religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1986 / VASARIS - FEBRUARY / VOLUME XXXVII, NO. 2
37 |
Kun. Jonas |
|
41 |
Bruno Markaitis, S.J. |
|
45 |
S. Sužiedėlis |
|
47 |
Chiara Lubich |
|
48 |
P. Daugintis, S.J. |
|
52 |
Vytautas Bagdanavičius |
|
56 |
S. Sužiedėlis |
|
58 |
Red. |
|
61 |
Alf. Tyruolis |
|
63 |
Red. |
|
64 |
Gediminas Vakaris |
|
67 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
68 |
Red. |
|
70 |
Red. |
|
71 |
J. Pr. |
|
72 |
Red. |
Šis numeris iliustruotas Kastyčio Izokaičio nuotraukomis. Viršelio piešinys — Rasos Krokytės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
KUN. JONAS
Einu į Vasario šešioliktosios minėjimus ir vis su sukilusia širdimi. Malonu prisiminti jauno bernioko džiaugsmu patvinusią širdį, kai turgavietėje susirinkę klausėmės naujienos, jog Lietuva jau nepriklausoma valstybė, ir pamatėme keletą vyrų su tautinių spalvų raiščiais ant rankovių bei su šautuvais rankose! Kokie entuziastiški valiavimai! Malonu tai prisiminti. Bet kažkoks liūdesio kirminėlis šiandien rangosi mano širdyje, Viešpatie. Dairausi, dairausi salėje ir kiek maža mūsų jaunimėlio tematau, nors žinau, kad mūsų kolonijoje jo yra apsčiai, daugiau negu bet kurioje kitoje išeivijos kolonijoje. Kur jis yra? Ar jis nebejaučia mūsų tautos džiaugsmų ir kančių? Ar jam neberūpi mūsų tautos likimas?
Tu žinai, Viešpatie, kad tos mintys kyla ne vien apie aukštesniųjų mokyklų mokinius, ne vien apie kolegijų bei universitetų studentus. Man širdį kniečia ir mūsų jaunosios poros, šiuo metu auginančios ar auginti galinčios mūsų tautos prieauglį. Tiesa, žvilgsnis praskaidrėja, kai į sceną įlekia tautinių šokių būrelis, kai tie šokiai įtraukti į minėjimo programą. Bet kodėl to jaunimo nebuvo per kitas programos dalis, kodėl jie taip staiga nuskendo, tartum akmuo vandenyje, vos pabaigę savo šokius? Jie nebegrįžo į salę! Pasirodo choras. Kartais didokas. Bet jame tik vienas kitas jaunuolio ar jaunuolės veidas tarp amžiaus vidurį perkopusių dainininkų. Liūdesio debesėlis aptraukia džiaugsmo alkaną širdį.
Ką galvoti? Kuo tai pateisinti? Vienas kitas teisinasi, kad tie minėjimai per ilgi, neįdomūs, nuobodūs. Koks įdomumas kasmet girdėti, kad Lietuva 1918 metais atgavo nepriklausomybę? Ar mes to nežinome? Koks įdomumas klausytis kasmetinių aimanavimų, kad žiaurus okupantas tą nepriklausomybę tokiais ir tokiais metais vėl išplėšė? Argi ir tai nesame gir-
Kastyčio Izokaičio nuotrauka.
dėję jau dešimtimis kartų? Ar mes nesame niekad girdėję, kad okupantas iš kailio neriasi primesti tautai savo kalbą ir papročius, kad varžo mūsų tautinį bei religinį ir kultūrinį gyvenimą? Na, o jeigu dar koks dvasiškas tėvelis kalba ir ragina mus melsti Viešpatį grąžinti mums laisvę, aukoti mišias ir t.t., tai po tiek metų maldų ir iškilmingų mišių Dievas vis dėlto atrodo visa to negirdįs ar užsispyręs neduoti mums labiausiai pageidaujamos ir reikalingiausios brangenybės. Visa tai tapo dideliu mūsų nusivylimu. Tad kam dar eiti ir dalyvauti minėjimuose, kurie mūsų tautai nieko gero neduoda, o gal yra tik proga pykčiui ir pasipiktinimui išlieti ar kokią rezoliuciją atšildyti, iš praėjusių metų šaldytuvo ištraukus.
