Laisvoje Lietuvoje būdavo dažnai nusiskundžiama, kad mūsų žmonės vaikosi svetimybių, užmiršdami ar neįvertindami savojo lobyno turtų. Nusiskundimai būdavo girdimi visomis kryptimis. Būdavo sakoma, kad tiek rašytas žodis poezijoje ar prozoje, tiek vaizdinis ir garsinis menas, kaip teatras ir muzika, tiek architektūros stilius su visais šešėliais ir prašmatnumo smailumu sekė užsienį.
Gyvendami civilizuotų tautų šeimoje mes galime sekti, skolintis, pamėgdžioti išorinio gyvenimo pasireiškimus. Išoriniai pasireiškimai, kaip taisyklė, ir lieka tokiais, jei jie nepaliečia žmogaus širdies. Bet jei paliečia ir patraukia, tai jie gimdo naujas apraiškas, dalimi ar visa apimtimi svetimas senajai žmogaus širdžiai ir galvosenai.
Žmogus pasiduoda naujoms apraiškoms, kai jis nebesupranta ar nebeįvertina senųjų, kada jis mato naujose tai, ko senosioms trūksta. Bet pasitaiko, kad žmogus parduoda seną ir perka naują, neįspėdamas turėto ar turėsimo turto vertės.
Aplinka, kurioje žmogus gimsta ir auga, turi lemiančios reikšmės ir įtakos visam žmogaus gyvenimui. Aplinka veikia visus žmones ir kuria savitą pasaulį., dažydama jį savomis spalvomis ir lydėdama jį savos muzikos garsais. Juk visi žmogaus pergyvenimai ir nutikimai vyksta vienos kurios aplinkos fone, ir ši aplinka, kaip saulė, meta šviesą ir šešėlius.
Psichologai mums sako, kad pirmieji vaikystės metai yra jautriausi visiems aplinkos pasireiškimams. Jie nulemia ne tik vaiko ateities proto pajėgumą, bet suteikia išimtines lengvatas išmokti kalbą ir persiimti ypatingiausiais aplinkos bruožais ir charakteriu, žodžiu, visu tuo. kas vienos aplinkos asmenį griežtai skiria nuo kitos. Nenuostabu, kad vienos aplinkos narys, perkeltas į kitą aplinką, gali pasijusti, kaip nuskinta gėlė, kaip tropinis augalas šaltame šiaurės klimate
Kultūrinės aplinkos srovės veikia ne tik išorinį pasaulį ir statybos bei kūrybos produkciją, bet ir patį žmogaus asmenį. Kitaip žmogus taptų tik manekenu, iškamša, apvilkta savo krašto rūbu, kanklėms skambinant liaudies dainą. Aplinka, su visa savo apimtimi ir turiniu, ugdo žmogaus asmenybę, bet žmogus turi bendradarbiauti ir pažinti visus aplinkos turtus ir veiksnius, kurie jam galėtų padėti tapti geresniu, kilnesniu ir turiningesniu asmeniu.
Jei šitokiu atveju žmogus persikelia į naują ir skirtingą aplinką, jis nebesijaučia, kaip žuvis be vandens, bet jis tyrinėja tai, ką naujoji aplinka jam gali pasiūlyti, kad jo asmenybės spalvingame kilime netrūktų nė vienos gražios spalvos, nė vienos turtingos minties, išreikštos savo krašto ornamentu arba bendrinės žmogaus prigimties kilniuoju raštu.
Asmenybės kūrimas vyksta aplinkoje, kurioje žmogus gimsta ir bręsta. Aplinka turi išbaigti asmenybės kūrimą. Visa aplinka. Su visais teigiamais pasireiškimais. Kitaip asmenybė bus nepilna, iškreipta ir sužalota svetimais ir nesiderinančiais pakaitalais. Bet jei viena aplinka sugebėjo asmenybės kūrimą ištobulinti ir asmenybę išbaigti, tai žmogus kiekvienoje aplinkoje bus vešliai augantis ir vaisių brandinantis medis, o ne šiltadaržio daigas, kurį užsimiršęs daržininkas paliko negailestingoje saulės kaitroje.
