Iš atsiųstų atsakymų į antrame “L. L.” numeryje buvusią anketą maždaug galima susidaryti vaizdą, kokios problemos dabartinį mūsų jaunimą domina ir ką jis apie ten paliestus klausimus galvoja. Džiugu, kad beveik visi jaunuoliai puikiai supranta, jog tylėjimas kai kuriuose su brendimu surištuose klausimuose yra labai žalingas. Visi pageidauja, kad tėvai ir auklėtojai su vaikais apie kai kuriuos juos dominančius klausimus atvirai pasikalbėtų ir jiems, kas reikia, rimtai paaiškintų. Tėvams ir auklėtojams neatlikus savo pareigos, jaunuoliai semiasi žinių iš draugų ir iš kitų pavojingų šaltinių. Taip elgdamiesi, jie kartais taip toli nueina, kad rasti kelią atgal beveik neįmanoma. Ne vienas, atsakydamas į anketą, su ašaromis akyse skundėsi, kad jo dora prarasta, sveikata nepataisomai sugadinta, ir tik dėl to, kad niekas jo laiku neperspėjo, niekas nepaaiškino, niekas nedavė rimto, tinkamo atsakymo į kilusias problemas ir neaiškumus.
Iš atsakymų taip pat matyti, kad jaunuolius labai domina draugavimo ir santykiavimo problemos. Apie draugavimą, apie įvairias jo rūšis, apie naudingas ir žalingas draugystes pakalbėsime kituose numeriuose; dabar norėčiau perrašyti keletą puslapių iš žinomo vokiečių pedagogo Hardy Schilgen, S. J. knygelės “Tu ir Ji”, kur jis rašo apie santykiavimą berniuko su mergaite. Lauksime taip pat jaunųjų mūsų skaitytojų pasisakymų, ar šios mintys jiems patinka, ar jie norėtų ir daugiau ką nors iš šios knygelės matyti “Laiškų Lietuviams” puslapiuose, o gal jie norėtų, kad šią knygelę ištisai perspausdintume, nes knygynuose jos dabar negalima gauti.
Redakcija
Santykiavimas
Santykiavimu čia suprantu kiekvieną nepadorų susiėjimą, kuris įvyksta tarp dviejų nesusijungusių moterystės ryšiais žmonių. Nenoriu sakyti, kad santykiavimas yra visuomet draugavimosi tęsinys Dažnai pasitaiko tokių jaunuolių, kurie brendimo laikotarpy dar neturi jokių artimesnių santykių su kitos lyties asmenimis, bet kiek vėliau tiesiog pradeda nepadorų santykiavimą. Vieni paseka nepadoriais draugų pavyzdžiais ir duodasi nedorų kalbų, knygų ir kinų sugundomi. Kiti, kurie ar tai dėl šeimyninių aplinkybių, ar tai dėl kitų kurių nors priežasčių yra priversti būti ilgai nevedę, ieško neleistinu būdu patenkinti savo geidulius. Nenorėdami atsisakyti nuo lytinių smagumų, jie teisinasi, kad geidulių kova esanti nenugalima, kad susilaikymas kenkiąs sveikatai ir t.t. Bet sąžiningų gydytojų tvirtinimu tokie pasiteisinimai neturi jokio pagrindo.
Visiškai sutinku, kad dėl daugelio šių dienų pavojų, dėl seksuališkai užnuodytos aplinkos ir dėl žmonių nervingumo, skaistybės užlaikymas tėra galimas, vartojant natūralias ir antgamtines priemones. Čia visai vietoj yra šis posakis: “Kur yra valia, ten yra ir kelias”. Juk ir pats prityrimas rodo, kad skaistybės užlaikymas visais atžvilgiais yra galimas. Tik reikia geros valios ir noro!
Jaunystės meilės ir draugavimosi padariniai santykiavime pasireiškia aukščiausiam laipsny. Čia paminėsiu keletą baisių šios rūšies padarinių.
