T. R. Lombardi, S. j.
(Kalėdų apmąstymai)
Pasaulyje meilė yra mirusi. Tai. kas šiandien atsitinka, galima palyginti laivo skendimui: laivas staiga subyra į šipulius — keleiviai šoka į bangas. Kiekvienas stengiasi užsikabinti už beplūduriuojančio baslio: šis mano! šis mano gyvenimas!... Jei kuris kitas artinasi, jį veja: šalin, šalin, ieškok kito išsigelbėjimo! Taip žmonės tampa egoistais. Panašiai atsitiko ir karo metu. Nelaimėje kiekvienas galvojo tik apie save, savo namus, savo duoną, savo darbą. O kiti?...
Pagaliau, net šeimų židiniuose tapo pašauta meilė. Ogi šeima — meilės lopšys : kiekviena šeima gimsta iš meilės. Bet karas įsibrovė ir čia ir atskyrė vyrą nuo žmonos. Kai paskutinį kartą buvo atsisveikinta, ir jis su kuprine ant pečių atsitolino, atrodė, kad gyvenimas sustojo ten; atrodė, lyg jis būtų nepajudėjęs iš vietos, laukdamas jo sugrįžtant. Bet laikas bėgo. Jis buvo vis toli. Ir kai sugrįžo, vienas kito neatpažino: meilė jau buvo dingusi...
Meilė sunyko tarp to paties krašto piliečių. Politinės partijos ėmė rietis. Net ir tie, kurie garsiausiai kalbėjo apie teisingumą, lygybę ir vargo palengvinimą, skelbė mokslą, persunktą neapykantos: to paties krašto vaikai ėmė vienas kitam linkėti blogo. Tapo iškeltos vėliavos viena prieš kitą: neturtingieji pakėlė ranką prieš turtinguosius, turtingieji stengėsi apginti savo privilegijas. Jau nebėra daugiau meilės tarp tos pačios žemės vaikų.
O tarp tautų tiesiog išblėso bet kokia meilė. Jau keli metai, kai baigėsi karas ir dar nėra taikos: dar ištisos valstybės svetimų kariuomenių okupuotos; visur sutinkami tremtiniai; daugelio širdyse dar iki šiol bujoja kerštas.
Ir dar lyg nebūtų gana iškentėta, jau imama kalbėti apie visuotinį karą: tautos grupuojasi į blokus; milžiniškos sumos skiriamos naujausiems ginklams, kurie daugiau išardo, greičiau sunaikina. Jau bandomos priešo jėgos. O Korėjos pusiasaly, kuris skirtas šiems bandymams, jau šimtai tūkstančių mirusių. Dar neužtenka išverktų ašarų! Dar per mažai pralieta kraujo! Dar nepakanka našlių ir našlaičių!
Didžioji karo auka, kas ji yra? Buvo sugriauti namai, ir vėl jie atstatyti. Buvo subombarduoti traukiniai, ir vėl jais važinėjame. Trūko duonos, ir vėl ją valgome. Bet tai, kas negrįžta, kas atrodo užmušta, išreikšta kaip tik gražiausiu žodžiu, vieninteliu puikiu žodžiu: didžioji karo auka yra meilė.
Štai aš — vargšas ir mažas žmogelis — išėjau ieškoti ko nors, kas sugebėtų išmokyti mylėti, sugrąžintų žmonėms gerumą. Ir atradau tai, kas neįtikima: meilės, paties gražiausio dalyko, meilės niekas nemokė... Buvo filosofų, kurie mokė filosofijos; buvo mokslininkų, kurie aiškino gamtos paslaptis; buvo politikų, kurie mokė politikos; buvo menininkų, kurie mokė meno. Bet meilės — paties kilniausio mokslo — nejaugi nemokė nė vienas?
