Šitą straipsnį spausdiname ne tuštiems ginčams kelti, ne ką nors pasmerkti, o vien tik tiesai iškelti. “Laiškų Lietuviams” leidėjų vienintelis ir viską nusveriąs tikslas yra didesnė Dievo garbė bei sielų labas. Ta Dievo garbė ir sielų labas įpareigoja mus aiškiai pasisakyti.
Redakcija.
Niekam ne paslaptis, jog lietuviškojoje Amerikos visuomenėje rungiasi dvi srovės. Viena veržiasi kuo greičiau “prisitaikyti vietos sąlygoms” arba “su-amerikonėti”. Kita, priešinga, spiriasi likti lietuviška. Dar yra gerokas nuošimtis nesusivokiančių, su kuria srove plaukti ir bijančių atvirai išeiti su bet katra. Ir viena ir antra srovė remiasi tam tikrais principais. Šio rašinio uždavinys yra “sine ira et studio” panagrinėti, kokie principai, kokie veiksniai galėtų versti mus, lietuvius, šitame krašte protingai ir nenusižengiant savo sąžinei “suamerikonėti”, ar pasilikti aiškiais lietuviais. Aišku, tas tiks ir kitų kraštų tai pačiai probemai spręsti.
Suamerikonėjimas
Pirmiausia išsiaiškintinas pats žodis “suamerikonėti”. Pastebėta, jog jis ne visų vienaip yra vartojamas.
Vieni supranta, jog “suamerikonėti” reiškia pripažinti J.A.V. konstituciją ir visus teisėtus jos įstatymus; išmokti valstybės kalbą ir ją vartoti viešajame valstybiniame ir visuomenės gyvenime; susipažinti su šio krašto istorija, kultūra, civilizacija, technika; jas pripažinti ir vertinti; nuoširdžiai darbuotis ir tuo prisidėti Amerikos kultūrai ir gerovei pakelti; vengti ir žodžių ir veiksmų, galinčių pakenkti Amerikos laisvei, gerovei ir garbei; reikalui ištikus, net ginklu rankoje ginti Amerikos laisvę.
Taip “suamerikonėti” reikia, be abejo, kiekvienam sveikai protaujančiam ateiviui. Tai yra ne tik valstybinės pareigos, bet ir savigarbos reikalas. Tai viešai ir aiškiai pripažino šviesų jų lietuvių patrijotų raštas Clevelando angliška-jai visuomenei. Malonu pažymėti, jog iki šiol nė viena atsakinga Amerikos valdžios ar visuomenės įstaiga, nė vienas rimtas laikraštis, nei paskiri įtakingi asmenys nėra apkaltinę naujųjų lietuvių ateivių nusikaltimu šitaip suprastam “amerikonizmui”. Priešingai, įvairiomis progomis buvo pripažinta ir pasidžiaugta gražiu ir darniu mūsų tautiečių įsijungimu į šio krašto ekonominį ir visuomeninį bei valstybinį gyvenimą.
Su nelietuvių kilmės amerikiečiais mūsų ateiviai daugiausiai susiduria darbovietėse, mokyklose ir valdžios įstaigose. Visur jų santykiai yra geri.
Daugelis įmonių mieliau samdo lietuvius ateivius, negu senuosius, unijų raudonųjų vadukų komandiruojamus amerikiečius. Mat, darbdaviai netruko patėmyti didesnį ateivių darbštumą, sąžiningumą, tvarkingumą ir sumanumą. Jau pasirodo ir jų įnašas į ekonominį šio krašto gyvenimą. Per porą trejetą metų ima įsigyti savo namus, organizuoja biznius, statybos ir kitas bendroves. Ir tokių skaičius auga kas metai.
Ateivių jaunimas, tiek viešose tiek nelietuvių parapijinėse mokyklose, yra mėgiamas ir gerbiamas ir neretai statomas pavyzdžiu amerikoniukams. Nepaisant pirmųjų metų sunkenybių su anglų kalba, daug jų atsidūrė pirmųjų mokinių tarpe. Ir suaugusieji ateiviai uoliai mokosi anglų kalbos. Jie supranta, jog būtų negarbinga ir nenaudinga nemokėti kalbos tos šalies, kur jiems teks, jei ne visada, tai gana ilgai gyventi. Jiems yra aišku, kad keleto kalbų mokėjimas yra didelis turtas.