BRUNO MARKAITIS, S.J.
Įvairūs žmonių keliai gyvenimo toliuose. Vieni platūs, kaip didieji vieškeliai. Kiti — siauri, vingiuoti, kaip miškų takeliai. Vieni keliai, rodo, tiesiai veda, o kiti ratais aplink vingiuoja. Treti, kiek pasisukę, užsibaigia aklu galu.
Kokie tie keliai bebūtų, juose sutinkame žmogų. Ir ne angelas iš aukšto dangaus, bet, žiūrėk, žmogus mums rodo ir gairę, ir kryptį. Kartais neaiškiai, mįslingai. Dažnai paslaptingai. Ne retai, rodos, mus aplinkiniu keliu žengti ragina. Bet. ..
PER ŽMOGŲ Į TIESĄ
Štai kiniečių išminčius Konfucijus. Toli jis gyveno nuo išrinktosios žydų tautos, jos šventraščių turbūt nebuvo skaitęs, jos pranašų ir teisėjų balso turbūt nebuvo girdėjęs ir vieną Dievą kitu vardu jis vadino. Bet skelbė nedvejodamas, kad visi esame broliai, kad mus jungia žmonijos ryšiai. Todėl į žmones turėtume žiūrėti, kaip į brolius, juos kaip brolius mylėti, su jais broliškai gyventi ir elgtis. To laiko ir krašto žmonėms Konfucijus buvo švyturys. Visos tiesos jis neapšvietė, bet jo išminties tiesa krito ant vienos medalio pusės. Jei jis, pasakęs, kad esame broliai, būtų pridėjęs, kad turime vieną Tėvą danguje, Konfucijus mums būtų davęs visą tiesą. Jis mums būtų davęs ne tik aiškų tikslą, bet neklaidingą įrodymą ir viliojantį motyvą.
Gal Konfucijus pats nujautė, kad jo tiesa buvo nepilna. Gal dėl to jis pridėjo, kad iš vakarų turįs ateiti Šventasis, kuris visą tiesą pasakysiąs. Gal Konfucijus nujautė, gal žinojo, kad jis pats ieškojo didžiojo tiesos vieškelio. Vis dėlto, kad ir ne labai platų tiesos kelią suradęs, jį ir kitiems parodė.
S. SUŽIEDĖLIS
Ruošiantis švęsti 600 metų sukaktį nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje, buvo prašytas prof. Simas Sužiedėlis ką nors parašyti šiuo klausimu "Laiškams lietuviams”. Jo sveikata jau buvo per silpna ką nors naujo parašyti, bet prieš mirtį jis dar spėjo atsiųsti nuorašą savo straipsnio, rašyto prieš 50 metų "Židinyje”, švenčiant 550 metų sukaktį nuo Lietuvos krikšto. Šį jo rašinį spausdinsime dalimis per tris numerius.