Akimirksnį suabejojau: o! teatrai, kinai yra pilni žodžių “meilė”. Jie yra, kuriuose mokoma mylėti. Ne! ne! Nevadinkite tai meile! Jie yra gyvuliškos aistros mokyklos, egoistinės aistros, kur žmogus ieško savo malonumo. Dėl šio malonumo jis į nagus pagriebia kitą sielą, vargšę sielą, ir traukia ją su savim į pražūtį. Ši nėra meilė, kurios mums reikia.
Meilė, kurios esame reikalingi, yra visai kas kita. Meilė linki gero mūsų artimui, meilė pasireiškia gerais darbais artimui, meilė stengiasi padėti kenčiantiems net ir tada, kai reikia dėl jų aukotis. Tai yra meilė, kurios esame reikalingi. Tai yra meilė, kurią karas pražudė. Ir šitos meilės ar niekas nemoko?
Aš mačiau lyg viziją, lyg stebuklingą sapną. Buvo tamsu. Snaudė gilios nakties glūdumos. Buvo šalta. Per tylias, šaltas tamsumas aidėjo nelaimingųjų balsai: kas duos pastogę? kas užkurs ugnelę?... Gūdūs balsai nuaidėdavo toli, toli, liūdnai nuteikdami sielą, girdau kalbant apie gerumą, apie meilę. Bet kas jūs esate, kurie giedate tokią giesmę ?
Bet štai ten, viduryje tamsumų, staiga išvydau žiburėlį, išvydau bevirpant švieselę. Ji buvo tik viena, todėl nutariau būtinai ją pasiekti: šviesa tamsoje, liepsna šaltyje! Pamažu, pamažu prisiartinau : prie vargingos grotos angos degė silpnutė ugnelė...
Pažvelgiau vidun. Koks žavumas! Jauna, neišsakomo grožio mergaitė... gražiausia iš visų mergaičių... Negalėjau atitraukti akių: skaisti, nuolanki ir kartu tokia didi... Nieko panašaus nesu matęs pasaulyje: joje atsispindėjo dangus.
Stebuklas! Ji laikė ant rankų kūdikėlį. Jis buvo dar gražesnis: skendo kūdikėlio negalėje, stipriai glaudėsi prie mamytės, bet kartu spinduliavo tokia didybe, kuri vertė... Ką vertė? Nesupratau, kas atsitiko, bet jaučiau, kad privalau pulti ant kelių. Jo majestotas vertė pagarbinti.
Ir tačiau nelikau išgąsdintas. Buvau pilnas begalinio pasitikėjimo. Širdis švelnėjo: toj mergaitėj spinduliavo kažkas antgamtinio, o kūdikėly švietė kažkas dieviško. Bet jie kartu buvo tokie nusižeminę, nuolankūs, lyg būtų buvę reikalingi manęs. Nežinau, kiek laiko ten pasilikau. Mielai būčiau pasilikęs jiems tarnauti visą amžių. Atrodė, kad dėl vieno jų šypsnio verta pašvęsti gyvenimą.
Nakties tamsumą perskrodė giesmė. Įtempiau klausą: “ramybė, ramybė žmonėms, kurie yra geri'” Geri? Pagaliau išgirdau kalbant apie gerumą, apie meilę. Bet kas jūs esate, kurie giedate tokią giesmę?
Aš ieškojau meilės mokytojo, bet nepagalvojau, jog gali būti žmogus, kuris pats būtų meilė.
Meilė yra norėti gera kitiems, dovanas duoti kitiems, pasišvęsti dėl kitų. Ir čia buvo kaip tik būtybė, kuri visa dovanojo kitiems ir nieko neprašė sau; kuri dovanojo grožį tam, kas gražu, gėrį tam, kas yra gera, gerumą tam, kas yra geras, jėgą galingiesiems. Kas yra tas, kuris davė visa visiems ir todėl gali būti pavadintas meile?