Domisi naujieji ateiviai ir Amerikos kultūriniu gyvenimu. Lanko muziejus, operas, teatrus, koncertus; kalbos pramokę, griebiasi literatūros, žurnalų ir laikraščių, kuo daugybė čia gimusių ir augusių negali pasigirti.
Dar nebuvo pastebėta, kad nors vienas lietuvis vaikinas iš ateivių būtų atsisakęs eiti Amerikos kariuomenėn, nors įstatymai leidžia jam atsisakyti. Nemaža jų išėjo savanoriai.
Visa tai yra aiškus ženklas, kad naujieji ateiviai yra gana “prisitaikę” naujosioms gyvenimo sąlygoms, yra gana “su-amerikonėję” ta prasme, kaip aukščiau tas žodis buvo aptartas.
Ir toks “suamerikonėjimas”
Bet yra ir kitaip suprantančių “sua-merikonėjimą” bei pirmuoju nepatenkintų. Jiems atrodo, jog Amerikoje apsigyvenus, būtinai reikia tuojau pat užmiršti savo tėvų bei protėvių prakaitu ir krauju aplaistytą žemę; nebesirūpinti, nesijaudinti dėl tūkstančiais žudomų ir kalinamų brolių bei sesių ir nesistengti padėti jiems atgauti laisvę; kuo greičiausiai mesti savo gimtąją kalbą: namie ir lietuvių įkurtose bei išlaikomose bažnyčiose ir mokyklose bekalbėti tik angliškai; pakeisti ir savo pavardę, ar nors taip ją sutrumpinti, kad nebebūtų nė žymės, jog esi lietuviškos kilmės; nebesidomėti Lietuvos istorija, nei kultūra, nei jos ateitimi; nebetrokšti niekada jon grįžti, o savo kūną ir sielą parduoti čia už gardesnį kąsnį, geresnį drabužį, automobilį ir dolerį; išsižadėti lietuviškų dainų šeimose ir pobūviuose, giesmių — bažnyčiose ir mesti visus tiek tautinius, tiek religinius mūsų tautos papročius. Yra dar manančių, jog tikras “amerikonas” turi niekinti ir peikti savo “senąjį krajų” ir viskuo žavėtis Amerikoje, nors patys amerikiečiai kai ką čia ir peiktų. Į tuos visai nekreipiame dėmesio, o tik paminime dėl pilnumo. “Suamerikonėti” jiems reiškia “nulietuvėti”.
Kas tik nesutinka šitaip “suamerikonėti”, yra apšaukiamas šovinistu, fanatiku, Amerikos priešu, negeru kataliku. Tokiam, aišku, ne vieta Amerikoje. Šitokį “suamerikonėjimą” turėsim galvoje, toliau svarstydami mūsų problemą.
Kas reikalauja tokio “suamerikonėjimo”?
Nereikalauja Amerikos konstitucija, nė jos įstatymai.
Nereikalauja nė Amerikos valdžios pareigūnai. Kartkartėmis teko pačiam girdėti ir mirusįjį prezidentą Rooseveltą, ir dabartinį prezidentą Trumaną, ir gubernatorius, ir kongreso bei senato atstovus didžiuojantis prieš visą pasaulį Amerikos demokratijos teikiama pilniausia laisve visoms tautinėms grupėms ir jas raginant palaikyti savo kalbą ir tradicijas. Nė vienas konsulatas nereikalavo iš imigrantų pasižadėti, Amerikon atvykus, nebekalbėti savo kalba, nebeleisti savo knygų ir laikraščių, nebesirūpinti savo senąja tėvyne. Vadinas, oficialioji valdančioji Amerika nereikalauja iš mūsų išsižadėti savo lietuviškumo.
