religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1986 / BALANDIS - APRIL / VOLUME XXXVII, NO. 4
Šis numeris iliustruotas K. Daugėlos fotografijomis iš lietuvių išeivių gyvenimo Vokietijos stovyklose. Viršelio piešinys — Rasos Krokytės.
109 |
Lietuvos vyskupai |
|
113 |
Bruno Markaitis, S.J. |
|
117 |
S. Sužiedėlis |
|
120 |
Vytautas Bagdanavičius |
|
124 |
Chiara Lubich |
|
125 |
J. E. |
|
128 |
Bruno Markaitis, S.J. |
|
132 |
Redakcija |
|
134 |
Kard. J. Bernardin |
|
135 |
Alė Rūta |
|
135 |
A. R. |
|
136 |
Red. |
|
136 |
Gediminas Vakaris |
|
138 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
140 |
Aleksandras Mauragis |
|
142 |
Red. |
|
143 |
J. Pr. |
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
(Lietuvos vyskupų ir vyskupijų valdytojų žodis tikintiesiems, rengiantis Lietuvos krikšto jubiliejui)
Brangūs Lietuvos Katalikai!
"Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome”. Šiuos Šventojo Rašto žodžius (Žyd 11,1) gyvai prisimename dabar, pradėdami antruosius Lietuvos Krikšto jubiliejui dvasinio pasirengimo metus.
Pirmieji, 1985-ieji, buvo pavadinti Gerosios naujienos metais. Prisiminėme, kokiais nelengvais keliais krikščionybė į mūsų kraštą atėjo, kokias religines bei moralines vertybes per 600 metų į tikinčiųjų dvasią įskiepijo.
1986-ieji bus Sąmoningo tikėjimo metai. Stengsimės kuo geriau pažinti savo šventąjį tikėjimą, įvertinti jo aktualumą mūsų gyvenimui.
1.
"Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų”, — skaitome šv. Rašte (Žyd 1,1-2).
Iš tikrųjų į mus prabilo Dievas. Mūsų Kūrėjas su mumis—savo kūriniais — pasidalijo dieviškąja išmintimi, paskelbė mums savo valią, apreiškė būtinas išganymui tiesas ir parodė kelius į laimę. Dievo pašaukti pranašai išrinktajai tautai skelbė Dievo žodį, t.y. mokė ją Dievą pažinti, jį mylėti, garbinti, ragino laikytis Dievo įsakymų; įspėdavo, kad tauta bijotųsi Dievą įžeisti, nusidėjėlius kvietė atgailoti, stiprino Išganytojo atėjimo viltį.
K. Daugėlos nuotr. Išvietintųjų kelias į nežinią.
BRUNO MARKAITIS, S.J.
Nuo pat kūdikystės, nuo jaunų dienų žmogus remiasi kitų autoritetu: tėvų, mokytojų, valstybės, Bažnyčios ir t.t. Kad kūdikystėje ir jaunose dienose taip yra, niekas neturi pagrindo stebėtis, nes kitaip ir būti negali — žmogus pasirodo šioje žemėje bejėgis ir aklas, pilniausia šių žodžių prasme. Net ir po eilės metų, kai ne tik jo kūnas, bet ir protas subręsta, žmogus tebepriklauso nuo faktorių, kurių jis savyje neturi ir kuriuos privalo skolintis iš kitų šaltinių. Šis savos rūšies bejėgiškumas ir aklumas lydi žmogų visu gyvenimo keliu jau vien dėl to, kad žmogus yra labai ribotas, labai apibrėžtas laiku ir vieta. Todėl — norėdamas gauti atsakymą į daugelį klausimų — jis turi pasikliauti kitais žmonėmis, kitų autoritetu.
Faktas lieka faktu, kad žmogus remiasi kitų autoritetu kiekvienoje žmogiškojo aktyvumo srityje, kur jis pats neturi pakankamai žinių, mokslo, supratimo. Ne retai net toje srityje, kuri jam yra gana gerai žinoma, jis vis dėlto — ypatingai susidarius sunkioms ir sudėtingoms aplinkybėms — yra linkęs kreiptis į specialistą ir jo nuomonę pasidėti į savo nuomonės ir apsisprendimo pagrindus. Jei jau taip yra empiriniame pasaulyje, kur dalykai, priežastys, tikrovės yra vienu ar kitu būdu apčiuopiamos ir patikrinamos, tai nesunku suprasti, kas pasidaro, kai mes įeiname į dvasios šventyklos prieangį. Čia autoritetas yra būtina ir neapeinama sąlyga. Šitos fatalinės problemos neišsprendžia net protestantiškoji religijos reformacija. Ji sugebėjo realizuoti tik vieną tikrovę; dieviškąjį autoritetą ji pakeitė žmogiškuoju autoritetu. Mes čia nenorime gilintis į priežastis, paskatinusias reformacijos gimimą bei vystymąsi. Mums svarbu tik pats istorinis faktas.