Jaunuolis, kurs pradeda santykiavimą, nukreipia savo lytinius veiksmus į pragaištingą pusę, atitraukdamas juos nuo jų kilnių uždavinių. Taip elgdamasis, jis atiduoda visą valdžią geiduliams. Tada jame jau nebe siela viešpatauja, bet akli geiduliai. Nežiūrėdamas nei proto nei sąžinės balso, jis renkasi tai, ką geiduliai jam pasiūlo. Vadinas, jis tampa savo kūno vergu.
Nietzsche kartą labai teisingai pasakė : “Tol nesi laisvas, kol tavyje šunes staugia”. Kūno geiduliai galima palyginti su neprotingais gyvuliais, kurie, nieko kito nežiūrėdami, pasitenkinimo tereikalauja ir tol šėlsta, kol jį randa. Nesiklausdami proto, jie eina pragaištingu keliu. Koks liūdnas vaizdas, kai jaunuolis, užuot šiuos staugiančius šunis malšinęs, užuot pasipriešinęs jų užgaidoms, padaro save jų vergu, suteršdamas tuo savo vidujinį “aš”, savo nemirtingą sielą.
Vadinas, jis duodasi geidulių apgaunamas. Mat, geiduliai jam žada laimę, jie žada patenkinti visus jo norus. Deja, jie tegali patenkinti žemesniąją žmogaus prigimtį, bet ne širdį, ne sielą. Ir vos praeina akimirkos malonumas, nelaimingąjį vargšą apima vidujinis nepasitenkinimas, biaurėjimasis. Vietoj ieškomos laimės į jo širdį įsiveržia pasibiaurėjimas, šlykštumas. Vienas jaunuolis šitaip rašo: “Aš buvau visiškai smukęs: visi seksualiniai malonumai buvo mano išbandyti ; tačiau tuo niekuomet nesijaučiau patenkintas, priešingai, po kiekvieno tokio nuodėmingo darbo man darydavos taip biauru ir šlykštu, kad norėdavau prakeikti pats save ir tą mergaitę, su kuria nusidėdavau. Tai nebuvo religinio pobūdžio atgaila, — religiją laikiau senų žmonių prietarais bei mažų vaikų žaislu, — ne, tai būdavo balsas mano geresniojo “aš”, kuris darydavo mane amžinai nelaimingą. Mano nugalėtasis vidujinis “aš” vaitodavo begalinėse kančiose, šaukdavo, maldaudavo. Ir ko jis maldaudavo? Prarastosios nekaltybės, ramybės”.
Kai kurie, apsivylę tokiu savo elgesiu, paskelbia griežtą kovą geiduliams ir vėl tampa jų viešpačiais. Kiti neturi tam jėgų ; jie, nekreipdami dėmesio į savo vidujinį suirimą, stengiasi įvairiais smagumais, ypatingai girtavimu, nuraminti nerimstančią savo sąžinę. Lengvai jie duodasi geidulių suviliojami, nes tikisi smagumuose rasią laimę, kurią geiduliai jiems žada. Nuo to jų geismus valdanti jėga kaskart labiau silpnėja, supratimas aukštesnių, dvasinių dalykų tuojau nyksta. Kūniški smagumai tampa jiems svarbiausiu dalyku čia žemėje.
Sunku ir aprašyti visus tuos baisius padarinius, kurie paliečia vargšo širdį, protą ir jausmus. Šituo laiku jo vidujinis gyvenimas yra pačiam brendime. Todėl kiekvienam žmogui įtaka tų, su kuriais jis arčiau susieina, turi nepaprastai didelės reikšmės. Visas jų minčių pasaulis įsiveržia į jo vidujinį gyvenimą ir pasilieka fantazijoj bei atsiminimuose. Vyras ir moteris, kurie pasiduoda santykiavimui, nustoja tarpusavio orumo ir pagarbos. Mat, jiems trūksta tos jėgos, kuri galėtų juos prieš vienas antrą išaukštinti, jie neturi grynos, dieviškos meilės. Juose viešpatauja geiduliai, gyvuliškoji lytinio patraukimo pusė, kuri jų doros jausmus padaro gyvuliškus. Gėdos jausmas, pamėgimas visko, kas gražu ir dora, kojomis sutrypiamas. Nedoru santykiavimu dažniausiai teužsiima tik ištvirkusios mergaitės. Savo gyvulišku nusiteikimu jos užnuodija jaunuolio protą ir jausmus. Kiek vėliau prisikankina tokie žmonės, norėdami nusikratyti šlykščiais praeities prisiminimais!