R e d a k c i j a
1. LIETUVOS KRIKŠTAS KAIP POLITINĖ PROBLEMA
Lietuvių giminės pasirodė viešumoje kaip tik tuo metu, kai Kristaus mokslo skleidimas tarp nekrikščionių tautų buvo įgavęs politinį atspalvį. Ramios religinės tautų krikščioninimo priemonės, kuriomis viduramžių pradžioje garbingai naudojosi airių ir anglosaksų misionieriai, viduramžiams įpusėjus, buvo pakeistos daugiau priverstinio krikštijimo metodais. Jie rėmėsi ne tiek kryžiumi, kaip dvasiniu apaštalavimo ramsčiu, kiek kalaviju, kaip materialine pasaulinės valdžios atspara. Šito prievartos apaštalavimo pirmas buvo nusigriebęs Karolis Didysis, žiauriai ir neatlaidžiai privertęs apsikrikštyti saksus, paskui Otonas Didysis ir jo įpėdiniai, tikėjimo vardu išžudę Paoderio ir Pavyslio slavus. Tačiau kardo pirmenybė prieš kryžių ryškiausiai iškilo ekspediciniuose kryžiaus žygiuose, kai dvasinės ir pasaulinės valdžios bendradarbiavimas pasireikšdavo fizine jėga, nukreipta prieš pagonis ir eretikus. Jei šiuo atveju Bažnyčiai vis dėlto labiau rūpėjo tikėjimo dalykai, tai imperija tetroško užvaldyti netikinčiųjų žemę. Germanų imperatoriams, svajojusiems restauruoti Romos imperiją, krikštas dažnai buvo tiktai patogi priedanga įgyti naujų feodų. Tokiu būdu iš esmės sakralinis aktas būdavo paverčiamas grynu politiniu įrankiu.
CHIARA LUBICH
"Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vieni kitiems ir visiems” (Tęs 3,12).
Kad geriau galėtumėm suprasti tų žodžių turtingumą, turime įsijausti į tą galvoseną, kurios įtakoje jie buvo parašyti. Šv. Paulius sužinojo, kad tesalonikiečių bendruomenė buvo trikdoma. Ji buvo jauna, pilna energijos ir entuziazmo, bet naujai gimusi, todėl reikalinga pagalbos.
Apaštalas turėjo pagrindo rūpintis, kad jauna bendruomenė nebūtų sąmyšio nuslopinta. Jei rimtos kliūtys nebūtų sulaikiusios, jis pats ten būtų nuvykęs. Negalėdamas keliauti tuojau, jis meldė Viešpatį praskinti jam kelią pas juos ir tai bendruomenei padėti augti tarpusavio meilėje.
Šios ištraukos žodžiai paprasti, bet išreiškia krikščionių gyvenimo pačią esmę — tarpusavio meilę. Mes galime pastebėti, kad tokia meilė pakelia, sustiprina ir drąsina sielą, ištiktą persekiojimo ar grasinamą visokių vidinių bei išorinių sunkenybių. Tai nesunku suprasti, nes tarpusavio meilė išjudina ir atgaivina visas antgamtines galias, Šventosios Dvasios krikšto metu mums suteiktas: tikėjimą, kuris visad mus ragina artimo asmenyje matyti Jėzų, viltį, kuri padeda mums po kiekvieno suklupimo vėl pradėti iš naujo, ir meilę, kurios visais aspektais (nusižeminimu, švelnumu, tyrumu ir t.t.) galime mylėti artimą. Kad galėtumėm būti vienybėje su artimu, tarpusavio meilė nuolat reikalauja savęs atsižadėjimo, kartu brandindama mumyse ir Jėzaus kryžiaus meilę. Visa tai savaime veda mus į glaudesnę vienybę su prisikėlusiu Jėzumi mūsų tarpe ir teikia daugiau šviesos bei jėgų.
(II Vatikano susirinkimo vertinimas, praėjus 20 metų)
Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.
1985 metų pradžioje popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas būsimasis nepaprastas vyskupų sinodas- Romoje sukėlė didelį susidomėjimą katalikų ir nekatalikų tarpe. Jį paskelbdamas Šv. Tėvas norėjo, kad iš visų šalių sukviestieji vyskupai, praėjus 20 metų po Vatikano susirinkimo, drauge apžvelgtų jo iššauktus nusiteikimus bei reiškinius.
Vieni labai daug tikėjosi iš sinodo — manė, kad jis duosiąs atsakymus į iškilusius naujus, opius klausimus. Kiti manė, kad sinodas galbūt pasmerks iš Susirinkimo kilusias neaiškias kryptis, nusiteikimus, sąjūdžius, neortodoksinį mokymą ir t.t.
