VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
39. AR PAŽĮSTAME SAVO APLINKĄ?
"O jūsų tarpe stovi tas, kurio jūs nepažįstate”.
Ar mūsų tarpe taip pat yra kas nors, ko mes nepažįstame? O, taip. Labai daug. Pirmiausia mes nepažįstame savęs. Mes neturime apie save to pilno vaizdo, kurį apie mus turi Dievas. Jis jau žino mūsų gyvenimo pabaigą. Jis taip pat žino, ko jis iš mūsų gali norėti ir ko jis nori. Jis žino, kokias malones mums yra suteikęs, kokias mes esame atmetę ir kokiomis pasinaudoję. Jis pažįsta mus tokius, kokius sukūrė, kokius myli, kokių jis nori. Tokio savęs pažinimo mes neturime.
Mes nepažįstame savo artimo. Mes neblogai pažįstame jo klaidas, bet nepažįstame nei jo slaptų nuodėmių, nei dorybių, nes ir vienos, ir kitos yra paslaptingi jo širdies apsisprendimų padariniai. Jie yra žinomi tik Dievui. Jie žinomi ir jam pačiam, bet netobulai. Žmogus nežino savo nuodėmių ir dorybių padarinių nei sau pačiam, nei kitiems. Taigi ir savo artimo nelaikykime tokiu geru pažįstamu, kokiu paprastai jį laikome.
Tačiau mūsų tarpe yra daugiau, negu mes patys ir mūsų artimas. Mūsų tarpe yra ir Kristus. "Kur du ar trys bus susirinkę, ten jų tarpe būsiu ir aš”, sako Kristus. Taigi nėra abejonės, kad visuose mūsų susirinkimuose yra Kristus. Ir šiandien mūsų tarpe jis yra. Bet mums jis yra taip pat daugiau ar mažiau nepažįstamas.
Prasmingai apie tą nepažįstamąjį rašo T.S. Eliot:
Kas yra tas trečiasis, kuris visada eina šalia jūsų?
Kai aš skaičiuoju, tai greta esame tik jūs ir aš,
Bet kai aš žiūriu baltu keliu pirmyn,
Tai visada dar kitas eina šalia jūsų.
Jis slenka apsisiautęs, rudu apsiaustu apsigaubęs.
Nežinau, ar jis vyras, ar moteris.
Tai kas pagaliau yra tas, kitoje jūsų pusėje?
(The Waste Land, V dalis: ‘Ką griaustinis kalbėjo’)
Taigi mes gyvename tarp daugelio nepažįstamųjų. Gal mes gyvename labai turtingoje aplinkoje, bet jos nepažįstame. Su mumis gali būti panašiai, kaip su Amerikos indėnais, kurie gyveno žemėse, pilnose aukso, žibalo ir metalų rūdies, bet tų vertybių nepažino. Jų nepažindami, nemokėjo jomis naudotis savo gyvenimo praturtinimui. Reikėjo, kad ateitų svetimi, juos iš jų gyvenamų vietų išstumtų, pradėtų atkasti lobius ir jais pasinaudotų. Tai matydami, nustebę indėnai tik krimtosi ir visus kaltino.
Bet mes čia kalbame ne apie išorinius turtus, bet apie asmeninius. Mes galbūt gyvename daug geresnių draugų tarpe, negu manome. Ir kada nors, kai geriau suprasime, kas buvo tie, su kuriais gyvenome, mes jausimės labai apsivylę, kad nepasinaudojome jais. Suprasime, kiek daug galimybių jie mums siūlė, o mes nuo jų nusigręžėme, užsidarydami savyje ir sukliudydami jiems, kad mums pagelbėtų. Taip pat nėra abejonės, kad kada nors pažinsime, jog mes patys turėjome daugiau galimybių ir daugiau jėgų padaryti gerų darbų, negu iš tikrųjų padarėme. Galbūt atrasime, kad Dievo malonių ir apvaizdos dėka esame buvę pastatyti prieš didesnius uždavinius ir platesnes galimybes, negu manėme.
Kaip bebūtų su mūsų draugų ir mūsų pačių galimybėmis, bet viena yra tikra, kad realiai mus mylintis Kristus yra mūsų tarpe, ir mums reikia tik jį, čia esantį, pripažinti ir su juo daugiau bendradarbiauti.
40. GYVENTI DIEVE
"Jis yra tas, kuris po manęs ateis, kuris pirm manęs buvo; jam aš nesu vertas atrišti jo kurpių dirželio”.