Nereikalauja to nė plačioji Amerikos visuomenė. Per 14 metų sekant svarbesniąją Amerikos spaudą ir visuomeninį gyvenimą, nė karto neteko pastebėti nė vieno straipsnio, reikalaujančio šitaip “suamerikoninti” tautines mažumas. Kas metai vyksta šimtai politinių, kultūrinių ir patrijotinių organizacijų suvažiavimų. Kad nors viena jų bet kada būtų bent svarsčiusi rezoliuciją, reikalaujančią iš ateivių išsižadėti savo kalbos ir papročių. Taigi, organizuotoji Amerikos visuomenė irgi palieka pilną laisvę kiekvienai tautinei piliečių grupei pasilikti tokia, kokia ji yra ir kokia būti nori.
Lietuvių liberalų spauda ne kartą vertė visą kaltę už mūsų nutautinimą ant Katalikų Bažnyčios galvos. Reikia tikėtis, kad po J. E. Vyskupo V. Brizgio straipsnio 1951 m. rugsėjo mėnesio “AIDUOSE” tokie kaltinimai nebepasikartos. Neturėtų būti apsišvietusio lietuvio, kurs tą išsamų ir aiškų Jo Ekscelencijos straipsnį apie Bažnyčios pažiūras į tautinių mažumų teises nebūtų skaitęs ir gerai apsvarstęs. Kadangi “AIDAI” nepasiekia tokio didelio skaičiaus lietuvių, kaip šitie kuklūs “Laiškai”, skaitau būtina čia įterpti pagrindines J. E. mintis. Ilgus metus mokęsis Romoje, turėjęs ir laiko ir progų susipažinti su Bažnyčios pažiūromis ir įstatymais, Vysk. Brizgys taip rašo:
“Bažnyčia, sekdama Apaštalų elgesiu, neverčia visus “žyduoti”, t. y. prisiimti visiems kurios nors vienos tautos kalbą, papročius. Ji leidžia pasilikti kiekvienam prie natūralių, brangių dalykų, nes tik taip žmogus gali būti ne dirbtinai, o natūraliai nuoširdžiai pamaldus. Tuo keliu einant, žmoguje tikėjimas ir tuo tikėjimu gyvenimas tampa ne kokiu svetimu skoliniu iš kitos tautos, o yra jo sielai ir širdžiai nuosavas dalykas. Tikėjimas ir jo apraiškos nėra kurios nors vienos tautos monopolis, iš kurios kitos tautos turėtų tik skolintis. Tai yra kiekvienos tautos, kiekvieno individo lygiai nuosavas dalykas. Todėl jis turi plaukti ne iš kokių nors svetimų pašalinių šaltinių, o iš žmogaus visos psichikos gelmių.
Tai yra bendra Bažnyčios pažiūra. Tautų savotiškam tikėjimo pasireiškimui užtikrinti Bažnyčios įstatymų 216 kanono 4 paragrafas nustato: “Tame pačiame mieste, ar toje pačioje teritorijoje parapijų pagal kalbos ar tautybių skirtumus negalima steigti be atskiro ir specialaus leidimo; kas liečia jau įsteigtas, negalima nieko keisti, neatsiklausus Šventojo Sosto”. Taigi, turint reikiamą leidimą, šalia teritorinių parapijų gali atsirasti ir parapijų atskiroms tautybėms ar atskiroms kalboms. Kaip negalima be leidimo jų steigti, taip lygiai negalima, kartą jau įsteigtose, ką nors keisti be atskiro Švento Sosto leidimo”.