Šeimos bobutė su visu savo turtu. K. Daugėlos nuotr.
S. SUŽIEDĖLIS
4. APAŠTALIŠKAS JOGAILOS DARBAS
Bilateralinis Krėvos aktas ne tiktai įpareigojo Jogailą apsikrikštyti, bet ir atidavė jam Lenkijos sostą. Išvykęs į Krokuvą jo atsiimti, tenai 1386. II. 15 jis apsikrikštijo drauge su trimis savo broliais (Vygandu, Karigaila, Švitrigaila) ir jį atlydėjusiais didikais. Tai buvo preliminarinis antrojo Lietuvos krikšto aktas, pradėtas už josios sienų. Jame dalyvavęs Vytautas drauge su kitais taip pat pakartojo ištikimybės žodį Katalikų Bažnyčiai, prie kurios jis prisijungė, būdamas pas kryžiuočius Prūsuose. Taigi abu jaunieji Lietuvos kunigaikščiai, Vytautas ir Jogaila, katalikų tikėjimo šviesą įsižiebė ne Lietuvoje. Bet jau 1387 metų pradžioje jie sugrįžo į Vilnių, Aukštaičių centrą, iš kur buvo pradėtas lietuvių tautos krikščioninimo darbas.
Skurdžios ir drumzlinos anų laikų žinios neparodo mums šio reikšmingo Lietuvai įvykio tikroje šviesoje. Vienintelis kronikininkas, kuris kiek plačiau jį atžymi, yra Jonas Dlugošius, gimęs trisdešimt metų vėliau. Niekada Lietuvoje nebuvęs ir jos nematęs, apie krikštą taip pat išgirdęs iš kitų lūpų, jis yra nemažai nusukęs į šalį. Jam, kaip įžymiam lenkų kanauninkui ir karaliaus Kazimiero rūmams savam žmogui, labai knietėjo, kad Lietuvos krikštas daugiau svertų lenkų nuopelnų krikščionybei balanse. Užtat jis savo "Historiae Poloniae libri XII” lietuvius stengiasi nužeminti kaip pagonis ("illa rudis natio et pannosa”), o lenkus pakylėti kaip krikščionis apaštalus. Karalienė Jadvyga jam yra toji šventa moteris, kuri Bažnyčiai dovanojo paskutinę Europoje pagonių tautą. Skelbdamas ją Lietuvos apaštale, jis net nurodo, kad ji drauge su Krokuvos vysk. Bodzanta buvo atvykusi į Vilnių. Tačiau vienalaikiai dokumentai šito nepatvirtina. Į Vilnių 1387 metų pradžioje Jogaila buvo atvykęs be karalienės ir žymesnių dvasinių Lenkijos dignitorių. Vyriausias Bažnyčios atstovas buvo tit. Sereto vyskupas Andrius, pranciškonas, kuris anksčiau, manoma, yra gyvenęs Vilniuje, o pastaruoju laiku buvo Gniezno sufraganas ir Jadvygos motinos nuodėmklausys. Kai prisimename, kad Jogaila, prašydamas Jadvygos rankos, pirmiausia Elzbietai pažadėjo su visa savo tauta apsikrikštyti, tai galime manyti, jog dėl to ir jos konfesarijui, vyskupui in partibus infidelium, o ne kam kitam buvo patikėtas Lietuvos kristianizacijos darbas. Be jo, Jogaila dar buvo pasitaikinęs daugiau lenkų ir čekų kunigų, kurie Lietuvą pamatė pirmą kartą. Nemokėdami lietuvių kalbos, jie turėjo didelio vargo, ir dalis šios naštos slėgė paties didžiojo kunigaikščio pečius.
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
49. LENINO “KRIKŠTAS”
Religinė apeiga, paneriant žmogų į vandenį ir vėl iš ten jį ištraukiant, nuo amžių daugelyje kultūrų religinėje simbolikoje reiškia mirtį ir prisikėlimą. Taip rašė religijų istorikas M. Eliade. Taigi į krikštą mes turime žiūrėti, kaip į žmogaus grąžinimą į medžiagos elementus ir jo iš ten iškėlimą. Jeigu to iškėlimo nebūtų, jeigu žmogus būtų tik paneriamas, bet neiškeliamas iš vandens, tai krikštas reikštų tik žmogaus laidojimą.
