Kruvina ir negailestinga buvo dvikova tarp Jono Krikštytojo ir Erodo Čia ne vien grūmėsi du asmenys, bet susikirto dvi jėgos — fizinė ir moralinė — dvasia kovoje prieš medžiagą. Šis susidūrimas yra ryškus įsikūnijimas amžinosios kovos tarp gero ir pikto, tarp dangaus ir pragaro. Eilė didelių žmonijos rašytojų labai vykusiai vaizduoja nenumaldomą kovą tarp gerųjų ir piktųjų jėgų. Ir pasauliniai karai, kai kas tvirtina, yra šitos nesiliaujančios dvikovos liūdnos išdavos. Bet tarptautiniai susirėmimai ne taip aiškiai atskiria priešingus frontus, kaip dviejų asmenų dvikova: šventojo prieš žmogiškąjį velnią.
Erodas, iš tikrųjų, buvo labiau panašus į velnią negu į žmogų. Visas piktąsias savybes jis bus paveldėjęs iš savo senelio, Erodo Didžiojo, kuris istorijoje pagarsėjo beprotišku žiaurumu, nužudydamas savo tėvą, žmonas, artimuosius gimines ir — tarp daugybės kitų — nekaltuosius Betliejaus kūdikius. Be žiaurumo mūsų Erodas kitus prašoko savo palaidu gyvenimu ir biauriu palinkimu šnipinėti. Viešpats jį buvo pavadinęs lape. Būdamas Galilėjos gubernatoriumi, jis dažnai lankydavosi Jeruzalėje, ypač švenčių progomis, sustodamas savo pusbrolio Pilypo rūmuose. Viena proga jis paviliojo pusbrolio žmoną Erodijadą, o savo žmoną, Arabijos karaliaus dukterį, išvijo iš namų.
Nuodėmingas gyvenimas ilgainiui pradėjo gristi, ir Erodas buvo priverstas ieškoti naujų, dar nepatirtų smagumų. Jį pasiekė žinia, kad prie Jordano upės krantų, kurio geltoni vandenys per dykumas skuba į Mirusiąją Jūrą, gyvena keistas, bet labai iškalbus žmogus. Dėvįs jis kupranugario kailiu ir mintąs skėriais ir laukų medumi. Žmonės jį vadiną Jonu Krikštytoju. Erodas įsakė tarnams pakviesti šventąjį vyrą. Visas dvaras nekantriai laukė šventojo keistuolio ir geidė išgirsti jo iškalbingą žodį. Deja, Jono vizitas buvo trumpas, ir kalbėjo jis nedaug. Jis, kurį Viešpats pavadino didžiausiu vyru, gimusiu iš moteriškės, drąsiai žengė į akį veriančią priėmimų salę. Nieko nelaukdamas ištiesė sudžiūvusią ranką tiesiai į sėdintįjį soste ir sugriaudė tyruose užaugusio balsu: Tau nevalia turėti brolio žmonos! Nespėjo nuskambėti drąsūs žodžiai, kai retežiai surakino laisvas rankas, o geležinės grotos atskyrė pranašą nuo liaudies, muitininkų ir nuo saulėtų Jordano krantų.
Ilgoje Bažnyčios istorijoje daug apdriskusių ir basom kojom pranašų žengė žvilgančiomis marmuro grindimis prie auksinių sostų ir tarė pasaulio galiūnams : nevalia! Mozė stojo Faraono akivaizdon: “Leisk mano tautai grįžti namo.” Pranašas Natanas į akis pasmerkė Dovydo darbus ir piemens lazda dūrė jam į krūtinę: “Tu esi tas vyras.” Kai Vyriausiasis Kunigas, apsuptas įtūžusio sinedrijono, kreipėsi į suimtą Petrą — “Ar ne drauste mes jums uždraudėme mokyti (Jėzaus) vardu?” — Petras tvirtai atsakė: “Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių.” O kur Ambroziejus ir Bonifacas? Kur Tomas More, kuris išdrįso sudrausti Henriką VlII-jį ir neteko galvos, kaip Jonas Krikštytojas.
Bažnyčios istorija yra nuolatinis susidūrimas su politinėmis jėgomis. Nuo Petro iki Pijaus XII-jo laikų. Nuo Nerono iki Stalino kruvinų dienų. Tiesa niekam nepatinka, ir galingieji tuojau griebiasi fizinės jėgos. Erodas nebuvo išimtis.
