Mielas Broniau!
Į Tavo klausimą, kodėl tapau vienuoliu, norėčiau atsakyti kitu klausimu: kodėl Tu pamilai Nijolę? Juk buvo metas, kai buvai prisiekęs antifeministas. Manau, dar neužmiršai anų senų gerų laikų Tėvynėje, kai mus supo linksmas klasės ūžesys. Tas pats Bronius, šiandien mylintis vyras ir tėvas, anuomet atkakliai mums tvirtino, kad moterų giminė jam esanti visai neįdomi ir jis niekad nesivaikysiąs paskui sijoną. O tačiau atėjo valanda, kuomet tasai išdidus moterų priešas neišlaikė mėlynų akučių žvilgsnio ir kapituliavo be sąlygų. Ar atsimeni tą ramų ankstyvo pavasario vakarą bombų sugriautam Berlyne, kai man sakei be Nijolės negalįs gyventi? Ar atsimeni žydinčias alyvas mažam Pietų Vokietijos miestelyje, kur kiekviena žydinti kekė Tau priminė jos veidą? Ar atsimeni tris ilgus lagerio gyvenimo metus, kurie nebuvo judviem sunkūs, nes meilė skaidrino jums pilkos kasdienybės ūkanas, net ir iš jūsų skurdaus kampelio darydama kažką nepaprastai šilto ir nuostabaus?
Jei dabar stabtelėtum savo kelyje ir pažvelgtum į prabėgusias dienas, tur būt. negalėtum pasakyti, kodėl visa tai atėjo į Tavo gyvenimą. Galėtum tik konstatuoti faktą, kad taip įvyko. Galėtum tik pastebėti, jog viskas prasidėjo nuo kažko neapčiuopiamo, nuo to paslaptingojo “faktoriaus X”, kurį mes vadiname meile ir kuris ateina nelauktas iš kažkur, įsėlina į širdį kaip vagis, pripildo ją ir uždega taip, kad paskui jau nebeužgesinsi, nors ir norėtum. Žinai tik, kad NEGALI KITAIP, ir viskas.
Tą patį, Broniau, galiu pasakyti ir apie save. Rodos, nebuvau joks davatka, nesukdavau galvos religiniais klausimais, kai kada net ir sąmoningai Dievo vengdavau. Betgi man nesuprantamu būdu kiekvienas mano kelio posūkis vedė į Jį ir — panašiai, kaip ir Tau — kartą atėjo valanda, kurioje supratau, jog nebegaliu be Jo gyventi ir kad, išskyrus Jį, niekas pasaulyje nepadarys manęs laimingo.
Vienas žmogus, kuriam tai papasakojau, pareiškė, jog viskas tik sentimentai, įsivaizdavimas, momento nuotaika, laikinis jaunuoliškas nusivylimas, kuris anksčiau ar vėliau praeis. Nežinau, ką būtų jisai pasakęs, jei būtų turėjęs progos pereiti tyliais mūsų kolegijos koridoriais ir atidžiau pasižiūrėti į jais vaikščiojančių veidus. Vietoje liūdesio ar melancholijos jis būtų ten radęs džiaugsmą, jaunystę ir pavasarį. O jeigu jis būtų po pietų užsukęs į mūsų parką, būtų išgirdęs tokį linksmą juoką, tokį ūžesį ir klegesį, kurio būtų galėjusi mums pavydėti ir garsioji Kauno Aušros berniukų gimnazija ... O jei tam geram žmogui būtų tekę asmeniškai susipažinti su vienu ar kitu iš tų “nelaimingų vienuolyno aukų”, jisai būtų ten radęs visą eilę tvirtų, subrendusių, užsigrūdinusių vyrų, jau nebe pirmos jaunystės amžiuje, kurie pasaulyje galėjo padaryti puikiausią karjerą, kaip pvz. geltonplaukis, mėlynakis medicinos daktaras iš Stutgart’o, didelės ir moderniškos klinikos šefas, arba aukštas, simpatiško veido šveicaras, garsiausios Europoje ledo rutulio komandos žaidėjas, apdovanotas aukščiausiais sporto medaliais, arba didelis, stambus karo laivo komendantas su riterio kryžiumi ant krūtinės, arba kad ir linksmas, judrus vokiečių kunigaikštis, palikęs didelius turtus ir jau žinomą politiko vardą. Ir visus šituos žmones jis būtų matęs toli gražu ne palūžusius po vienuoliško gyvenimo našta, bet spinduliuojančius gyvybe, energija ir besišypsančius taip pat linksmai, kaip ir jų jaunieji draugai.
Ar visa tai iš tikro vien tik sentimentai, momento nuotaika? Čia, Broniau, yra kažkas daugiau, negu sentimentai, kažkas, ko vien racionaliai negalime suprasti. Čia yra ta pati meilė, kuri atvedė Tave prie altoriaus, ta pati meilė, kurios trokšta kiekvieno žmogaus širdis.
Prisipažinkim: mes nustojome tikėti į meilę. Mūsų karta daug pergyveno. Mes ėjome per kraują, ir ugnį, daug kovojome, daug kentėjome, daug kuo nusivylėme, daug gražiausių mūsų idealų ir svajonių sudužo, kaip trapus stiklo indelis. Mes pasidarėme skeptikai. Mes nebenorim ar nebegalim tikėti meilės jėga ir galia. Tiesa, mes dar pripažįstam meilę tarp vyro ir moters, tačiau mums atrodo negalima ir nerealu, kad tokia pat meilė galėtų egzistuoti tarp Dievo ir sielos.
Tačiau kaip žemiška, taip ir dieviška meilė yra toks keistas dalykas, kuris nesiskaito su mūsų proto argumentais ir samprotavimais. Tikim ar netikim, norim ar nenorim, ir mūsų šių dienų abejojančiam pasauliui galioja kadaise pasakyti Kristaus žodžiai: “Dangaus karalystė panaši į žmogų pirklį, ieškantį gerų perlų. Radęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir jį nusiperka.”
Argi Tau neatrodo, kad iš šių žodžių sklinda paslėptas triumfas, lyg tolimi būsimos pergalės aidai? Kristus galėjo triumfuoti, nes Jis žinojo, kad visais laikais, kaip vakar, taip šiandien ir rytoj tūkstančiai dėl vienos Jo meilės kibirkšties pamins po kojomis visus šios žemės žiburius, seks Jį, gyvens tiktai Juo, mylės Jį visa savo siela ir bus Jo mylimi.
Man gaila tų, kurie žiūri į mus su užuojauta, kaip į pasigailėjimo vertus kankinius, nes jaučiuosi laimingesnis ar bent ne mažiau laimingas, kaip jie Bet, žinai, net ir tuomet, kai gerų katalikų ratelyje kalbama apie vienuolio heroizmą, pasišventimą, kryžių ir auką, net ir tuomet negaliu paslėpti tylaus šypsnio. Ne todėl, kad mano gyvenime nebūtų aukos (kur jos nėra!), bet dėl to, kad mano kelias į vienuolyną buvo daug paprastesnis : tai kelias mažutės širdies, kuri ilgėjosi meilės ir rado ją.
Tavo Vaidievutis