Mieloji Danguole,
Trumpai peržvelgę vyravusias pažiūras į naujagimį praeityje, matėme, kad jei vaikas vaikščiojo, kalbėjo, matė ir girdėjo, tai vis buvo priskiriama motinos pastangoms ir jos rūpestingumui. Apžvelgdami dabartį, matėme, jog tos pažiūros, kaip klaidingos, jau visai yra išnykusios ir kad beveik visas dėmesys yra sutelktas ties fizine kūdikio egzistencija. Taip pat matėme, jog naujoji pedagogika didelį dėmesį kreipia į aplinkos paruošimą, sutinkant naujagimį, iškeldama didelę dvasinio momento svarbą kūdikių priežiūroje.
Kad be reikalo nesikartotume, patarčiau atidžiai perskaityti kun. A. Baltinio straipsnį “Dorovinis vaiko ugdymas” (“L. L.” 4 nr. 1952 m.) Šitame straipsnyje aiškiai yra pabrėžta begalinė auklėjimo svarba dar pačioje žmogaus gyvenimo pradžioje. Tai nebėra kokia nors svajonė, bet moksliškai ištirtas ir įrodytas faktas.
Šiandien jau niekas nebegalvoja, kad gimęs kūdikis yra tartum tuščias balto popierio lapas, į kurį gali rašyti, ką nori.
Kūdikis gimdamas atsineša su savim gėrio ir blogio pradus, kurių vieni gali išbujoti, visai nustelbdami kitus. Lemiamos reikšmės čia turi aplinka ir toje aplinkoje veikiąs žmogus — motina. Kaip žmogus savo įsikišimu negalėjo pagreitinti vaiko fizinio vystymosi, taip lygiai dėl reikiamo rūpestingumo stokos atsiranda psichiniai nukrypimai ir visoki kiti didesni ar mažesni dvasiniai trūkumai.
Kaip žinduoliai rūpinasi savo naujagimiu.
Šį kartą, Mieloji Danguole, norėčiau paliesti kūdikio maitinimo klausimą ir papildyti paskutinį laišką, nurodant dar vieną kitą pavyzdį, kaip aukštesnės klasės žinduolių gyvulių patelės, sveiko įgimto instinkto vedamos, paruošia aplinką savo naujagimio sutikimui ir kaip rūpestingai tam tikrą laiką saugoja jį nuo triukšmo, šviesos ir kitokių negeistinų įtakų, kas galėtų kokiu nors būdu pakenkti mažajam gyvulėliui.
Pvz. mums visiems gerai pažįstama katė prieš gimdydama susiranda tamsią ir nuo žmonių akių paslėptą vietelę, kurioje ji pagimdo savo mažyčius. Ji laiko juos paslėpusi tol, kol mažieji praregi. Tik po to, kai atsiveria kačiukų akys ir jie išmoksta mikliai bėgioti, žodžiu, kai jie tampa mažos katytės, tik tada motina išveda juos viešumon.
O jeigu pažiūrėsime į žinduolius, gyvenančius didelėmis kaimenėmis, tai pamatysime, kad jie parodo dar didesnį rūpestingumą savo naujagimiams. Patelės, artėjant gimdymo metui, atsiskiria nuo skaitlingos kaimenės, susiranda nuošalią ir slaptą vietą, kurioje atveda savo jauniklius. Pagimdžiusios juos saugoja tyloje ir ramybėje tam tikrą laiką, žiūrint gyvulių klasės, dvi tris savaites, o kartais mėnesį ir net ilgiau.
Tuo laikotarpiu motina, tartum slaugė, globoja naujus tvarinėlius saugioje vietoje, nes šiaip mažieji galėtų nugaišti didelėje kaimenėje tarp triukšmo, ryškios šviesos ir neramios aplinkos. Ir nors pagaliau jauniklis gali laisvai bėgioti, tačiau jo motina gyvena su juo dar kurį laiką nuošaliai, kol jis visai prisitaiko prie naujos aplinkos. Tik tada motina juo vedina grįžta atgal į paliktąją kaimenę, kitaip sakant, parveda jaunąjį gyvulėlį į savo klasės bendruomenę.