Tai yra Dievas. Dievas davė visa visiems : visokį grožį, visokį gėrį, visokią jėgą: grožį saulėleidžiui, gabumus genijui, gerumą motinai. Jis dovanoja saulės spindulį žolės laiškeliui ir trupinėlį duonos skruzdėlytei. Ir nieko neprašo sau: tai ką jam kiti davė, buvo tik sugrąžinimas, nes visa yra išėję iš jo. Dievas — dovanų pilnybė. Dievas yra pati meilė. Gerai. Ten grotoje, ant mergaitės, tapusios motina, kelių, tarp jos rankų, neaiškiai nujaučiau, kad kontempluoju kažką dieviško, kažką tikrai dieviško! Aš kontemplavau meilę... Nežinau, kaip išsireikšti : buvau apimtas nuostabaus sapno ir negalėjau aiškiai suprasti. Atrodė, lyg būčiau arti meilės, lyg kūdikėlis būtų meilė, lyg meilė būtų tapusi žmogumi.
Dėl to scena atrodė tokia patraukli ir staiga keitė gyvenimą: neturtas pasidarė malonus, širdis minkštėjo, angelai giedojo taikos giesmę: džiaugsmas geros valios žmonėms, žmonėms pasiruošusiems priimti meilės žodį.
Argi visas Jėzaus gyvenimas nebuvo meilės pareiškimas? Kai jo paklausė, kuris yra didžiausias įsakymas, atsakė: meilė. Mylėkite Dievą ir mylėkitės: šis yra didžiausias įsakymas. Jūs visi esate viena šeima; visuose jumyse yra vienas gyvenimas — Dievo gyvenimas. Amžinybėje reiks kartu būti, kaip broliams. Todėl mylėkite vienas kitą jau dabar. Šis — mano įsakymas.
Jis gyveno, gera darydamas, visiems pagelbėdamas,, visus mylėdamas: nuliūdusius ramino, sergančius gydė, silpnuosius užtarė, reikalavo nebūtinai reikalingą turtą išdalinti vargšams, gynė nuolankiuosius prieš išdidžiuosius, ypatingą meilę rodė mažutėliams, nes jie reikalingi malonaus elgimosi. Ieškojo tų, kurie puolę ir pasmerkti: jis pasiskelbė Gerasis Ganytojas, ieškąs paklydusios avelės.
Net ir tada, kai neapykanta sukilo prieš jį, kai jį apdengė pasikėsinimais, kai jį apliejo jo paties krauju, padarydami iš jo vieną didelę žaizdą, kai jo rankas ir kojas prikalė, net ir tada nepaneigė meilės. Meldėsi už tuos, kurie jį kankino: “Tėve, dovanok jiems, nes nežino ką daro”...
Kai buvo pakeltas ant kryžiaus ir nieko jau neturėjo, net ir rūbų, net ir žemės po savo kojomis, dar neatsisakė įrodyti savo meilę, dar panoro ką nors dovanoti... O Jėzau, nieko neturi! ką gali dovanoti? Pažvelgė aplink ir pamatė: buvo dar vienas dalykas, kurį galėjo dovanoti. Jam dar buvo likusi motinos meilė, meilė gražiausios ir skaisčiausios mergaitės, stovinčios kryžiaus šešėlyje. “Mama”, — jai tarė, — “aš einu sau, mirštu, bet tie, kurie mane nukryžiavo, lieka mano vietoje”... Kaip? Mylėti žudikus? Taip, nes Jėzus yra meilė. Ir mums dovanojo savo motiną: vieną didžiausių dovanų ir, gal būt, pačią gražiausią.
Pagaliau, radau žmogų, kuris mokė meilės: vienintelis žmogus, kuris įsteigė meilės katedrą, yra Jėzus.
Karas atnešė tiek griuvėsių: išardė namus, fabrikus ir tiek daug dalykų, kurie mums buvo brangūs; užvis labiau jis suardė meilę. Mes esame reikalingi meilės: aš ieškojau meilės mokytojo. Štai, pagaliau, suradau mokytoją, kuris mums reikalingas. Mes esame reikalingi Jėzaus.
Iš italų kalbos išvertė G. S. J.