Kaip Tautos Išsilaiko?

 

      Kalbėdami apie išnykusias ir išsilaikiusias tautas, negalime tylomis praeiti pro kinų ir žydų tautas, kurios išsilaikė, nežiūrint labai blogų sąlygų, kuriose joms teko gyventi. Kalbėti apie kinus būtų perdaug platus klausimas, pažvelgsime tik į žydų tautą, kurią mes visi gerai pažįstame, nes Lietuvoje turėjome apie 150.000 žydų, o taip pat apie šią tautą daug žinome ir iš Šv. Rašto. Kad žydai, neturėdami net savos teritorijos, gyvendami išsisklaidę tarp kitų tautų ir taip ujami, persekiojami bei naikinami, pajėgė išsilaikyti iki mūsų laikų ir net sukurti savo valstybę, tai atrodo beveik stebuklas. Gal mums kyla klausimas, kokios jėgos šią tautą galėjo išsaugoti? Bent trumpai pažvelkime į jos istoriją.

 

 

      Kad geriau suprastume padėtį, prisiminkime keletą faktų iš bendros žydų istorijos. Salomonas valdė visas žydų gimines ir buvo sukūręs galingą karalystę su trimis milijonais gyventojų. Prie jo žydų tauta buvo labai galinga, tik nelaimė, kad buvo apkrauta dideliais mokesčiais, kas sukėlė neramumų ir nepasitenkinimo. Salomonui mirus, jo karalystė suskilo į dvi dalis, sudarančias dvi atskiras karalystes: Izraelio ir Judo. Izraelio karalystė buvo sudaryta iš dešimt žydų giminių 975 m. prieš Kristaus gimimą. Po šimto metų ji dar padidėjo ir pasiekė aukščiausio laipsnio. Kaip visados taip ir čia, kai tauta pasiekia aukštos politinės ir ekonominės galybės, ji išdyksta. Izraelis nusigręžė nuo tikrojo Dievo ir prisidirbo stabų, su kuriais reikia mažiau skaitytis, kaip su tikruoju Dievu. Prisidėjo dar ir kita yda, į kurią žmogus yra chroniškai palinkęs — seksualinis palaidumas.

 

      Prieš šias blogybes kovoti tuoj stojo pranašai, ypač Amos ir Osee. Štai, kokiais žodžiais šis antrasis apibūdina Izraelio karalystę: “Keiksmai, melas, žmogžudystės ir svetimoterystės užplūdo ir kraujas susiliejo su krauju (4, 2)... Ištvirkavimas, vynas ir girtuokliavimas atima nuo jų protą (2, 7)... Jie nebegyvens daugiau Viešpaties šalyje” (9, 3).

 

      Pranašo žodžiai, kad “jie daugiau nebegyvens Viešpaties šalyje”, tuoj pradėjo pildytis. Izraelio karalystė, pabūgusi galimo Asyrijos užpuolimo, padarė sutartį su Syrija. Asyrijos karalius Tiglath — Pileser (Šv. Rašte vadinamas Phul) stojo į karą prieš Syriją, o paskui ir prieš Izraelį. Po jo Asyrijos karalius buvo Salmanasar (727-722). Jis užpuolė Izraelį ir paėmė sostinę Samariją (4 Kar. 18, 9). Po Salmanasaro karaliavo Sargon II (722-705). Jis pats giriasi, kad iš Izraelio karalystės išvežęs 27.290 žmonių. Po Sargon Asyrijos karalium buvo Sennacherib’as (705-681), kurs kovojo prieš Judo karalystę, bet Jeruzalės neįstengė paimti. Grįždamas jis plėšė miestus ir deportavo žmones. Jis jų išvežęs apie 200.150. Šita deportacija į Asyriją, Tigro upės šalį, į šiaurinę Mesopotamiją (dabartinis Irakas) buvo žydams labai skaudi. Jie daugiau iš ten nebegrįžo į Palestiną. Sakoma, kad šitie žydai vėliau nusikėlė į Rusiją. Izraelio karalystė labai ištuštėjo. Tada Sargon II nusiuntė ten savo žmonių, kurie susimaišė su likusiais žydais ir davė pradžią samarijiečiams. Samarijiečiai priėmė Mozės knygas bei įstatymus, bet į Jeruzalės šventyklą jų žydai neįsileido.

