“Ir pasigirdo žemėje drebąs balselis,
kurio dar niekas nebuvo girdėjęs.
Jis sklido iš gerklės,
kuri dar niekuomet nebuvo virpėjusi.”
M. Montesori
Mieloji Danguole,
Kai šiandieninio žmogaus dėmesys yra sutelktas ties painiais pasaulinės politikos klausimais, ties teigiamomis ir neigiamomis busimojo karo problemomis, ties moderniškiausių ginklų ir priešginklių gamyba, kurie turėsią sutriuškinti priešą ir užtikrinti pasauliui taiką, ties mokslo ir meno pažanga, besistengiančia išlaisvinti žmogaus dvasią iš materializmo varžtų, ties religinio bei moralinio pobūdžio pastangomis, bandančiomis išplėšti žmogų iš jo žemų aistrų bei kūniškų geidulių, norėčiau Tavo žvilgsnį nukreipti į visai, anų žmonių akimis žiūrint, nereikšmingą daiktelį, į nežymų sutvėrimėlį, palyginant su anomis didžiosiomis pasaulio problemomis — tai naujagimį kūdikį.
Tema gana plati ir gili. Tačiau žmonijos istorijoj ji dar nėra susilaukusi išsamesnių studijų, pagrįstų moksliškais tyrinėjimais. Galingosios civilizacijos istorijos puslapiai, kurie turėtų būti pašvęsti naujagimiui, tebėra tušti. Naujagimis, kurs ateina į šį pasaulį, kaip pilnateisis jo paveldėtojas, kurs vėliau turės tęsti mūsų pradėtuosius darbus, juos gerindamas ir tobulindamas, neranda tarp mūsų nei jam paruoštos aplinkos, nei reikiamo jo supratimo, nei pagaliau paties noro jį suprasti.
Prieš pradėsiant aiškinti, kaip turėtume elgtis su naujagimiu, manau, bus pravartu bent prabėgom pažvelgti, kaip žiūrėta į naujagimį ir kaip su juo elgtasi dar tik prieš kelias dešimtis metų. Bendrai, kūdikis buvo laikomas bejausmiu, tik vegetuojančiu daiktu, panašiu į augalą, kurio, kaip žmogaus, fizinis augimas ir jo kūno funkcijų vystymasis (regėjimo, kalbėjimo, vaikščiojimo) buvo priskiriama vien tik pasiaukojusios motinos rūpesčiui ir jos nenuilstamoms pastangoms. Ar tik ne iš tų laikų bus užsilikęs ir garsusis mūsų priežodis “lenk medelį, kol jaunas”, kurio prasmė atitinka anuometinę pažiūrą į vaiką ir todėl gal kiek pateisina tas, kaip matysime, beprasmiškas motinų pastangas. O dabar pažiūrėkime, kaip buvo lankstomas tas jaunasis medelis — vaikas.
Gimusio kūdikio sąnariai būdavo grubiai ištiesinami, įvyniojant jį į gana šiurkštų ir dažnai šaltą vystyklą. Be to, dar nuo galvos iki kojų jis būdavo kuo kiečiausiai suvystomas stipriu vyturu. Tai buvo daroma dėl to, kad vaikas neužaugtų kreivomis kojomis. Ant galvutės būdavo užmaunama aukštoka kepuraitė, kad ausų grybeliai neatsilapotų. Toks suvyturiuotas kūdikis, lyg ligonis, įdėtas į gipsą, kuo stropiausiai būdavo guldomas taip, kad jo dar minkštą viršugalvįnę kiaušo dalį apsaugotų nuo galimos deformacijos. O kad užtikrintų vaikui aiškų kalbėjimą, po liežuviu būdavo daromas piūvis. Negana to, gerosios mamytės negailestingai braukydavo, spaudydavo ir tampydavo mažąją savo kūdikio nosytę, kad suteiktų jai gražią, pailgą formą. Pagaliau po gimtuvių, ilgai nedelsiant, į kūdikio ausų spenelius būdavo įveriami mažyčiai auksiniai auskarai, “kad pagerintų kūdikio regėjimą”.
O kiek buvo vartota įvairiausių būdų ir priemonių, kad kaip nors greičiau išmokius kūdikį vaikščioti! Jau pačiais pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais motinos gaišindavo ištisas valandas per dieną, mokydamos jį vaikščioti. Niekam tada nebuvo atėję į galvą, kad šitame kūdikio laikotarpyje nervų sistema tebėra dar neišsivysčiusi, ir kūdikis yra visai nepajėgus koordinuoti savo judesius. Motinos, laikydamos gležnutį kūdikio kūnelį statmeną, kantriai stebėdavo bejėgius mažųjų kojyčių judesius ir apgaulingai įtikinėdavo pačios save, kad štai vaikas jau stengiasi vaikščioti.
