J. AUGUSTAITYTĖ - VAIČIŪNIENĖ
VAKARĖJANČIOJE ŽEMĖJE
Vežimai paskutiniai parslenka į kluonus,
Suriesdami paskui save, kaip audeklus, kelius.
Verkšlena saulė, sodų rimtumon įpuolus,
Ir šluostos ašaras į kaspinus žalius.
Ilgėjantis šešėlis grįžta į beskęstančias sodybas,
Kame prie vartų sėdi ryto pranašas negyvas.
Putoja pieno kibirai šilti ir kvapūs...
Juos atidavę, užveria juodmargės dideles, geras akis.
Kvėpuoja duona, kaip gyva, ant ajerų iškepus,
Kuria visi praeinantieji mis.
Sustoja vakaras, kaip didelis dievaitis, lėtas,
Dienos įkaitusias užpūtęs pėdas.
Vaikai su molio puodeliukais pieną semia, —
Jis teka gyslomis, kaip beržo liemeniu sula saldi...
Basomis kojomis grimsdami į protėvių išartą žemę,
Kurioj žingsnius beeinančių kartų girdi.
Senieji šypsosi: — Užleisime jų šviesoje jiems stalą,
Nes mūsų galvos linksta ir, kaip obels, bąla.
Tada suplaukia mintys upeliūkščiais juodo šilko,
Nuklydę buvę į turgavietes, galerijas ir muziejus — kapus.
Ir į dangorėžius ... Kame už auksą laimę pirko,
Paskui nukrito į sumindžiotus rudens lapus.
Palaimini savo mažutės žemės šventą sopulingą tylą,
Ir tavo vakarinė vėliava aukščiausiai kyla.