Nuodėmingas santykiavimas visiškai panaikina jaunuolyje pagarbą moteriai. Jis mato joje nebe motiną, nebe žmoną, nebe gyvenimo draugę, bet biauriems geiduliams patenkinti priemonę. Į moterį ar į mergaitę jis nebegali švaria akimi pažvelgti. Ji yra jam arba biaurių minčių priežastis, arba dėl savo aukštos doros ir nekaltumo be galo tolima ir nesuprantama. žodžiu, dora moteris jam visiškai neįmanoma.
Be viso to, jaunuolis netenka grynos, gilios meilės, kuri turėtų ateity didinti jo šeimos laimę. Jis išblaško būsimajai laimei reikalingus jausmus ir ateičiai bepalieka tik biaurius, sąžinę graužiančius atsiminimus. Vadinas, savo nedora praeitimi jis tapo žmonai nebeištikimas. Tikra, pilna moterystės laimė yra tik tada galima, jei ja naudojamasi nepakirstomis jėgomis. Todėl yra didžiausias nusižengimas jo paties laimei, jei jaunuolis santykiaudamas paaukoja neištikimai ir jo nevertai mergaitei pirmuosius ir karščiausius savo linkimus, o būsimajai savo žmonai bepalieka niekam vertas liekanas.
Kita priežastis, kuri drumsčia ir trukdo, o kartais ir visai sugriauna vėlesnę moterystės laimę, yra .ta, kad vyras negali užmiršti tos mergaitės, su kuria yra turėjęs lytinį santykiavimą. Štai ką Goethe sako:
“Nebebūsiu aš jau linksmas,
Nes juokai ir saldūs bučkiai audringai praėjo;
O su jais ir ištikimybė;
Aš juk kartą jau turėjau,
Kas man buvo taip brangu.
Nors ir daug dėl to kentėjau,
Bet jau niekuomet to neužmiršiu!”
Jaunuolis, turėjęs kadaise tvirtą prie kurios nors mergaitės palinkimą, nebegali jos užmiršti. Tai yra bendras, nepakeičiamas meilės savumas. Jis tartum atiduoda mylimajam savo širdį ir paskui nebegali jos sveikos atsiimti. Tačiau pilnai ir giliai moterystės laimei reikalinga, kad nesuskaldyta meilė priklausytų tik vienam asmeniui. Šeimai kyla labai daug visokių pavojų iš nuodėmingos jaunystės prisiminimų.
Mergaitės ir jaunuoliai kaip įmanydami vengia natūralinių santykiavimo padarinių. Neverta čia nė minėti visų tų baisių, begėdiškų priemonių, kurių griebiasi iš atsargumo. Bet vis dėlto jie niekuomet nėra visiškai apsaugoti nuo pavojų. Vienas neatsargus momentas gali nukreipti jų likimą į nelaimingą pusę. Tokiais atvejais ypatingai didelė baimė tenka pergyventi vargšei mergaitei Gydytojai pasakoja, kad tokios vargšės mergaitės ateinančios pas juos ir nusiminusios bailiai klausiančios: “Pone gydytojau, nejaugi taip toli nueita?” Ir jei gydytojas pasako, kad iš tikrųjų esą ko bijoti, tada parpuolusi prieš jį ant kelių ima ašarodama šaukti: “Pone daktare, gelbėk mane! Juk aš nebegaliu namuose pasirodyti! Tėvas išmes mane pro duris! Motina išverks savo akis ! Gelbėk mane !”
Jos, žinoma, nepagalvoja, kad tai, ko jos reikalauja, yra žmogžudystė, ir sąžiningas gydytojas atsisako nuo tokios pagalbos. Kas belieka daryti?
