(Dorybė)
Vienas ar kitas gyvenimo būdas daro įtaką į galvojimą, jį sugestijonuoja. “Ar manote, kad mes mąstome tik protu? Ne. Mes mąstome visa širdim, visu gyvenimu” (Sertillanges). Valia vienaip ar kitaip gyventi, nekartą apsprendžia galvojimą ir todėl, anot šv. Tomo, valia yra aukštesnė už protą ir gali jį palenkti. “Mūsų galvojimas dažnai yra tik mūsų širdies istorija” (Fichte), “koks žmogus, toks jo dievas” (Goethe).
Objektyviai galvoti apie religiją nėra lengva. Juk religija liečia patį galvojantį, visą jo gyvenimą su visomis apraiškomis, jo amžiną likimą. Užtat galvojant apie religiją, nejučiomis subjektyvios nuotaikos pradeda tam galvojimui vadovauti. Štai kodėl, norint prie Dievo artėti, reikia vengti visa to, kas kliudo objektyviai galvoti, bet drauge siekti to, kas padeda objektyviai galvoti. Kitaip sakant, reikia kovoti su nuodėme, kuri, mus nugręždama nuo Dievo ir aptamsindama gyvenimą, kliudo Dievą pažinti. Drauge reikia praktikuoti dorybę, kuri, skaidrindama gyvenimą, apšviečia protą ir palengvina Dievo pažinimą.
Nuodėmė temdo Dievo pažinimą
“Kas daro pikta, tas nekenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų peikiami” (šv. Jono Evangelija). Nuodėmė sukelia tikėjimui neapykantą ir gimdo tikėjimo priešus. Tikėjimas jų neramina, bet peikia ir smerkia, todėl jie stengiasi juo nusikratyti. Iš nuodėme užteršto gyvenimo šaltinio pradeda tekėti drumzlina netikėjimo srovė. Kas savo gyvenimu nusigręžia nuo Dievo, tas nuo Jo nusigręžia ir visu savo protu. Iš nuodėmingo gyvenimo kylą garai pradeda temdinti tiesos saulę. Gyvenimo faktai ir atsivertėlių pasisakymai šią tiesą patvirtina. Tik prisiminkime tą reiškinį, kad didžiosios pasaulėžiūros audros ir svyravimai sutampa su jaunystės amžiumi, kai dvasia ir kūnas pradeda išgyventi dar neįprastas drausminti aistrų audras. O kiek atsitikimų, kai žmogus pagarsėjęs netikėjimu, be ypatingų naujų tikėjimo pagrindimų senatvėje ramiai grįžta prie tikėjimo, nes aistros, tos didžiosios kliūtys ir nerimo šaltiniai, jau yra nurimę.
Reikšmingas ir tas faktas, kad dalis netikėjimo šulų ir patys nedorai gyveno ir nedorumą skelbė kitiems. Nekartą jų laisvą mintį diktavo laisvas gyvenimas. Tačiau, taip sakydamas, jokiu būdu netvirtinu, kad visi netikintieji yra nedori. Jų tarpe yra nemaža kilnių ir dorų žmonių. Nedorumas nėra vienintelė netikėjimo priežastis. Ji gal nėra nė svarbiausioji priežastis.
Šv. Augustinas, kurs taip genialiai ir giliai yra įžvelgęs į baisią ardomąją nuodėmės galią, savo raštuose nekartą pasisako, kaip nuodėmė jam neleido prieš atsivertimą tikėti. “Ėmė palaidai mane blaškyti įvairios aistros. Iš visur buvo tirštas rūkas, uždengiąs man, Dieve mano, Tavo tiesos giedrą... Sergančioms akims yra nepakenčiama šviesa, kuri sveikoms yra miela. Ir Tavo teisingumas ne patinka neteisingiems... Gyventi geidulingoje aistroje, kitaip sakant tamsybėse, tai yra būti toli nuo Tavo veido...” (Išpažinimai).
Nors šviesa yra skirta kiekvienai akiai, bet ne kiekviena akis yra skirta šviesai. Šviesai skirta tik sveika akis. Užtat, norint Dievą pažinti, reikia gyvenimo akis, kitaip sakant patį gyvenimą, kuriuo matome, pradėti gydyti.
Dorybė artina prie Dievo
Dvasinio gyvenimo mokytojai nurodo tris to gyvenimo tarpsnius: apsivalymą, apšvietimą ir susijungimą. Pirmoji tad sąlyga, norint priartėti prie Dievo, tai dorovinis apsivalymas, pikto šalinimas iš savo gyvenimo. “Kas daro tiesą, tas eina į šviesą” (šv. Jono Evangelija). Kaip giminingos sielos, viena kitai pajutusios simpatiją, suartėja ir susipažįsta, taip Dievas — Šventenybė gali atidengti savo paslaptis tiems, kurie siekia šventumo. “Viešpaties įstatymas šviesus, jis apšviečia akis’’ (Ps. 18), t. y. dorinio įstatymo laikymasis duoda šviesos Dievui pažinti.
