Vienoje žinomoje dramoje visus niekinąs romėnas išdidžiai taria: “Aš nesu krikščionis. Aš — vyras!” Kieno ausis moka pagauti minties meliodiją, tam bus nesunku įspėti, jog tai ne senovės romėno, bet moderniojo anglų rašytojo Bernard Shaw žodžiai.
Ne tik tas rašytojas, bet ir beveik visas modernusis pasaulis šitaip galvoja ir kalba. Visi mano, kad krikščionybė yra nevyriška, greičiau moteriška, net bobiška. Jai, be abejo, pripažįstamas naudingumas ir grožis, tačiau visi jaučia, kad krikščionybė tikram vyrui, vyriškam vyrui, vyrui europiečiui — ir ne prie širdies ir tiesiog netinka.
Kitas modernistas, grafas Coudenhove — Kalergi, rašo: “Šventas vyras Europoje bus laikomas moterišku, o pagoniška moteris — vyriška. Krikščioniškoji moralė yra svetima tiktai europiečiui, bet ne europietei. Jai krikščione būti yra daug lengviau, negu jam. Europietė gali būti krikščione, neveidmainiaudama ir neišsižadėdama savo instinktų. Net ir tapusi pagone, ji instinktyviai prisilaiko krikščioniškųjų įpročių. O europietis laikosi pagoniškų papročių, nors jis yra ir pakrikštytas”.
Pažvelkime, kas dedasi prie bažnyčios durų šventadienį arba ir šiokiadienį. Suskaičiuokime vyrus ir moteris, einančius pro tas duris: moterims didysis bažnyčios įėjimas atrodo per ankštas, o vyrams laisvai praeiti pilnai pakanka mažųjų šalutinių durelių. Iš tikro, susidaro vaizdas, kad bažnyčia ir pamaldumas yra moterų reikalas, o vyrų — pasaulis ir pasaulietiškumas.
Kas gi dėl to kaltas: vyrai ar krikščionybė? Nejaugi Adomo sūnūs iš prigimties būtų blogesni, pagoniškesni, labiau gimtosios nuodėmės prislėgti, negu Ievos dukterys? O gal krikščionybė dėl to yra tapusi moterų religija, kad ji vien tik moterims skirta?
Krikščionybė, kaip mes ją matome ir pažįstame, gal tikrai yra per daug sumoteriškėjusi ir dėl to tapusi svetima vyro dvasiai. Gal tikrai krikščionybės atstovai, ką beteikdami, ko bereikalaudami, per daug atsižvelgia į moters dvasią, lyg ji atstovautų kiekvieno žmogaus dvasią.
Tačiau tikroji, neiškraipytoji Kristaus ir Bažnyčios krikščionybė visai nenori būti vien moterų religija, o nori būti žmogiškosios dvasios religija; tiek vyro, tiek ir moters. Po Dievo — Žmogaus kryžiumi matome vyrą Joną, stovintį šalia Šv. Motinos moteriškosios figūros. Nukryžiuotasis tiesia virš jųdviejų abiejų savo rankas, Jis jas tiesia virš visų žmonių ir visiems žmonėms. Jo meilės ir ilgesio šauksmas “Ateikite pas mane visi” (Mato, 11, 28) skamba nuo kryžiaus per visą pasaulį, šaukia visus vyrus ir visas moteris, visus šaukia tikėti. Išganytojo kraujas, išlietas už visus (Mato, 26, 28), laša nuo kryžiaus ant visos žemės, ant visų jos vaikų, tiek ant Adomo ir jo sūnų sielų, tiek ant Ievos ir jos dukterų. Ir kaip nuliūsta Išganytojo širdis, kai nuo Jo nusigręžia turtingasis jaunuolis, kai Judo Iskarijoto siela Jam pražūsta. Nors ir džiaugiasi Jis, laimėjęs tikrą, moterišką ir kilnią Magdalenos sielą, bet tas džiaugsmas vis tiek neišlygina skausmo dėl žuvusiųjų Piloto ir Judo sielų. Tikriausiai Jėzui nebūtų didelės paguodos, jei Paskutiniajame Teisme Jo dešinėje sustotų didžiausias moterų ir mergelių būrys, o žuvusiųjų pusėje — daugybė vyrų .. .