Nustojusios vilties, kai kurios kreipiasi į nesąžiningą, neturintį gero vardo gydytoją. Apie “pagalbą”, kurią jis teikia mergaitėms, Bazelio moterų ligoninės direktorius prof. Dr. A. Labhardt laikraštyje, vardu “Busimoji Karta”, šitaip sako: “Joks gydytojas, nors jis ir geriausias būtų, negali tikrai tvirtinti, kad motina nė kiek nuo to nenukentės ir kad laimingai ji tą “operaciją” išlaikys”. Ten pat kitas profesorius Dr. Sig-wart sako: “Yra buvę labai daug atsitikimų, kur pašalinimas iš motinos įsčios užsimezgusios gyvybės smarkiai pakenkė jos sveikatai, o kartais net jos pačios gyvybę pakirto”. Tą patį tame laikraštyje pakartoja ir kiti žymūs Europos gydytojai. Nuo panašių “operacijų” kasmet Vokietijoje miršta virš dvidešimt tūkstančių moterų.
Bažnyčia gyvybės pašalinimą laiko žmogžudyste ir ekskomunikuoja visus tuos, kurie kuo nors prie to prisideda. Todėl kiekvienas bandymas, kiekvienas sutikimas bei patarimas yra sunki nuodėmė, vis tiek ar tas žygis pavyksta ar ne. O vyriausybė už tokius nusižengimus baudžia sunkiųjų darbų kalėjimu.
Kas apsakys kančias ir baimę tos mergaitės, kuri leidžia pašalinti iš savo įsčios gyvybę! Ji turi būti visa kam pasirengusi. Bandymas kartais ir pavyksta, bet ta mintis, kad ji nužudė savo kūdikį, visą gyvenimą neduoda jos sąžinei ramybės. Nusižengė viena šešiolikos metų gimnazistė. Ji buvo jau šeštame nėštumo mėnesyje ir nebežinojo, kur dingti iš baimės. Ji slapstėsi nuo tėvų, nenorėdama, kad jie apie tai sužinotų. Vieną gražią dieną jos draugė duoda jai antrašą moters, kuri galėsianti jai padėti. Pavogusi nuo tėvų nemažą sumą pinigų ir sakydama, kad važiuoja atostogoms, ji nuvyksta pas tą moterį. Nusigando pamačiusi tuos namus: tai būta begėdybės namų.
Tačiau jausdama reikalą, nutarė ji čia pasilikti. Vaistai, kuriuos jai ta moteris davė, nepasiliko be pasekmių: ji prieš laiką pagimdė. Vaikas gimė gyvas. Ji išgirdo jį rėkiant. Kai jau šiek tiek atsipeikėjus paprašė, kad duotų jai vaiką, išgirdo atsakymą: “Mes jį nužudėm”. Ten ji turėjo išbūti tris savaites, kol pagaliau galėjo grįžti į tėviškę. Per visą tą laiką ji daugiau nieko nematė, kaip tik ištvirkusių moterų lėbavimą su vyrais.
Ir manai, kad turės ji kada nors laimingą valandėlę? Tokie įspūdžiai nebepranyksta. Ji dabar turi saugotis, kad kiti to nepastebėtų. Nors ji stengiasi būti linksma ir draugiška, tačiau iš tikrųjų ji visuomet yra liūdna ir gailisi savo kūdikio.
Bet jei bandymas nepavyksta? Jei ji staiga atsiduria amžinybėj prieš savo Teisėją? Jei vieną gražią dieną jos kūną ištraukia iš upės, kur ji pasiskandino! Ir kai šaltą, suterštą jos kūną palaidoja, palaidoja kartu ir jos suvedžiotojo sielos ramybę. Jis gali dabar trankytis po visą pasaulį, bet jos jau niekur neberas ir nebeišgelbės !