Prie šių konservatyvių katalikų nuomonių pasklidimo daug prisidėjo kardinolo Juozapo Ratzingerio, Tikėjimo kongregacijos prefekto, duotas pasikalbėjimas vienam Italijos žurnalistui ir kiek vėliau, 1985 m. gegužės 5 d., išspausdinta atskira knyga "The Ratzinger’s Report”. Čia jis labai kritiškai ir pesimistiškai kalbėjo apie II Vatikano susirinkimą ir kvietė į priešsusirinkiminių vertybių atgaivinimą. Daug kas manė, kad ir popiežius panašiai galvoja.
Kastyčio Izokaičio nuotrauka.
ŠIS TAS IŠ SINODO EIGOS
Nedaug buvo laiko pasiruošti sinodui, o ir sinodas buvo trumpas: nuo lapkričio 24 iki gruodžio 8 dienos. Taigi vos pora savaičių. Vis dėlto sinodo dalyviams padėjo greitai susiorientuoti puikiai paruošta visų kraštų vyskupų konferencijų atsiųstų pranešimų santrauka. Ją paruošė Belgijos kardinolas Gotfriedas Danneels ir sinodo paruošimo komisijos teologas Walter Kasper (Tuebingen).
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
42. AVINĖLIS — ŽMONIŲ IR DIEVO SANTYKIŲ TRAGIKOS SIMBOLIS
"Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!”
Pavadinimas "Dievo Avinėlis”, kuriuo Jonas apibūdina Jėzų, mums yra pasidaręs per daug įprastas, kad galėtume pajusti, kokias gilias realybes jis išreiškia. Jis mums yra gyvas simbolis, bet simbolis kartais užima vietą tos realybės, kurią jis simbolizuoja ir ją pačią tam tikra prasme pridengia. Dievo Avinėlio simbolis buvo gerai žinomas žydams, bet jie buvo per daug su juo apsipratę, kad gilintųsi į tai, kas jame slepiasi. Jie į šį simbolį žiūrėjo tik kaip į gelbinčią Dievo veiklą, bet nekreipė dėmesio į tai, kad Avinėlio aukojimas reiškė ir baudžiančią Dievo veiklą.
Žydams Dievo Avinėlis reiškė ypatingą Dievo globą, jiems parodytą, išeinant iš Egipto nelaisvės. Jis reiškė jų pirmgimių išgelbėjimą nuo mirties, kai tuo tarpu egiptiečių pirmgimiai išmirė. Žydų valgomas avinėlis per šimtmečius turėjo įvairių šalutinių prasmių, siejančių jį su šventiškomis nuotaikomis.
Kastyčio Izokaičio nuotrauka.
Nėra aišku, ar žydai Velykų avinėlį jungė su laukiamuoju Mesiju. Šios sąvokos ne vienu atveju jiems buvo viena nuo kitos nutolusios. Jėzaus laikais Mesijas buvo laukiamas, kaip galingas karalius, o Velykų avinėlis buvo tik vienas iš praeities didelių Dievo malonių ženklų. Gal koks dvasingesnis žmogus šias sąvokas ir jungė, Dievo Avinėlyje įžvelgdamas busimojo Mesijo simbolį, tačiau nežinia, ar tokių buvo daug. Tikrai toks buvo Jonas Krikštytojas, Mesiją pristatydamas šiuo simboliu. Taip pat mes nežinome, kaip žmonės suprato šį Jono pristatytą Dievo Avinėlį. Tačiau Dievo Avinėlio sąvoka nėra vien šventiška žydų Velykų simbolika. Avinėlio aukojimas savyje slepia visą Dievo ir žmonių santykių dramą. Avinėlio aukojimas yra išraiška ar tam tikra simbolinė santrauka didelės dalies žmonijos religijų istorijos.