Kodėl? Jo Ekscelencija paaiškina: “O tai dėl to, kad ir pačius vyskupus apsaugojus nuo negirtinų pasaulinės valdžios tendencijų įtakos nusikratyti tautinėmis parapijomis. Bažnyčia toli gražu nėra palanki valstybių politikos šovinistinėms tendencijoms kuriame nors krašte visas tautybes, jų skirtingas kultūras, o ypatingai religinės kultūros apraiškas suvirinti į vieną mišinį. Tokia valstybių tendencija paprastai atneša geravaliams žmonėms daug širdies skausmo, kai jie verčiami atsižadėti to, su kuo jie yra giliai suaugę, kas iš visų žemiškų vertybių jiems yra brangiausia. Tokios pasaulinės valdžios tendencijos kai kur surado ir dvasininkų tarpe tokio pritarimo, kokio juose neturėjo rasti. Netinkamas šios rūšies nusistatymas, kai kur buvo tai mažesnių, tai didesnių atskalų priežastimi. Tokia tendencija žalinga ir bendrai kultūrai. Bažnyčia, visada buvusi ir būdama kultūrų globėja, niekad nepritarė skirtingų kultūrų naikinimui... Iškilus tautinių religinių kultūrų pasireiškimo ginčui, Bažnyčios vadovybė ir dvasininkai visada yra skriaudžiamos ar užpultos dalies pusėje. Bažnyčia niekad nelaikė pakankamu motyvo, kad visi žmonės pakankamai moka ar nors gali išmokti valstybinės kalbos ir todėl gali ja tenkintis bažnyčioj. Tokio argumento nedera vartoti ir atskiriems dvasininkams, nes skirtingų kalbų leidimas bažnyčiose turi ne vien tik šį pagrindą: jų yra daugiau ir vertingesnių už šį. Tiesa, kartais tendencijos apginti kurią kalbą ar kitokius savus pasireiškimus bažnyčioje neranda laukiamo atgarsio ar pritarimo Bažnyčios vadovybėje, jeigu tos tendencijos kyla ne iš religinio, o vien tik iš politinio pagrindo. Tačiau kada teisingų tendencijų atveju dvasininkai atsistoja ne tikinčiųjų, o valstybės— visų vienodintojos — pusėje, tada jie neatitinka Bažnyčios minties ir dvasios...
Kas tautiško tokiose parapijose ir bažnyčiose gali būti?
Jos pirmoje eilėje yra tam, kad jose tikintieji galėtų sava kalba girdėti Dievo žodį, kad jų vaikai religijos tiesų ten galėtų išmokti sava tėvų kalba, kad ten tikintieji savo kalba galėtų atlikti išpažintį, gauti kitus religinius patarnavimus, kad ten galėtų sava kalba išmokti jiems deramų liturginių dalykų, maldų, giesmių ir t.t. Tose parapijose sava kalba turėtų būti laikomos visos pridedamosios pamaldos, kurioms neprivaloma liturginė — mūsų liturgijoje lotynų kalba.”
Labai įsidėmėtini ir šitie J. E. žodžiai: “Tai nėra jokia malonė, o yra teisė (m. p. J. K.), kad savoje bažnyčioje ir sava kalba, ir savi religiniai papročiai, ir savas religinis menas jaustųsi ne kampininkai, o savi savuose namuoe... Savos kalbos parapija ir jos bažnyčia yra tikintiesiems teikiama privilegija, jiems teikiama Bažnyčios vyriausio autoriteto. Tą privilegiją panaikinti, bet ką nors joje pakeisti tas autoritetas yra sau rezervavęs. Todėl kas nors kitas savo užmačiomis, pagal savo skonį negali tos privilegijos nei naikinti, nei keisti, nei siaurinti. Ta privilegija suteikiama ne keliems asmenims, ne vienai kartai, o pastoviai ir visiems tos tautybės žmonėms (m. p. J. K.). Kas nenori ta privilegija naudotis — ar tai būtų kunigai ar pasauliečiai — tie turi nevaržomą laisvę pereiti į kitą parapiją ir bažnyčią, bet neturi teisės tos privilegijos naikinti ar siaurinti toje parapijoje ir bažnyčioje, kuri tam skirta”.
Papildysiu J. E. žodžius dviem konkrečiais pavyzdžiais. Jei gerai prisimenu, apie 1934 metus Hitleris su Mussoliniu išlygino Italijos ir Vokietijos sienas Tirolyje. Gyventojams buvo duota laisvė apsispręsti, ar pasilikti vietoje, ar išsikelti Vokietijon (arba Italijon). Vietoje pasilikusieji buvo atiduoti visiškai italų (ar vokiečių) malonei. Gan greit fašistinė Italijos valdžia, norėdama kuo greičiau suitalinti likusius vokiečius, išleido įsakymą visus vaikus mokyti katekizmo tik itališkai, nebevartoti vokiečių kalbos. Bet Šventasis Tėvas Pijus XI tuojau pat pasipriešino ir pareiškė, jog niekas negali panaikinti tėvų įgimtos teisės mokyti vaikus savo gimtąja kalba.
