Prie Babilono upių sėdėjome ir verkėme, kai prisiminėme Sion... Jeigu aš užmiršiu tave, Jeruzale, tegul būna užmiršta mano dešinioji... Tegul mano liežuvis prilimpa prie gomurio, jeigu aš neatsiminsiu tavęs, jeigu nelaikysiu Jeruzalės savo didžiausia linksmybe. Ps. 136
Šitą liūdną giesmę giedojo Izraelio tautos vaikai ištrėmime, prie Babilonijos upių, su ašaromis akyse, svetimame krašte, toli nuo sugriautos Jeruzalės, nuo išniekintos Šventyklos. Tie, kurie juos buvo išvedę, liepė giedoti ir būti linksmiems. “Kaipgi giedosime svetimoje žemėje, kad pagieža ir piktumas veržias prieš tuos, kurie mus išvarė iš mūsų žemės...”
Koks didelis čia yra panašumas su lietuvių tauta, kai mūsų žmonės išvežti verkia prie Volgos upės, verkia už Uralo, prie šaltų Jenisėjaus ir Lenos vandenų. Kiti, išėję į vakarus, verkia prie Dunojaus, prie Reino, prie Australijos ir Tyliojo vandenyno, prie Amazonės ar Misisipi. O tie, kurie pasiliko prie Nemuno ir Neries pakrančių, prie Gedimino kalno, galvoja, kada sulauks laisvės, kada išsivaduos iš vergijos.
Izraelio tauta, išbuvusi kelias dešimtis metų prie Babilonijos upių, tiek ilgai vergavusi, pagaliau sugrįžo į Jeruzalę, atstatė sugriautą šventyklą. Seniai išnyko nuo žemės paviršiaus jų engėjai, o buvusieji pavergtieji dar ir šiandien tebėra. Mums dažnai ateina mintis, kaip ilgai dar vergausime, kada sugrįšime į savo žemę, kaip ilgai išliks mūsų tauta. Nors mes, lietuviai, savo tarpe nemėgstame kalbėti apie savo tautos liūdną ateitį, bet mums kartais kiti tai primena. Todėl naudinga yra pakalbėti, kaip tautos išnyksta ir išsilaiko, nes ir patys ką nors iš istorijos galėsime išmokti. Svarbu žinoti, kas šiame reikale priklauso nuo mūsų, kad tai galėtume daryti, kol dar nėra vėlu.
Kokios tautos ir kodėl išnyko?
Iš istorijos žinome, kad daug primityvių tautelių išnyko. Primityvia tauta vadiname tą tautą, kuri neturi rašto, yra, galima sakyti, analfabete. Tauta be rašto yra nebylė. Ji arba biologiškai išmiršta, arba tampa kitos kaimyninės tautos sunaikinta, arba taip prasiskiedžia kitoje tautoje, kad visai netenka savo charakterio ir savarankiškumo.
Bet istorija mums taip pat sako, kad kartais ir labai kultūringos tautos dingo. Fenikiečiai, kurie Ispanijoje prieš Romėnų atėjimą turėjo labai gražias kolonijas ir vedė didelę prekybą, išnyko. Asirų ir Babilonu tautos žuvo. Tos tautos kadaise buvo labai kultūringos ir galingos. Kaip tik jų kariuomenė nugalėjo žydus, jų dalį išvežė į nelaisvę. Bet vėliau šios tautos buvo persų nugalėtos, kurie kaip tik atrado tuos verkiančius žydus prie Babilonijos upių ir juos paleido namo. Persų karalystė taip pat vėliau žuvo. Dingo ir senieji egiptiečiai, taip aukštai iškėlę mediciną, palikdami mumijas, išsilaikiusias tūkstančius metų. Net mūsų laikų medicina to nesugeba, nemoka taip tobulai kūnų balzamuoti. Kokias gražias šventyklas, kokius puikius paminklus savo faraonams jie statė, kokių išdidžių sfinksų net mūsų laikams paliko! Bet toji tauta ir jos mokslas pranyko. Kiti atėję nieko nepasisavino ir iš tos didybės nieko nepanaudojo ateičiai.
Su Graikija ir Romos imperija tas pat atsitiko Jų kalbos, tiesa, pasiliko, bet mes jas vadiname mirusiomis kalbomis. Kad žuvo tautos, kurios daugiau dėmesio kreipė tik į prekybą ir militarizmą, tai galima būtų lengviau suprasti, nes prekyba ir militarizmas nėra pačios gražiausios žmogaus sielos išraiškos, nors ir jos suponuoja tam tikrą kultūros lygį. Bet nuostabu, kaip galėjo žūti Graikai ir Romėnai, tos klasiškos tautos, iš kurių kultūros mes jau tiek sėmėme ir dar tebesemiame. Tiesa, kitos barbariškos tautos gali būti pavojingos, bet vis dėlto atrodo, kad aukšta kultūra ir civilizacija turėtų sugebėti savo didesnėmis dvasinėmis jėgomis atsispirti prieš brutalią fizinę jėgą. Bet, deja, neatsispyrė.
