Aleksandras Šatas
Ar žinote, erškėčiai dygūs,
Į smilkinius įsmigę,
Išsunkdami po lašą kraują
Iš gęstančios gyvybės;
Ar jaučiate, kaip miršta žemė,
Kaip tyliai blėsta pulsas...
Į kokią prarają aptemę
Ir jūs drauge nupulsit?...
Kas vasarai parodys kelią,
Kai kelrodį užpūsit;
Kur suks lizdus pilki ereliai,
Kada kalnai ims griūti?...
Ar vis dar tyčiosis bepročiai,
Po kryžiumi sustoję,
Kai pasileis nuo saulės žemė
Nežinomon kelionėn?...
Nežinote, erškėčiai dygūs,
Į smilkinius įsmigę,
Nežinote, kad gęsta pulsas
Visos, visos gyvybės !...