 

 

      Asyrams nuteriojus Izraelio karalystę, Judo karalystė su sostine Jeruzale dar laikėsi apie 100 metų. Nabuchodonosoras, Chaldėjos karalius ir Babilonijos imperijos steigėjas, nugalėjo egiptiečius (Jer. 46, 2-12), užėmė Feniciją ir Palestiną su Jeruzale. Tarp jo belaisvių buvo ir tie žinomi keturi jaunikaičiai (Dan. 1, 1-6). Nabuchodonosoras nugalėjo 597 m. paskutinį Salomono dinastijos karalių Joakimą. Karalium buvo pastatytas Babilonui klusnus Sedecijas. Žydai stengėsi numesti babiloniečių uždėtą jungą. Bet priešas vėl pradėjo karą prieš Judėją, apgulė Jeruzalę. Žydai nepaprastai gerai gynėsi ir išlaikė miestą visus metus, bet pagaliau priešas įsiveržė, ir žydai turėjo pasiduoti. Tai įvyko 586 m. prieš Kristaus gimimą. Judo karalystės žlugimas yra aprašytas ketvirtoje Karalių knygoje. Sedecijaus vaikai buvo nužudyti tėvui matant, o jam pačiam buvo išluptos akys. Tikrai baisus karališkos šeimos likimas.

      Buvo įsakyta sudeginti garsiąją Salomono šventyklą ir karaliaus rūmus. Buvo nužudyta apie 80 kunigų, labai daug žydų deportuota. Viena dalis jau buvo deportuota 597 m., kita — 586 m., o trečioji — 582 metais. Tose deportacijose buvo daugiau atsižvelgta į specialistus, kurie ir babiloniečiams buvo reikalingi. Visose deportacijose buvo išvežta apie 48.000 žmonių. Babilonija buvo prie Eufrato upės. Žydai gyveno kolonijomis, daugiausia prie upių. Jie turėjo laukus apdirbti, pelkes džiovinti, buvo visų pažeminti ir paniekinti. Pagonys tyčiojosi iš žydų papročių ir iš jų Dievo, kurs esąs silpnas ir negalįs savo garbintojams padėti. Babiloniečių dievai tai kas kita! Žydams buvo didelis pavojus prarasti tautybę ir tikėjimą. Šventyklų nebuvo. Jiems buvo įsakyta melstis, atsisukus į Jeruzalės pusę. Jie stengėsi užlaikyti savo papročius. Visi gyveno viltimi, kad greitai grįš į savo tėvynę, todėl atsisakė statyti namus iš akmenų. Daugiausia žydams kenkė mišrios moterystės ir pavardžių keitimas. Bet didesnė žydų dalis tai peikė ir nuo to saugojosi.

 

 

      Buvo sukurta nauja Persų imperija, kuri buvo Medų imperijos tęsinys. Tos imperijos steigėjas buvo Cyrus (550 — 525). Persai nugalėjo babiloniečius ir ten atrado tuos žydus belaisvius, kuriems leido grįžti namo. Persų monarchas buvo dosnus: leido pastatyti naują šventyklą, grąžino šventus indus, kurie dar buvo likę. Zorobabel, Joakimo anūkas, kurs dar nebuvo matęs savo tėvų žemės, buvo išlikusiųjų ir grįžtančiųjų žydų vadovas. Jis buvo jaunas, energingas ir geras organizatorius. Iš 48.000 išvežtų jis tegalėjo sugrąžinti apie 6.000 tremtinių. Sujungęs grįžusius su senaisiais, jis sudarė naują žydų bendruomenę iš 125.000 narių. Buvo pastatyta ir šventykla, bet ji neprilygo senajai Salomono šventyklai. Kai kurie žydai ir ištrėmime praturtėjo, todėl grįžę savo turtais padėjo atstatyti sugriautą Jeruzalę.

