Paskutiniame Kunigų Vienybės Seime buvo priimta rezoliucija, raginanti kunigus dirbti su skautais, prisiimant dvasios vadovų pareigas. Toks raginimas nebuvo veltui, nes dar vis pasitaiko tiek dvasiškių, tiek pasauliečių visuomenininkų, kurie žiūri į skautus su tam tikru nepasitikėjimu, abejoja šios organizacijos rimtumu ir mano, kad ji neįstengs Lietuvai išauklėti susipratusių bei religingų piliečių.
Nekalbėdami jau apie tai, kad pats skautybės įsteigėjas šiai organizacijai užbrėžė tikslą — išauklėti gerus piliečius, ištikimus savo tautai ir savo religijai, pažvelkime, ką apie ją sako pats Popiežius. Prieš keletą metų dabartinis Popiežius, kalbėdamas į Vatikaną susirinkusiems skautams, pasakė, kad skautybė stengiasi jaunuolyje išugdyti tai, kas jo prigimtyje yra gražiausia ir kilniausia. Panašias mintis tas pats Popiežius išreiškė ir šių metų birželio mėn. 7 dieną, kalbėdamas katalikų skautų tarptautinės konferencijos dalyviams. Jo kalba buvo išspausdinta tos pačios dienos Vatikano oficioze “L’Osservatore Romano”. Čia patiekiame tos kalbos vertimą.
Redakcija
Brangieji sūnūs,
Jūs pasirinkote Romą Tarptautinei Katalikų Skautų Konferencijai. Tai yra pirmas kartas, kai jūsų vadai susirenka Amžinajame Mieste. Čia, prie Jėzaus Kristaus Vietininko, jus sušaukė pasiryžimas svarstyti temą “Apaštalavimas skautybėje ir per skautybę”. Susirūpinę atsakyti į svarbų kvietimą, kuriuo Mes kreipėmės į visus katalikus, jūs norite prisiimti visą atsakomybę, įpareigojančią jus Bažnyčios apaštalavime. Tai kilnus pasiryžimas, visiškai atitinkąs skautybės dvasią.
Be abejo, kiekvienas žino, kad religija jau nuo pat pradžios užėmė skautybėje pirmąją vietą; bet jūs taip pat gerai suprantate, kad katalikybė priduoda jėgos ir aiškiau nurodo auklėjimo darbą, kurio jūs siekiate. Jūsų tikslas yra ne tik išauklėti geriausius piliečius, aktyvesnius ir labiau pasiaukojusius valstybės gerovei, bet taip pat auklėti juos geresniais Bažnyčios sūnumis. Katalikų Bažnyčioje apaštalavimo misija tikintiesiems ateina iš pačios bažnytinės hierarchijos , ir mūsų laikais visi tikintieji, pagal savo išgales, yra pašaukti šiame apaštalavime bendradarbiauti. Tiesą sakant, berniuko amžius dar nėra tinkamas apaštalavimui, bet jis turi tam ruoštis.
Trisdešimties metų patirtis aiškiai įrodė auklėjančią skautybės vertę. Kiek gražių ir didžių krikščioniškų asmenybių, kiek didvyrių ir vadų, kiek vienuoliškų ir kunigiškų pašaukimų gimė ir išaugo skautų draugovėse! Nuolat budėdami, kad galėtumėte išvengti galimų nukrypimų, jūs peržiūrite metodus ir prisimenate principus. Jei skautas myli gamtą, tai ne dėl to, kad jis būtų egoistas ar diletantas, arba vien tik norėdamas pasidžiaugti erdve, grynu oru, tyla bei gamtovaizdžiais. Jeigu jis mėgsta paprastumą, sveiką šiurkštumą, vietoj dirbtinio miestų gyvenimo ir vergavimo mechanizuotai civilizacijai, tai čia dar nėra bėgimas nuo civilinio gyvenimo pareigų. Jeigu jis ugdo gražias draugystes išsirinktoje skiltyje, tai nereiškia, kad jis atsisakytų santykiauti su kitais ir jiems patarnauti. Priešingai, tai būtų visiškai svetima jo idealui. Jeigu jis mėgsta konkrečią tikrovę, tai nereiškia, kad jis niekintų idėjas ir knygas. Jis rūpinasi pilna ir harmoninga kultūra, pagal savo gabumus ir aktualius reikalavimus.