Pagaliau, kai taip dresiruojamas kūdikis tartum pradėdavo pražanginti vieną letenėlę pro kitą ir kai ilgainiui jo kojų judesiai savaime darydavosi ne tik stipresni, bet ir drąsesni ,tai motinos šią besireiškiančią pažangą laikydavo savuoju nuopelnu.
Kai judesys jau daugiau susiformuodavo — nors iš tikrųjų kūdikis dar neturėjo nei pusiausvyros pajautimo, nei pajėgumo atsistoti ir laikytis ant savo kojų — tada motinos imdavo vartoti specialus diržus, kuriais apjuosus kūdikio kūnelį, joms būdavo ir lengviau ir patogiau palaikyti jį stačią “vaikštinėjantį” po kambarį. Tačiau, kai joms pristigdavo laiko, o dar labiau kantrybės toms “svarbioms pratyboms” atlikinėti arba tiesiog įkyrėdavo šios rūšies dresūra, tai jos dėdavo vaiką į specialų minkštai išmuštą krepšį, kurio platesnis dugnas apsaugodavo vaiką nuo apsivertimo. Kūdikis su iškištomis rankutėmis būdavo pririšamas prie tokio krepšio šono. Taip pakabintas vaikas, net nesiekdamas savo kojytėmis krepšio dugno, o tik jomis ore tabaloda-mas, darė “vaikščiojimo pratybas” arba, anuometiniu terminu tariant, “jis vaikščiojo”.
Kai kuriuose kraštuose, kai vaikas tiek sustiprėdavo, jog buvo laikomas pajėgiu atsistoti ir laikytis ant savo kojų, tada jis būdavo atleidžiamas nuo “vaikščiojimo pratybų”, kabant krepšyje. Bet užtat dabar ant jo galvutės buvo uždedama specialiai pagaminta karūna su gana dideliu išgaubimu. Taip apvainikuotas vaikas jau būdavo vienas pats paleidžiamas vaikščioti asloje. Vaikas, staiga paliktas pats sau, kurs mėnesių mėnesius buvo pripratęs prie kokios nors paramos, kaip raišas prie lazdų, labai dažnai griūdavo. Toji iškilmingoji karūna turėjo saugoti jo galvutę nuo sužeidimų.
Apie kūdikių maitinimą taip pat turėta labai menka nuovoka. Jie būdavo maitinami be saiko ir nereguliariai. Jų verksmas ano laiko motinoms buvo vienintelis ženklas, kad kūdikis dar nesotus. Bet neretai jo verksmą iššaukdavo tik pervalgydinimas. Ir kuo labiau kūdikis kentėjo nuo nevirškinimo ir verkė, tuo dažniau, nežiūrint ar tai buvo diena ar naktis, jis buvo maitinamas. Nesistengiant suprasti kūdikio verksmo priežasčių, jam tiesiog prievarta būdavo brukte brukama krūtis, kad tik jis nusiramintų.
Negana anksčiau minėtų “iš meilės” daromų žiaurumų bei suvaržymų, kurie atimdavo kūdikiams laisvę ir ramybę, atsirado motinų, žiauriai sutrypusių pačią švenčiausiąją savo ir kitų kūdikių teisę naudotis savo motinos pienu, kuris kaip žinome, sudaro ne tik pagrindinį maistą to amžiaus kūdikiui, bet kartu jam teikia stiprybės ir jėgų normaliam ir sveikam kūno vystymuisi. Kūdikis, mintąs motinos pienu, yra daug atsparesnis užkrečiamoms ligoms ir daug pajėgesnis jas nugalėti.
Daugelį motinų prie to pastūmėjo pelningas žindyvių amatas. Anais laikais aukštesniosios klasės motinų tarpe buvo labai paplitęs paprotys samdyti žindyves. Kiekviena žemesniojo luomo motina, pagimdžiusi kūdikį, tik ir svajodavo apie puikią žindyvės vietą kokioje nors turtingoje šeimoje, kur ji būdavo gražiai rėdoma, sočiai valgydinama ir gerai apmokama. Šis nelemtas paprotys, greitu laiku virtęs mada, neilgai trukus persimetė ir į vidutinįjį luomą, kur sveikos ir stiprios mergaitės jau prieš vedybas išsiderėdavo iš busimojo vyro teisę samdyti savo vaikams žindyvę.