Bizonų patelė su savo veršiuku gyvena atsiskyrusi nuo kaimenės net kelias savaites. Per tą laiką ji globoja savo jauniklį su didžiausiu švelnumu ir rūpestingumu. Jei yra šalta, ji laiko jį tarp pirmutinių savo kojų; kai jis yra nešvarus, tai ji nulaižo jį liežuviu; kai jis žinda, tai ji stovi ant trijų kojų, kad mažajam veršiukui būtų lengviau ir patogiau žįsti. Ir vėliau grįžusi į savo kaimenę dar su ypatingu kantrumu tęsia jauniklio žindymą.
Kartais patelės ieško ne tik izoliuotos vietos gimdymui, bet net sunkiai dirba, paruošdamos tinkamiausią guolį laukiamajam jaunikliui. Pvz. lapės ieško nuošalios, ramios vietos, panašios į urvą, kuris tiktų gyventi. Jeigu ji tokios vietos neranda, pati iškasa duobę arba paruošia guolį medžio drevėje ar labai tankiame krūme. Tą guolį iškloja minkšta, švelnia medžiaga, dažniausiai savo pačios kailio plaukais, kuriuos ji nupeša aplink savo tešmenį, kad mažiesiems lapiukams būtų patogiau surasti spenelius. Taip rūpestingai paruoštoje gūžtoje ji pagimdo 6 ar 7 lapiukus, aklus ir kurčius. Tam tikrą laiką, kol atsiveria mažųjų akys ir ausys, ji saugoja juos paslėptus, beveik visai neatsitraukdama.
Visos gyvulių patelės šiuo metu tiesiog pavydulingai globoja savo jauniklius ir negailestingai puola kiekvieną, kas bando prie jų prisiartinti. Tačiau šis įdiegtas instinktas iškrypsta arba visai dingsta gyvuliuose, gyvenančiuose namuose arba nelaisvėje. Pvz. kiaulės dažnai suėda savo vaikus, o laukinės kiaulės yra vienos iš švelniausių motinų. Tigrės ir liūtės, būdamos nelaisvėje (narvuose ar zoologijos soduose), neretai nužudo savo vaikus. Tai rodo, kad tos ypatingos Dievo Apvaizdos gyvuliams įdiegtos jėgos veikia tik tada, kai tvarinys yra laisvas sekti savo vidaus nuostatus ir vadovautis savo instinktais.
Iš to galima padaryti išvadą, kad žinduolių naujagimis yra reikalingas ypatingos globos ir priežiūros pirmosiomis dienomis, kai jis susitinka su išoriniu pasauliu. Šis laikotarpis žinduolių gyvenime yra svarbiausias. Po jo jau prasideda pirmoji kūdikystė — žindymo laikotarpis.
Žinduoliai, izoliuodami savo naujagimius. rūpinasi ne vien tik jų kūnu, ne vien tik jų fizine egzistencija. Pati gamta per motinos pieną ir jos kūno šilimą apsaugoja jauniklį nuo fizinių sunkenybių, kurios galėtų jį parblokšti naujoje aplinkoje. Gamtoje yra nepaprastai stropiai vykdoma naujagimio priežiūra tol. kol jame pabunda instinktai. Motinos rūpestingumas, rodomas naujagimiui, nėra vien tik fiziologinio pobūdžio. Jį švelniai globodama ir kantriai laukdama, bet nedarydama jokio tiesioginio spaudimo ar prievartos, motina sulaukia miegančių instinktų pasirodymo.
Kalbant apie žmogaus naujagimį, reikėtų taip pat pasakyti, kad tik ypatingai švelnios globos dėka galės normaliai išsiskleisti žmogaus fizinės ir dvasinės jėgos. Jeigu gyvuliai taip stropiai globoja savo naujagimius, tai žmogus dar labiau turėtų suprasti ramumo, švelnumo ir tylos svarbą bent pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais šiame pasaulyje. Reikia gerai įsisąmoninti, kad kūdikis yra visai skirtinga būtybė nuo suaugusio žmogaus, todėl jis yra reikalingas visai skirtingos aplinkos ir ypatingai švelnios globos tiek savo fiziniam, tiek dvasiniam išsivystymui ir susiformavimui. Bet dažnai mūsų vaikai auga neramioje, triukšmingoje ir chaotiškoje aplinkoje. Tad nereikia stebėtis, kad taip anksti sukrinka vaikų nervai, atsiranda nemiga, verkšlenimai, apetito stoka.