Pasižiūrėję aplinkui, ir dabar pamatysime, kad esama labai kultūringų tautų, kurios ne tik neina pirmyn, bet aiškiai ir pastebimai žengia atgal. Kokios gali būti šių reiškinių priežastys? Stebėdami atskiro žmogaus gyvenimą, matome, kad jis būna jaunas, paskui subręsta, pasensta, galima sakyti, biologiškai nusinešioja, lyg kokia mašina, kuri sensta, genda ir pagaliau sustoja. Gal panašiai yra ir su tauta, kuri pradžioje yra jauna, energinga, pilna gyvybės, pasiekia savo “aukso amžiaus”, paskui pradeda smukti žemyn, nebegimdo daugiau genijų, žadinančių ir keliančių tautą, ir pagaliau prasideda merdėjimas. Į jos vietą tada ateina kita tauta, ir prasideda naujas gyvenimas.
Taigi, ir tautos, kaip ir atskiri žmonės, gal ilgainiui biologiškai išsisemia, ypač tos tautos, kurios daug dirbo, kūrė, pavargo, nusilpo ir užgeso. Taip mano Oswald Spengler savo veikale “Der Un-tergang dės Abendlandes”. Pirmiau buvo sakoma, kad tautos dėl kažkokių priežasčių išsigema. Dabar viešpatauja kita teorija, kuri sako, kad tautos neišsigema, bet nedagema. Tai yra negimdo pakankamai, yra daugiau mirimų negu gimimų. Kodėl taip yra? Atsakymai nevienodi, yra visa eilė teorijų. Gal kiekvienoj iš jų yra krislas tiesos.
1. Gerbūvio teorija. Kuo turtingesni yra žmonės, tuo mažiau turi vaikų. Aiškiai matyti, kaip aristokratija miršta. Daugelis mini Švedijos aristokratiją, jau beveik išmirusią. Klausiame, dėl ko taip yra. Ar gal todėl, kad turtingi žmonės praranda idealizmą, pagal vokiečių posakį “Auf Erden satt, dem Himmel fern — kas žemėje yra sotus, tas toli nuo Dangaus”. Pamėgę žemišką laimę; žmonės nenori nepatogumų, susijusių su gimdymais ir su vaikų auginimu. Šiuo atveju vaikų nebuvimas būtų grynas nenoras, laisvos valios dalykas.
Kiti mano, kad materialinis gerbūvis, ypač maisto perteklius, žmogaus organizmą biologiškai pakeičia, padaro mažiau atsparų fiziniams įtempimams. Taigi, atrodytų, kad materialinis gerbūvis vienu ir kitu atveju veda prie nedagimimų ir drauge prie tautos žuvimo.
2. Vargo teorija. Pastebėta, kad Azijos tautos, kurios labai menkai maitinasi (beveik vien tik ryžiais), neklesti. Bet ši teorija neatsako į mūsų klausimą, nes tų tautų gimimai (jeigu tik nėra tikro bado) yra gausūs, bet dėl maisto stokos vaikai nėra atsparūs ligoms, todėl daug jų miršta.
3. Industrializacijos teorija. Statistikos aiškiai rodo, kad industrijos centruose yra daugiau mirimų negu gimimų. Kaimas miestus papildo. Gal didmiesčių maistas nėra pakankamai geras, gal vitaminų stoka, o gal darbo netikrumas ir stoka butų veda prie nedagimimų. Kiek čia yra kaltas valios nusistatymas ir kiek biologinis sumenkėjimas, sunku pasakyti. Greičiausiai veikia ir viena ir kita priežastis. Kiti dar įtaria miestų didesnį ištvirkimą, stoką religijos ir paskendimą masėje. Kaime reikia gėdytis savųjų, o mieste mažai kas tave pažįsta.
4. “Capillaritė sociale” teorija, kurią patiekia Dumont. Tai yra labai sąmojinga mintis. Iš fizikos žinome, kad kuo skystis yra skystesnis, tuo aukščiau kyla vamzdelyje. Pagal šitą teoriją atrodytų, kad tie aukščiausiai iškyla socialinėje santvarkoje, kurių šeimos yra skysčiausios, t. y. kuo mažiau turi vaikų.
5. “Malonumų konkurencijos” teorija. Kiekviena tauta po kovų, po karų, po įgytos nepriklausomybės, kuri gal labai daug kainavo, atsileidžia, išlempa, nori lengviau ir laisviau pagyventi. Žmogus pajunta, kad neaugindamas vaikų, daugiau malonumų gali turėti, todėl jų ir vengia.
6. Lyčių disproporcijos teorija. Karai gerokai sumažino vyrų skaičių, tuo būdu susidarė moterų perteklius. Karai sunaikina geriausius vyrus, taigi, ne tik vyrų skaičius mažėja, bet taip pat ir jų kokybė prastėja. Dažnai po karų atsiranda daug vyrų, visai nenorinčių vesti. Gal karo metu vyrai per daug ištvirkusiai gyvena, todėl paskui neturi noro vesti.