Juk apaštalų Petro ir Jono sielas Jis stengėsi laimėti su tokiu pat noru, kaip ir Mortos bei Marijos sielas. Jėzaus Kristaus noras atpirkti ir patsai atpirkimas buvo skirtas ne “vyrams ar moterims” (Gal. 3, 28), bet visoms žmogiškosioms sieloms, nes jos visos lygiai vertingos ir brangios Dievo akyse. Jei į vieną dieviškųjų svarstyklių lėkštę bus padėta vyro, į kitą moters siela, jos abi Dievui bus vienodai svarios, svaresnės gal už visą žemę, nes ant abiejų yra užkritę Jo vienatinio Sūnaus kraujo lašai.
Kristus ir krikščionybė, toli gražu, nepervertina ir neperaukština moters vyro sąskaiton. Būtų galima net pasakyti, kad krikščionybė tam tikra prasme ir ligi tam tikro laipsnio suteikia net pirmenybę, jei ne atskiriems vyrams, tai, bendrai, vyriškajai giminei ir vyriškumui. Argi ne nuostabu, kad Dievas -Žmogus, pasišaukęs sau tarnauti vyrus ir moteris, vis dėlto apaštalais pašaukė vien vyrus? Nors Jo mokytinės ir supratimo ir meilės gilybe bei gyvenimo šventumu buvo pralenkusios geriausius Jo mokinius, bet žodžius “Eikite ir mokykite visas tautas” (Mato, 28, 19) Jis tarė ne Marijai, ne Magdalenai ar Mortai, bet vienuolikai vyriškųjų žvejų. O apaštalas Povilas šitam Viešpaties posakiui pridėjo dar vieną mažą komentarą, aiškiai įsakydamas moteriai bažnyčioje tylėti (1 Kor., 14, 34). Tai buvo pasakyta, neatsižvelgiant į faktą, kad apaštalų, kunigų ir vyskupų visuomet buvo jaučiamas didelis trūkumas, kad pasaulyje pastoracinis darbas niekad pilnai negalėjo būti išvystytas ir pats piūties Viešpats su širdies skausmu skundėsi: “Piūtis yra didelė, bet darbininkų maža” (Luko, 10, 2).
Kodėl Kristus delsė ir nešaukė moters apaštališkajam darbui? Gal kaip tik dėl to, kad norėjo savo Bažnyčią matyti kupiną vyriškosios dvasios, vyriškojo proto ir vyriškojo jausmo. Jis pats juk kūnu ir dvasia buvo tikras vyras — galingiausioji vyriškio figūra pasaulio istorijoje. Yra susidaręs iškraipytas, netikras paveikslas, vaizduojant Dievo Sūnaus išorę ir dvasią vien moteriškais bruožais. Jo draugas ir apaštalas Jonas, tikrai gerai pažinęs Jo dvasios švelnumą ir gelmes, sakiniu “laimėjo liūtas iš Judo giminės” (Apr. 5, 5) charakterizuoja kukliojo, tyliojo Nazariečio būdą.
Tikrai vyriškas ir didvyriškas pasirodo Kristus įvairiuose savo gyvenimo momentuose. Kur ir kaip Jis mums bepasirodytų, kalbėdamas ar tylėdamas, džiaugdamasis ar kentėdamas, naktį besimelsdamas ant kalno ar dykumoje gundomas, Kanos vestuvėse ar apsuptas vaikelių, kalbėdamasis su moterimis atbūdamas su draugais, kovodamas su priešais ar prieš Piloto sostą stovėdamas, kalamas prie kryžiaus, gyvendamas ar mirdamas — visur Kristus prieš mus iškyla kaip didinga vyriškoji asmenybė, kaip tikras ir tobulas vyras.