Jonas čia nusako savo poziciją Jėzaus atžvilgiu. Jis nori pasakyti, kad tam tikru atžvilgiu, būtent skelbimo atžvilgiu, jis yra pirmiau Jėzaus. Tačiau metafiziniu atžvilgiu Jėzus yra pirmiau jo. O istoriniu atžvilgiu Jėzus yra pirma Jono tiek, kiek jis buvo išpranašautas ir laukiamas per kartų kartas. Dėl to yra suprantama didelė Jono pagarba Jėzui. Jis ją išreiškia didelio nusižeminimo žodžiais: "Aš nesu vertas atrišti jo kurpių dirželio”.
Ar aš taip suprantu savo gyvenimą, kad jausčiausi iš visų pusių apsuptas Jėzaus? Ar aš pagalvoju, kad po manęs šiame gyvenime veiks Jėzus toliau (per kitus asmenis)? Ar gal aš esu valdomas nuotaikos, kad su manimi viskas baigiasi? Gal aš atstovauju garsiajai prancūzų karalių pažiūrai, išreikštai posakiu: "Après nous le de-luge” (Po mūsų tebūna kad ir tvanas!)? Antra vertus, ar aš esu įsisąmoninęs, kad prieš mane reiškėsi Kristus toje istorijoje, kurią aš tęsiu? Jėzus pirma manęs buvo daugelyje pačių geriausių mano mokytojų. Jis taip pat reiškėsi mano tėvuose ir protėviuose, kurių tradiciją aš tęsiu.
Bet ne tik istoriniu ir kultūriniu atžvilgiu aš esu Dievo apsuptas. Dievas yra mano būties pradžia ir pabaiga arba tikslas. Ar aš taip suvokiu savo gyvenimą, kaip esantį įaustą į Dievą? Greičiau priešingai. Dievo samprata yra linkusi mano galvosenoje suskilti į įvairius dieviškus reiškinius, ir tokiu būdu aš prarandu ne tik savo priklausomybės nuo Dievo teisingą supratimą, bet ir apskritai teisingą Dievo sampratą.
Religijų istorija, kiek ji šiandien yra atidengta, aiškiai liudija tiesą, kaip žmonijos proistorėje ir istorijoje Dievo idėja skinda, pulverizuojasi į įvairius dieviškus reiškinius, kuriems atstovauja įvairių religijų asmenys. Dangaus religija dar turi vieno Dievo — Dangaus Tėvo idėją. Tačiau ji išvirsta saulės religija, kurioje Dievas jau nebėra tėvas. Motinos — Žemės religija, kuri skinda į įvairias vietines dievybes. Jos savo ruožtu maišosi, grupuojasi, jungiasi, kovoja tarp savęs ir su kitais dievais, jokios vienybės nepasiekia. Taigi šiose religijose negali būti kalbos apie Dievą, esantį pirma manęs ir po manęs. Toks dievas, kuris žmogų numarina (čia turima galvoje vienas Indijos dievas — Mirtis), jau yra priešas to Dievo, kuris žmogų sukūrė. Dėl to Dievo idėja, sutinkama žydų tautoje, yra kartu ir krikščioniška vertybė. Pažymėtina, kad Dievo įsikūnijimui nebuvo parinkta, pvz., Indijos kultūra, kuri būtų daug lengviau į savo tarpą priėmusi Dievą, tapusį žmogumi, bet buvo parinkta tokia kultūra, kurioje Dievo absoliutinis pranašumas buvo stipriai išugdytas, būtent žydu tautoje.
Jonas, save įstatydamas į Dievą ir sugebėdamas dievišką apraišką pamatyti žmogiškoje išvaizdoje, sakosi esąs nevertas atrišti Jėzaus kurpių dirželio. Ar aš turiu tokią pagarbą Dievui ir jo pasireiškimui žmonijoje? Gal pagrindinis mano rūpestis yra paties savęs pagerbimas? Gal aš nepagydomai susergu nuo to, kai kiti mane užgauna, kai neįvertina mano darbų, ir pagal tuos užgavimus kuriu savo veikimo programą? Aš gana dažnai užmirštu, kad mano veikimo išeities taškas yra Dieve ir kad jis mano garbe rūpinasi, įjungdamas ją į savąją, kai tuo tarpu mano paties rūpestis savęs išaukštinimu ir net apgynimu nuo priešų gali mano gyvenimą tik iškreipti iš tų linijų, kurios eina iš Dievo ir veda prie Dievo.
41. KRISTAUS ATĖJIMAS IR JO REGĖJIMAS
"Kitą dieną Jonas pamatė ateinantį pas jį Jėzų?’.