Štai keli pavyzdėliai, kurių gal ne vienas yra lyg įvadas į mums nesuprantamą ir taip ankstyvą vaikų nervingumą.
Kūdikis dar vos kelių savaičių, o motina su juo keliauja net kokį kilometrą aplankyti savo draugės. Dažnai tenka matyti motinas gatvėse, tramvajuose, krautuvėse su visai suglebusiais vos 2-3 mėnesių kūdikiais ant rankų. Bent iki 6 mėnesių reikėtų vengti be ypatingo reikalo kūdikį kilnoti, vežioti, purtyti. Jis turi stiprėti, ramiai gulėdamas ir ilsėdamasis.
Daug kartų yra tekę stebėti, kaip motina su mažu vaiku ant rankų saulėtą vasaros dieną vaikščiojo gatve arba sustojusi šnekučiavosi su kaimyne. Pati motina savo akių apsaugai nuo akinančių saulės spindulių dėvėjo tamsius akinius, o kūdikis ne tik jokios apsaugos neturėjo nuo saulės, bet buvo net veidu atkreiptas į saulę ir prisimerkęs neramiai spurdėjo motinos glėbyje. Bet, deja, motina į tai visai nekreipė dėmesio. Jei mūsų suaugusių akims saulė yra per aštri, tai nepalyginamai labiau ji veikia jautrias kūdikio akutes.
Taip pat dažnas reiškinys, kad motinos, pamaitinusios kūdikį ir jį paguldžiusios, užstato patefoną ar garsiausiai paleidžia radiją. Paklaustos, kam jos tai darančios, atsako:
—- Mano vaikas labai mėgsta tokią garsią muziką. Jis daug greičiau užmiega.
Taip, tai tiesa, bet reikia žinoti, kad vaikutis užmiega ne ramiu poilsio miegu, o garsaus triukšmo nuvargintas.
Dar vienas pavyzdėlis, kaip suaugusieji nesupranta kūdikiui tylos ir ramybės reikalingumo. Kartą šeimoje buvo surengtas pobūvis, kuriame dalyvavo apie 15 žmonių, visi pedagogai. Šio pobūvio šeimininkė atsinešė 3 ar 4 mėnesių kūdikį. Po poros valandų, svečiams pralinksmėjus, užsinorėta ir padainuoti. Buvo atsiklausta šeimininkų sutikimo ir taip pat buvo pasirūpinta, ar kaimynai nieko prieš tai neturės. Gavus teigiamą atsakymą ir besirengiant dainuoti, pasigirdo gana nedrąsus balsas:
— Gerbiamieji, mes užmiršome, kad tarp mūsų yra mažas kūdikis..,
Šis pareiškimas visus labai nustebino ir, kaip pobūvio dalyviams, taip ir pačiai šeimininkei buvo visai nesuprantama, kad tai galėtų nemaloniai veikti švelnią kūdikio klausą ir erzinti jautrius jo nervus. Ir taip šis kūdikis, kurs turėjo patogiai gulėdamas ramiai ilsėtis, apie keturias valandas buvo motinos laikomas nepatogioje vertikalinėje padėtyje ant rankų, kvėpuodamas tirštais tabako dūmais ir varginamas garsaus triukšmo.
Kūdikio maitinimas.
