B. Woermueller
Kažkur kažkas yra pasakęs, kad krikščionybė esanti silpnųjų ir sergančiųjų religija. Kad ji pati esanti savotiška liga. Kad žmogus, instinktyviai bijodamas ligos, su nepasitikėjimu žvelgia į krikščionybę ; kad visa, kas su ja turi ką nors bendrą, atrodo tartum pakvipę ligonio kambariu.
Tiesa. Modernioji žmonija serga. Tik ne per krikščionybę ir ne dėl krikščionybės. Kai viduramžiais, masiškai naikindamas žmones, kildavo maras, ir niekas nežinodavo, nuo ko, būdavo manoma, kad šulinius kas nors užnuodijo. Dabar, kai liga yra mūsų pačių blogis, kaltė metama krikščionybei, būk tai ji sarginanti žmones. Tai krikščionybei, kuri visuomet buvo žmonijos gydomasis šaltinis, gyvybės ir sveikatos versmė.
Krikščionybė pati stengiasi būti sveikatos religija, sveikiausia iš visų žmogiškųjų religijų ir filosofijų: “Ateikite pas mane visi, kurie kenčiate, aš jus pagy-dysiu” (Mato, 11, 28). Mirime ar laidojime, ligoje, kentėjime, kūniškoje ir dvasinėje mažakraujystėje krikščionybė nemato jokio idealo. Liga yra perėjimas iš gyvenimo į mirtį. Bet gyvenimas krikščioniui, tikinčiam į amžinybę, turi nepalyginamai aukštesnę vertę, negu mirtis; netikintieji šitaip gyvenimo vertinti nemoka.
Krikščionis iš visos širdies džiaugiasi savo gyvenimu, kurs jam teikia brangią, niekuomet nebegrįšiančią progą apsispręsti ir veikti. Krikščionis džiaugiasi ir meldžiasi su ana šventąja žodžiais: “Mano Dieve, ačiū Tau, kad mane sutvėrei!” Su nemažesniu džiaugsmu jis dėkoja Dievui už jam teikiamą sveikatos dovaną, nes gyventi reiškia būti sveikam, o būti sveikam reiškia gyventi!
Nors sirgimas ir nebūtų gyvybei pavojingas, nors jis ir nesutrumpintų gyvenimo, bet kiekvienu atveju gyvenimą susiaurintų, sumenkintų, nuskurdintų ir nususintų. Tuo būdu sirgimas atrodo visiškai beprasmis. Tikrumoje, žinoma, nevien sveikųjų gyvenimas turi prasmę, nevien sveikieji gali pasaulyje veikti ir ką nors nuveikti. Ir ligonis gali būti palaima savo aplinkai, dažnai gilesnė ir geresnė, negu sveikasis, jei tik jis tyliai meldžiasi už visus, savo kančias aukoja, jei jis nevien meilės gauti trokšta, bet ir pats jos turi ir duoda kitiems, jei nežiūrėdamas savo kančių, yra giedrioje nuotaikoje ir teikia aplinkai herojiško gyvenimo bei gyvenimo supratimo pavyzdį.
Bet vis dėlto liga yra stabdis veiklumui, kuriam esame pašaukti, kuriam turime patraukimo ir esame pasiruošę. Mūsų vidinei pažangai, mūsų kilimui į aukštumas liga yra švininis svoris. “Kristaus Sekime” pasakyta: “Tik nedaugeliui per ligą pavyks tapti geresniais”. Aišku, ir ligonis per Dievo malonę gali pasiekti šventumo, arba atrasti kelią į prarastąjį tikėjimą. Bet ligonio sielai, yra labai sunku tikrai priartėti prie Dievo, Jo artumoje augti ir žydėti. Nuovargis, liūdnumas, beviltiškumas jo sielą, daro nevaisingą, trukdo jai tikėti, viltis ir mylėti, sunkina prieiti prie visų gerųjų dieviškųjų dalykų.
Per ligą savasis “aš” per daug prasikiša į dėmesio centrą, žmogus darosi savanaudiškas, reikalaujantis, nelinksmas, sausas, negeras, nepakenčiamas ir erzlus, netgi piktas, ypatingai, jei liga paliečia ribą tarp kūno ir dvasios, t. y. nervų pasaulį, kurs yra reikšmingas sielos gyvenimui. Liguistas dvasios ir nuotaikos stovis, kaip apkartimas, pesimizmas ar hipochondrija yra panašūs į ilgas naktis, ar lietingas dienas; toks stovis trukdo mūsų gerajam “aš” vystytis ir nešti vaisių. Sielos sveikatai reikalingas kūno bujojimas ir žydėjimas, nes kūno sveikata padeda sielai gražiai vystytis.