Simas Sužiedėlis
Didmiesčių aplinka daugiausia duoda mažamečių nusikaltėlių iš tų šeimų, kurios gyvena susikimšusios apleistuose kvartaluose. Mažesni miesteliai ir kaimai yra sveikesni. Tačiau ir juos pasiekia iš didmiesčių besiliejanti gatvinė įtaka. Amerikoje ji yra labai stipri ir grėsminga, nes gatvėmis yra pavirtę kone visi didesnieji keliai ir pakelės. Pakelėse gali rasti tai, ko nerasi savo namų švarioje aplinkoje, arba iš savo namų radijo bei televizijos išgirsi ir pamatysi tai, ko geriau būtų nežinoti. Kaip tėvai besirūpintų, negalės savo vaikų visai išsaugoti nuo neigiamos pašalinės įtakos. Dar prasčiau, jeigu tuo nebus visai rūpinamasi: vaikai palikti auginti gatvei bei jų pačių susirandamoms pramogoms.
Bet tiek vaikus, tiek ir tėvus veikia dar antras dalykas — tai minios psichologija, kuri namų židinį įjungia į viso krašto žmonių nuotaikas bei jų siūbavimą. Mūsų laikais nėra lengva spirtis tai minios įtakai, kitaip dar vadinamai tarpasmeninei difuzijai. Ji turi pagrindą pačių mūsų dvasioje. Štai išgirstame kurią nors žinią — blogą arba gerą. Ji žaibiškai pro mus praeina ir pasirodo veido išraiškoje. Jei reikia dėl šios žinios kas daryti, susimąstome, apsisprendžiame ir veikiame. Tai gali žmonės spręsti iš mūsų išvaizdos, elgsenos ir pastangų, mums net ir nieko nesakant. Dažniausiai pasakoma ir žinoma. Kitus tai dar labiau paveikia. Tuo būdu visuomenėje susidaro tarpusavio poveikis — minčių ir veiksmų skleidimasis, difuzija, kuri gali sukelti didelį džiūgavimą arba didelę baimę, net paniką. Tos difuzijos keliu visuomenėje sklinda pamėgdžiojimas, mados, propaganda, vadinamoji laiko dvasia ir kt. Tam visuomenės siūbavimui labai daug pasitarnauja radijas, televizija, spauda, greitas susisiekimas, reklamos, kinai, masiniai žmonių susibūrimai. Šiais laikais gyvename lyg kokiame tvenkinyje, į kurį metus nors ir nedidelį akmenėlį, ratilai nueina visu paviršiumi ir susiūbuoja nendrės.
Tauras Radvenis. Daug mūsų kartos jaunimo yra nutolę nuo religijos, bet šis nutolimas nėra tiktai jaunimo kaltė. Tam yra įvairių priežasčių.
Gal svarbiausia priežastis yra ta, kad jaunimas nesupranta, kas yra religija. Kartais jaunimas mano, kad religija tai yra tam tikras darbas, užsiėmimas, pareiga. Studijuojantis jaunimas tų darbų ir pareigų turi pakankamai, tai kam dar užsidėti vieną? Kad jaunimas neturi supratimo, ką reiškia tikėti, kas yra religija, be abejo, yra kalti tėvai, auklėtojai, mokytojai.
Jeigu tėvai yra atšalę nuo religijos, neina į bažnyčią, tai ko galima laukti iš vaikų? Jaunimas yra linkęs sekti ir gerais, ir blogais pavyzdžiais.
Kastyčio Izokaičio nuotrauka.
Kitos priežastys yra laiko stoka, nepalanki aplinka, draugai, noras pasipriešinti. Lietuvoje, kur nėra laisvės, kur draudžiama eiti į bažnyčią, daugelis jaunimo yra labiau tikintys ir daugiau lanko bažnyčią, negu mūsų laisvuose kraštuose.
