuoliko — vargu ar būtų galima rasti kitą pateisinančią priežastį. Paimti kito žmogaus materialinių gėrybių galima tik prispyrus neišvengiamai bėdai, pvz. jei kitaip grėstų bado mirtis. Tad juo svarbesnė priežastis reikalinga atimti kito nepalyginamai didesniam turtui, kuris jį skiria nuo gyvulio. Ir pasigėrimas iki sąmonės netekimo yra svarbiausia dėl to sunki nuodėmė, kad žmogus laisvai sau atima Tvėrėjo duotą savybę, prilygdamas neprotingam, bevaliui ir už savo veiksmus neatsakingam gyvuliui. Dėl tos pačios priežasties neleistina ir kito smarkiai nugirdyti. Tarp pasigėrimo ar kito nugirdymo ir bokso yra vien tas skirtumas, kad kito nugirdymas nėra toks prievartingas, apskaičiuotas ir tiesiog siekiamas veiksmas, kaip boksas.
Faktai.
Vokietis dr. Ernestas Joklis, aikomas medicinos autoritetu bokso sveikatingumo klausimu, štai ką sako apie nokautą: “Kiekvienas pakankamai stiprus smūgis ringe gali apsvaiginti, nežiūrint kur juo bus pataikyta. Plačiausiai žinoma nokauto forma yra smūgis į pasmakrę.
Taip sutrenktas boksininkas staiga netenka sąmonės. Besąmonio periodo ilgis gana įvairus; paprastai nesitęsia ilgiau kaip 10 sekundžių. Po to sąmonė pamažu grįžta. Dažnai boksininkas gali toliau tęsti kovą, pilnai sąmonės neatgavęs. Kai kada besąmonis periodas tęsiasi kelias minutes, o retkarčiais net kelias valandas”.
Kitas specialistas, dr. G. W. Willis, plačiau aprašo dalinį sąmonės netekimą: “Toks asmuo atrodo apstulbęs, ginasi nuo priešininko daugiau ar mažiau automatiškai, atmintis dažnai neveikia. Toks psichinis stovis gali būti po vienintelio nokauto, bet taip pat ir po eilės smūgių, kurie, paimti pavieniui, nebuvo pakankamai stiprūs pilnai apsvaiginti”.
Ar siekiama priešininką apsvaiginti?
Bokso statistika ir pati šiandieninio bokso kovos esmė parodo, kad nokautas yra vienas geriausių ir labiausiai siektinų priemonių laimėti. Vargu kas rastų boksininką profesionalą, kuris nesiektų, jei tik gali, partrenkti savo priešininką nokautu. Timotiejus Murnanas, buvęs mėgėjų bokso specialistas ir įvairių rungtynių dalyvis, 1950 m. lapkričio 18 d. žurnale “America” tuo klausimu rašo: “Pamatęs priešininką blogoje padėtyje, boksininkas nesustoja. Priešingai, jis sudvigubina pastangas įtraukti naujam nokautui į savo pergalių sąrašą. Pastebėjęs sutrenktą akį, savo ataką nukreipia kaip tik į tą sužeistą vietą. Gavusi gerą smūgį nosis yra signalas tą galvos dalį dar daugiau ir klastingiau pulti”.
Ar ne to paties nori žiūrovai, nušvilptą teisėją, jei tas sustabdo rungtynes pavojingu metu? Kaip dažnai kovos eiga nepatenkinta publika pradeda kurstyti kovotojus šauksmais “get him”, “knock him out”, “kill him” ir panašiai.
Boksininkas mėgėjas.
Visa, kas iki šiol pasakyta, pirmoj eilėj liečia profesionalų boksą, kumščiavimąsi dėl pinigų. Tačiau padarytos išvados tinka ir mėgėjų boksui, kiek jis turi savyje profesionalaus bokso neigiamų ypatybių. Kitais žodžiais, su moralės principais nesuderinama kiekviena bokso rūšis, kurioje nokautas laikomas siektinu tikslu, vertinama smūgio jėga ir žadinami žiūrovų žemieji instinktai. Kol nebus pravesta atitinkama reforma, pašalinanti tuos minusus, boksas pasiliks nesuderinamas su doros dėsniais.
Paskutiniu metu tas klausimas tapo gana aktualus. Keletas aukštųjų mokyklų yra nutraukę vidaus ir tarpkoleginių bokso rungtynių programą. Prieš kurį laiką Niujorko valstybėje buvo net svarstoma boksą visiškai uždrausti.
III. Ar galima bokso rungtynes lankyti?
Kas pasakytina apie bokso rungtynių lankymą? Visų pirma lankytojai finansiškai remia sportą, aptartą kaip nemoralų. Be to, žiūrovų entuziazmas pozityviai skatina boksininką būti brutaliam ir padėti į šalį doros dėsnius: jis juk žino, kad kitaip nesutrauks tokių minių, nes publika mėgsta vien “kietą” kovą. Pagaliau tokia sporto rūšis ypač mūsų dienomis nesuderinama su krikščioniška galvosena. Ar kada nors praeities istorijoje žmogaus kūnas buvo tokiu plačiu mastu prievartaujamas ir taip žemai traktuojamas, kaip paskutiniais dešimtmečiais? Dar niekad, tur būt, nebuvo tokio būtino reikalo ugdyti žmoguje užuojautos ir švelnumo jausmų, kaip šiandien. Visiems žinomas faktas, kad vaidinimo metu žiūrovai mato save veikėjuose ir gyvena jų gyvenimu. Lygiai taip pat veikia į publiką ir šiandieninė kova ringe, demonstruodama brutalumą ir žadindama žemuosius, animalinius žmogaus jausmus. (Panašiai sakytina ir apie bokso rungtynių žiūrėjimą televizijoj. Ypač tai yra pavojinga vaikams, nes užmuša jų estetinius jausmus ir žadina žiaurumą. Red.).
A. Tamošaitis, S. J.
Motiniškumas yra moters gyvenimo prasmė, jos uždavinys, jos džiaugsmas, jos išganymas.
A. D a u d e t