Jau nekartą sužieduotinės ir jaunos motinos yra rašiusios redakcijai, prašydamos pagalbos ir patarimų jų naujame, dar neįprastame kelyje. Čia spausdiname vieną tokį laišką, į kurį vienu kitu straipsniu atsakyti maloniai sutiko žymi pedagogė, Montesori auklėjimo sistemos specialistė. Ji nori skaitytojams būti nežinoma, pasirašydama tik “Jūratė P.”. Skaitant šiuos straipsnius, gal ne vienai motinai ar sužieduotinei kils įvairių klausimų ir abejonių. Autorė bus labai dėkinga, jei tuos klausimus ir abejojimus atsiusite redakcijai. Kituose straipsniuose ji mielai atsakys į visus neaiškumus, į visas motinų problemas.
Redakcija
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Dviejų paskutiniųjų metų “Laiškuose Lietuviams”, kiek to laikraštėlio apimtis leido, buvo gana plačiai nagrinėjamos šeimos problemos, paliečiant net pačius intymiausius vyro ir žmonos santykius. Daug patarimų bei pamokymų galėjo rasti jaunuoliai, sužadėtiniai bei jaunavedžiai, kad lengviau galėtų išvengti visokiausių pasitaikysiančių nesklandumų, kaip pradžioje, taip ir tolimesniame šeimos gyvenime.
Aš pati, būdama susižiedavusi ir rimtai ruošdamasi šeimyniniam gyvenimui, su dideliu dėmesiu visa tai sekiau ir džiaugiausi, galėdama įsigyti šiuo rūpimu klausimu nemaža reikalingų žinių bei naudingų patarimų. Tačiau šiandien, kai jau esu ištekėjusi, vėl kyla eibės naujų problemų, naujų klausimų, į kuriuos duoti patenkinamą atsakymą abu su vyru jaučiamės esą bejėgiai. Tų didžiųjų mus varginančių problemų centras yra vaikas.
Tiesa, kai kada “L. L.” buvo užsimenama ir apie vaikus bei jų auklėjimą. Buvo pasirodęs tuo reikalu ir vienas kitas straipsnelis. Bet ko nors gilesnio, išsamesnio ir atbaigtesnio taip ir neteko susilaukti. Sakyčiau, kad ir vėl buvo pasitenkinta jau gana įprastais šūkiais bei graudenimais, senokais argumentais, vienu kitu grynai teoriniu nusakymu ar pamokymu.
Kadangi šeimos apimtis nesiriboja vien tik vyru ir žmona, bet jos ribos daugiau ar mažiau prasiplečia vaikų atsiradimu šeimoje, tai čia ir norėčiau iškelti mintį, ar tiksliau sakant pageidavimą, jog būtų labai pravartu skyrelyje “Prie šeimos židinio” nuodugniau bei išsamiau panagrinėti kylančius klausimus santykyje tėvų su vaikais. Manau, kad šis klausimas ne vienai giliau mąstančiai šeimai yra gana aktualus ir gal net opus. Tačiau iš anksto norėčiau įspėti, kad mes, tėvai, laukiame ne tiek abstrakčių teorijų bei išvedžiojimų, kiek praktiškų žinių, aiškių nurodymų, tuojau pat padedančių mums ta ar kita kryptimi konstruktyviai veikti.
Ta pačia proga norėčiau šiuo klausimu plačiau išsitarti. Susituokėme kilnių tikslų ir gražių idėjų vedini. Giliausias mūsų troškimas — kad mudviejų kuriamoji šeima kiek galima labiau priartėtų prie idealios šeimos. Visa širdimi trokštame, kad mudviejų šeima galėtų didžiuotis ne tik gausiu prieaugliu, bet kad ji taptų tuo pastoviuoju pagrindu, į kurį galėtų tvirtai atsiremti valstybės, Bažnyčios ir tautos pastatai. Suprantame ir giliai atjaučiame statomus šeimai reikalavimus, vis iš naujo primygtinai pabrėžiant, kad tik nuo šeimos priklauso tautos išsilaikymas, valstybės stiprumas ir Bažnyčios garbingumas.