Jei jos tikėjimas buvo toks stiprus, kad galėjo ją sulaikyti nuo savižudybės ir padėjo pakelti sunkius smukimo padarinius, tai ji dar gali atitaisyti savo garbę kitų žmonių akyse, nes nesigriebė žmogžudiškų priemonių savo nusižengimui užtušuoti. Bet vis dėlto ji pasiliks visą gyvenimą neteisėta motina. Joks vyriausybės įstatymas negalės šito doros sprendimo pakeisti, juo labiau jos sprendimo apie save pačią. Ir jei kokiam nors jos garbei palankiam atsitikime gimdymas lieka paslėptas, o vaikas kur nors prieglaudoj užauga, tai vis dėlto už tokius darbus jos sąžinė palieka amžinai nerami. Ar bereikia didesnio graužimosi, kaip nuolat prikaišioti sau: “Šis vaikas yra mano nuodėmingų geidulių vaisius. Amžinas mano nedorumo paminklas!” O kaip liūdna vaikui, kurs, be tėvo užaugęs, vieną dieną sužino apie savo kilimą ! Buvo rastas nusišovusio jaunuolio kambary šitokio turinio laiškas: “Mano motinai! Viskas baigta! Šit paskutinis mano atsisveikinimo akordas. Su šiuo pasauliu skiriuos, neturėdamas jokio pagiežos jausmo. Prakeiktas tebūnie vienas, t. y. mano neteisėtas tėvas!” Tai būta neteisėtos moterystės vaiko.
Štai vėl be galo šiurpulingi devyniolikos metų jaunuolio žodžiai: “Kas yra mano tėvas, nežinau. Mano motina dar tebegyvena, bet jos nepažįstu. Man jos dar neteko matyti. Kai sekmadieniais kiti jaunuoliai kur nors susirinkę linksminasi, aš vienas pasilieku lovoje ir balsiai verkiu, nes neturiu nė vieno artimo žmogaus pasaulyje!”
Bet jei vaikas ir pas motiną pasilieka, tai vis tiek menka jai iš to laimė. Su baime ji laukia tos valandos, kai paaugęs sūnus pradės ją kamantinėti: kaip tai esą, kad jis negalįs vadintis savo tėvo pavarde. O tada? Kaip ji galės raginti savo vaiką prie gero? Kaip perspės jį nuo nuodėmės? Ir kaip vaikas su tokia motina elgsis?
Neteisėtos moterystės vaikai esti dažnai visais atžvilgiais nelaimingi. Būsimos motinos nusiteikimas turi didelės įtakos po jos širdimi esančiam kūdikiui. Juk juos abu jungia ta pati kraujo srovė, ir kas motinos širdį kankina bei slegia, pasiekia taip pat ir vaiko širdelę ir neigiamai veikia jautrią nervų sistemą. Todėl vaikui gali labai pakenkti, jei begalinė gėdos baimė ir smarkūs motinos susijaudinimai palies jo silpnutį protą ir jautrią nervų sistemą. Viešą gyvenimą sekąs žmogus, pasibaisėdamas žiūri į neteisėtos moterystės vaiko likimą, kai tas vaikas slankioja baisiais bedugnės krantais.
Tačiau gali būti dar blogiau. Mat, kai kurie tėvai taip įširsta dėl vaiko nusikaltimo, kad jo visiškai išsižada. Ir štai nelaiminga būtybė atsiduria gatvėj. Laimė, jei ji kur nors randa darbo ir sugeba išsiderėti sau ir savo vaikui išlaikymą. Bet dažniausiai tokiais atsitikimais daugelis mergaičių, kartais net labai aukštos ir garsios giminės, nueina biauriais paleistuvybės keliais. Kadangi jos nebegali gauti darbo, tai blogos valios žmonės pasinaudoja ta jų nelaime ir paverčia jas kekšėmis. Bet ir tėvų namuose pasilikus, netrūksta jai įvairių nemalonumų. Gašlūs vyrai nebenuleidžia nuo jos akių, nes jie mano, kad ji yra pasirengus ir tolimesniam nusižengimui.