Alf. Tyruolis
Naujas, neseniai išleistas Leonardo Andriekaus poezijos rinkinys "Atmink mane, „Rūpintojėli” yra, kaip knygos paantraštė sako, dar 1960 m. išleisto rinkinio "Saulė kryžiuose” antroji versija. Ana, dar prieš 25-erius metus pasirodžiusi, poezijos knyga buvo laimėjusi Lietuvių Rašytojų Draugijos premiją ir literatūrinės kritikos buvo gana teigiamai įvertinta. Dabar jau turime nemažą L. Andriekaus poezijos kraitį. Pati pirmoji jo knyga buvo "Atviros marios” (1:955), po rinkinio "Saulė kryžiuose” išėjo dar kelios jo poezijos knygos: "Naktigonė” (1963), "Po Dievo antspaudais” (1969), "Už vasaros vartų” (1976) ir dabar (1985) pasirodžiusi "Atmink mane, Rūpintojėli”. Anglų kalba buvo išleista: "Amens in Amber” (1968, vertė D. Jonaitienė) ir "Eternal Dream” (1980, vertė J. Zdanys).
Jau pirmuoju savo poezijos rinkiniu Leonardas Andriekus, O.F.M., pasireiškė kaip pajėgus religinės ir patriotinės poezijos kūrėjas, savita, ne per daug komplikuota forma gana nuoširdžiai ir atvirai išreiškęs savo pergyvenimus. Rinkinys "Saulė kryžiuose” literatūros istorikų bei kritikų buvo sutiktas gana palankiai (plg. P. Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija, 1976, t. 4, p. 246-247). Ypač buvo pabrėžiama religinės ir patriotinės tematikos sintezė ir darnus formos bei turinio sulydymas. Čia pasireiškęs poeto originalumas ir pats rinkinys buvusi jo kūrybos viršūnė.
Ir iš tiesų čia randame ne tk tęsiamą, bet ir žymiai išplėtotą Putino, Brazdžionio, Kiršos Rūpintojėlio tematiką, jai pašvenčiant ištisą knygą. Tai nuoširdūs ir nuolankūs pranciškoniškos nuotaikos poeto pasikalbėjimai su tuo Lietuvos, ypač Žemaitijos, pakelėse ar koplytėlėse rymančiu Dievuliu, į kurį tiek sukaupta tautos likimo apmąstymų. Tie pasikalbėjimai ne kartą turi mistiškai tautinio atspalvio, kaip pvz.:
Tik Tu žinai,
Kodėl taip gailiai gieda
Padangėj vieversys.
Iš tavo delno jis išskrido,
Iš tavo delno pasikėlė —
Jo giesmėje esi
Labiau, negu rasos lašely saulė,
Labiau, negu šventųjų girių vėjas,
Pritilęs gintare. (Vieversys, p. 22).
Antanas Salys. RAŠTAI. III tomas. Įvairūs straipsniai. Redagavo Petras Jonikas. Išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija 1985 m. Spaustuvės išlaidas apmokėjo L.K.M. Akademija, prisidėjus Sofijai Salienei ir kun. J. Ruokiui. L.K.M Akademijos adresas: Piazza della Pilotta 4, Roma, Italija. Knyga didelio formato, 545 psl., kaina 36 dol., bet Akademijos nariams arba jos leidinių prenumeratoriams — 18 dol.
Pratarmėje redaktorius rašo, kad "trečiasis tomas apima autoriaus straipsnius, kurie nededami į pirmąjį (bendrinės kalbos), antrąjį (tikrinių vardų) ir ruošiamą ketvirtąjį (lietuvių kalbos tarmių) tomą.
Šie įvairios apimties straipsniai, autoriaus rašyti daugiausia enciklopedinei informacijai bei šiaip įvairiomis progomis platesnei visuomenei, čia skirstomi į kelis bendresnius skyrius: kalbos mokslo (jų sąvokų nusakymo), kalbininkų (daugiausia trumpos biografinės žinios), lietuvių kalbos (jos dabarties ir praeities klausimai), taip pat ir kitų indoeuropiečių ir neindoeuropiečių kalbų (jų apžvalga)”.
Kaip pirmajame, taip ir šiame trečiajame tome yra labai daug įvarios medžiagos, naudingos visiems, kurie domisi lietuvių kalba, jos kilme ir vartosena.