Visa tai turint galvoje ir pripažįstant tų reikalavimų racionališkumą, vis dėlto lieka labai neaišku ir miglota: kodėl tokiam svarbiam uždaviniui įvykdyti taip mažai tesirūpinama tinkamu žmonių paruošimu šeimyniniam gyvenimui. Jeigu šeima turi atlikti gyvybinės svarbos turinčius uždavinius tautai, valstybei bei Bažnyčiai, tai kodėl iš tų visuomeninių institucijų pusės nėra sutelkiami dvasiniai bei materialiniai ištekliai geram žmonių paruošimui šioms garbingoms pareigoms atlikti? Kodėl pasitenkinama vien tik teoriniais pamokymais, reikalavimais ir negerovių išskaičiavimais? Jei šiandien būtų tik rašoma, kalbama ir aimanuojama, kad be gerų gydytojų ir chirurgų neįmanomas žmonių sveikatingumo palaikymas, o visai nebūtų rūpinamasi jų paruošimu, tai, manau, bergždžia būtų kalba.
Bet kokiai specialybei įsigyti ar kuriai nors profesijai pasiruošti ne tik teoretiškai, bet ir praktiškai mokomasi ir studijuojama net po keletą metų. Ir tai yra laikoma normaliu, savaime suprantamu dalyku. Kas iš mūsų šiandien drįstų užvesti bet kokį gyvulininkystės ar paukštininkystės ūkį, pirma gerai nepastudijavęs ir nesusipažinęs teoretiškai ir praktiškai su pagrindiniais tos ūkio šakos reikalavimais bei dėsniais: auginimu, maitinimu, priežiūra. O kaip. pasiruošia jaunuoliai, besirengią kurti šeimos židinį? Ar jų pasiruošimu šioms atsakingoms tėvo ir motinos pareigoms rūpinasi tėvai, mokykla, visuomenė? Pagalvokite tik, ką mes, tėvai, kuriantieji šeimą ar besirengiantieji ją kurti, žinome apie vaiką ir jo auklėjimą? Ar mes nesame šiame klausime tikri analfabetai arba, anot Šv. Rašto žodžių, “akli vadai”?
Štai mes laukiame kūdikio. Mūsų širdys yra kupinos džiaugsmo ir laimės. Su dideliu išsiilgimu laukiame tos palaimintos dienos, kada galėsime išvysti tą mažytį brangųjį svetį, tą gražųjį įsikūnijusios mūsų meilės vaisių. Bet iš kitos pusės, tas skaidrusis mūsų džiaugsmas, tas didysis lūkesys yra temdomi daugybės neaiškumų bei nežinojimo šešėlių. Nekartą su širdgėla, o gal ir su kartėliu skundžiamės: kokia nauda iš mudviejų aukštojo mokslo, jei mudviejų turimos žinios apie vaiką yra taip menkos ir ribotos. Daug ko mokėmės, daug kuo sielojomės, kaip toji Morta, o nežinome paties reikalingiausioj o.
Tačiau norėtųsi paklausti, ar dėl to nežinojimo ir pasiruošimo stokos tik mes tėvai esame kalti? Ar tų blogybių šaknys neslypi kur nors visuomeninėje santvarkoje, kur šeimos klausimai apie jaunosios kartos ugdymą bei auklėjimą yra palikti visai nuošaliai, kur sąmoningas individo paruošimas šeimos pareigoms, lyg nepakankamai svarbus dalykas, yra nustumtas į šalį.
Kas mūsų jaunųjų neprisimena dar taip nesenų gimnazijos laikų. Brandos atestatui įsigyti mokėmės, o kai kurie “kalte kalėme” įvairiausius mokslo dalykus: aukštąją matematiką, fiziką, lotynų kalbą. Ne vienam mūsų kildavo klausimas, kam tie dalykai reikalingi. Juk daugelis mūsų nebus nei matematikai, nei daktarai, nei kunigai. O kai įsidrąsinę pareikšdavome savo abejones mokytojui, tai visuomet išgirsdavom tą patį autoritetingą atsakymą: “Tai reikalinga ir būtina bendrajam žmogaus išsilavinimui".
