Praeitame “Laiškų Lietuviams” numeryje buvome įdėję mergaitės laišką jaunimui. Čia spausdiname kitos mergaitės atsakymą į tą laišką.
 
Redakcija
 
Jaunoji Sesute,
 
      Nors jau keturiais pavasariais aš esu pralenkusi Tave, bet panašūs klausimai ir neaiškumai dar tebevargina, ypač. kai pažvelgiu į dabarties jaunimą. Tad pravartu bus mums pasidalinti bendrais rūpesčiais, gal sujungtom jėgom bent dalinai ką išsiaiškinsim.
 
      Mano nuomone, jeigu tiek daug dabarties jaunuolių yra nukrypusių į klaidingą kelią, tai gal dėl to, kad per maža dėmesio kreipia į kelių pasirinkimą. Nė vienas katalikas jaunuolis nenueitų per toli netiesos keliu, jeigu jis dažniau mąstytų kokiam didžiam tikslui jis yra pašauktas. Jeigu jis visad prieš akis turėtų Amžinąjį Švyturį, jo niekad laikinosios apgaulingos švieselės nenukreiptų svetimo uosto link. Nes, pasakyk, ar Tu turėdama aiškų tikslą ir žinodama teisingas priemones jam siekti, griebsiesi priešingybių? Ne. Tu eisi į jį arčiausiu keliu. Tad dabar ir priėjom didžiausią Tavo vienmečiams klaustuką: koks mano gyvenimo tikslas? Lengviau yra atsakyti jaunuoliams, kurie nuo pat mažens savo šeimoje kvėpavo religijos dvasia. Jų tėvelių tikrasis krikščioniškas gyvenimas buvo jiems gyvenimo pavyzdžiu; pratinimas prie skaitybos ir ypač gerų knygų parinkimas suformavo juose tikrąjį gyvenimo supratimą. Bet sunkiau tiems, kurie augo ne tokiose palankiose sąlygose. Neturėdami stipraus pagrindo, jaunuoliai, atėję į šiuos klaustukais gausius metus, lengviau pasiduoda ton pusėn, kurioje mažiau reikalaujama kovos su savimi, o be jos neįmanomas joks laimėjimas Todėl kovoti su savimi reikia būtinai išmokti, o čia mums reikalinga vyresniųjų pagalba. Bet ar dabar kartais tėvai ir auklėtojai ne per maža kreipia dėmesio į mūsų paruošimą gyvenimui? O iš antros pusės, ar mes visada surandame laiko jų pamokymams išklausyti? Turime prisipažinti, kad ne. Kad ir Tavo išsireiškimas “suaugusieji visuomet kalba perdaug rimtai” ne visai tikslus. Mums reikia tik džiaugtis, kad yra į mus kalban čiųjų, ir rimtai į širdį dėtis jų išmintingus žodžius, bet ne jiems vos prabilus, ruoštis žiovauti. Jaunuoliams visad reikia būti bitutėms, sugebančioms iš kiekvieno žiedelio iščiulpti medų, kad, reikalui esant, galėtų patys pasinaudoti ir su kitais pasidalinti.
 
      Kad ir tada, kai Tu pradėsi draugauti su berniukais, Tu žinosi kaip turi elgtis, jei būsi pasiruošusi. Tu ir čia pažinsi, kur tikrasis brangakmenis, ir kur tik žibąs stiklas. Tad visų pirma ruošk save; stenkis analizuoti savo veiksmus, apsvarstyk savo tariamus žodžius. Svarbiausia, neuždaryk savo ausų išmintingiems žodžiams, nukreiptiems į Tave ir ypač, jei yra galimybė, neapleisk Tau ruošiamų dvasinėms gėrybėms gausių puotų — uždarų rekolekcijų, o ten Tu pasisemsi stiprybės, jeigu tikrai norėsi. Ten Tau iškris daugybė klaustukų ir daugelis dalykų sužibės dar niekad nematytom šviesom.
 
Šešupė