Liga nėra pirminis Dievo tvarinys. Tvėrimo rytmetyje ji išėjo ne iš Dievo rankų. Ji įslinko į rojų, tartum nuodėmės šešėlis, drauge su rūpesčiu, kančia ir mirtimi. Yra kažkoks amžinas ir paslaptingas ryšys tarp ligos ir nuodėmės. Nors kiekvienam ligoniui negalima pritaikyti dėsnio, kad “jis pats, ar jo tėvai yra nusidėję” (Joh. 9, 3), vis dėlto, labai daug yra tokių, kurių liga yra “nuodėmės paslaptis”, tos nuodėmės, kuri, tartum nevykęs atentatas prieš Dievą, krito atgal ant paties žmogaus gyvybės. Taip, kiekvienoje ligoje slypi nuodėmė. Jei ne asmeniškoji ligonio ar jo tėvų nuodėmė, tai paveldėtoji gimtoji nuodėmė, lyg negyjanti žaizda, lyg įsisenėjusi gangrena, siekianti mus nuo Adomo ir Ievos laikų.
Slaptasis ryšys su nuodėme verčia krikščionį žiūrėti į ligą, kaip į didelį blogį pasaulyje. “Nuo bado, ligos ir karo apsaugok mus, Viešpatie!” gieda krikščionys. Sergančiųjų mes privalome gailėtis, turime juos gelbėti, bet neprivalome jais stebėtis, ar norėti jais pasekti. Sirgti, krikščioniškomis akimis žiūrint, tikrai nėra nei garbingiau, nei geriau, nei švenčiau ar krikščioniškiau, negu turėti žydinčią sveikatą. Ligoje nėra nieko dieviška. Dėl to mes turime su ja kovoti.
O sveikata yra gėris pilnąja to žodžio prasme; ji yra gimininga Dievui, nes nuo amžių pradžios Dievas niekuomet nėra buvęs ligoniu. Dieviškajame buvime, jautime ir valioje niekuomet nėra buvę ko nors liguisto ar nesveikatingo. Tuo būdu ir žmoguje sveikata atrodo kaip kokia dieviškoji savybė; dieviškoji jėga, įgavusi gerumo ir valios išraišką.
Tiktai sveikas žmogus atitinka pirmapradę Dievo mintį: energingas ir tiesus — ne palinkęs; laisvas, džiaugsmingas kūnu ir dvasia — ne kuprotas ar susisukęs; “status” savo išore ir vidumi. Žmoguje viskas, pradedant paslaptinguoju kraujo lašo sąstatu ir baigiant septyniais sakramentais, yra stiprių jėgų ir protingų įrengimų sandara, kad tik jis turėtų ir galėtų išlaikyti kūno ir sielos sveikatą. Ir tai, kas ta prasme žmoguje veikia, yra dieviškoji išmintis ir dieviškoji energija. Įsigilinę į žmogaus prigimtąjį ir antprigimtąjį mikrokosmą, patiriame, kaip galingai, tartum balsas, visur yra pasklidęs Dievo imperatyvas: būk sveikas! Neįmanoma šito balso neklausyti, nekreipti į jį dėmesio ar jam priešintis.
Bet tai nėra nei aukščiausias, nei paskiausias Dievo įsakymas, kaip daugeliui atrodo. Dažnas savo sveikatą laiko absoliučia vertybe, net absoliučiu turtu šiame pasaulyje, ir ne tik šventai ją saugo, kaip dera saugoti tą brangią Dievo dovaną, bet susikuria tikrą sveikatos kultą, iškelia ją ant altoriaus, kaip kokį stabą, ir žiūri į ją su baime; visą savo aplinką priversdamas jai tarnauti; visi ir visų interesai, netgi Dievo įsakymai turi būti jai aukojami.
Krikščionis turi šventai rūpintis savo sveikata, bet nesudievinti jos. Sveikatos naudai jis turi mokėti daug ko atsižadėti, bet, jeigu tokia būtų Dievo valia, jis ir pačią savo sveikatą turi mokėti Jam paaukoti. Moteris, dėl motinystės savo gyvybę statanti į pavojų, vyras, atiduodąs savo sveikatą dėl tėvynės, gydytojas, naikinąs savo sveikatą dėl savo ligonių, slaugė, nepaisanti pavojaus užsikrėsti — visi jie nėra neklusnūs Dievui, nėra Jam nedėkingi už suteiktąją sveikatos dovaną, tik įrodo Jam aukštesnio laipsnio klusnumą ir pareiškia aukščiausio laipsnio dėkingumą, iš meilės atgal atiduodami Jo duotąją sveikatą ir gyvybę.
Tačiau, neminint tokių atvejų, Viešpaties noras visur ir visada yra: nesirk! pasveik! visuomet būk sveikas! Yra nekrikščioniška kenkti savo sveikatai, be saiko vartojant dalykus, kurie, saikingai panaudoti, daro gera ir kūnui ir sielai. Negalima viena Dievo dovana griauti kitos. Yra nekrikščioniška iš godumo, garbės troškimo ar kitokių aistrų griauti savo sveikatą persidirbant, arba kenkti jai, pasiduodant pavydui, pykčiui, begaliniams rūpesčiams ir liūdnumui.