Būti krikščioniu reiškia būti panašiu į Kristų. Būti krikščioniu reiškia būti vyrišku. Dar daugiau — ir krikščione būti reiškia būti vyriška. Dėl to apaštalas moko savo krikščionis: “Būkite tvirti tikėjime ir elkitės kaip vyrai!” (Kor. 16, 13). O kitoje vietoje tas pats apaštalas gražiu išsireiškimu mums linki “tapti tikrais vyrais, tokiais, kaip Kristus, sulaukęs savo pilnųjų metų” (Eph. 4, 13).
Linkėjimas, skirtas ir vyrams ir moterims. Daugelis vyrų nėra tikri vyrai, jie yra atsilikę savo brendime, ar tik vienpusiškai subrendę, juose slypi dar daug vaikiškumo. Vieni vyro savumai juose stipriai išsivystė, kiti — sunyko. Dėl to jie tik pusvyriai, nesubrendėliai, kuriems reikia suaugti ir subręsti “tikraisiais vyrais”, t. y. vyrais su visomis vyriškomis ypatybėmis, atitinkančiomis Kūrėjo mintį, kad būtų jie verti vadintis “Dievo žmonėmis”, kaip sakoma Rašte. Jie turi subrendę tapti panašūs į Kristų “pilnuosiuose metuose”, t. y. vyrai, kuriuose visi galėtų atpažinti Kristaus subrendusį, lygsvaros kupinąjį vyriškumą.
Ir moterims galioja tas pats apaštalo pamokymas “būti vyriškais”. Aišku, krikščionybė nenori, kad moteris suvyriškėtų, kad ji savo išore, skoniu, savo darbais ir darbų metodais, savo džiaugsmais, kalbomis ir gyvenimo būdu, ar net ydomis, taptų panaši į vyrą. Moteris turi likti moterimi. Ir vis dėlto 'švelnioji vokiečių mistike sako: “Aš gerai žinau, kad jokia moteris neįeis į Dangaus karalystę, jei ji netaps vyriška. Supraskite: jūs turite vyriškus veikalus nuveikti ir tvirtybės pilnas vyriškas širdis turėti, kad galėtumėte atsilaikyti gyvenime ne-suklydusios.”
Didžioji ispanų Teresė, didingoji Kotryna Sienietė ir daugelis kitų moterų įvykdė šį pamokymą. Jos, nepamesdamos savo moteriškumo, vis dėlto įgijo tam tikrų kilniųjų vyriško charakterio bruožų: drąsumą, teisingumą, garbingumą, blaivumą, valios tvirtumą, pareigingumą ir tylėjimo dorybę. Tuo būdu jos priaugo iki Senojo Testamento “mulier fortis”, įsikūnijusios Juditoje, ir prie visa to tebeturėjo tą begalinį švelnumą, skaistumą ir gerumą, gražiausiai pasireiškusį Mergaitėje — Motinoje Marijoje.
Vyriškasis Kristus leido savo atvaizdui atsispindėti tų moterų sielose, ir atsirado tada pats kilniausias, pats aukščiausias moters tipas, koks tiktai gali būti, ir stebėdamiesi, gėrėdamiesi net pagonys šaukė: “Kokias moteris turi tie krikščionys!” Šitos didžiosios, vyriškosios senųjų krikščionybės amžių moterys turėtų būti pavyzdžiu mūsų laikų moterims. Moderniosios moterys turėtų nuolatos save klausti, ar jų pamaldumas, jų krikščioniškumas nėra per daug sumoteriškėjęs, subobėjęs, pasidaręs vienpusiškai moteriškas.