Šiandien galima kalbėti apie žmogaus ir jo santykių panėrimą ne tik vandenyje, bet ir apskritai medžiagoje. Tai ypač padarė marksizmas, suvesdamas žmonių santykius į medžiaginės gamybos bei reikmenų pasikeitimo santykius. Maža to, Leninas manė, kad pats žmogus yra tik medžiagos abstraktas, t.y. laikinas ištraukimas iš medžiagos, prieinamas analizavimui. Savo darbą atlikęs, jis vėl yra paneriamas į medžiagą, daugiau juo nesirūpinant. Dėl to galima kalbėti apie savotišką Lenino "krikštą”, kur žmogus, atlikęs savo darbą, paneriamas į medžiagą. Bet Lenino "krikštas”, kaip matome, neturi žmogaus prikėlimo iš medžiagos. Jis yra išskiriamas iš medžiagos tik tam, kad atliktų kokį darbą ir vėl būtų j ją panertas. Tai yra krikščioniško krikšto priešingybė.
Berniukas su duonos daviniu šeimai. K. Daugėlos nuotr.
Ši krikščioniško krikšto priešingybė nėra atsitiktinis reiškinys mūsų laikais. Ji yra visos mūsų moderniosios filosofijos pasekmė. Ji kyla iš to, kad mes esame praradę savo asmens sampratos tvirtumą. Mes patys net sau daug nereiškiame. Pasak Hegelio, mūsų pažinimas yra tik tokio siauro pobūdžio, kad, kai mes ką pažįstame, tai arba save prarandame, arba, jeigu savęs ir neprarandame, tai realiai nieko kito nepažįstame. (Plg. Phenomenology of Spirit, 399 psl.). Taigi mes arba turime išsižadėti kito, kad save išlaikytume, arba išsižadėti savęs, kad kitą pažintume.
CHIARA LUBICH
"Žmogus gyvas ne vien duona!” (Lk 4, 4). Tie žodžiai paimti iš Jėzaus gundymo aprašymo. Tai įvyko po jo krikšto prie Jordano upės, kai balsas iš dangaus paskelbė, kad jis Dievo Sūnus, ir Šventoji Dvasia nusileido ant jo balandžio pavidalu. Po krikšto Jėzus nuėjo į dykumą pasiruošti viešam gyvenimui. Ten vienumoje jis meldėsi ir pasninkavo. Tada velnias jį gundė, kad, kaip Dievo Sūnus ir Mesijas, stebuklingu būdu numalšintų savo alkį, o pagarbinęs jį, gautų šio pasaulio valdžią ir didingumą. Bet Jėzus, atmetęs gundymą, liko ištikimas Tėvo planui, nors ir žinojo, kas jo laukė.
Gundytojas matė, kad po ilgo nevalgymo Jėzus buvo išsekęs ir labai alkanas, todėl ir drįso siūlyti, kad, panaudodamas savo dievišką galią, paverstų akmenį į duoną. Žinoma, ateity Jėzus pavalgydins alkaną minią stebuklingu būdu.
Tokioj situacijoj šis patarimas pradžioje gal ir neatrodytų keistas. Argi duona tokiam alkiui malšinti nebūtų svarbiausia? Argi Dievo vaikų gyvenime duona nebūtų esminis dalykas? Argi Dievas per pranašus nežadėjo, kad Mesijo karalystėje daugiau nebus alkio ir skurdo?
Aišku, kad rūpestis kasdienine duona yra daugiau negu teisėtas. Todėl gundytojas, pasinaudodamas Jėzaus žmogišku alkiu, storžieviškai ir apgaulingai siekė palaužti jo ištikimybę Dievui ir sujaukti jo santykius su Tėvu. Savaime aišku, kad tai buvo visiškai priešinga tam atsidavimui, kurį Jėzus turėjo kaip sūnus Tėvui, visiškai juo pasitikėdamas. Gundytojas, siūlydamas Jėzui daryti tokį stebuklą, tuo pačiu bandė įpiršti materialines gėrybes, lyg nuo jų priklausytų Dievo karalystė. Tai buvo tikras įžeidimas.
J. E.
Kai kuriems labai sunku tikėti, kad yra iš tikrųjų buvęs tas visuotinis tvanas, apie kurį kalba Biblija. Čia šiek tiek panagrinėsime šį klausimą ir pažiūrėsime į jo tikėtinumą.
Šį klausimą katalikų apologetai jau daug kartų yra nagrinėję ir pakankamai aiškiai išsprendę, bet, mokslui žengiant pirmyn, daugelis biblinių problemų dar labiau paaiškėjo, bet drauge iškilo ir ne vienas naujas painus klausimas.
