Mielasis Vincai!
Tik užsimok Tu su keletu draugų užkariauti komunistinę Rusijos imperiją! Visi pasakytų: “Vincelis išsikraustė iš galvos”, nors turėtumei pasivogęs net keletą atominių bombų.
Nė kiek negudresnį uždavinį pasiėmė dvylika apaštalų — visą pasaulį laimėti Kristui. Kokį pasaulį! Kokiomis priemonėmis !
Pasaulis, tai Romos imperija, nes ta buvo prarijusi visas to meto karalystes. Roma, imperijos sostinė, prisiplėšusi užkariautųjų lobio, šėlo, išdykavo prabangoje. Gausūs legijonierių pulkai geležiniu kumščiu visur palaikė ramybę ir taiką, o keturi penktadaliai imperijos gyventojų griežė dantį ir aimanavo vergijoje.
Roma buvo ir stabmeldybės centras. Panteonas priglaudė visų tautų tautelių dievus. Kai kurie jų buvo garbinami lytinio ištvirkavimo ceremonijomis. Visų dievų dievas — Romos imperatorius. Jo valdžia neribota. Jis — gyvybės ir mirties viešpats.
Ką Roma gerbė, kam lankstėsi? Jėgą, galybę, nukariautojus generolus, atsižymėjusius karininkus.
Ko Roma neapkentė, ką ji niekino? Silpnumą, kentėjimus, negarbę. Geriau buvo nusižudyti, negu kęsti kūno kančias, ar visuomenės bei draugų panieką.
Už ką Roma buvo dėkinga? Už tūkstančius karo belaisvių, vergų, už prijungtas žemes, už gausų grobį, už prabangą ir pramogas.
Tokia tai buvo laisvoji, valdančioji Romos imperijos nuotaika.
Didžioji vergų masė troško laisvės, geidė žmoniškesnių gyvenimo sąlygų, bet nematė, “nei kelio nei takelio” į laisvę.
Tai tokį išdidų, savo galybės ir pasisekimų apsvaigintą, aistrose dūkstantį pasaulį apaštalai ėmėsi laimėti Kristui!
Kokiomis priemonėmis?
Sveikas protas sakytų buvus tik dvi: arba sutelkus stipresnę karinę jėgą sutriuškinti Romos legijonus, arba duoti minioms dar didesnius turtus ir didesnę prabangą. Ką gi apaštalai pasiūlė?
Iki dantų ginkluotiems ir pasaulį jėga valdantiems viešpačiams — Kristaus teisingumą, išsižadėti savęs ir tarnauti silpnesniesiems. Turtais besididžiuojantiems-lėbautojams — pamilti neturtą, su vargšais dalytis savo duonos kąsniu. Iki gyvo kaulo gašlumu persisunkusiems išdykautojams — valdyti savo aistras, gerbti moterį ir moterystės židinio šventumą. Vietoje kumščio jie siūlo artimo, net priešo meilę. Jie kviečia suniekinti visa tai, kas tų laikų žmogui buvo taip artima ir brangu, kuo jie didžiavosi, ir priimti tai, ko jie labiausiai nekentė ir niekino. Negi taip laimimos žmonių širdys naujoms idėjoms?
Kokį didvyrį apaštalai turi pastatyti romėnams šalia, ar net aukščiau jų imperatoriaus ir kitų tautinių herojų? Kristų. Paniekintą žydą. Gimusį tvarte, gyvenusį tamsiame Palestinos užkampyje ir pasibaigusį prie kryžiaus. Vietoje aukso ir laurų, jie siūlo erškėčių vainiką!
Mesk žvilgsnį kad ir į pačius naujųjų minčių nešėjus. Juk tai ne išgarsėję filosofai, ne puikia žavinčia iškalba atsižymėję kalbėtojai, ne apsukrūs diplomatai, ne literatūros ir meno pasaulių žvaigždės, o juodadarbiai, žuvimi dar atsiduodą Galilėjos žvejeliai! Ir jie bando reformuoti Romos imperijos įsitikinimus ir tvarką, iš šaknų pakeisti papročius! Ar begali būti didesnė nesąmonė? Kas galėtų stebėtis išgirdęs, kad jie, viens po kito, palydėjo savo galvas ir tuo viskas būtų pasibaigę?