Aplinka, ir be žmogaus bendradarbiavimo, daro jam labai gilios įtakos. Bet kad šita įtaka nebūtų tik akla jėga, stumianti žmogų instinkto ar papročio keliu, o produktingas, labdaringas ir žmogų auklėjąs veiksnys, tai žmogus turi pažinti visą aplinką, su visais jos pasireiškimais, ieškodamas to, kas jį padarytų pilnutiniu ir tobulu žmogumi, išbaigta asmenybe.
Plačiai atvertos akys turi stebėti aplinką. Reikia nusikratyti liguistu palinkimu kritikuoti dalykus, žmones ir veiklą, jų nepažinus. Reikia pakilti virš nudėvėtos kasdienybės nereikšmingų smulkmenų. Kuo aukštesni kalnai tuo toliau matosi. Kas per rakto skylutę žiūri į platųjį pasaulį, toliau savo kiemo nemato.
Žmogaus gyvenamoji aplinka galima suprasti visaip. Ji yra labai platus laukas ir gili erdvė. Joje auga ir vystosi kultūra. Joje kuriami papročiai. Ji gimdo ir marina tradicijas. Palikime nuošaliai geografinius, kalbinius, socijalinius ir ekonominius aplinkos elementus ir apsistokime ties liaudies tradicija, kuri mūsų tautoje buvo ir pasilieka pats giliausias kultūros ir kūrybos šaltinis.
Laiko ir įvykių nerimstančioje srovėje mūsų liaudis stovėjo, kaip ąžuolas, nenugalimas jokių priešiškų jėgų. Ji išaugo į milžiną, kuriuo didžiuotis ir ieškoti prieglaudos galėtų bet kuri tauta. Gilioje senovėje ši liaudis buvo pagoniška, bet nepaprastai kilni visuose savo pasireiškimuose. Tapusi katalikiška ji esminiai nepasikeitė, tik jos kilnieji bruožai sušvito dar žavingesne šviesa.
Užtenka pažvelgti į kryžiais, koplytėlėmis nusėtą protėvių žemę. Mesk akį į liaudies dailės kūrinių turinį. Prisimink pagrindinius mūsų liaudies charakterio bruožus. Kas liaudį įkvėpė, vedė, kas palaikė? Katalikybės dvasia. Kenčiančiojo Viešpaties didvyriškoji širdis. Čia narsaus protėvio siela ir kilnus asmuo rado nuostabų papildymą, o gili širdis gėrė stebuklingą gėrio sultį, šventesnę už Motiną Žemę. Kitaip nesuprasi, kodėl kryžiai prie kelio ir Kražių Skerdynės. Kodėl amžinas tiesos gynimas prieš skaitlingesnį ir galingesnį priešą. Kitaip nesuseksi, kodėl kiekvieną jo žingsnį lydi nuolatinis Apvaizdos prisiminimas, gili pagarba Praamžiaus šventai valiai. Neatspėsi, kodėl jis tiesus, doras ir darbštus.
Mūsų liaudis — amžių karavane — buvo palikta viena nebe pirmą kartą. Visa eilė jos vaikų — nusikrapštę nuo klumpių pažliugusio dirvožemio purvą — išėjo stebėtis kitų darbais. Susižavėjo svetimu savo nepažinę. Paklausti kilmės gėdyjosi prisipažinti. Paprašyti informacijos, jos neturėjo ir nežinojo, kur rasti. Miestas užmiršo kaimą, o inteligentas — bakūžę samanotą. Visa kūrybos plotmė — smalsiomis, trumparegėmis akimis — nusikreipė į užsienį. Liaudis — su visu savo turtu ir amžių kančia — pasiliko viena, bet amžiais gyva. Ji spyrėsi ir neilso, kovodama prieš svetimą, nesveiką raugą, kurį piršo beveidis ir besielis miestas.