7. Gyvenimo racionalizacijos teorija. Modernusis žmogus viską suracionalizavo. Jis apsidraudė nuo automobilių nelaimių, nuo ligos, nuo senatvės. Jis viską pramatė: kada namus pasistatys, kada automobilį įsigys, kada ves. Jis nori racionalizuoti ir savo šeimos prieauglį. Jis nori racionalizuoti ir savo lytinį gyvenimą. Tam tikra propaganda, moderniški kontraceptyvai jam labai padeda. Kiti mano, kad tokia didelė racionalizacija jau yra degeneracijos požymis, jau tauta prarado savo pionierius, savo drąsuolius, riterius, kurs iš ryto nežino, kur jis vakare atsiguls ir ką po galva pasidės. Didelis prisirišimas prie patogumų rodo, kad asmuo ar tauta yra silpnos valios. Yra degeneracijos pažymys ir vitališkumo stoka, kai pilietis pilnai pasiveda valstybės ir įvairių institucijų globai.
8. Biologiško išsigimimo teorija. Kai kurie tikrai mano, kad tautos biologiškai išsisemia. Pvz. Prancūzija jaučiasi išsisėmusi ir nemano, kad iš vidaus galės atsigauti, todėl visokiais būdais viliojo vokiečių belaisvius pasilikti Prancūzijoje. Jų daugelis ir pasiliko. Kitas labai ryškus pavyzdys yra Airija. Airiai yra laikomi gerais katalikais. Persiskyrimų ir kitų nusikaltimų prieš moterystę yra labai maža, bet tauta vis tiek smarkiai nyksta, nes žmonės neveda. Dabartinė airių teritorija 1840 m. turėjo 6.548.000 gyventojų. Po šimto metų, 1940 m., Airija teturėjo 2.992.034 gyventojus, o 1946 m. tik 2.953.451. John A. O’Brien pavadino Airiją “senbernių ir senmergių nykstančia tauta” (The New World, Chicago, Febr. 8, 1952). Čia turime aiškų biologiško išsisėmimo pavyzdį. Tik pagalvokime, koks buvo didelis smuki-mas: nuo pusseptinto milijono nė trijų milijonų nebeliko!
9. Moralinio tautų nupuolimo teorija. Pagal šitą teoriją išsigimimas ir nedagimimas priklauso nuo moralinių, metafizinių ir religinių principų sumenkėjimo tautoje. Jeigu dvasinės ir etinės energijos išsenka, tai ir biologiškos išnyksta.
Kiti stengiasi visas minėtas teorijas suvesti į vieną “Interesų Kolizijos” teoriją. Civilizacijos plėtojimesi ateina momentas, kada interesų kolizija arba susidaužimas tarp tėvų ir vaikų išeina vaikų nenaudai. Tada, žinoma, bus stengiamasi, kad vaikų nebūtų. Be abejo, šioje kovoje tarp tėvų ir vaikų, visuomet pralaimės vaikai.
10. Genocidas arba tautos išžudymas. Rusai komunistai daug aristokratijos sunaikino, bet vis dar tai nebuvo laikoma genocidu, nes jie tai darė daugiausia tik aistrų pagavime, keršto įtūžime. Sąmoningas mažumų žudymas Rusijoje prasidėjo 1922 m., kai nuo žemės paviršiaus dingo suomių - ugrų tautelė, turėjusi apie pusę milijono gyventojų. Paskui buvo sunaikintos Donos ir Kubanės kazokų giminės. 1940 m. likvidavo Rusijos teritorijoj esančią “vokiečių respubliką” su 800.000 žmonių, kurie buvo deportuoti į arktikos sritis. 1944 m. buvo likviduota Krymo totorių respublika su 700.000 gyventojų, kurie pripratę prie švelnaus klimato, nepakėlė šiaurės Azijos šalčių ir... išnyko. 1945 m. nušluota nuo žemės čečėnų - Ingušų respublika, turėjusi 600. 000 gyventojų.
Paskui rusai labai žiauriai naikino ukrainiečius. Įdomu, kad čia rusai žudė tuos, kurie buvo jų žmonės. Juk Malorusai yra tokie pat rusai, kaip ir Vielykorusai ir Bielorusai. Taigi, nepasigailėjo nė savų žmonių ir išžudė apie 10-12 milijonų. Manoma, kad komunistai po karo deportavo apie pusantro milijono lenkų ir virš pusę milijono lietuvių. Sudėjus visas tas skaitlines, tikrai didelė suma susidaro. Kad visos tos ašaros ir tas kraujas pradėtų tekėti viena kryptimi, tai nauja Volga atsirastų...
Kas norėtų daugiau apie genocidą pasiskaityti, įdomių žinių gali rasti V. Vaitiekūno straipsnyje, buvusiame 1951 m spalių mėnesio “Aiduose”, iš kurio ir mes šiuos skaičius paėmėme. Ir Hitleris naudojo genocidą, nuo kurio ypač žydai labai nukentėjo. Taigi, ir genocidas išnaikino daug tautų. Kitą kartą pakalbėsime, kaip tautos išsilaiko.
J. Venckus, S. J.