Taip, tai taip .. . Bet ar nevertėtų ties šiuo klausimu bent valandėlę stabtelti ir rimtai pagalvoti: ar tai nėra ta didžioji spraga bendrajame išsilavinime, kai jaunuoliai, gavę brandos atestatą, dažnai neturi nė menkiausio supratimo apie šeimos paskirtį bei jos uždavinius; apie vaikų fizinį, fiziologinį ir dvasinį plėtojimąsi? Ar šie klausimai, mudviejų su vyru manymu, turint galvoje bendrąjį išsilavinimą, brandos atestatą, neturėtų būti visais atžvilgiais pirmaeilės svarbos? Juk dauguma berniukų ir mergaičių, tik su mažomis išimtimis, yra skirti šeimai, kurią jie anksčiau ar vėliau sukuria.
Taigi, Tėve, kalbėkite, sakykite, aiškinkite, mokykite mus anksčiau, o ne tada, kai jau reikia veikti.
Jus gerbianti Danguolė
Kūdikio laukimo laikotarpis
Meilė yra esminė vaisingumo dvasia: jos pagrindinis tikslas — kurti gyvenimą.
M. Montesori
Brangioji Danguole,
Man tenka didelė garbė atsakyti į Tavąjį laišką. Tavo arba, geriau sakant, judviejų laišką skaičiau su dideliu susidomėjimu ir malonumu. Džiaugiuos tuo nuoširdžiu ir atviru prisipažinimu, kad jaučiate savo nežinojimą ir stoką pasiruošimo toms pareigoms, kurios judviejų laukia šeimoje. Žinojimas, kad nežinai svarbių ir esminių dalykų, jau yra žingsnis į pažangą. Tik tėvų susipratimas ir jų keliami balsai tegalės išjudinti aukštuosius ir vadovaujančius protus atkreipti dėmesį į šeimos reikalus. Jūsų iškeltieji klausimai, sprendžiant šeimos problemas jaunosios kartos ugdymo bei auklėjimo atžvilgiu, atrodo, turėtų susilaukti gilesnio ir atidesnio plačiosios visuomenės dėmesio.
Tavoji pastaba, kad sąmoningas žmogaus paruošimas toms aukštoms ir atsakingoms šeimos pareigoms yra nustumtas į šalį, esmėje yra visai teisinga, tik pačiame teigimo apibūdinime reikėtų šį tą pataisyti. Žmogaus paruošimas šeimos pareigoms nei viename istoriniame žmonijos kultūros laikotarpyje nėra susilaukęs pakankamo dėmesio nei iš valstybinių organų nei iš visuomenės. Tėvų pareigos savo gimstantiems ir gimsiantiems vaikams visuomet buvo laikomos lyg savaime suprantamos, lyg pačios gamtos įdiegtos, jei ne pačion žmogaus sąmonėn, tai bent gilion jo intuioijon ir gaiva-lingon, ypač motinos, meilėn. Dėl to ir žmogaus paruošimas šeimos pareigoms negali būti laikomas “nustumtu į šalį”, nes jis niekuomet nėra buvęs reikiamo susirūpinimo objektu. Tai ir yra nūdienėje kultūrinėje ir technikinėje pažangoje pats didžiausias trūkumas, grasąs niekais paversti visus laimėjimus.
Šeima, nors ir būdama iš esmės pati svarbiausioji institucija visuomeninėje santvarkoje, vienas svarbiausiųjų gyvybinių narvelių visuotiniame žmonijos organizme, yra palikta ją sudarančiųjų individų nuožiūrai, bet kartu jai yra statomi didžiausi reikalavimai, viršiją nepasirengusių tėvų jėgas. Jai suverčiama visa atsakomybė prieš Dievą, tautą ir žmoniją dėl vienokio ar kitokio jos pareigų supratimo ir jų atlikimo. Bet gyvenime egzistuoja griežta taisyklė: kuo aukštesnės pareigos, tuo didesnis atsakingumas; tuo gilesnis ir kruopštesnis turi būti pasiruošimas. Tėvo ir motinos atsakomybė bei pareigos nė kiek nėra mažesnės už kunigo, daktaro ar mokytojo. Tačiau vieniems yra reikalingas ilgas pasiruošimas, o kitiems, atseit tėvams, pakankamu laikomas tik jungtuvių ryšys, lyg kad jis padarytų jaunavedžius gerais tėvais ir pavyzdingais auklėtojais. Ar tai nėra aiškus įrodymas, koks primityvus tebėra mūsų šeimos reikalų supratimas.
