Sonė Pipiraitė
Šventovės langai — šimtaspalviai vitražai;
Jie smaragdo viltim pilką dulkę nudažo
Ir safyro skreiste nykų skliautą nukloja,
Kur topazo žaibai tartum kregždės lakioja.
Kai žengi tu vidun — toks nuskurdęs ir pilkas,
Liūdesys iš paskos — lyg šešėlis toks ilgas,
Virš galvos lyg šiurpus debesis tave lydi
Peleniniai drugiai: kerštas, melas, pavydas ...
Bet ateisi artyn — ir tamsybė skaistėja:
Ametistų akim pažiūrėjo šventieji —
Ir pražydę krauju gailestingi vitražai
Tau rubino liepsna pilką sielą nudažo;
Ir grasus debesis skliauto mėly sutirpsta,
O šešėlis klaikus — džiaugsmo angelu virsta!
O dangau! Kaip mane, tokį pilką ir mažą,
Išdabino šviesom stebuklingi vitražai!
1951. XII. 8.