Danutė Lipčiūtė
Sustokit jūs visi — šaukiu pamišus vartuos,
Nutilkit jūs linksmi ir jūs laimingieji raudokit...
Vilkitės calūnais jūs amžinųjų bėglių kartos.
Gyvenimo gija nutrūko, ir jūs visi sustokit.'
Suklupkite visi ir atsigręžkit — sielvarte vaitoju.
Jau žemėj kelio nėr. Nebėra jau minties.
Pasibarstykit galvas pelenu pilkuoju,
Ir sparno juodojo šešėlis pavėsį jums išties ...
Ir laukiu, ir bijau tylos, kuri ateis į žemę,
Ir tų minių bijau, ir tos duobės kartų kartoms ...
Ir jau girdžiu žodžius pavirstančius į varį
Ir aidinčius varpais — tirpstančias gijas vos gimusios dainos.
Tik kai pakeliu galvą ir akis atmerkiu —
Terandu mano sielvartą beklūpantį juodam šešėly...
Minia gi šūkauja ir dainos šėlsta vartuos.
Neatsigręžė nė vienas — nė vienas nesustojo ...