Tačiau, mielieji jaunavedžiai, pateisindama jūsų nežinojimą ir nepakankamą pasiruošimą būti ne tik gimdytojais, bet tėvais - auklėtojais, prašau, nesupraskite manęs klaidingai. Nemanykit, kad galite dabar nurimti ir, lyg Pilotas, nusiplovę rankas pasakyti: mes nebesijaučiame daugiau nešą atsakomybę nei prieš Dievą nei prieš žmones. Ne, mielieji, jeigu jūs pajutote savo širdyje tą šviesos kibirkštėlę, kuri, apšviesdama judviejų sąmonę, pažadino ilgesį giliau pažinti tą nežinomąjį, kurio jūs taip laukiate, tai yra judviejų pareiga nenuilstamai ieškoti būdų ir priemonių išsivaduoti iš to tradicinio šeimos sustingimo, iš tų tikromis džiunglėmis dvelkiančių pažiūrų į vaiką ir jo ugdymą.
Dabar, brangioji Danguole, pagal Tavo pageidavimą, norėčiau praktiškai ir paprastai pasidalinti su jumis keliomis mintimis, liečiančiomis kūdikį dar prieš jo gimimą. Judviejų susirūpinimas busimuoju kūdikiu, kurio jūs laukiate, nėra be pagrindo. Įgimtoji tėvų meilė bei intuicija dar nėra lemiantis veiksnys reikiamam vaiko supratimui ir tinkamam jo išauklėjimui. Taip pat kilnūs norai bei troškimai, apie kuriuos Tu kalbi savo laiške, dar nepadaro tėvų gerais savo vaikų auklėtojais. Tam reikalinga daug žinių, kad būtų galima tamsų bočių ir prabočių klaidomis grįstą intuicinį primityvumą paversti tikrąja dienos šviesa, tikruoju supratimu ir kruopščiu pasiruošimu.
Šeimyninės laimės esmė glūdi tėvų sugebėjime sąmoningai pasišvęsti fiziniam ir dvasiniam vaikų ugdymui. Be abejo, svarbiausias vaidmuo čia tenka motinai. Motinos širdyje Dievo įdiegtoji nepaprasta meilė savam kūdikiui turi būti kultivuojama, kad nenukryptų į kraštutinumus ir netaptų pati sau tikslu. Tikroji motinos meilė turi būti persunkta sąmoningu savęs atsižadėjimu. Kūdikyje ji turi matyti ir mylėti žmogų, o ne pati save, ieškodama vien savo motiniškų jausmų patenkinimo.
Vaiko auklėjimas, tam tikra prasme, jau turėtų vykti nuo pat jo prasidėjimo motinos įsčioje. Tačiau čia pavartotą žodį “auklėjimas” nereikia suprasti tiesiogine prasme, kaip Nikodemas suprato anuometinį Kristaus paaiškinimą apie žmogaus atgimimą. Sakydama, kad vaiko auklėjimas jau turi vykti nuo jo prasidėjimo, turiu mintyje: pirma — pozityvų tėvų nusiteikimą naujosios gyvybės atžvilgiu; antra — jų nusimanymą, ko vengtina ir kas darytina, kad nei psichiškai nei fiziškai nepakenktų besivystančiam kūdikio gemalui; trečia -— jų sąmoningą pasiruošimą kūdikiui sutikti, jam ateinant į šį pasaulį.
Pats kūdikio pradėjimas turėtų būti gilios sąmonės apgaubtas ir tyros bei gražios tėvų meilės vainikuotas. Pirm negu kūdikis bus pradėtas, jis jau turėtų būti įsikūnijęs tėvų širdyje, sąmonėje ir valioje. Jo dar nėra, bet jis jau egzistuoja jų meilėje. Meilėje, kurios pats būdingiausias pažymys, tai noras konkrečiai įsikūnyti, suteikiant gyvybę nebūčiai.