“Kas gali galvoti, kad sveikata nieko neduoda regėjimui?” (Sertillanges). Šventumas, pilna dvasinė sveikata, leidžia dvasios akims giliau įžvelgti. Tad Newman teisingai pasakė: “Ne protas yra tikėjimo akys, bet šventumas, pareigos išpildymas ir meilė”. Tvarkingas gyvenimas veda į tvarkingą galvojimą ir į visokios tvarkos šaltinį — Dievą, be kurio viskas virsta netvarka.
“Kristaus Sekimo” knygelėje randame daug minčių, kurios įtikinamai kalba, kad reikia savyje ugdyti dorybes, norint giliau pažinti Dievą. “Geras gyvenimas daro žmogų išmintingą... Kas nori tobulai suprasti Kristaus žodžius, turi savo gyvenimą derinti prie Jėzaus gyvenimo... Visuose dalykuose išmok dėl Dievo nusigalėti, tadą Jį galėsi geriau pažinti... Grynumas Jį randa...” (Kristaus Sekimas) .
Norint vienam tikrajam Dievui savo sieloje altorių pastatyti, reikia nuodėmių ir ydų aukurus savyje sugriauti. “Kaip kadaise Kristus gimė iš Nekaltos Mergelės, taip ir šiandien Jis gimsta nekaltose sielose. Jis yra tyrų širdžių vaisius” (Bougaud). Kari Adam labai teisingai pastebi, kodėl Dievas negali būti pažintas vien protu. “Begaliniai šventas Dievas nesileidžia išniekinamas (t. y. doroviniai menko žmogaus proto įrodomas. A. G.). Jis save parodo tik tiems, kurie giliam nusižeminime Jo meldžia” (tokiam nusižeminimui reikia bent minimalinio šventumo. A. G.). Jei mes vien tik protu Dievą pažintume ir tai be jokio dorovinio pasiruošimo, ar tai nebūtų Jo išniekinimas? Ar tada Dievas nebūtų nustumtas į kitų sutvertų daiktų eilę, kurie pažįstami vien protu? Ir todėl tas pats rašytojas toliau pabrėžia, kad tikėjimas vis labiau pažįstamas tik tų, kurie juo gyvena arba bent bando gyventi. “Prie Kristaus paslapčių veda mus mylintis pasinėrimas į to tekančio gyvenimo gausumą, kuris iš Jo yra išėjęs” (Kari Adam). Todėl ir Išganytojas sako: “Manosios avys pažįsta mane”. Kitaip sakant, norėdami Jį pažinti, turime Jam priklausyti.
“Mes nepažįstame daiktų kitaip, kaip tik juos vartodami” (Barres). Visai teisingai. Kas nebando gyventi tikėjimu, tas yra toli nuo jo. Kaipgi jį giliau pažinsi, jei esi nuo jo toli? Norint pažinti šventyklos vitražų grožį, neužtenka stovėti šalia jos, reikią į ją įeiti.
Iš tų svarstymų galime padaryti šias išvadas:
1. Reikia labai rimtai žiūrėti į tą dorovinį apsileidimą, nes jis gesina mumyse šviesą, palikdamas mus tamsybėse. Jei atskiros nuodėmės tą vidaus tikėjimo šviesą mumyse tik pritemdo, tai nuodėmės paprotys tikrai ilgainiui ją visai užgesina. “Nuodėmė žvaigždėtos nakties grožį aptemdo”, sako poetas.
2. Kasdieniniais nusigalėjimais reikia kovoti už dorovinio gero įsiviešpatavimą mumyse, nes kiekvienas toks nusigalėjimas daugina mumyse šviesą. “Pirma vykdyk teisingumą, tada tiesa ateis, nes aš tvirtinu, kad kiekviena nekalta ir nesutepta širdis yra krikščioniška” (Gratry).
3. Reikia vertinti išpažinties vaidmenį tikėjimo ir artėjimo į Dievą gyvenime. Juk išpažintis yra kasdien apdulkančių gyvenimo langų valymas, pro kuriuos įeina šviesa. Išpažintis — tai nuodėmės sukeltų rūkų ir debesų išsklaidymas. Debesų, už kurių slepiasi šviesos saulė. Išpažintis — tai sakramentas, kurs, Dievo malonės duodamas, šviesa pripildo sielą, o jei šviesa, tai ir pažinimu. Nenuostabu, jei apie šitą sakramentą taip yra sakoma: “Apverkite savo pažemintą neturiningą ir nevaisingą gyvenimą. Tik verkite, ir su pirmomis ašaromis jūs surasite Dievą” (Gratry).
Baigdami, negalėtume gražiau šių minčių apvainikuoti, kaip patiekdami šv. Augustino įspėjimą: “Jei mes išsaugosime gyvenime harmoniją, tada ji nuves mus pas Dievą; jei mes jos gyvenime nesaugosime, pas Dievą nenueisime”.
A. G.