Kitas labai svarbus kūdikio priežiūros momentas, tai kūdikio maitinimas. Tačiau šiais moderniausiais laikais daugelis motinų atsisako pačios penėti savo vaiką. Pagrindinė priežastis — maitinimas iš buteliuko yra laikomas patogesniu, lengvesniu ir pakankamai saugiu. Kita priežastis — tai paprotys, ypač plačiai prigijęs miestuose, o trečioji — tai motinų baimė pakenkti savo kūno grožiui. Šie reiškiniai mums aiškiai rodo, jog motinos rūpesčio centras yra ne kūdikis, o ji pati. Ji dėl savo patogumo lengva širdimi ir ramia sąžine pamina natūralias savo kūdikio teises. Kūdikio maitinimas krūtimi yra pats natūraliausias kelias fiziniu ir psichologiniu požiūriu. Fiziniu — tai yra sveika ir naudinga pačiai motinai, nes maitint vaiką krūtimi, daug greičiau normalizuojasi gimdos raumenų sienelės, įgaudamos normalų dydį ir normalią padėtį. Psichologiniu požiūriu — tai labiau suartina motiną su kūdikiu. Penėdama kūdikį, ji žino, kad ji jam teikia kažką realaus, be ko jis negalėtų gyventi, ir taip pat ji jaučiasi, duodanti jam tai, ko niekas kitas negali duoti.
Krūtimi penimas kūdikis, be abejo, labiau atjaučia motinos artimumą ir užtikrintą saugumą, kuris plaukia iš natūralaus motinos pasiaukojimo ir pasišventimo savajam kūdikiui. Kūdikiai, mintą motinos pienu, daug mažiau kenčia nuo vidurių sutrikimo, negu tie, kurie maitinami iš buteliuko. Motinos pienas visuomet yra grynas ir švarus. Grynai praktišku požiūriu sutaupoma kas savaitė daug laiko, kurį atima buteliukų sterilizavimas, mišinių sudarymas ir virinimas, pagaliau atpuola nuolatinis pieno atvėsinimo ir buteliukų šildymo rūpestis. Ypatingai tai gali įvertinti motinos, kurios su kūdikiu turi atlikti ilgesnes keliones.
Motina, pati maitindama kūdikį, sutaupo ne tik laiko, bet ir pinigų. Kūdikio maitinimas krūtimi yra vienintelis būdas patenkinti kūdikio žindimo instinktą. Bet, deja, apie tai niekas dažniausiai negalvoja. Kūdikis, maitinamas krūtimi, gali žįsti tiek, kol jis visiškai pasitenkina. Dėl to tokie vaikai mažiau yra linkę čiulpti savo pirščiukus, o motinos, maitinančios kūdikį iš buteliuko, veltui stengiasi sulaikyti jį nuo nykščio ar kito piršto žindimo. Jų pastangos dažniausiai yra bergždžios, ir jos yra priverstos duoti kitą pakaitalą — čiulptuką.
Trumpai suminėjusi keletą svarbesnių faktų, kalbančių už kūdikio maitinimą krūtimi, dar norėčiau paliesti teisės ir teisingumo motyvą. Štai ką tuo reikalu yra pareiškusi a. a. Dr. Marija Montessori:
— Vaiko gerovės klausimas nėra pramoninis gaminys. Tai yra nuostabiai rūpestingas ir tikslus Apvaizdos surėdymas. Kiekvienas gimęs kūdikis yra aprūpintas jam reikalingu pieno kiekiu, kuris negali atsirasti nei būti pagamintas kokiu nors kitu būdu, kaip tik naujos gyvybės atsiradimu pasaulyje. Todėl tik tiksliai apibrėžta teisė ar įstatymas turėtų apsaugoti kūdikį, nes visas bendruomeninis žmonių gyvenimas yra pagrįstas teisėmis, vadinamomis nuosavybės neliečiamumo teisėmis, kurios yra visuotinės. Tačiau naujagimio atžvilgiu šis nusikaltimas prieš nuosavybės teisę yra kasdien pildomas ir niekieno nelaikomas nusikaltimu, o tik prabanga bei patogumu. Kieno gi galėtų būti šventesnė teisė, jei ne kūdikio į savo motinos pieną? Jis, jo reikalaudamas, gali sakyti kaip imperatorius Napoleonas: “Dievas man jį davė!” Ir negali būti jokios abejonės dėl tokio reikalavimo teisėtumo. Vienintelis kūdikio kapitalas — pienas ateina į pasaulį kartu su juo ir tik dėl jo. Visoks kūdikio gerbūvis glūdi tik motinos piene : jėga gyventi, veržlumas augti, atsparumas nugalėti ligų bacilas. Taip, mes gerbiame suaugusiųjų teises, bet ne tų mažųjų bendruomenės narių — kūdikių. Mes pripažįstame teisingumą tų, kurie gali protestuoti ir patys save apginti, ir vis dėlto mes liekame barbarais. Žodžiu, šių laikų žmonės, daugiau ar mažiau išsilavinę, giliau ar lėkščiau pažinę higienos dėsnius, priklauso vienai ir tai pačiai civilizacijai, pagrįstai stipresniojo teisėmis.