Lietuviškoji, o tuo labiau krikščioniškoji šeima turėtų jau galvoti apie vaiką dar prieš jo pradėjimą ir dvasiškai pasiruošti bei nusiteikti tam didžiam kūrybos aktui. Meilė ir švelnumas, paprastumas ir natūralumas turi lydėti šį veiksmą. Tėvai, kaip Tu rašai, trokštantieji sąmoningai pasišvęsti vaikų labui ir priartėti prie šeimos idealo, niekuomet neturėtų pradėti kūdikio neapdairios, nežabotos aistros apsvaiginti. Čia neturėtų būti vien fiziškas jausmų patenkinimas, atskirtas nuo žmogaus dvasios ir jo kilniųjų troškimų.
Visiems yra žinomas pavainikio vardas. Taip vadinami vargšai vaikai, gimę iš neteisėtos moterystės, dažnai su defektais ir įvairiais nukrypimais tiek dvasinio, tiek fizinio pobūdžio. Tai vaikai, nesąmoningos aistros vaisius, kurie dažniausiai buvo pradėti prieš tėvų valią ir norą, jiems abiems arba bent vienam jų esant jei ne girtame, tai apsvaigusiame stovyje.
O, brangioji Danguole, tik pagalvok, ar tai šimtais kartų nesikartoja šeimų gyvenime! Tik šitie vaikai yra tuo laimingesni, kad jie neturi tos viešai juos žeminančios dėmės, nors savyje taip pat, kaip ir anie, nešiojasi įvairiausių negalavimų ir trūkumų žymes bei jų kompleksus.
Toliau, mieloji, norėčiau mesti keletą minčių apie motinos laikyseną nėštumo metu. Motina, pradėjusi kūdikį, turi žinoti, jog nuo to momento ji gyvena ne tik sau, bet kad po jos širdimi vystosi kitos būtybės daigas, kuris ne vien maitinasi jos krauju, bet kurs čiulpia į save visas jos nuotaikas, pergyvenimus ir jos fizines bei dvasines galias. Kaip šv. Povilas, įsijautęs į tą tamprų ryšį tarp Kristaus ir savęs, Jo meilės pagautas sušuko: “Nebe aš gyvenu, bet manyje gyvena Kristus,” taip arba bent panašiai turėtumėte mąstyti ir jūs, motinos. Žinok, brangioji, jog Tavo gyvenimas nebepriklauso vien Tau, bet kad jis yra be galo glaudžiai susijęs su Tavo kūdikio gyvenimu, kurio išsivystymas daugeliu atžvilgių yra priklausomas nuo Tavo išmintingos laikysenos. Jau dabar turi pasireikšti ta kilnioji, sąmoningai atsižadančioji ir pasiaukojančioji motinos meilė.
Tavo gyvenimas nėštumo laikotarpyje turi būti ypatingai gražus, skaistus, tvarkingas bei ritmiškas ir net, sakyčiau, daugeliu atvejų asketiškas. Nieko šiurkštaus ir grubaus neturėtų būti judviejų santykiuose su vyru. Nieko nešvaraus ar nepadoraus jūsų gyvenime. Neapykantos, keršto, pykčio bei pavydo jausmai teneranda vietos Tavo širdyje. Ne tik aktyviai, bet ir pasyviai nederėtų dalyvauti nekukliuose pašnekesiuose ar kalbose, kur įtarinėjami bei šmeižiami kiti žmonės. Iš Tavo laikysenos bei kalbos tespinduliuoja vien tik gerumas, švelnumas, nuoširdumas, kuklumas ir meilė.
Tau negalima žiūrėti nemoralumais ir žiaurumais persunktų filmų bei vaizdų, kaip lygiai skaityti pigaus žanro, bet jaudinančias knygas. Tavo akys dažnai turi gėrėtis estetiškais ir meniškais vaizdais, Tavo ausys — tautine ar klasine muzika bei daina, Tavo jausmai — grožine literatūra.