ŠVENTASIS RAŠTAS. Komentarai — aiškinimai. Pirmoji Mozės knyga — Pradžia. Paruošė Kostas Burbulys. Išleista 1985 m. Čikagoje. 172 psl., kaina nepažymėta.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
MININT KIPRO PETRAUSKO 100-TĄSIAS GIMIMO METINES
Paštas specialiu leidiniu pažymi 1oo-to metų sukaktį, kai gimė įžymus Lietuvos operos dainininkas Kipras Petrauskas. Išleidžiamas į apyvartą atviruko piešinyje artisto portretas. Ženklo siužetas simboliškas: lyra, smuiko raktas, teatro uždanga ir kaukės. Išleidimo dieną Vilniaus pašte bus specialiu antspaudu antspaudojama korespondencija.
Lietuvos Ministru Taryba įpareigojo Vilniaus miesto vykdomąjį komitetą įrengti memorialinę lentą prie namo Vilniuje, K. Preikšo gatvėje Nr. 14/1, kur gyveno K. Petrauskas. Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijai pavesta įsteigti K. Petrausko stipendiją Valstybinės konservatorijos solinio dainavimo katedros studentams.
Įžymus lietuvių muzikos kultūros atstovas K. Petrauskas studijavo Peterburgo konservatorijoje, debiutavo Didžiajame teatre, dainavo Marijos teatro scenoje, o nuo 1922 m. savo kūrybinį gyvenimą susiejo su Kaunu. Buvo vienas iš Lietuvos operos ir baleto teatro įkūrėjų. Daug kartų dainavo Europos ir Amerikos scenose. ("Literatūra ir menas”)
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
LAIŠKAS SUSIDOMĖJUSIEMS LIETUVIŲ KALBA IR JOS KILME
Gyvendamas Indijoje, ne kartą apgailestavau, kad mūsų kalbininkai nepakankamai susipažinę su sanskrito kalba bei kitomis iš jos išsivysčiusiomis kalbomis, kuriose galima rasti labai daug panašumų. Pagrindinė problema yra ta, kad sanskrito specialistai nemoka lietuvių kalbos, o lietuviai kalbininkai nemoka sanskrito. Gal dėl tokio pasakymo reikėtų atsiprašyti kalbininkus, nes jie paprastai turi nemaža žinių iš lyginamosios kalbotyros bei mums giminingų kalbų vystymosi raidos. Vis dėlto, pasižiūrėjus kai kuriuose žodynuose į sanskrito transkripciją arba į giminingų žodžių kilmės išvedimą, kyla abejonė, ar tie kalbininkai moka lietuvių ir sanskrito kalbas. Dažniausiai jie remiasi kitais žinovais, kurie gal moka sanskrito, bet ne lietuvių kalbą. Kartais yra lyginami tolimesni žodžiai, apleidžiant artimesniuosius ir giminingesnius. Gal ne vienam lietuviui, studijuojančiam užsienio universitetuose, rėžė ausis, besiklausant, kaip lietuvių ir apskritai baltų kalbų specialistai traktuoja mūsų kalbą. Panašiai vyksta ir su sanskritu. Šios kalbos neišmoksime Vakaruose, jos reikia mokytis Indijoje. Čia per tris mėnesius gal bus galima daugiau pasiekti, negu kitur per kokius dvejus įtempto darbo metus. Sanskritas nėra visiškai mirusi kalba. Jos puoselėtojai net siūlė padaryti ją Indijos bendrine kalba. Jie organizuoja suvažiavimus, kur viskas vyksta sanskrito kalba. Be to, Devanagari skriptas būtų nemaža pagalba tolimesnėms studijoms.
Kol mes tebeturime jaunesnių kalbininkų, gerai mokančių savo gimtąją kalbą, o taip pat nusimanančių apie lyginamąją kalbotyrą, turėtume susirūpinti šiuo reikalu. Reikėtų bent rankraščiuose palikti šios rūšies nuodugnesnę studiją, o fonetinę dalį įkalbėti į juosteles.