Tokia elgsena su kūdikiais, nepaisant jokių gamtos dėsnių nei kūdikių teisių, iššaukė pasibaisėtiną jų mirtingumą. Tai buvo, kaip Dr. M. Montesori yra išsireiškusi, “nekaltųjų skerdynės”, toli pralenkusios ir žiauriojo Erodo suruoštas kūdikių žudynes. Tik šis nelemtas įvykis privertė anų laikų žmones stabtelti ir susimąstyti: kokios yra ir kur glūdi tos žiauriosios tragedijos priežastys. Atrasta, kad buvo dvi pagrindinės priežastys, pakandusios gyvybės siūlus milijonams vaikų. Pirmoji — kūdikių neatsparumas ir antroji — nebuvimas jokių priemonių tam neatsparumui pašalinti.
Kūdikių neatsparumą, kaip jau matėme, daugiausia iššaukdavo netikęs maistas ir nereguliarus jo tiekimas kūdikiui, kas taip sutrikdydavo virškinimo organus, kad kūdikis, kiek laiko pasikankinęs, mirdavo. Taip pat, galima sakyti, lemiamos reikšmės turėjo ir švaros stoka. Vystyklai buvo retai plaunami. Vasaros metu jie būdavo džiovinami saulėje, o žiemą šaltyje, ir taip būdavo vartojami po kelis ar net keliolika kartų kūdikio pervystymui. Niekas nesirūpino nei motinos krūčių nei kūdikio burnelės švara, kas iššaukdavo visokiausius vietinius uždegimus. Apie gryno oro reikalingumą kūdikiui negalėjo būti nė kalbos. Dažnai vaikas neturėjo net atskiros savo lovytės ar lopšelio, o buvo guldomas ton pačion tėvų lovon. Visos tos aplinkybės sudarė geriausias sąlygas veistis parazitams, o per juos ir užkrečiamoms ligoms plėstis.
Pagaliau atsirado susipratusių drąsuolių, kurie prabilo mokslo vardu, ryždamiesi išlaisvinti bejėgius mažuosius kankinius iš neprotingos ir žiaurios motinos dresūros. Pirmiausia buvo paskelbti dėsniai, kad pati prigimtis pasirūpinsianti kūdikio galvos, nosies bei ausų formomis; jog žmogus tikrai kalbėsiąs, neperpiaunant jam poliežuvinės membranos; kad kojos išaugsiančios tiesios, kūdikio nevystant, ir kad vaikščiojimo funkcija išsivystysianti savaime ir natūrali be jokio suaugusio žmogaus įsikišimo ir pastangų.
Išvada aiški: leist veikti prigimčiai, paliekant kūdikį visiškoje ramybėje. Laisvė ir ramybė turėjo būti tikrasis laidas, užtikrinąs kūdikiui gražesnių kūno proporcijų ir tobulesnių judesių išsivystymą. Higienos vardu buvo skelbiami paprasti ir, atrodo, savaime aiškūs nurodymai, kaip antai: motinos ir kūdikio švara, kūdikio maitinimas motinos pienu, kuris turėjo būti jam tiekiamas reguliariai ir tam tikrais protarpiais, atsižvelgiant į kūdikio amžių; grynas oras, rūpestinga apsauga nuo ligų sukėlėjų parazitų ir kiti panašūs patarimai.
Praktiškas šių nurodymų pritaikymas buvo gera priemonė ir kūdikio atsparumui stiprinti. Tokiu būdu, nors ir labai lėtai dėl motinų užsispyrimo ir atkaklaus jų priešinimosi, pažanga vyko. Pamažu išnyko iš apyvartos karūnos, krepšiai, diržai bei vystyklai. Kūdikių mirtingumas palaipsniui mažėjo. Motinos džiaugėsi matydamos, kaip jų kūdikiai, palikti laisvi, turėdami pakankamai tyro oro ir sąmoningai prižiūrimi, daug taisyklingiau ir greičiau vystėsi. Nebereikėjo pirma laiko jų versti vaikščioti, nes, atėjus laikui, jie patys kėlėsi ir savaimingai ėjo. Jos buvo tik ramios stebėtojos tos puikiosios Dievo dovanos, to besireiškiančiojo didingo gamtos stebuklo.
Šį laišką, brangioji Danguole, paskyriau kūdikio fizinės priežiūros evoliucijai, nes tai turės būti išeities taškas, vėliau rašant apie vaiko dvasios plėtrą, kuri dar tebėra mūsų nesuprasta ir tebekenčia priespaudą bei prievartavimą.
Jūratė P.