Kūnui, kurs yra sielos brolis, ir tuo būdu vertingas bei mielas, krikščionis turi duoti visa, kas jam priklauso: saulė, grynas oras, tyras vanduo, miegas, duona ir visa kita, kas jam daro gera. Dažnai kūnas savo smagų sveikatingumą perduoda sielai. Nors truputį perdėtas, bet vis dėlto charakteringas yra grafo Coudenhove - Kalergi išsireiškimas, kad vieną sykį sveikoji rasė turės pajusti disharmoniją tarp kūno sveikatos ir dvasios sunykimo, ir dėti visas pastangas dvasiai atgaivinti.
Vien iš kūno sveikatos savaime neatsiras nei sveika pasaulėžiūra, nei nauja, sveika etika, nei nauja, sveika kultūra, nors sąžiningai ir energingai prižiūrima sveikata ir išeina į gera tiek atskirų individų, tiek ištisų generacijų dvasios bei sielos vystymuisi. Tačiau milžinas, iš kurio trykšte trykšta kūno sveikata, gali būti suskurdęs, pasigailėjimo vertas žmogus, jei serga jo dvasia. Nervų ligų gydytojai gerai pažįsta atvejus, kai fiziniai sveikų žmonių sielos esti nusilpnintos, sužalotos ar užnuodytos pykčio, garbėtroškos, didybės manijos ar menkavertystės jausmų, isteriškų nuotaikų, ištižėliško beribio juslingumo arba liūdnumo, pesimizmo ir hipochondrijos. Mūsų pareiga prieš save ir prieš Dievą yra kovoti su šiomis blogybėmis iš visų jėgų.
Dievo liepimas tapti sveiku ypatingai svarbus yra dvasios ir sielos gyvenimui. Per rimtas pastangas ir savęs sudisciplinavimą mes turime laimėti sveiką dvasinį gyvenimą su sveika fantazija, sveikais sprendimais, sveika pasaulėžiūra, sveiku charakteriu, sveikais siekimais, sveikais instinktais ir jausmais. Dėl to mes ne tik kūnui turime atiduoti tai, kas jam priklauso, bet ir sielai duoti to, ko jai reikia: duokime ir sielai šviesos, saulės, šviežio vėjo, jūrų oro ir kalnų aukštybių ! Duokime ir sielai džiaugsmo, pasitenkinimo, ramybės ir užsiėmimo per darbą, reikalavimų paprastumą, per gerus norus kitų atžvilgiu ir kitokias gyvenimiškas priemones.
Viena tikriausių, stačiai, pati tikroji priemonė, garantuojanti sielos sveikatą, yra religija. Bet ir į žmogaus religinį gyvenimą gali įsiveisti ligos: fantazijavimas, svajingumas, bailumas ar skrupulingumas. Krikščionis privalo įleisti tyro oro į savo religinį gyvenimą ir energingai, griežtai pasipriešinti visoms minėtoms negerovėms; dėl savo dvasinio stovio jis dažniausiai būna pats kaltas prieš Išganytoją ir Sutvėrėją, kurio dovanas ir malones per savo liguistą religingumą yra padaręs visiškai bereikšmėmis.
Mūsų krikščioniškoji religija, kai jos šitokie nukrypimai nepaliečia, yra žmonijai tikra aukštumų oro gydykla. Evangelijos, ypatingai “Pamokslas nuo Kalno”, yra seniausioji sielos “dieta”. Iš Kristaus sklido paslaptinga gydomoji jėga kūnui ir sielai, sakytum, be Jo pastangų ir noro. “Kai tik žmonės Jį pažindavo, iš visos apylinkės sugabendavo pas Jį ligonis, prašydami leisti jiems prisiliesti nors Jo rūbo krašto. Ir visi, kurie Jo prisiliesdavo, pasveikdavo” (Mato, 14, 36). Krikščionybės paskirtis yra tęsti Kristaus darbus pasaulyje, gydyti pasaulį taip, kaip Jis gydė. Kiek tik tai yra įmanoma dėl gimtosios nuodėmės pasekmių, krikščionis turi būti ypatingai sveikas — pats sveikiausias žmogus. Kiek žmonių žymiai mažiau kentėtų kūnu ir siela, dvasia ir krauju, jei tik geriau mokėtų naudotis Dievo malonės gydančiąja jėga ir krikščioniškosios saviauklos menu. Kaip daug žmonių būtų sveikesni, jei tik jie būtų geresni krikščionys!
Pasveikę ligonys yra gydytojo garbė ir pasididžiavimas; kūnu ir siela sveiki krikščionys yra geriausi Kristaus apaštalai ir misijonieriai. Į tokius pažvelgę, visi atpažins ir tars: “Mes žinome, kad Jis tikrai yra pasaulio Išganytojas” (Jono, 4, 42).