Lietuviškoji tradicija — visame plote ir esmėje — yra religinė tradicija, išreiškianti tikėjimo dvasią ir nusidažiusi pagrindinėmis tikėjimo spalvomis. Ji nėra tik tuščias negyvų formų rinkinys, bet joje plazda gyvo tikėjimo gyva širdis. Joje nėra nieko beprasmio ir persenusio, nes liaudis tebeskelbia ir tebegyvena tomis vertybėmis, kuriomis pagrįsta žmogaus gyvenimo prasmė ir tikslas.
Liaudies tradicijos evoliucija — (miestas tradicijos nesukūrė) — žengė kartu su religija. Religinės šventės persunkė tradiciją. Adventas, kai liaudis — tamsiais žiemos rytais — skubinasi Rarotų. Liturginė mintis ir Viešpaties pagarbus laukimas nutildo dainą ir šokius. Gavėnia su kietu pasninku, iškelianti atgailos ir vidujinės reformos reikalą. Lygiai, kaip pačioje bažnyčioje viskas tampa nauja Viešpaties prisikėlimo įtakoje, taip ir kaimo pirkelėje blizginami langai, šluojama, mazgojama, rūtų darželis nauju smėliu barstomas toje pačioje Velykų dvasioje. O kur Sekminės su vainikų jūra ir berželių mišku? Sėjos metas ir derliaus surinkimas, kai ūkininko darbas prasideda ir baigiasi šventu Viešpaties vardu. Net žemė jam šventa, kaip šventas duonos kąsnis.
Dvasinė tikėjimo duona, maitindama lietuviškąją tradiciją, įsiskverbė į kiekvieną dieną, į kiekvieną darbą, duodama jiems savo turinį ir religinę prasmę. Mūsų liaudis užaugo, sakytume, šventoriuje, ir Viešpaties gyvenimas bažnyčioje spinduliavo pro langus į kaimus ir laukus, atskleisdamas tūkstantinių kryžių ir rūpintojėlių paslaptis.
Žilagalvė liaudies tradicija — šimtmečių bėgyje — kai ką pasiskolino iš kaimyninių tautų. Bet šitos paskolos buvo įsiurbtos į visada gyvą ir augantį liaudies kūną, ir nieko tikrai svetimo nelikdavo. Už tai toks didelis liaudies nepasitikėjimas visu tuo, kas nauja jai nesuprantamu būdu ir išraiška. Net sena tiesa, apvilkta nauju ir liaudžiai svetimu rūbu, jai rodėsi nepriimtina. Dalykai ir idėjos, pažeidžiančios ilgametės mūsų tradicijos religinius pagrindus, beveik, niekada joje neprigydavo.
Protėvių dvasios stiprybė stebina mus net šiandien. Kiek jų kovota, dirbta ir melstasi, kad išsilaikytų, bręstų ir subujotų vertybės, be kurių mes būtume miške paklydę vaikai. Jie žinojo savo darbo kelią ir savo kančios prasmę. Jų darbštumas, nenugalima stiprybė ir ištvermė — po sunkiu priespaudos ir sunkenybių jungu — pasiliks įkvėpimo šaltiniu ir ateinančioms kartoms, nes jie buvo darbo, kančios ir giedrios dvasios žmonės. Daina skambėdavo nuo ryto iki vakaro, nors nuo smūgių skaudėdavo strėnos, o ašaros nesiklausdamos riedėdavo skausmo nupliekstais skruostais. Jie lengvai nepalūždavo ir vagą pradėję nemesdavo arklo, nes kūnu ir krauju buvo įaugę į savo žemės šventą tradiciją, kuri buvo jų kasdienis maistas, energinga jėga ir amžinas džiaugsmas.
Žmogui, persiėmusiam mūsų liaudies tradicijos dvasia ir turiniu, kiekviena aplinka bus ne dykuma, bet derlinga žemė. Jo asmenybės spalvingoje mozaikoje galės pasikeisti naujų aplinkų siūlomi akmenėliai, bet mozaikos vaizdas ir turinys liks esmingai tas pats.
Dr. Tomas Pliekis