Bronzuoti vergai nešiojo patiekalus ir vyną Erodijados gimimo dieną. Erodas pajudino riebią ranką, ir prasiskleidusios purpuro užuolaidos parodė taupiai apsirengusią Salomę. Šėlo aistringa muzika, karštame pasiutime sukosi vikrus ir gracingas merginos kūnas, kai girtos Erodo akys gėrė jos kiekvieną judesį. Staiga nutrūko muzika. Salome nusilenkė iki marmuro grindų. Vyno ir šokio apsvaigintas Erodas prisiekė: “Duosiu, ko tik panorėsi — nors pusę karalystės!” Motina pamerkė akį, ir mergaitė sušnabždėjo: “Duok man Jono Krikštytojo galvą”. Salė prisipildė mirtinos tylos. Atsipeikėjo pusgirtis valdovas, bet pabūgo sulaužyt duotą žodį. Po kelių minučių milžinas budelis atnešė ant sidabrinės lėkštės pranašo galvą.
Kruvina pranašo galva Erodui dažnai vaidindavosi. Užgirdęs apie Viešpaties stebuklus jis ištarė su išgąsčiu: “Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių.” Tikrai, Jonas prisikėlė kerštui. Po mėnesių ir savaičių prieš Jono žudiką Jeruzalėje stovėjo Tas, Kurį Jonas skelbė: Užaugęs Betliejaus Kūdikis, Nazareto Vyras Erodas tikėjosi stebuklo, laukė sensacijos, geidė pranašystės. Viešpats jį nubaudė panieka ir ledine tyla. Įtūžęs Erodas liepė Kristų apvilkti bepročio rūbais.
Nuo tos dienos Bažnyčiai tekdavo kvailio skudurai, kai ji atsisakydavo sekti pasaulio išmintimi ir laiko mada. Jos šventieji laikomi kvailiais, kai jie pasirenka neturtą. Vienuolės išjuokiamos, pasirinkusios Viešpaties kryžiaus šešėlį. Iš kunigų tyčiojamasi dėl celibato. Bažnyčiai metami priekaištai: ji atsilikusi ir nemoderniška. Bet Viešpats įspėjo: “Jei jūs būtumėte iš pasaulio, pasaulis jus mylėtų, bet kad jūs —- ne iš pasaulio, pasaulis jūsų nekenčia.”
Pasaulis nori, kad Bažnyčia prisitaikytų prie mūsų amžiaus reikalavimų. Atleisti dorovės varžtus, priimti divorso praktiką. Tvirtinama, kad į Katalikų Bažnyčią įsijungtų tūkstančiai naujų narių, jei ji būtų platesnių pažiūrų. Bet Bažnyčia lieka kieta, kaip plienas. Nauji, bet klaidingi pranašai skelbia, kad Bažnyčia neužilgo žlugs, jei ji neis su laiku Kiekvieną šimtmetį — bent šimtas balsų — skambina jos laidotuvėms. Bet jos lavonas vis dar nepasirodo. Naujieji pranašai jai užsako karstą po karsto, bet patys į juos atsigula. Kasama duobė po duobės, į kurias sukrinta patys duobkasiai. Bažnyčia tebegyvena, nes ji moka plaukti prieš srovę. Tik gyvas kūnas gali priešintis srovei ir ją pavergti. Lavonai, išmatos, pakirsti medžiai ir vairo netekę laivai plaukia pasroviui.
Bažnyčiai teko nedėkinga, bet dieviška pareiga ginti Kristaus tiesą, kurią labai vykusiai iliustruoja scena karaliaus Saliamono teismo salėje. Dvi moteriškės savinosi tą patį kūdikį. Karalius pamojo kareiviui ištraukti kardą iš makšties. “Padalink kūdikį į dvi dalis,” — jis sušuko — “duok pusę vienai ir pusę kitai.” Tikroji motina išsigandusi riktelėjo: “Atiduok jai gyvą kūdikį, tik jo nenužudyk.” Melagė gi moteris rėkė: “Nei man, nei tau — tegu būna perplautas per pusę”. Kaip vaikas, taip ir tiesa negali būti padalinti. Bažnyčia, tikroji kūdikio motina, nori nepadalintos tiesos. Netikroji motina sutinka, kad tiesa būtų padalinta. Bet tokiu atveju tiesa, kaip kūdikis, miršta.
Pranašai užsuka į karalių dvarus ir šiandien. Prisiekę ištikimybę Kristaus pilnutinei tiesai jie pasirenka kvailio rūbus, kaip Mindszenty. Eina į kalėjimus, kaip Stepinac ir Beran. Pūna koncentracijos stovyklose, kaip tūkstančiai nemirtingų kankinių, kuriems gyva tiesa svarbiau negu auksu apvilktas jos lavonas. Tik tie, kuriems sava kišenė ir savas kailis brangiau už gyvą tiesą, grįžę iš Maskvos ar iš Pekingo, gina tiesos žudikus ir siūlo padalintą, bet negyvą tiesos kūdikį. Bet išdavikų ir parsidavėlių balsą ir nuodėmę nustelbia ir atperka Pranašai Karalių Dvaruose.
Juozas Elijošius, S. J.