 

      Visos šitos nelaimės įvyko tada, kai žydai tebebuvo išrinktoji tauta. Jeigu ir buvo nusikaltimų tautoje, bet vis dėlto Dievas savo ypatingos globos nebuvo atsakęs. Iš to galima padaryti išvadą, kad fiziškos nelaimės dar nėra ženklas, jog Dievas nebegloboja žmogaus ar tautos, arba kad istoriniai įvykiai, nors ir nelaimingi, nėra Dievo kontroliuojami arba kad Jo Apvaizda būtų pasidariusi indiferentiška žmonių likimui.

 

      Kita didelė žydų tautos nelaimė įvyko tada, kai žydai jau buvo atmetę Kristų kaip Dievo siųstą Mesiją ir nebuvo pasimokę iš Jo ašarų, kai Jis sakė: “Jeruzale, Jeruzale, kuri žudai pranašus... kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta savo viščiukus po sparnu, bet tu nenorėjai. Štai jūsų namai bus palikti tušti” (Mat. 23, 27).

 

 

      Septyniasdešimtaisiais metais po Kristaus imperatorius Titas apgulė Jeruzalę. Tada kaip tik buvo žydų Velykos, taigi, žmonių mieste buvo labai daug. Apgulimas tęsėsi 143 dienas. Kas tada vyko mieste, sunku apsakyti ir aprašyti. Žydai gynėsi su negirdėta drąsa, nes žinojo, kad nuo to priklauso jų tautos buvimas ar žuvimas. Gynė kiekvieną mūrą, kiekvienus namus, kiekvieną akmenį. Kilo baisus badas. Žydai žudė savo vaikus ir valgė. Kurie tik išeidavo iš miesto, romėnai pagavę juos kaldavo prie kryžių. Kartais būdavę galima matyti iki 500 nukryžiuotų žydų.

 

      Po 143 bado, maro ir karo dienų Jeruzalė, arba geriau sakant ta vieta, kur pirmiau stovėjo Jeruzalė, buvo jau romėnų rankose. Pagal istoriką Tacitą, tada žuvo apie 600.000 žydų, o pagal Juozapą Flavijų, net vienas milijonas. Į nelaisvę pateko 97.000 žydų. Silpnieji belaisviai tuoj buvo nužudyti, taip pat išžudė ir narsiausius žydų kovotojus, paliko tik 700 gražiausių vyrų, kurie turėjo eiti Tito triumfaliniame žygyje į Romą. Likusieji buvo padalinti į dvi dalis: vyresnieji, virš 17 metų, buvo surakinti geležiniais pančiais ir išsiųsti į Egipto kasyklas, o jaunesnieji parduoti kaip vergai. Moterys buvo išskirstytos po Romos imperijos miestus. Tokiu būdu apie 1.097.000 žydų išnyko iš Palestinos. Tai yra tikrai liūdna ir skaudi nelaimė, kuri turėtų sugraudinti ir tuos, kurie neturi žydams jokių simpatijų.

 

      Po to kiek žydų buvo visokiais būdais išnaikinta viduramžiais, kiek jų žuvo Rusijos ir Lenkijos pogromuose, kiek jų išžudė naciai! Šie skaičiai siekia milijonus. Bet nežiūrint tokios nelaimių virtinės, vis tiek jų tauta išliko, kai tiek galingų imperijų žuvo. Prieš antrąjį pasaulinį karą visame pasaulyje buvo apie 16 milijonų žydų. Voltaire yra pasakęs: “Nuostabu, kad šita tauta dar gyvuoja ir šiandien ji yra skaitlingesnė negu praeityje”. Kas yra ta jėga, kuri žydus išlaiko? Karalius Hadrianas kartą pasakė rabinui Joshua ben Chanina: “Tikrai turi būti nuostabus tas avinėlis, kurs išlieka gyvas tarp septyniasdešimt vilkų”. Bet rabinas atsakė: “Oi ne, tik didelis ir galingas Piemuo jį išgelbsti, sutriuškindamas visus priešus”.

