I
Skausmas ir džiaugsmas
Neretai pasitaiko, kad tie, kurie Dievą pažįsta protu, nėra su Juo glaudžiau susijungę už tuos, kurie protinių Jo buvimo įrodymų maža teturi. Kitaip sakant, kad įsitikintumėm tikėjimo skelbiamomis tiesomis, kad Dievas mums taptų gyvenimiškas (o ne vien atitraukta, tolima sąvoka), vien protinių išvedžiojimų neužtenka, reikia dar kažko kito. Reikia kažko, kas visą žmogaus esybę, visas jo dvasios galias palenktų į Dievą, kad Dievą priartintų. Reikia, kad dvasia nužengtų į žmogų ir jo turimas negyvas tikėjimo sąvokas atgaivintų.
Juk ir apaštalai prieš pirmąsias Sekmines tikėjimą pažino, tačiau įsitikinimo neturėjo, nes tą tikėjimą bijojo parodyti, neturėdami drąsos dėl jo aukotis. Sekminių dieną naujų protinių įrodymų jie negavo, tačiau kažkas įvyko: įsitikinimo dvasia į juos nužengė ir dar vakar buvusios negyvos jų tikėjimo sąvokos atgijo.
Nenoriu čia paneigti didelio protavimo vaidmens religijoje. Jokiu būdu netvirtinu, kad tikėjimas yra vien jausmo dalykas. Juk protas pašalina kliūtis tikėti, nes išsklaido susidariusius prieš tikėjimo tiesas prietarus. Protas parodo, kad tikėjimo tiesos nėra neišmintingos. Protas, anot Newman’o, parodo, kad “tūkstantis sunkenybių dar nesudaro pagrindo rimtam abejojimui”. Vienu žodžiu, protas paruošia kelią tikėti, bet vienas protas dar neįtikina.
Jei gyvenimas rodo, kad nuo tikėjimo žmones dažniausiai nutolina ne protas, bet įvairūs kiti veiksniai, taip tas pats gyvenimas įtikina, kad į tikėjimą žmogų lenkia įvairūs kiti veiksniai, bet mažiausiai protavimai.
“Širdis turi racijų, kurių protas nežino”.
Šiuo pagarsėjusiu posakiu didysis mokslininkas ir mintytojas Pascal skelbia įvairius kitus kelius, kuriais galima į Dievą ateiti, o ne vien tik protavimų kelią.
Keletu straipsnių mes ir panagrinėsime tas “širdies racijas”, tuos gyvenimiškus veiksnius, kurie mus palenkia pasukti į tą kelią, kuriame sutinkame mus laukiantį Dievą.
Skausmas — kelias į Dievą
Nenoriu čia tvirtinti, kad kiekvienas skausmas kiekvieną žmogų veda į Dievą. Noriu tik pasakyti, kad tinkamai priimtas ir išgyventas skausmas gali mus nuvesti į Dievą.
Daug didelių atsivertimų yra įvykę ligos, nelaimės ar skausmo įtakoje. Kažin ar krikščioniškasis pasaulis turėtų tokių didelių šventųjų, kaip Pranciškus
Asyžietis, Ignacas Loyola ir kiti, jeigu jie nebūtų išgyvenę kančios. Ir Francois Coppee savo autobiografinį kūrinį vadina “Geroji kančia”, nes liga jį paskatino į dvasinį atgimimą. Kaip tai išaiškinti? Kodėl, anot Tyciak’o, “kiekvienas skausmas tam tikru žvilgsniu yra tartum sakramentalinis susitikimas su Dievu?” Gal taip yra todėl, kad skausmas, padarydamas mus labiau panašius į Tą, kurį pranašai yra vadinę “Skausmų Vyru”, ir visais kitais atžvilgiais mus prie Jo priartina. Juk tik tas, kurs pats kenčia, kenčiantį gali suprasti ir jam pasidaryti artimas.
Kad skausmas gali išugdyti sparnus aukštesniems dalykams siekti, tai įtikina kad ir šis svarstymas. Kas yra gerovė, sveikata, jei ne šaknų įleidimas į žemę. Kiekvienas pasisekimas vis giliau mus įtvirtina žemėje, žemiškai nuteikia. Kam žemėje visiškai gera, tas tik žeme tesirūpina. Tad leisdama kokiam nors skausmui paliesti mūsų gyvenimą, Dieviškoji Apvaizda vieną kitą mūsų žemėn įleistą šaknį pakerta. Ji tartum sako: tau nedera čia per giliai šaknis leisti, nes tu turi būti į kur kitur persodintas. Tad atpalaiduodamas nuo žemės, skausmas mus išlaisvina aukštesniems dalykams siekti.