Venk betkokių svaiginančių gėrimų bei rūkalų ir nevartok jokių vaistų, kad ir pačių nekalčiausių, be gydytojo nurodymo ir sutikimo. Skaudu ir pagalvoti, kiek tenka matyti nėščių motinų, kurios nesivaržydamos lenkia stiklelį po stiklelio arba traukia cigaretę po cigaretės.
Esu bandžiusi tokias neapdairias motinas perspėti, kad jų padėtyje nederėtų nei gerti nei rūkyti, bet, deja, gavau liūdnokai skambančius atsakymus. Vienos, tiesa, kukliai ir lyg drovėdamosi savo nežinojimo, sakė: “Nejaugi tai žalinga?.. Juk kūdikis dar nieko nejunta. Jis dar nepareiškia jokių gyvybės ženklų”. Kitos išdidžiai kalbėjo: “Taip, taip, žinau, kad tai negera... Reikės jau mesti rūkius... Bet kol kas naudojuos proga, nes dar tik penktas mėnuo...” Trečiosios net su pasididžiavimu atrėžė: “Et, tai senoviški prietarai! Aš jau nebe naujokė šioj srity. Nepakenkė vienam, nepakenks nė kitam. Pagaliau dabar moderniški laikai!..”
Tai kalbos motinų inteligenčių, motinų, anot Tavęs, su “bendruoju” išsilavinimu. Ar tai nėra puiki iliustracija Tavo minimo tėvų analfabetiškumo, nemokšiškumo? Ar tai ne pirštu prikišamas įrodymas, kaip dažnai motinoms trūksta elementariškiausių žinių apie kūdikio vystymąsi.
Dar norėčiau Tau priminti, jog nemažos reikšmės turi nėštumo laikotarpyje kasdienininio gyvenimo tvarka ir ritmas. Saugokis persivalgymų arba nedavalgymų. Maistas ir poilsis turi būti pakankami ir naudojami nustatytu laiku. Išimtys galėtų būti padaromos tik dėl rimtų priežasčių. Venk perdėto savęs lepinimo, gulinėjimo, kada papuola, bei tinginiavimo, kurs dažnai pasireiškia darbo vengimu. Įprastas kasdieninis fizinis darbas nėščiai motinai nėra kenksmingas, priešingai, žymia dalimi galįs palengvinti ir patį gimdymą. Reikia tik saugotis bet kokių persitempimų, tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio.
Iš to, kas pasakyta, jau matai, mieloji Danguole, jog nėščios motinos gyvenimas tikrai reikalauja griežtos askezės. Askezės, kuri išmintingai praktikuojama, atneš visokeriopą palaimą Tavo būsimam kūdikiui, o per jį ir visai tautai bei žmonijai. Pagalvok, ar tai neverta pasiaukojimo?
Trumpai norėčiau dar paminėti, kad visa tai, kas pasakyta Tau, tinka ir Tavo vyrui, tik netiesioginiu būdu. Klaidinga būtų manyti, jog vyras neprivaląs paisyti nėščios žmonos gyvenimo. Būk jau čia esąs ne jo reikalas. Priešingai, jis neturėtų šiuo atveju pasilikti abejingas. Jo glaudus bendradarbiavimas, jo subtilus supratimas nėštumo laikotarpio reikšmės turi daug svarbos. Ne tik motinai, bet ir tėvui žinotina ir giliai įsisąmonintina, jog nekartą kūdikio gyvenimo sąlygos motinos įsčioje turi didelės įtakos vėlesniame to žmogaus gyvenime.
Kiekvienas giliai grūdelyje glūdįs daigelis yra reikalingas ne tik trąšios dirvos, bet ir saulės šviesos, kad, atėjus pavasariui, galėtų sužaliuoti vešliu želmeniu. Lygiai taip pat ir kūdikio gemalas, nors jis turi pats savyje tas stebuklingąsias augimo bei vystymosi galias, kad išsiplėtotų į dvasiškai ir fiziškai pajėgią asmenybę, jau nuo pat pirmųjų savo egzistencijos dienų turėtų būti gaubiamas skaisčios, darnios, gilia išmintimi persunktos abiejų tėvų meilės.
Jūratė P.