 

      Pobiedonoscovas, Generalis Sinodo Prokuroras, kurs savo rankas buvo gerokai sutepęs krauju tų, kurie nebuvo rusai, paklausė kartą žydelio:

 

      —    Kas su žydais įvyks, jeigu bus pravesti mano antisemitiški įstatymai?

 

      -— Ui, aš negaliu sakyt, mane išsiusi į Sibirą, — atsakė žydelis.

 

      —    Na, nesiųsiu, tik sakyk.

 

      —    Persekiojimas pasibaigs švente.

 

      — Tai bus gera šventė, jeigu aš jus badu išmarinsiu!

 

      —    Taip buvo visada. Egipto faraono persekiojimai pasibaigė Passah arba Velykų švente. Kai Antijochas mus norėjo išnaikinti, tas persekiojimas pasibaigė Šventyklos pašventinimu. Haman’o žydų persekiojimai pasibaigė Purim. Daug dar buvo persekiojimų, kurie pasibaigė šventėmis, bet jų jau nebešvenčiame, nes tų švenčių būtų per daug.

 

      Jeigu tas žydelis dabar kalbėtų, tai po baisių nacių persekiojimų turėtų pridėti, kad ir jie pasibaigė didele švente — Laisvos Izraelio Valstybės atstatymu.

 

      Juokais yra sakoma, kad žydas gali gyventi, pardavinėdamas gatvėje degtukus ir valgydamas česnakus. Nežiūrint blogiausių gyvenimo sąlygų, vis dėlto jie gyvena ir dauginasi. Yra manoma, kad jų atsparumas yra pagrįstas principais, paeinančiais iš jų religijos, iš ilgų tradicijų, gal dalinai ir iš jų krikšto, kurs žydus išskiria iš kitų tautų. O gal dėl to, kad jie turi savo šventas knygas, kurios jau nuo 3500 metų yra skaitomos jų šventyklose ir sinagogose, iš kurių žydai semia jėgos. Taip pat ir persekiojimai prisideda prie jų vienybės išlaikymo. Retai kas taip užstoja vienas kitą, kaip žydas žydą. Pakanka, kad kas nors vienoje pasaulio vietoje užgautų žydą, tai viso pasaulio žydai pradės rėkti. Ir paskutinis karas parodė, kad jokia tauta taip nebuvo susiorganizavusi, kaip žydai. Jie moka prieiti prie pinigų, prie spaudos ir prie valdžios. Moka patekti į pačias įtakingiausias vietas ir profesijas: gydytojų, juristų, universiteto profesorių. Taigi, religija, tautybė ir vienybė yra tie ramsčiai, išsaugojusieji žydų tautą iki šių dienų.

 

 

      Lietuvių biologinis potencialas nėra blogas: tūkstančiui gyventojų tenka 28 gimimai. Yra daug Vakarų Europos tautų, kur šis potencialas yra daug žemesnis. Rusai su 45 gimimais nuo tūkstančio asmenų mus pralenkia. Teoretiškai kalbant, pakaktų kiekvienai šeimai turėti du vaikus, ir tauta nemažėtų. Bet kadangi ne visi vaikai auga ir ne visi žmonės veda, todėl reikia daugiau vaikų turėti, kad tauta nenyktų. Vidurkis turėtų būti 3,7 vaikai kiekvienai šeimai. Taigi, daugiau šeimų turėtų būti su keturiais vaikais negu su trimis. Jeigu pažvelgsime į dabartines lietuvių šeimas, tai nedaug rasime auginančių keturis vaikus. Vadinas, mūsų prieauglis nėra optimistiškas. Dabar Lietuvoje plačiai vartojamas komunistų genocidas gali visai išnaikinti pasilikusius Lietuvoje, ypač jei tokia padėtis ilgiau tęstųsi.