Naujųjų 1942 metų proga, Pijus XII savo ganytojiškame laiške rašė: “Kultūrinės bei kalbinės tautinių mažumų savybės nei slaptai, nei atvirai negali būti slopinamos dorovės dėsniais pagrįstoje santvarkoje... Juo sąžiningiau valstybės vyriausybė respektuoja mažumų teises, juo didesniu pasitikėjimu ir sėkmingumu ji gali reikalauti iš valdinių lojaliai pildyti savo pilietines visiems bendras pareigas”.
Tad negalima nė kiek abejoti: Katalikų Bažnyčia ne tik neremia nutautinimo pastangų, bet ji stoja ginti skriaudžiamas tautines mažumas. O jei atsiranda Bažnyčios atstovų, pasiduodančių neva “patrijotizmui” ir norinčių visas tautybes vienos valstybės ribose suplakti į vieną, jie tai daro savo pačių, ne Bažnyčios vardu ir ne religijos principų įkvėpti.
Amerikos bažnytinė vyriausybė
Jei Katalikų Bažnyčios vyriausioji vadovybė gina mažumų teises, tai ar nėra de facto Amerikos vyskupai pasinešę amerikoniškojo “patrijotizmo” kryptimi? Daug kartų skaitėme ir girdėjome sakant, kad Amerikos vyskupų politika esanti greičiausiai suvirškinti visas tautiškąsias parapijas.
Jokiu būdu negalima taip sakyti apie Amerikos Episkopatą bendrai. Esu buvęs daugelyje Amerikos vyskupijų. Esu girdėjęs ne vieną amerikietį vyskupą sakant pamokslus lietuvių bažnyčiose ir pabrėžiant: “Jūs esate lietuviai, palaikykit savo kalbą ir savo gražius tautinius bei religinius papročius”.
Esu įsitikinęs, jog daug kas bando savo pačių pažiūras ir nusistatymą pridengti vyskupų autoritetu, nes tikisi, kad “grinoriai” neis pas juos teirautis, ar jie, pav., draudžia mokyti vaikus katekizmo lietuviškai ar nedraudžia. O sykį aš ėmiau ir pasiteiravau! Mat, atsitiko, kad gerai lietuviškai katekizmą moką vaikai buvo sulaikyti nuo pirmos komunijos, kad, girdi, jie nemoką katekizmo angliškai, o to būtinai reikalaująs vyskupas. Ir iš pirmųjų šaltinių sužinojau, kad vyskupas tokio parėdymo niekada nėra išleidęs!
Panašiai atsitiko ir dėl lietuvių kalbos pamokų įvedimo į reguliarią pamokų lentelę. Mokyklos vadovybė teisinasi negalinti tai padaryti, nes tai būsią prieš vyskupijos nustatytą tvarką. Pasitaikė proga susitikti vyskupą. Išdėsčiau jam tremtinių tėvų pageidavimus. Jis man atsako: “Aš nematau jokių kliūčių, kodėl nebūtų galima turėti po pusvalandį pamokų kas dieną. Juk seniau taip ir buvo”. Tai va, kaip kartais yra panaudojamas vyskupų autoritetas! Todėl iki kurs nors vyskupas žodžiu ar savo praktišku elgesiu nėra parodęs “amerikoninimo” tendencijų, mes neturime teisės nė pagrindo kaltinti jį tokiu nekatalikišku nusistatymu.
Giliausioji priežastis
Kodėl Bažnyčia palaiko kalbų, apeigų ir papročių įvairumą? Kodėl ji gina tautinių mažumų teises? Ar tai nėra neleistinas jos politikavimas? Ne. Kitaip būti negali. Ir štai dėl ko.