Bažnyčia jau nuo pirmųjų amžių tikėjimo išpažinimuose ir susirinkimuose tvirtai gynė, kad tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento knygos užima lygiateisę vietą ir kad jų autorius yra Dievas. Iš to fakto, kad Šventraščio knygų rašytojai buvo Dievo įkvėpti, neišvengiamai plaukia, kad Šv. Rašto knygose nėra ir negali būti klaidų. Įkvėptosios Biblijos knygos nėra vien tik "šventos” krikščionijos knygos, jos nėra taip pat tik kalbančios apie Dievą, bet pats Dievas yra šitų knygų autorius, panaudojęs žmones tik kaip įrankius toms knygoms parašyti. Jų turinys yra toks, kokio norėjo pats Dievas. Taigi katalikui abejoti Šv. Rašto dieviška kilme būtų nusikaltimas prieš tikėjimą. Tos tiesos atmesti nedrįso net pirmieji protestantai.
Kai barako pastogėje nebūdavo pakankamai šviesos. .. K. Daugėlos nuotr.
Skaityti daugiau: AR TIKRAI BUVO BIBLIJOJE APRAŠYTAS TVANAS?
BRUNO MARKAITIS, S.J.
Kartais mes skiriame visą aplinkos plotmę į du pasaulius: į vaiko pasaulį ir į suaugusiojo pasaulį. Turbūt tuo norime pasakyti, kad vaiko pasaulis yra mikrokosmas, mažas pasauliukas, kuriame vyrauja neribota vaizduotė, žaismas ir žaislai, kur nėra atsakomybės ir rimtų problemų, kur maži, dar neišsivystę proteliai sugeba suprasti ir pasisavinti tik labai mažą didžiojo žinyno dalį. Kas kita su makrokosmu, didžiuoju suaugusiųjų pasauliu, kurį valdo apčiuopiama, į nieką neatsižvelgianti gyvenimo tikrovė, kur problemos yra tikros ir žiauriai rimtos, kur nebėra vietos vaizduotei ir svajonėms, nes kasdien į gyvenimo duris beldžiasi pareiga ir atsakomybė. Čia suaugusiojo išsivystęs protas, naudodamasis plačiomis žiniomis ir ilgu patyrimu, problemas ne tik supranta, bet ir joms sprendimą randa.
Savaime aišku, kad šis skirtumas remiasi bendrybėmis ir gerokai atsiduoda paviršutiniškumu. Bet ne paslaptis, kad gana dažnai vaiko ir suaugusiojo pasauliai yra taip suprantami ir apibrėžiami. Jei tokia samprata turi nemaža tiesos, tai ji, ypač kalbėdama apie vaiko pasaulį, praleidžia du dalykus. Pirma, labai didelį ir jautrų vaiko imlumą visa tam, ką jis mato ir girdi. Antra, vaiko inteligencija pabunda ir išsivysto tarp 2 ir 6 amžiaus metų. Autoritetai tvirtina, kad, nežiūrint to fakto, jog visos kitos vaiko kūno ir dvasios galios vystosi ir toliau, vaiko inteligencijos augimas ir didėjimas sustoja prie neperžengiamo slenksčio į septintuosius amžiaus metus.
Kultūrinė ir politinė veikla Kempteno stovykloje. K. Daugėlos nuotr.
Jei taip yra, ir atrodo, kad taip yra, tai tėvų elgesys, jų žodžiai ir veiksmai vaidina nepaprastai svarbų ir lemiantį vaidmenį vaiko gyvenime ir vystymesi. Tėvų pavyzdys, visa tai, ką kūdikis ir vaikas mato ir girdi, yra tikrovės, nulemiančios vaiko ateitį, pakreipiančios jo gyvenimo kelią viena ar kita kryptimi. Atrodo tikslu sakyti, kad labai dažnai, tiek ateities lemtis, tiek gyvenimo kryptis — dėl tėvų pavyzdžio — pasilieka galutinės, nepakeičiamos ir neatšaukiamos tikrovės. Štai kodėl norėtųsi tvirtinti, kad tėvų pavyzdys yra vaiko laimės kalvis.
Redakcija
Praėjusių metų "Laiškų lietuviams” konkurse buvo pasiūlytos trys temos. Apie dvi jau esame rašę. Trečioji tema buvo — "Moterų kova už lygias teises”. Dviejų mergaičių straipsniai, parašyti šia tema, buvo premijuoti ir jau išspausdinti. Čia paminėsime, ką kiti yra šia tema rašę. Įdomu, kad moterų kova už lygias teises šiek tiek daugiau susidomėjo berniukai negu mergaitės, bet kai kurie jų į šį klausimą žvelgė humoristiškai ir sarkastiškai. Vis dėlto visi pripažino, kad moterys turėtų turėti lygias teises, nežiūrint to, kad kai kurie darbai ar užsiėmimai labiau tinka vyrams, kiti — moterims. Pažiūrėkime, ką sako konkurso dalyviai.
