Porą savaičių teko buvoti Baltimorėje ir iš arti stebėti Šv. Alfonso lietuvių parapijos gyvenimą. Pamačiau tokių dalykų, kuriais tikrai reikia pasidžiaugti.
Kai stotyje pakalbini taksio vairuotoją ir paprašai nuvežti į miesto centrą, pažvelgęs į kunigiškai apsirengusį asmenį, jis paklausia:
— Ar į tą didelę bažnyčią?
— Taip, į tą didelę bažnyčią.
Ir tuoj tave nuveža prie Šv. Alfonso didingos gotiško stiliaus bažnyčios, kuri yra lyg Baltimorės miesto širdis ir jos pamaldumo centras. Nuo ryto iki vakaro gal nė vienos minutės jos tuščios nematysi, visuomet įėjęs rasi būrelį besimeldžiančių žmonių. O pirmadieniais ir antradieniais, kai čia yra atliekama dvylika Švenč. P. Marijos Stebuklingojo Medalikėlio novenų, suplaukia tūkstančiai žmonių. Nuo pat ryto iki vakaro keli kunigai klauso išpažinčių. Čia drauge, vienas prie kito suklupę meldžiasi ne tik įvairių tautų, bet ir įvairių rasių žmonės.
BALTIMORĖS LIETUVIŲ PARAPIJOS VAIKUČIŲ PIRMOJI KOMUNIJA. VIDURY SĖDI PREL. L. J. MENDELIS
— Didelis čia daiktas, kad tiek svetimtaučių suplaukia. Kad susirinktų tiek lietuvių, tai būtų kas kita! — gal pasakys ne vienas.
Sekmadieniais ir lietuvių daug susirenka. Bet ne tą aš norėjau pasakyti. Reikia stebėtis dėl to, kad tokia didelė svetimtaučių banga neįstengia užlieti šios bažnyčios lietuviško charakterio. Kiekvienas svetimtautis čia atėjęs žino, kad jis yra lietuvių bažnyčioje. Jos ilgametis klebonas monsinjoras L. J. Mendelis, už didelius nuopelnus tikėjimui ir lietuvybei šiais metais pakeltas į prelatus, neabejoja į susirinkusius lietuviškai prabilti net ir tada, kai žino, jog susirinkusiųjų tarpe gali būti tik keli procentai lietuvių.
— Tegul visi žino, kad čia lietuvių bažnyčia, — atsako klebonas, jei kas nusistebi tokiu jo elgesiu.
— Bet, monsinjore, ar tokiu būdu neatbaidysite nuo savo bažnyčios svetimtaučių ?
— Jau daug metų taip elgiuosi ir jų neatbaidau. Visi yra pamilę mūsų lietuvišką bažnyčią, — ramiai atsako prelatas. — Jeigu lietuviams nekliudo melstis angliški pamokslai, dėl ko svetimtaučiams turėtų kliudyti lietuviški?
Daugelyje mūsų lietuviškų bažnyčių net ir Mišioms tarnaujantieji lietuviškų šeimų vaikai nemoka lietuviškai atsakyti į kunigo kalbamas po Mišių maldas. Čia puikiai lietuviškai atpila net ir svetimtaučiai ! 138 puslapyje įdėtame paveiksle matome parapijinės mokyklos vaikučius, priėmusius šį pavasarį pirmąją Komuniją. Didesnė jų pusė yra tremtinių vaikai. Tremtinukai, o taip pat ir vienas kitas čiagimis, buvo paruošti pirmajai Komunijai lietuviškai! Atrodo, kad tai yra visai naturalu, kitaip ir būti negali, vis dėlto ne visur tuo galime pasidžiaugti.
Norėjau dėl šios lietuviškos dvasios pagirti Baltimorės seseles kazimierietes ir jų Viršininkę, vieną pirmųjų Kongregacijos steigėjų, Motiną Immaculatą, bet ji man besistebinčiam kukliai atsakė :
—- Argi tai nuostabu? Juk mūsų kongregacija tam ir yra įsteigta, kad vaikučius mokytume lietuviškai.
Tikrai, visa tai neturėtų būti nuostabu. Vis dėlto, pagyvenęs Amerikoj vienus kitus metus, aplankęs daug lietuvių gyvenamų vietų ir jų mokyklų, pradedi stebėtis, kai patenki Baltimorėn. Stebiesi maloniu nustebimu.
Mūsų tauta bus dėkinga šiems dviems lietuvybės saugotojams: Jo Prakilnybei prelatui Mendeliui ir Gerbiamai Motinėlei Immaculatai.
Redaktorius