 

      Kadangi Lietuva ne kolonizavo, bet tiktai emigravo, todėl mūsų išeivija nesukūrė Lietuvai kolonijų, kaip pvz. Portugalija Brazilijoje, kuri šiandien Portugalijai turi didesnės politinės ir ekonominės reikšmės, negu pats motiniškasis kraštas. Mūsų išeivija pakliuvo tarp svetimų bangų. Vis dėlto ji galėtų turėti labai daug įtakos, jei Lietuva netrukus atsikeltų. Žinoma, Lietuvoje atrastume naują kartą, persunktą komunistiškomis idėjomis, bet vis tik gal susikalbėtume. Bet dabar turime rimčiau pagalvoti, kokie yra dabartiniai mūsų uždaviniai ir ko ši padėtis iš mūsų reikalauja. Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į penkis punktus.

 

      1. Lietuviai turėtų stengtis kurti ir palaikyti skaitlingas šeimas, auklėjamas gražioje lietuviškoje dvasioje, be abejo, pasilikdami lojalūs tai šaliai, kurioje dabar gyvena.

 

      2.    Stengtis vaikus gerai išauklėti ir išmokslinti. Yra pastebėta, kad išėję, mokslus vaikai geriau išlaiko savo tautybę, negu nemokyti. Reikia stengtis jiems duoti dvasinio peno šeimoje, kad nereikėtų jo ieškoti kitur.

 

      3.    Neužmiršti religijos, nes visos žmogaus pastangos įgauna daug didesnio pasisekimo, jeigu yra paremtos religija. Kristus savo tautą mylėjo, jai dirbo ir per savo tautos žmones paskleidė savo mokslą visam pasauliui. Kristus pats pasakė : “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis” (Mat. 15, 24). Kol pats Kristus gyveno, neleido nė apaštalų kitur eiti: “Neikite į pagonių kelią . . . verčiau eikite pas prapuolusias Izraelio namų avis” (Mat. 10, 5). Taigi, lietuviai turėtų pirmiausia stengtis maitinti Lietuvos namų avis. Mūsų priežodžiai sako: “Kiekviena gegutė savo miškui kukuoja ir kiekviena pušis savo miškui ošia”. Mes, Lietuvos gegutės ir Lietuvos pušys, turime savo miškui ir kukuoti ir ošti.

 

      4.    Iš Šv. Rašto žinome, kokią reikšmę žydų tautai turėjo pranašai. Jie auklėjo savo tautą ir mokydami, ir girdami, ir peikdami, ir bardami. Svarbu, kad mūsų tarpe atsirastų nauji Maironiai, Vaižgantai, Kudirkos, Basanavičiai, Jablonskiai. Atsiminkime mes senesnieji savo gimnazijos laikus Rusijoje. Kaip mūsų sudarkytą kalbą taisė Jablonskis, kiek meilės jis įkvėpė mūsų “motinos kalbai”! Prisimenu ir ponios Čiurlionienės pamokas apie Lietuvos istoriją ir jos gyvenimą. Ji vaikščiodavo Voroneže po bendrabučius ir mokydavo moksleivius mylėti savo gimtąją žemę. Tie pranašai laimingą mūsų tautos ateitį pranašavo ir tikrai išpranašavo. Tokių pranašų, tokių galingų dvasių, tokių pasišventusių širdžių mums būtinai reikia ir dabar.

 

      5.    Reikia turėti aiškias idėjas apie tautą. Dievas pats tautas sutvėrė, davė joms ypatingus privalumus, ypatingus uždavinius, skirtingą charakterį. Jis iš tautų padarė lyg kokį gražų koncertą, kiekvienai jų duodamas skirtingą muzikos instrumentą. Kiekviena tauta praturtina pasaulį, kiekviena tauta įdeda skirtingas vertybes į pasaulio kultūrinį lobyną. Mes lietuviai manome, kad Dievo duota laisve gerai naudojomės: kad karštai meldėmės savo bažnyčiose, uoliai dirbome mokslinį darbą, kūrėme savo meną, kad mums Dievo pavestą žemės rutulio sklypelį stengėmės kaip galima gražiau papuošti. Dabar mus ištikusios nelaimės tesujungia visus dar labiau ir teįžiebia į mūsų širdis dar stipresnį ryžtą gyventi, dirbti ir kovoti už laimingesnę mūsų tautos ateitį.