Skausmas gal dar ir dėl to padeda susitikti su Dievu, kad jis, sutrindamas mūsų išdidumą, ugdo nuolankumą. Kol nesame skausmo paliesti, mes per daug pasitikime savimi, savim gėrimės, savyje užsidarome ir manome, kad mums mūsų pačių užtenka. Išdidumas tai Dievo atžvilgiu užsidarymo stovis. O per skausmą, ypač per ligą, pajuntame savo silpnumą, pamatome, kad esame priklausomi ir kitų pagalbos reikalingi. Gimsta nuolankumas, kurs yra kitų žmonių ir Dievo įtakai atsidarymo stovis. Štai dėl ko skausmas tartum nukelia dangtį nuo mūsų gyvenimo indo ir padaro jį prieinamą kitiems.
Per skausmą, apsivylę laikinumu, atsiveriame amžinybei. “Dažnai Dievas paliepia sutvėrimams, kad jie mums nugarą atsuktų ir mus apleistų, kad mes Jame sau prieglaudos ieškotume” (Alvarez). Kad skausmas gali šia prasme paveikti žmogų, tai liudija ir tas reikšmingas faktas, kad mistikai, t. y. tie, kurie giliausiai čia žemėje Dievą išgyveno, dažniausiai turėjo visą gyvenimą kentėti. Ar pagalvosime apie Didžiąją Teresę, ar Kotryną Emerich, visą gyvenimą prie kančios lovos prirakintą, ar šiaip šventuosius (nes platesne prasme, visi šventieji yra mistikai), visur matysime tą patį — didelį kentėjimą, sujungtą su dideliu Dievo artumu. Pagaliau atsimindami, kad kančioje tartum sustabdomas mūsų gyvenimas, žmogus patenka į tą neveiklumo stovį, kurs duoda jam laiko ir progos susimąstyti ir peržiūrėti bei tinkamai įvertinti savo gyvenimą, nenuostabu, kad kančia pasidaro daug kam kelias į Dievą.
Džiaugsmas — kelias į Dievą
Čia turiu galvoje tą džiaugsmą, kurį žmogus sąmoningai ar nesąmoningai patiria, išgyvendamas Dievo artumą religinėse praktikose. Šitoks džiaugsmas dažniau patiriamas vis tampriau su Dievu sujungia, vis ištikimesnį žmogų Jam daro, vis labiau lenkia Jo artumo ieškoti. Toks džiaugsmas tikrai egzistuoja. Jį patiria kiekvienas, kurs daugiau ar mažiau praktikuoja religiją. Juk ne ko kito kaip gyvenimo patyrimo paveiktas “Kristaus Sekimo” autorius kalba apie Dievą “iš kurio semia sau džiaugsmo visi šventieji”.
Šita džiaugsmo šviesa giliai Dievu gyvenančiuose būna taip stipri, kad ji galingai iš jų spindi pro visus jų gyvenimo skausmo tamsumus. “Mano džiaugsmas, tai neturėti jokio džiaugsmo”, rašė mažoji Teresė. Todėl ir Pascal, tos Dievo išgyvenimo džiaugsmo srovės paliestas, tartum apsvaigęs, nustoja valandėlei galios savo mintis įprasta logiška tvarka pareikšti. Jo dvasios galias taip sudrumsčia džiaugsmas, nors šiaip šio didžiojo mąstytojo gyvenimas buvo pilnas tragiškų pergyvenimų.
Tad teisingai šv. Boneventūra sako: “Geriausias būdas Dievą pažinti — tai Jo saldybės patirti”. Ne tik iš Dievo artumo patyrimo kilęs džiaugsmas, bet ir apskritai džiaugsmingos sielos yra Dievui artimesnės. “Niekada mes neįstengiame geriau dvasinio gyvenimo sunkenybes pakelti, kaip tada, kai esame linksmi” (D. Considine, S. J.). Iš čia yra kilęs daugelio dvasinio gyvenimo mokytojų įsitikinimas, kad vienuolinį gyvenimą gali lengviau pakelti į džiaugsmą negu į liūdesį linkusios sielos.
Kilniai džiaugdamiesi, ar plačiausiai neatsidarome visai aplinkai ir visokeriopai kilniai įtakai, taigi, ir Dievo įtakai? Ko gi pagaliau daugiau reikia, jei ne žmogaus kilniaširdžio atsidarymo, kad visuresantis Dievas, tartum saulė, galėtų į mus įspindėti ir mus pagydyti.
A. G.