Auris Jarašiūnas papasakoja, kaip buvo žiūrima į moteris nuo seniausių laikų, kokius pavyzdžius randame Šv. Rašte, kaip buvo žiūrima į jų teises, kol pagaliau Amerikoje pradėjo už moterų teises smarkiau kovoti Susan B. Anthony. 1920 m., praėjus keturiolikai metų nuo S B. Anthony mirties, Amerikos valdžia priėmė 19-tą konstitucijos atitaisymą, kuris leidžia moterims balsuoti rinkimuose. "Buvo dar ir daugiau moterų, kurios kovojo už savo teises. Dauguma jų nukentėjo ir buvo išjuoktos. Dabar jau situacija yra pasikeitus. Moterys turi beveik tiek pat teisių kaip vyrai. Yra moterų kariuomenėje ir policijoje. Yra moterų senatorių, burmistrių, astronaučių, teisėjų, advokačių, o Geraldine Ferraro net kandidatavo į viceprezidentės vietą. Vis dėlto moterys dar neturi visų teisių, kurias turi vyrai, už tą patį darbą joms dažnai yra mažiau mokama negu vyrams. Moterys kovoja ir toliau, bandydamos nugalėti ir šias paskutines kliūtis. Reikia tikėtis, kad ši kova bus laimėta, mes visi pasijusime lygūs, tada ir visų žmonių gyvenimas bus geresnis”.
(Išleidžiant VI Kronikos tomą anglų kalba)
Lietuviai, paskutinieji priėmę krikščionybę europiečiai, atkakliai gynė Vakarų apeigų katalikiškas tradicijas, nežiūrint ilgaamžių persekiojimų. Per devynioliktąjį šimtmetį jie buvo carų politikos aukos, nes carai siekė paversti juos paklusniais Rusijos valdiniais, sunaikindami lietuvių kalbą ir religines tradicijas. Ar ne ironija, šiuometinė Sovietų politika yra visiškai panaši. Jie religiją laiko betiksle, naudodami prievartą ir grasinimus bei versdami tikinčiuosius atsisakyti savo religijos praktikavimo.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika pateikia nuostabiai detalizuotą šios sovietinės politikos įgyvendinimo vaizdą Lietuvoje, kuri yra vienintelė Romos katalikų daugumą sudaranti "respublika” Sovietų Rusijoje. (Kronika su atsargumu tvirtina, kad du trečdaliai iš 3,5 milijonų Lietuvos gyventojų dar yra šiandien praktikuojantys katalikai).
Kronika yra leidžiama pogrindyje puikiai organizuoto drąsių korespondentų ir redaktorių tinklo valstybėje, kurioje net ir primityvios spausdintam žodžiui skleisti priemonės yra visiškoje valdžios kontrolėje, visai neprieinamos Bažnyčiai naudotis. Nežiūrint tokių didelių kliūčių, Kronika išeidavo penkiskart per metus nuo pat jos pasirodymo 1972 m. kovo 19 šv. Juozapo šventės dieną. Kai kas tvirtina, kad tai esąs ilgiausiai išsilaikęs periodinis samizdatas Sovietų Rusijoje. Nenuginčijamai ji yra vienintelis pogrindžio leidinys, skirtas dokumentuoti veik keturių milijonų Romos katalikų priespaudai Sovietų Rusijoje.
Skaityti daugiau: Kardinolo Juozapo Bernardin žodis apie L K. B. Kroniką
1985 m. L.K. Mokslo Akademija išleido Romoje prof. Antano Salio raštų trečiąjį tomą. Redagavo prof. Petras Jonikas. Neįmanoma trumpai šį veikalą įvertinti moksliniu atžvilgiu, tačiau būtina priminti jo kultūrinę ir praktinę vertę. Jeigu mūsų išeivija didžiuojasi Lietuvių enciklopedijos išleidimu ir kitais stambiais tautinės kultūros darbais, tai galima didžiuotis ir žymaus mūsų kalbininko Antano Salio raštais. Jau išėjo trys tomai, spausdinamas ir ketvirtasis.
Buvo paskelbta, kad L.B. Kultūros taryba premijuoja geriausią praėjusių kelerių metų mokslo veikalą. Gal jau vėloka, bet reikėtų pasiūlyti šiai premijai A. Salio raštus. Jeigu jau dabar per vėlu, tai nereikėtų užmiršti pasiūlyti premijai jo raštus, kai išeis ketvirtasis tomas. Tiesa, Nobelio premija mirusiam autoriui neskiriama, bet vargu ar tai teisinga (argi Oskaras Milašius nebuvo tos premijos labiau vertas už kitus?). Lietuvių kultūros istorijoje yra žinomas priešingas faktas: Lietuvių rašytojų draugijos premija už geriausią grožinės literatūros knygą ("Žemė dega”) buvo paskirta jau mirusiam autoriui Jurgiui Savickui. O ypač mokslinių veikalų reikšmė ir aktualumas tautos gyvenime toli pranoksta žmogaus amžių.