O tačiau yra ko stebėtis! Reikia stebėtis, Vincai, jog atsirado tame Romos pasaulyje ir visuose jo luomuose žmonių, susižavėjusių apaštalų skelbiamąja tiesa. Ne tik susižavėjusių, bet jas priėmusių ir taip jomis persiėmusių, kad jie mielai, kaip ir apaštalai, guldė savo galvas po budelio kirviu joms patvirtinti. Reikia stebėtis, kaip galėjo tokios nepopuliarios, nei minioms, nei valdančiajai mažumai nepataikaujančios idėjos taip greitai pasklisti visoje plačioje Romos imperijoje. Trejetą šimtų metų jaunoji Kristaus Bažnyčia mirko savo kraujuje. Per tą laikotarpį žuvo tarp dviejų ir dešimties milijonų tikinčiųjų. Ir, pagaliau, Konstantinui suteikus laisvę, ta Dijoklecijono jau palaidotoji ir išnaikinimo medaliu atžymėtoji Bažnyčia išėjo iš katakombų viešumon, laimėjusi didesnę pusę imperijos! Ar tai ne paikumo laimėjimas? Tokio laimėjimo jokiu būdu neišaiškinsi grynai žmogiškomis priemonėmis ir pastangomis. Pabandytum, Vincai, šiandieną tokiu būdu suorganizuoti nors ir mažą biznelį ar draugijėlę, pamatytum, kas iš to išeitų.
Ne, Bažnyčios išsiplatinimo istorijoje aiškiausiai matoma paties Dievo ranka. Jau pirmaisiais šimtmečiais pasitvirtino Kristaus pažadėjimas: “nė pragaro vartai jos nenugalės”.
Vien “sveiku protu” vadovaujantis, kas būtų galėjęs drįsti imtis šitokios iš anksto pralaimėjimui pasmerktos kovos. Jei apaštalai jos ėmėsi, tai tik todėl, kad jie buvo įsitikinę turį dievišką, paties Kristaus atneštą tiesą ir kad jos niekas neįstengs užgniaužti, kaip neįstengė išlaikyti grabe paties jų Mokytojo. Jie drįso susikirsti su savojo pasaulio populiariausiomis pažiūromis, atakuoti žmogaus prigimčiai maloniausius papročius, nes žinojo esą neklaidingi neklaidingos tiesos mokytojai. Žinojo, kad kiekvienas pripažinęs Kristų Dievo Sūnumi, turės priimti ir Jo mokslą, turės prisijungti prie Jo Bažnyčios, arba būti pasmerktas. Jie žinojo turį galią ir priemones pašventinti žmones, iškelti juos į naują dieviškojo gyvenimo plotmę žemėje ir taip paruošti juos amžinajam gyvenimui Dievuje.
Tą savo įsitikinimą apaštalai perdavė savo įpėdiniams ir visiems tikintiesiems. Neklaidingos Kristaus Bažnyčios autoritetas be jokio pasipriešinimo formavo krikščioniškąją bendruomenę iki pat 16 šimtmečio. Tiesa, visais laikais buvo bandyta ir vienaip ir kitaip aiškinti įvairias tikėjimo tiesas (dogmas), bet iki Liuterio laikų niekas nebandė rimtai paneigti, kad Katalikų Bažnyčia yra Kristaus įkurtoji, kad Petras ir jo įpėdiniai turi vyriausią autoritetą neklaidingai perduoti toliau Kristaus atneštą tiesą. Petro gi vietininkai, ištikimi savo iš Kristaus gautiesiems įgaliojimams, mokė. įspėjo, aiškino, įsakinėjo, o užsispyrėlius neklaužadas ekskomunikavo — atskyrė nuo Bažnyčios. Tik šešioliktasis šimtmetis užsimojo atsukti atgal istorijos ratą, griebėsi neigti Bažnyčios autoritetą. Ir kokie šitokio užsimojimo vaisiai? Šimtai “bažnyčių”, sektų sektelių, ir kiekviena jų tvirtina esanti Kristaus.
Dievas yra tvarkos Dievas, ne rietenų ir ne betvarkės. Jis tėra vienas ir apreiškė mums vieną išganymo tiesą. Jis įkūrė vieną, vienų vieną savo Bažnyčią. Ji yra pasaulyje ir šiandieną. Kaip ją atskirti nuo netikrųjų bažnyčių, parašysiu kitą kartą.
Baigdamas pavedu Jūsų nuoširdžiai maldai tikrosios Kristaus Bažnyčios beieškančius žmones.
Jonas Kidykas, S. J.
MOTINOS MEILĖ
Artistė Garibalda Niccoli labai mylėjo savo sūnų Rafaelį, kurs vaidino drauge su ja. Kartą ji turėjo atvaizduoti piktą pamotę, plūstančią savo posūnį, kurio rolę vaidino Rafaelis. Bet staiga ji pribėga scenoje prie sūnaus, jį apkabina ir ima bučiuoti . . . Sūnus nustebęs murma: “Mama, ką darai?”
Vaidinimas buvo sutrukdytas, bet publika, supratus, kas atsitiko, pradėjo karštai ploti. Čia buvo ne suvaidinta, bet išgyventa motinos meilė.