Visą tą nelaimę dar labiau padidina brolių, seserų ir gimdytojų susigraužimas. Juk nėra gimdytojams didesnės žemiškos laimės ir pasididžiavimo, kaip dori vaikai. Jie yra tartum namų šviesa. Taip pat nėra didesnio skausmo, nėra kartesnio nusivylimo, kaip turėti nerimtą dukterį, doroviškai smukusią mergaitę. Duktė nusižengė — pranyko namų šviesa ir nebegrįš ji niekados. Tokia duktė kartais be laiko nuvaro savo gimdytojus į kapus, nes susigraužimas dėl jos nelaimingo likimo pakerta jų kūno ir dvasios jėgas.
Visų šių nelaimių priežastis yra ta, kad jaunuoliai neišmoko suvaldyti savo geidulių. Gal būt, visa tai prasidėjo bučkiu, kaip jie manė, nekaltu meilikavimusi. Todėl gerai žinok, kad kiekvienas, kurs taip elgiasi, pražudo save ir tą mergaitę, su kuria pradeda santykiavimą. Jis turės už ją ir už pats save atsakyti amžinajam Teisėjui!
Jei ir ne visados iš to eina blogi padariniai, tai vis dėlto negalima tvirtinti, kad nieko bloga neįvyks. Tokie dalykai galima palyginti su laimės žaidimu, kur viskas priklauso nuo atsitiktinumo. Jaunuolis, pradėjęs nepadorų santykiavimą, paaukoja savo garbę, savo sąžinės ramybę, savo amžiną laimę, o ką jis už visa tai laimi, yra tik menkas akimirkos smagumas. Bet po to akimirkos malonumo tuojau nubunda mirtinos nuodėmės prislėgta sąžinė ir nebeduoda jam ramybės. Šios rūšies nuodėmės turi ypatingai neigiamos reikšmės vėlybesniam jo šeimos gyvenimui.
Dar trumpai pažvelkim į tas baisias santykiavimo pasekmes, kurios ištinka nelaimingą mergaitę. Pirmiausia ji padaroma geidulingumo žaislu. Plunksna atsisako rašyti, pamanius, kaip jaunuolis ją pažemina. Jis elgiasi su ja nebe kaip su žmogumi, bet kaip su kokiu paprastu daiktu, patenkinančiu jo žemąją prigimtį. Mergaitės siela, ateitis ir gyvenimo laimė jam visai nerūpi. Jeigu ji jam palieka nebereikalinga, nusviedžia jis ją, kaip tą lėlę, kuri bežaidžiant sudužo ir tapo niekam nebetikusi. Toliau jis nebenori apie ją nieko nė žinoti.
Santykiavimui pasiduoda dažniausiai tos mergaitės, kurios jau yra buvusios suvedžiotos. Bet juk niekas neduoda vyrams teisės jas dar labiau suteršti. Priešingai! Savo doru elgesiu jaunuoliai turi mokyti jas save gerbti. Tik tokiu būdu galima jas grąžinti į tikrąjį doros kelią.
Dažnai pasitaiko ir tokių mergaičių, kurios, ar tai dėl savo vėjavaikiškumo, ar tai būdamos apsvaigintos neigiamų įtakų, įsigeidžia “pasinaudoti gyvenimu”. Reikia pastebėti, kad jos trokšta sau mylimo, jų širdį atitinkančio žmogaus, tuo tarpu vyrams visai kas kita rūpi. Todėl mergaitės dvasinis prie vyro prisirišimas dažnai būna labai stiprus. Visa širdimi ji pasiveda mylimajam asmeniui, ir tas pasivedimas giliai įsikūnija jos prote. Kadangi ji mano, kad jaunuolis yra tų pačių nuomonių, kaip ir ji, tai ji jokiu būdu neįsivaizduoja, kaip jis galėtų būti jai kada nors neištikimas. Ji negali ir nenori tikėti, kad jis ją apleis, ir dėl to ji mielai pildo jo norus. Bet štai dėl mažmožio jis ją pameta. Koks apsivylimas, kokios dvasios kančios! Kai kurios mergaitės ilgus metus negalėjo suprasti, kad jos jau apleistos. Kitos liovėsi tikėjusios Dievą ir Bažnyčią, nes jos negalėjo įsivaizduoti, kad katalikas taip galėtų pasielgti. Vienas jaunuolis norėjo mergaitei pinigais atlyginti už padarytą skriaudą, bet ši atsakė: Aš nenoriu jo pinigų, bet jo paties”.