Šiame trečiame tome sukaupti svarbiausieji A. Salio informaciniai kalbiniais klausimais straipsniai, skirti mokykloms ir visuomenei. Knyga verta ne vien kalbininkų dėmesio, bet kiekvieno, kas tik domisi lietuvių kalba ir kultūra.
Jei turime Lietuvių enciklopedijos tomus, būtina turėti ir visus Antano Salio raštų tomus. Alė Rūta
Ši knyga išleista šv. Kazimiero 500 m. mirties sukakčiai paminėti. Leidėjas — Minėjimo rengimo centrinis komitetas. Knygoje jubiliejinio pašto ženklo nuotrauka — dail. Romo Viesulo kūryba. Titulinį knygos puslapį papuošė dail. Banguolė Raugaitė. Spaudė Pranciškonų spaustuvė 1985 m. Knygos redaktorius — Balys Raugas.
Kietais viršeliais storoje (478 psl.) knygoje sudėti svarbiausi Kazimierinių metų straipsniai ir daugybė reikšmingų, gražių nuotraukų. Ypač jų daug iš Romoje buvusių pamaldų bei iškilmių, kur švyti lietuvių tautai palankus popiežius Jonas Paulius II.
Tokiu vardu 1985 m. Lituanistikos tyrimo ir studijų centro išleista Alfonso Šešplaukio-Tyruolio suredaguota 244 puslapių knyga, kurioje surinkta redaktoriaus 1933-1983 m. laikotarpiu parašyti straipsniai, susiję su lietuviška tematika kitų tautų literatūroje. Toje kitų tautų literatūroje jau nuo XIII a. pradėta minėti Lietuva ir lietuviai.
Autorius pratarmėje rašo: "Šiuo rinkiniu nepretenduoju į kokį išsamesnį Lietuvos pėdsakų ieškojimą pasaulinėje literatūroje, žinant literatūrinių ryšių apimtį. Rinkinys tėra kaip ir papildymas autoriaus parengtos ir redaguotos antologijos "Nemarioji žemė; Lietuva pasaulinės poezijos posmuose” (Boston, Lietuvių enciklopedija, 1970). Ten sukauptus lietuviškos tematikos poezijoje pavyzdžius, išverstus į lietuvių kalbą, papildo čia parinktų daugiausia prozos veikalų panagrinėjimas”.
Knygos išleidimą parėmė Lietuvių Fondas- Knygos kaina — 8 dol.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
KĄ ČIA BENUVEIKSI — JUK SENSTAME
Kartais mėgstame padejuoti, kad mums nekaip sekasi... Tuščiai ir be naudos bėga laikas. Praėjo dar vieneri metai. Tapome vyresni. Ne kiekvienam daug kas pakito. Reikia pripažinti, kad pasiekimai ir nuotaika daugiausia priklauso nuo mūsų pačių pastangų, nuo požiūrio į gyvenimą. Vieni nemato prasmės dideliuose dalykuose — kiti suranda ją ir kuklesniame darbe, pasiekimuose pagal savo išgales- Pavyzdžiui, Švenčionių rajone, Labanore, gyvena Pranė Pelėdienė, kuriai jau devyniasdešimt septyneri. Gyvena ji dar prosenelių ręstoje troboje. Troba jau sena, bet erdvi, švari ir atspari laiko vėjams, kaip ir jos šeimininkė.
Šiandien Pranė Pelėdienė gauna labai kuklią kolūkietės pensiją. Turi savo mažą daržiuką, kuriame darbuojasi. Prie trobos galo auganti obelis nunokina vaisių svečiams pavaišinti. Sako, kad laiminga būna tada, kai sūnus, kaimynas ar koks prašalaitis aplanko. Kas nors laišką parašo. Pati sau padainuoja. O dainelių moka visokiausių, iš amžiaus glūdumos atklydusių. Pernai buvo ir iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto žmogus užsukęs. Užrašė jos dainas. Jos menas — gyvenimo patyrimas jai padeda išlaikyti žvalumą. ("Dienos aidai”)
ŽIEMĄ SUGEDUSIOS MAŠINOS TAISOMOS LAUKE — UŽUOVĖJOJ
Alytaus rajono sunkvežimių vairuotojas "Darbininko tribūnoje” skundžiasi, kad žiemą vairuotojams-mechanizatoriams yra nelengva. Kombinatas neturi tinkamų garažu, mechaninių dirbtuvių, tad vyrai, technikai sugedus, ieškosi užuovėjos ir, pasipūsdami stingstančias rankas, barškina apšarmojusius įrankius. Kai kombinatas buvo iškeltas iš Alytaus į Daugus, buvo numatyta pastatyti naują bazę. Nepigiai kainavęs tos bazės projektas guli nejudinamas. Visa technika stovi lauke.