Visos tautos yra pramatytos, suplanuotos ir Dievo sutvertos tokios, kokios jos yra, o ne kitokios. Iš to fakto seka, jog Kūrėjas turėjo ypatingą tikslą kiekvienai tautai. Tas ypatingasis kiekvienos tautos tikslas yra iškelti, įkūnyti kurį nors žmonijos idėjos aspektą. Nė viena tauta, pati viena nesutalpina ir neišreiškia savyje visos žmonijos visų savybių. Socijologas G. Schmidt - Rohr rašo: “Kiekviena tauta yra tai ypatingas susiformavimas žmonijos minties (Menschheitsgedankens), kiekviena tauta yra ypatinga ir skirtinga asmenybė ir ypatingai skirtingas žmogaus dvasios susiformavimas”. Todėl sunaikinimas kurios nors tautos yra kartu sunaikinimas žmonijos idėjos dalies, sunaikinimas dalies jos tobulybės,,išreikštos toje tautoje, yra žmonijos nususinimas.
Jau pats faktas, kad kuri nors tauta yra Kūrėjo sutverta tokia, kokia ji yra, duoda jai teisę tokiai, o ne kitokiai būti, savotiškai gyventi ir savo savotiškumą užtikrinti bei ugdyti. Šita teisė jai teko su pačios egzistencijos faktu. Daugiau: užmačios sunaikinti tautą kėsinasi į paties Kūrėjo teises, priešinasi Jo valiai. Juk Jis, kurdamas mus lietuviais, norėjo ir nori, kad mes lietuviai ir būtume, kad mes savo būdu spinduliuotumėm žmonijos visumoje dieviškosios išminties ir meilės dalelę. Atsisakydami būti lietuviais, mes Dievui sakytumėm: “Tu, Dieve, sutvėrei mane lietuviu. Bet Tu padarei didelę klaidą. Matyt nepagalvojai, kad aš iškeliausiu Amerikon gyventi ir nepadarei manęs amerikiečiu. Tai nepyk, jei aš pats ištaisysiu Tavo klaidą ir “su-siamerikoninsiu”. Kurs protingas žmogus galėtų drįsti tarti savo Viešpačiui šitokius žodžius?
Akmenėlis ir tas duoda garbę Dievui vien tuo, kad jis yra akmenėlis. Ąžuolas šlovina Sutvėrėją, būdamas ąžuolu, bitelė bitele, asilas asilu. Lietuvis tą pagrindinę (ontologinę) garbę Dievui gali suteikti, tik būdamas lietuviu. Tai yra mūsų švenčiausia pareiga ir sykiu neliečiama teisė ir mūsų pačių garbė. Niekas neturi teisės mums prievarta tai atimti, nepažeisdamas paties Kūrėjo valios. Štai kur glūdi giliausios kiekvienos tautos teisių šaknys. Jos yra šventos ir neliečiamos, nes jos siekia pačių giliausiųjų šventos ir neliečiamos Dievo išminties ir valios gelmių.
Grįžkime prie šio rašinio pradžios. Tenai klausėmės: “Kokie principai, kokie veiksniai galėtų versti mus, lietuvius, šitame krašte, protingai ir nenusižengiant savo sąžinei, “suamerikonėti” ar pasilikti aiškiais lietuviais? Dabar atsakymas turėtų būti aiškus: “suamerikonėti” antroje vietoje nusakyta prasme, neverčia jokie to vardo verti principai. O būti tikrais lietuviais mus įpareigoja Dievo - Kūrėjo valia, tokius mus sutvėrusi. Tą pareigą ir teisę gina mūsų Motina Bažnyčia ir tauriausi jos autoritetai. Tą teisę pripažįsta ir gerbia Amerikos konstitucija bei įstatymai ir pagaliau plačioji amerikiečių visuomenė. O nutautėti reikalauja tik gerai neapsigalvoję mūsų pačių jau nutautę broliai. Jų reikalavimai neturi nė vieno objektyvaus pagrindo. Mes galime būti tikri amerikiečiai pirmąja prasme ir likti aiškūs lietuviai.
J. Kidykas, S. J.