Apie žalą, kurią neleistinas santykiavimas daro vidujiniam mergaitės gyvenimui, nereikia nė kalbėti. Galima tik pažymėti, kad skaudžios santykiavimo pasėkmės tenka dažniausiai iškęsti vienai mergaitei. Tai aiškiausiai matome Goethes “Fauste”. Margaritos malda prie skausmingosios Motinos paveikslo, jos sąžinės kančios pamaldų metu už mirusiųjų vėles katedroj, paskui jos kankini-masis kalėjime, kur ji tampa beprote, yra galutinės jos santykiavimo pasekmės. Margarita baigia savo gyvenimą po giliotina, o Faustas pasilieka teisus, lyg nieko pikta nebūtų padaręs.
Dar ir šiandien daugelis santykiavimų prieina panašų galą: mergaitė žūsta skurde, o jos suvedžiotojas nenubaustas eina toliau savo keliu. Federis savo romane “Kalnai ir žmonės” šiurpulingai atvaizduoja dvasinį vieno vyro kankinimąsi, kur dar jaunas būdamas, suvedžiojo dorą mergaitę. Mat, vėliau jam teko atsitiktinai patirti, kaip jis vien dėl to sugriovė jos gyvenimo laimę, kad vieną vakarą nesuvaldė savo geidulių.
Šiurpas ima pamanius, kiek nelaimių ir skurdo pridarys, jei šios nelaimingos mergaitės taps motinomis. Ar neverta apgailestauti tie vaikai, kurių motina yra turėjusi tokią praeitį? Ar ten begali būti kalba apie gerą vaikų auklėjimą? O kadangi motinos dvasinis gyvenimas turi didelės įtakos po jos širdimi esančiam kūdikiui, tai labai galimas daiktas, kad toks kūdikis gali paveldėti visas motinos blogybes, žodžiu, jis gali tapti išsigimėlis.
Tokiu būdu prakeikimas ir pražūtis yra būtinos santykiavimo pasekmės ne tik vienai mergaitei, bet ir tam jaunuoliui, su kuriuo ji santykiavo. Labai klysta tas jaunuolis, kuris mano, kad santykiavimas, nors ir neleistinas, bet jam negalįs turėti jokios neigiamos reikšmės. Juk kaip tik nuo to sunkiai nukenčia jo vidujinis gyvenimas. Jis pasidaro geidulių vergas; vietoj ieškomosios laimės, į jo širdį įsiveržia tuštumas ir nusiminimas; jo jausmai sušiurkštėja, dingsta pagarba moteriai; jis nustoja jėgų karštai galingai meilei, kuri turėtų pagrįsti jo būsimos šeimos laimę.
Visi šitie dalykai nėra tik išorinę žmogaus pusę teršią nešvarumai, kuriuos būtų galima lyg dulkes nuo drabužių nuvalyti. Ne! Jie įsiveržia į pačias sielos gelmes ir ten palieka neišdildomų pėdsakų visam gyvenimui. Toks žmogus užsitraukia savo sąžinei baisų atsakingumą, ir nors jis vėliau labai gailisi taip pasielgęs, bet vis tiek padarytosios žalos galutinai atitaisyti nebegali. Užuot užsitarnavęs Dievo palaimą, jis užsipelnė Jo bausmę ir dabar baimingai turi laukti jos įvykdymo. Nesąžiningų jaunystės darbų prisiminimai sunkiai slegia jo širdį. Jo dvasioj kyla kaskart naujų priekaištų dėl praeities nedorybių ir tokiu būdu neduoda jam ramybės. Sugriovęs savo ir mergaitės gyvenimo laimę dėl abejingo akimirkos malonumo, jis nieko nelaimėjo!