TRUMPAS ŽODIS, PASITINKANT KUN. VAIŠNIO KNYGĄ
Violeta Kelertienė
Prie išsamios prof. Vaškelio paskaitos (ji buvo išspausdinta praėjusiame "Laiškų liet.” numeryje, Red.) nebedaug galiu pridėti. Ypač todėl, kad jaučiuos lyg traukinio priekaba. Jūs čia labai kantriai sėdėjote ir stebėjote kaip pagrindinė traukinio dalis pravažiavo, o aš tesu to traukinio priekaba, trukdanti jums pervažiuoti bėgius...
Mano kalbėjimas bene pateisinamas tuo, kad galiu paliudyti iš savo asmeniško taško, kas šioje knygoje naudingiausia man ir mūsų lietuvių kalbos studentams Lituanistikos katedroje. Faktiškai kiekvienam lietuviškai rašančiam knyga yra labai reikalinga ir užsitarnauja vietą po ranka, nes pastoviai reikia ją konsultuoti.
Aš net turiu tokį fantastišką norą, kad, išsižiojus lietuviškai kalbėti, kaip nors būtų įmanoma kalbėjimo aktą sustabdyti, kaip kokiame Čarlio Čaplino filme, skubomis pažvelgti į kun. Vaišnio knygą, o tik tada gražiai, taisyklingai, gal net tobulai tęsti sakinį!
*
Praktinė lietuvių kalbos vartosena padalinta į dvi dalis: pirmoji itin naudinga. Ji kukliai pavadinta "Lietuvių kalbos rašyba” ir primena kun. Vaišnio dar vis tebegaliojantį rašybos vadovėlį — Dabartinė lietuvių kalbos rašyba (1982)- Tai straipsneliai, daugiausia surinkti iš mėnesinių
KRISTUS IR PASAULIS
Didžiai gerbiamas Kunige Redaktoriau,
Jau seniai galvojau apie šią temą, bet dabar V. Bagdanavičius savo teologiniais apmąstymais mane paskatino parašyti. Jau pasitraukiau iš visuomeninės veiklos, tai turėsiu daugiau laiko rašymui ir skaitymui. Man rūpi, kaip ir dr. Jonui Šliūpui į galą gyvenimo rūpėjo, religiniai reikalai. Norėčiau susilaukti teologinės kritikos dėl savo kontroversinių rašinių. Tai man duotų progą geriau pergalvoti tikėjimo tiesas. Ateistiniai argumentai manęs visiškai neįtikina, jie yra per daug vaikiški ir naivūs. Neseniai skaičiau B. Russell knygą “Why I am not a Christian”. Skaičiau su įdomumu, bet nieko rimto neradau, kas mane būtų patraukę. Nesuprantu, kaip tokie dideli galvočiai nesuvokia, kad visos būties pagrindas turi būti Dievas, prie kurio prieiti negalime, bet tai nereiškia, kad jo nėra.
Jau baigiame gyventi 2000 metų su Kristumi. Tai pakankamai ilgas laikas, kad galėtume jį pažinti, o tačiau taip nėra. Per tą laikotarpį turėjome daug įvairių eretikų, ekskomunikuotų ir prakeiktų, apsitverėme tvirtomis dogmomis, cenzūromis, tačiau vienybės nepasiekėme, krikščionybė tebėra suskilusi į daugybę teologinių ir filosofinių doktrinų bei konfesijų ir vis dar kyla naujos, kas rodo, kad krikščionybė nėra lengvai suprantama, kad mes dar nestovime ant tikro kelio. Todėl yra ne tik pageidautina, bet ir būtina daugiau mąstyti ir svarstyti apie Kristų ir apie Dievą, nepasitenkinant šablonišku pareigų atlikimu, tradicinių maldų skaitymu bažnyčioje, formaliniu evangelijos skelbimu ir interpretavimu per pamokslus. Reikia geriau pažinti ne tik Kristų, bet ir šį gyvenimą, šių laikų dvasią, reikia viešų išsikalbėjimų ir išsiaiškinimų. Šiam tikslui yra reikalingi ne tik nauji apaštalai, bet ir nauji teologai.