Bet grįžkime atgal prie vyrų ir prie tų apaštalo žodžių, kur sakoma, kad vyras turi tapti tikruoju vyru, “kaip Kristus, sulaukęs savo pilnųjų metų”. Lyg tvėrimo rytmetyje, šiandien tebegalioja Kūrėjo mintis, kad vyrui negera būti vienam. Vyras, ir vien tik vyras, nėra paskutinis Kūrėjo žodis. Gamtiškasis vyras su visais savo natūraliaisiais instinktais ir savumais toli gražu dar nėra “tikrasis vyras”, sutvertas pagal Viešpaties pavyzdį ir paveikslą. Jame dar yra labai didelių spragų ir trūkumų, siekiant žmogiškojo kilnumo ir žmogiškosios laimės. Jis turi save dar kuo papildyti, savo charakterio tuštumas ir nedateklius jis privalo išlyginti, per daug išsivysčiusius ar iškrypusius vyriškojo charakterio bruožus pataisyti. Iš grynai gamtiško vyriškio jis turi pasidaryti kilniuoju vyru, džentelmenu geriausiąja to žodžio prasme.
Kad tokiu galėtų tapti, vyras dar turi pasimokyti iš tos, kurią Viešpats jau pačioje pradžioje sutvėrė, norėdamas jam suteikti galimybę ne tik paviršutiniškai, bet ir vidiniai pasipildyti jos įtakoje ir pagal jos pavyzdį. Žinoma, vyras neprivalo vilkėti moters dvasia ar drabužiais ! Sumoteriškėjęs vyras, pusvyris — tai tik puskrikščionis. Susmulkėję, bailūs, svajingi, į jausmingumą pasinešę vyrai, nors būtų jie ir pamaldžiausi, nėra tikri krikščionys.
Tačiau vyras gali ir turi iš moters pasimokyti daugelio esminių dalykų. Jis turi pabandyti įsigyti tokius aukštesniojo žmoniškumo bruožus, kurie yra geriau ir tyriau išsilaikę moters sieloje: gerumas, noras padėti, gailestingumas ir nuoširdumas, tyrumas ir skaistumas, gilumas ir religingumas. Pats Dievas nori, kad mes, lyg kokioje sąžinės sąskaitoje, vis save klaustume, kurių natūraliųjų moters charakterio bruožų dar trūksta mūsų vyriškajai prigimčiai. Tai yra mūsų Kūrėjo valia, kurs nemėgsta nepilnų ir nebaigtų darbų, kad mes savo vyriškojo charakterio nepilnumą ir neturtingumą papildytume moteriškosios dvasios turtais.
Visa tai nėra vyro prigimčiai svetima. Jam tik reikia savo sieloje atkasti tai, kas pirmapradės puolimo katastrofos metu buvo apnešta nuodėmės dulkėmis. Nes, kai gimtąją nuodėmę papildžiusios pirmųjų žmonių sielos, lyg nuo aukšto kalno, krito žemyn, vyro sieloje kažkas buvo užgriauta, kas moters sieloje liko nepaliesta; o moters sieloje buvo sunaikinta tai, kas vyro sieloje tebestovi. Tačiau po griuvėsiais ir dulkėmis, užgulusiomis ir nuskurdinusiomis vyro sielą, tebėra dar nesunaikintas ir nežuvęs tobulojo vyriškio sodas. Sakoma, kad kiekviename net ir vyriškiausiame vyre slypi vaikiškumas. Taip pat galima pasakyti, kad kiekviename vyre yra išlikę truputis geriausiojo moteriškumo, moteriškumo, iš motinos paveldėto, Kūrėjo duoto ir giliai paslėpto. Tas moteriškumas turi būti jame atrastas ir išugdytas.
Tai, kuo vyro siela galėtų tapti visame savo turtingume ir pilnumoje, randame Kristuje, kurs buvo vyriškesnis už kiekvieną vyrą, turėdamas kilniausiuosius ir gražiausiuosius moteriškos sielos bruožus. Kiekvienas vyras, kurs ima pavyzdžiu nepaprastai turtingą ir gražią Dievo - Žmogaus sielą, sukuria aukštesniojo, geresniojo vyriškio tipą. Taip atsiranda krikščioniškasis vyras, krikščioniškasis vyriškumas ir vyriškoji krikščionybė.
(Iš “Mannhaftes Christentum”, B. Woehrmueller, O. S. B., išvertė Dr. D. Narutavičiūtė).