Mūsų kolegijos sandėlyje prikrauta daug įvairių lagaminų: įvairaus dydžio, įvairių spalvų — žalių, melsvų, rudų, didelių ir visai mažyčių. Vieni padaryti iš odos, kiti mediniai, apkaustytais kampais. Mėgstu kartais ten nueiti ir stebėti, kokie jie įdomūs. Kartą man ten nuėjus ir atsisėdus ant didžiausio lagamino, jis užvedė su manim šneką:
— Tai ką svajoji? — paklausė.
— Svajoju: įdomūs jūs.
— Žinai, kai aš galvoju apie jus, žmones, taip pat įdomu. Ar nemanai, kad tarp jūsų ir mūsų yra daug panašumo?
— Hm.
— Štai pažvelk į mus šiame kambary: negyvi, nejudą. Bet tegu tik ateina atostogos — pamatysi! Kaip tada sujudame pilni gyvybės! Ar ne panašiai su jūsų tikėjimo tiesomis? Kai žiūriu, daugelis jas tartum sukrovę į apdulkėjusią palėpę. Tokios niekam nereikalingos atrodo, kad kartais net man, visko mačiusiam ir ne taip jau sujaudinamam, graudu pasidaro... Bet tegu tik spustelia nelaimė ar mirtis tepasibeldžia į duris, kaip jos atgyja! Tiesa, ne pas visus tuo pačiu metu. Visiškai kaip ir su mumis: vienų savininkai gana anksti prieš atostogas sugrąžina mus į gyvenimą, o kitų tai laukia iki paskutinės minutės. O paskui, kad skuba, kad krauna! Net baisu kartais pasidaro. Brrr!...
— Teisingai kalbi, — atsakiau.
— O štai kitas dalykas. Va, šitie mažyčiai kartais atgyja net ne atostogų metu, bet dažniausiai tik dienai, kitai, kai šeimininkas, kokiu reikalu trumpam laikui išvažiuodamas, pasiima su savim. Bet mums seniams tai jau maža vilties prieš atostogas... Ką aš čia norėjau pasakyti? Aha, tos religinės tiesos: viena kita mažiukė, mažiau svarbi, užeina į žmonių namus; bet tos svarbiausios, pagrindinės, kurios, atrodo, turėtų jūsų gyvenimą gerte pergerti — panašiai kaip lietus mano šeimininką kartais permerkia— tos vargšės tai jau retai kada pakviečiamos apsilankyti... Žmonės taip ir bijo viešumoje su jomis rodytis. Privačiai, kai niekas nemato, dar kai kurie su jomis ir susitinka...
Ką turėjau tam senam lagaminui atsakyti? Gėda darėsi. Pažvelgęs į save, dar labiau susigėdau — senis buvo visiškai teisus. Nedrąsiai, tačiau vildamasis gauti gerą patarimą, tariau:
— Tavo tiesa, lagamine. Ar nebūtų galima iš jūsų gyvenimo ko nors pozityviai pasimokyti, kaip turėtume tomis tiesomis gyventi? Jos juk be galo svarbios.
— Gaila. Tuo reikalu kreipkis kitur. Tačiau toli eiti nereikės. Paimk — atsiprašau už išsireiškimą — kad ir pilvą. Kaip juo rūpinate — po kelis kartus į dieną! Kaip jums ir neįgrįsta? Čia tai man nebesuprantama. Girdžiu sakant, kad religija tokia nemoderni, pasenusi, varžanti laisvę... Bet žmonės šėrė savo pilvus prieš tūkstantį metų, prieš du tūkstančius, nuo neatmenamų laikų ... Kaip jums, dvidešimtojo amžiaus moderniesiems, ne gėda būti taip nuo kultūros atsilikusiems ir daryti tą patį, ką žmonės dar prieš viduramžius darė? Arba sekti tuo, ką ir dabar visiškai neišauklėti laukiniai daro! O jeigu atsakysi, kad čia nieko nemodernaus, bet gyvybiniai reikalingo, leisk man paklausti, ar ne taip yra ir su religija?...
Besikarščiuojantį lagaminą netikėtai pertraukė skambutis, šaukiąs mus popietinėms paskaitoms. Atsiprašęs, kad neturiu daugiau laiko ir išreiškęs savo dėkingumą, palikau lagaminų sandėlį.
Į klasės langą tekšnojo lietaus lašai. Kai lauke lyja, pasidarau susimąstęs. Taip buvo ir dabar: nežiūrint profesoriaus aiškinimo, mano mintyse dar ilgai skambėjo lagamino žodžiai apie pasenusias religines tiesas ir apie visados modernišką valgymą.
A. Tamošaitis, S. J.