Mieloji Danguole, įsigilink į šias didžiosios pedagogės mintis, rimtai ir atsidėjus apsvarstyk šį klausimą. Nesek lengvapėdiškai mada ar šių laikų lengvabūdžių motinų papročiais. Buteliukas turėtų būti vartojamas ir pateisinamas tik rimtais atvejais: ligos arba pragyvenimo sąlygoms verčiant. Bet ir šiuo pastaruoju atveju, jei motina tik aštuonioms valandoms apleidžia namus, ji dar galėtų pati penėti kūdikį, išskiriant vieną kartą.
Dažnai jaunos, sveikos motinos, peninčios kūdikį iš buteliuko, teisinasi tuo, kad jos taip pat norinčios gyventi, gana jau jos atsižadėjusios, laukdamos kūdikio. Jei motina daug ko turi atsižadėti nėštumo laiku, tai kūdikį penėdama ji gali vesti kuo normaliausią gyvenimą ir gali naudotis visais malonumais, prie kurių yra pripratusi ir be ko jaučiasi negalinti apsieiti. Be jokios žalos kūdikiui ji gali rūkyti ir saikingai vartoti alkoholinius gėrimus bei užsiiminėti sportu. Ji gali vartoti tokį maistą, prie kurio daugiausia pripratusi. Nėra jokio pagrindo manyti, kad jeigu motina, penėdama kūdikį, valgys slyvas, tai dėl to vaiko vidurėliai pasidarys laisvi; arba jeigu ji valgys kepintą maistą, tai nuo to sukriks vaiko virškinimas.
Kartais pasitaiko, kad motinai vartojant kokį nors maistą, po to kiekvieną kartą kūdikis atrodo suerzintas ir blogai jaučiasi. Žinoma, jei tai pasitaiko dažniau, tai tuo atveju reikia laikinai atsisakyti nuo tos maisto rūšies. Kai kurie vartojami vaistai gali patekti į motinos pieną, bet labai mažame kiekyje, todėl vaikui nedaro jokios įtakos.
Antra vertus, motina turi būti tikra, kad jos vartojamas maistas turi pakankamai tų elementų, kurie reikalingi kūdikio augimui. Vaiko kaulų augimui yra reikalingas didelis kiekis “calcium”. Jei motina per mažai vartoja dalykų, turinčių pakankamą kiekį “calcium”, tai pačios krūtys čiulpia jį iš jos kaulų. Todėl ji turi vartoti tiek pieno, kiek ji jo atiduoda kūdikiui, pridedant dar nedidelį kiekį, reikalingą jos pačios organizmui. Pieną galima vartoti su įvairiais mėgstamais gėrimais, pieniškų sriubų pavidale, pudinguose, sūriuose. Norint išvengti nereikalingo svorio padidėjimo, patartina vartoti nugriebtą pieną, kurs vis tiek turi reikalingą “calcium” kiekį.
Dažnai girdimas nusiskundimas, kad kūdikio penėjimas labai varginąs ir silpninąs motiną. Tai netiesa. Žinoma, motina, penėdama kūdikį, turi daugiau valgyti, lygiai kaip ir tuo atveju, jeigu ji porą kartų į dieną eitų maudytis. Bet jeigu motina yra sveika, tai pagal reikalą padidėja ir jos apetitas. Taip pat būtų klaidinga manyti, kad motina, kokį mėnesį penėjusi kūdikį, jausis daugiau nuvargusi ir išsisėmusi, negu per tą pat laiką kasdien atlikinėdama tam tikras mankštos pratybas. Taigi, dažniausiai visoki išsikalbinėjimai neturi jokio pagrindo. Paprastai, jeigu žmogus elgiasi pagal prigimties nustatytą tvarką, tas jo sveikatai nekenkia, bet tik padeda.
Jūratė P.