Galingas ramstis šiam tikslui pasiekti yra skauto įžodis arba pasižadėjimas, su Dievo malone, vykdyti skautų įstatus; jis pakelia jaunimą aukštyn, ištraukdamas iš silpnybių ir pagundų. Skautų įstatai, pagrįsti prigimties įstatymu, auklėjant pastangas, kasdien laisvu noru atliekant gerą darbelį, skatina jaunuolį į sąžiningumą ir ištikimybę, ko jis taip labai trokšta, ir yra laimingas, galėdamas tai įvykdyti. Skautų įstatai moko jį biaurėtis melu, apsimetimu. Jaunuoliai, jausdami stiprėjančias savo jėgas, savaime tampa didžiadvasiški: jie nori kovoti, sutikti sunkenybes, trokšta kitiems padėti, pasišvęsti, pasižymėti. Gyvendami gamtoje ir lavindamiesi įvairiuose rankų darbuose, jie randa savo amžiui pritaikintą pasitenkinimą. Tokios moralinės aplinkos palaikoma skaistybė jiems yra labai aiški ir suteikia jų energijai krikščionišką atspalvį bei švelnumą. Kas galėtų neigti tokio auklėjimo svarbą civilizacijoje, kur viešpatauja egoizmas, nepasitikėjimas, apsileidimas ir nesuvaldomas malonumų pamėgimas?
Pagrindinis skautų apaštalavimas yra geras pavyzdys draugovėje. Tiek asmeniškai, tiek bendrai auklėdamiesi, skautai jau yra Bažnyčios tarnyboje, jie ruošiasi savo būsimam apaštalavimui. Juo platesni ir gilesni bus pastatyti pamatai, juo jų krikščioniško gyvenimo pastatas bus tvirtesnis ir žavesnis; juo jų dorybės labiau spindės, juo daugiau garbės teiks Dievui ir Bažnyčiai. Bet šitas auklėjimas turi būti pradedamas nuo pat jaunystės jiems pritaikintais konkrečiais stebėjimo ir galvojimo metodais, atsižvelgiant į socialinį, kasdieninį ir antgamtinį gyvenimą. Jie turi išmokt gyventi šių laikų bendruomenėje ir tam turi būti protingai ruošiami, atsižvelgiant į jų būdą, savybes ir klaidas. Ypatingai jie turi pasiruošti, kad galėtų savo gyvenamoje aplinkoje ir savo parapijose turėti įtakos ir pasitikėjimo. Bendrai, charakterio lavinimas, kurs yra pagrindinis skautybės tikslas, privalo turėti aiškią socialinę ir apaštališką orientaciją, kad ji skautą paruoštų tarnauti artimui tiek asmeniškuose santykiuose su pavieniais asmenimis, tiek civilinėse bei religinėse įstaigose.
Meilė, kurią skautai visuomet turėjo dieviškajam Didžiojo Vado Asmeniui, kurs yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, privalo tapti jų šviesa ir parama kasdieninėse pareigose.
Mes prašome Dievą visa širdimi, kad atsakomybės dieną Jis rastų skautus budinčius. Jums visiems, kurie čia esate, visų tautų sąjungoms, kurias jūs atstovaujate, vadams, kapelionams ir visiems skautams tenužengia gausios malonės, kurių prašo Mūsų Apaštališkasis Palaiminimas.
SKAISTYBĖS GALIA!
Garsusis muzikas Mozart, teturėdamas dar tik 25 metus amžiaus, jau buvo pasiekęs aukščiausią savo garbės laipsnį. Jo vardas buvo žinomas visame kultūringame pasaulyje. Daugelis stebėjosi šiuo genijum, nesuprato, kaip tokiame jauname amžiuje jau galėjo pasiekti tokių laimėjimų muzikos srityje.
Savo 25 metų sukaktį jis šventė Milane. Tai buvo 1781 m. sausio 27 diena. Kai didelis jo draugų ir gerbėjų būrys buvo susirinkęs pasveikinti šio garsaus muziko, Mozart’as, jiems dėkodamas už sveikinimus ir gausius komplimentus, viešai ir iškilmingai pasakė:
— Prisiekiu pačiam Dievui, kad savo gyvenime niekados nesu nusidėjęs prieš skaistybę. Štai, kur glūdi mano pasisekimų ir triumfo paslaptis!