Policininkas pagaliau pasiveja per greitai vairuojančią merginą ir sako:
— Dėl ko nesustojai, kai aš švilpiau?
— Tamsta be reikalo varginiesi — aš jau susižiedavusi, — atsako mergina.
*
Vyras, matydamas, kad jo žmona su kaimyne jau daugiau kaip pusvalandis kalbasi prie vartelių, jai sako:
— Dėl ko judvi neinate į vidų, juk lauke šalta?
— Aš ją kviečiau, — atsako žmona, — bet ji sakė, kad kažkur skubanti ir neturinti nė minutėlės laiko.
*
Ridikėlis, pomidoras ir tarakonas nutarė stoti į partiją. Pirmiausia apklausinėti pasišaukia ridikėlį. Jis grįžta nusiminęs:
— Nepriėmė. Sakė, kad nieko nereiškia, jog aš tik iš lauko raudonas, o vidury vis tiek baltas.
Pomidoro taip pat nepriėmė ir pasakė:
— Nors tu visas raudonas, bet vidury skystas.
Prieina tarakono eilė. Jis ilgai negrįžta. Pagaliau išeina visas išraudęs ir suprakaitavęs:
— Na, kad jau davė velnių, tai davė. . .
— Tai ir tavęs nepriėmė?
— Priėmė, priėmė, bet labai išbarė, sakė:
— Kurgi tu iki šiol buvai? Visi kiti parazitai jau prieš dvidešimt metų į partiją įstojo. . .
■ Romoje įvyko tarptautinis simpoziumas studijuoti Bažnyčią ir krikščioniškas tautas Centro, Rytų ir Šiaurės Europoje 14-15 šimtmetyje. Simpoziume prof. Paulius Rabikauskas kalbėjo apie krikščionybės įvedimą Lietuvoje.
■ Pietų Afrikos vyskupai Johannesburge pradėjo leisti dvisavaitinį laikraštį, pavadintą “New Nation”. Jo redaktoriumi pakviestas Zwelakhe Sisulu, sūnus kalėjime laikomo Nacionalinio kongreso vado Walter Sisulu. Laikraštis žada daugiau dėmesio kreipti į darbininkijos reikalus ir švietimą. Tai bus pasauliečių laikraštis su puslapiu religinėmis temomis. Teiks komentarus įvairių aktualijų, žvelgiant iš bažnytinio taško.
■ Čikagos arkivyskupija įsteigė švietimo fondą, kurio tikslas padėti studentams ir mokykloms. Pradžiai į jį arkivyskupija įnešė 700.000 dol., gautų pardavus nenaudojamas bažnytines nuosavybes. Norima tą fondą išauginti, kad per metus neštų 10 mil. dolerių pajamų.
■ Vatikano žiniomis, visame pasaulyje šventinamų į kunigus skaičius 1984 metais padidėjo 7%. Klierikų skaičius paaugo 4%.
■ Jonas Paulius II sausio 18 d. oficialiai aplankė Italijos prezidentą Cossigą jo rezidencijoje — Kvirinalo rūmuose. Prezidentas pažymėjo, kad pagal abipusį susitarimą besivystantieji Vatikano ir Italijos santykiai gali būti pavyzdys kitoms valstybėms. Toks bendradarbiavimas gerai pasitarnauja pavienių asmenų ir bendruomenės gerovei.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
METMENYS. Nr. 50. Kūryba ir analizė. Redaguoja Vytautas Kavolis, Dickinson College, Carlisle, PA 17013. Šio numerio kaina — 5 dol. Metinė prenumerata — 10 dol. Administracija: Marija Paškevičienė, 3308 W. 62nd PL, Chicago, IL 60629.
NAUJOJI VILTIS. Politikos ir kultūros žurnalas. Nr. 18. Redaktorius — A. Laikūnas. Administratorius — B. Kasakaitis, 7150 S. Spaulding Ave., Chicago, IL 60629. Šio nr. kaina 5 dol.
Į LAISVĘ. Politikos žurnalas. Nr. 95(132). Suredagavęs šį numerį, jau atsisveikina ligšiolinis redaktorius Vacys Rociūnas, pranešdamas, kad toliau žurnalą redaguos Juozas Baužys. Administracija: Jonas Prakapas, 14 Thelma Dr., Bakersfield, CA 93305.
TĖVYNĖS SARGAS. Nr. 3(62). Redaguoja Algirdas J. Kasulaitis. Administracija: Adomas Viliušis, 4050 S. Campbell, Chicago, IL 60632. Šio nr. kaina 4 dol.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI. Kr. Donelaičio lituanistinių mokyklų mokinių laikraštėlis Nr. 2(106). Išeina 4 kartus per metus. Spaudai paruošia mokyt. Danutė Bindokienė.