Pamąstykime apie Jėzaus atėjimą pas mus ir jo regėjimą. Jėzus ateina pas kiekvieną iš mūsų ir nori būti mūsų priimamas. Čia iškart reikia skirti dvi problemas. Kas kita yra Jėzaus pas mus atėjimas ir kas kita jo regėjimas. Jėzaus atėjimas pas mus yra dogmiškai tikras dalykas, o Jėzaus pamatymas yra retas ir mažiau realybės turintis dalykas. Jis bus mums realiai matomas tik danguje. Žemėje gyvenančių mistikų regėjimai ar girdėjimai yra mažiau vertingi. Kūdikėlio Jėzaus Teresė turėjo labai gyvą tikėjimą Jėzaus artumu, tačiau nesivaržė prisipažinti, kad ji nė karto nėra mačiusi jo veido nei girdėjusi jo balso.
Kalbant apie mus, reikia skirti jo atėjimą ir jo matymą. Šie du dalykai bus vieningi tame Jėzaus atėjime, kurį patirsime, susitikdami su juo po mirties. Atrodo, kad šį Jėzaus atėjimą turi galvoje apaštalas Jonas, kai savo Apreiškimo knygą užbaigia šiais žodžiais: "Jėzau, ateik”. Tačiau šalia to atėjimo mes turime ir kitą atėjimą, kuris yra išreikštas paties Jėzaus žodžiais: "Kas mane myli, mes pas jį ateisime ir pasidarysime sau buveinę”. Čia Jėzus kalba apie visą Švenč. Trejybę. Šis atėjimas yra ne mažiau svarbus už anksčiau minėtąjį. Tik šio atėjimo ir priėmimo dėka mes galime tikėtis sulaukti ir ano atėjimo. Šis atėjimas yra mistinis, bet realus, būtent stovįs ant mūsų tikėjimo pagrindo. Kadangi mes mylime Dievą ir laikome jo įsakymus, galime manyti, kad Jėzus pas mus yra.
Šia proga galime pamąstyti dar apie vieną Dievo sutikimą savo gyvenime, kuris yra nepilnas ir net iškreiptas. Kai įvyksta kam nelaimė, tai sakoma, kad "Dievas jį aplankė”. Čia nesiimsime aiškintis Dievo apvaizdos kelių, tačiau norime pasisakyti prieš Kristaus aplankymo suvedimą į nelaimę. Nors nelaimė neįvyksta be Dievo apvaizdos žinios, nors nuolankiai priimta nelaimė mus priartina prie Dievo, tačiau nelaimę laikyti Kristaus aplankymu būtų netinkamas pesimizmo įvedimas į mūsų religinį gyvenimą. Dievo Sūnus atėjo ne tam, kad neštų nelaimes ir jomis vestų žmones į išganymą.
Kristus ateina pas kiekvieną jį mylintį žmogų, bet jis tai daro ne būtinai kokio nors nepaprasto pergyvenimo būdu. Neturėjimas nepaprastų išgyvenimų nereiškia žmogaus mažesnio šventumo už tą, kuris turi nepaprastų išgyvenimų. Kodėl taip yra? Galbūt tai yra dėl to, kad Kristus yra įsikūnijęs Dievas, o ne tik į dangų įžengęs žmonijos pirmūnas. Jis nori gyventi savo kūrinyje natūraliu jo gyvenimu, jo nesutrukdydamas ir jo ritmikos neardydamas. Kristus nesudrumstė pasaulio ritmikos, į jį įsikūnydamas. Ir galbūt matomu būdu jis nepasirodo tiems asmenims dėl to, kad, jo buvimą patyrę matomu būdu, jie jau nebesugebėtų gyventi natūralų savo gyvenimą. Tokių ne laiku save kanonizavusių "šventųjų” pasitaiko tikinčiųjų tarpe. Jie visą savo religinį gyvenimą suveda į nepaprastų mistinių apraiškų ilgesį ar jų kontempliavimą.
Todėl, mąstant apie Kristaus atėjimą pas mus, reikia išsisaugoti abiejų pavojų.
Reikia turėti gyvą sąmonę, kad Jėzus yra atėjęs pas mus, ir nereikia pasiduoti materialistinei galvosenai, kuri mūsų gyvenimą nori išmatuoti tik išoriniais medžiaginiais ir vitalistiniais matavimais. Bet, antra vertus, reikia gyvai santykiauti su mumyse esančiu ir veikiančiu Jėzumi, šį jo buvimą mumyse remiant ne jausminiais išgyvenimais, bet tvirta tikėjimo tiesa. Tai yra tvirtesnė Dievo buvimo mumyse atrama, negu mūsų kilnios nuotaikos.