PAVEIKSLINIS TELEFONAS
Prieš keletą metų jau buvo bandomas paveikslinis telefonas, naudojant įvairius metodus. Dabar šveicarų bendrovė, panaudodama stiklo vielutes, sujungė telefoną, televizijos aparatą ir televizijos kamerą, sudarydami paveikslinį telefoną. Per televizijos ekraną matyti, su kuo kalbamasi, o ant televizijos aparato padėta televizijos kamera perduoda paveikslą kita kryptimi. Tuo būdu nereikia specialaus telefono, bet galima panaudoti esamą televizijos technologiją.
NAUJAS LAIKRODIS
Šveicarų gamybos laikrodžiai buvo žinomi ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje kaip aukštos kokybės laikrodžiai. Atsiradus kvarciniams laikrodžiams, šveicarų laikrodžių pramonė labai nukentėjo, nes kvarcinis tikslumas yra toks pat ar Šveicarijoj, ar Japonijoj. Norėdama neprarasti vadovaujamos laikrodžių pramonės, šveicarų bendrovė Longines suprojektavo ir pagamino labai didelio tikslumo laikrodį. Jis eina penkis kartus tiksliau negu standartinis kvarco mechanizmo laikrodis. Be to, baterijas reikia keisti tik kas penkeri metai, o laikrodžio nureguliavimas garantuotas visam laikui.
Aplamai kvarcinių laikrodžių tikslumas priklauso nuo temperatūros. Norint to išvengti, naujas laikrodis turi specialų elektroninį tinklą, kuris pagal temperatūrą reguliuoja pagrindinį laikrodžio varymo elektroninį tinklą. Tuo būdu laikrodžio rodyklių sukimui visada paduodamas vienas pulsas per sekundę.
Šį laikrodį šveicarai reklamuoja visame pasaulyje su šūkiu “Swiss achievement”. Jei šis laikrodis bus sėkmingas, tai ir kitos šveicarų laikrodžių bendrovės žada visa pritaikyti savo gamybos laikrodžiams.
Mamytė pirmą kartą nusiveda Vytuką į koncertą. Koncerto metu Vytukas klausia:
— Mamyte, kodėl tas ponas taip grūmoja su lazda anai panelei?
— Jis negrūmoja, Vytuk, jis diriguoja.
— Tai dėl ko ta panelė taip rėkia?
*
Tėvas su sūneliu važiuoja pro mėlynių krūmus Sūnus klausia:
— Kokios čia uogos?
— Mėlynės.
— Tai dėl ko jos raudonos?
— Dėl to, kad žalios.
■ Pasaulio katalikų skaičius pakilo iki 841 milijonų. Taip skelbia Vatikano žinynas. Apie 16 milijonų katalikų yra komunistų ir panašių režimų vergijoje, iš kur tikslesnių žinių sunku gauti.
■ Italijoje išleista prof. Pauliaus Rabikausko knyga “Krikščioniška civilizacija Lietuvoje”. Veikalas italų kalba, susideda iš dviejų dalių: šv. Kazimiero gyvenimas ir Vilniaus universiteto 400 metų sukaktis.
■ Okupuotos Lietuvos pogrindžio “Aušra” nr. 47 skelbia: “Buvau Anykščiuose, mirus rašytojui A. Vienuoliui, mačiau jį savųjų pašarvotą namuose pagal velionio valią su religiniais ženklais, skaičiau jo testamentinį prašymą, kad akmuo ant jo kapo būtų papuoštas kryžiumi. O kaip valdiški bedieviai velionio valią pildė? Savuosius paveikė, kad jo kūną perkeltų į mokyklos salę. Ten pašarvojo be religinių ženklų. Akmenyje ant jo kapo kryžių atvaizduoti neleido”. Raudonieji pareigūnai muziejumi paverstame rašytojo kambary nuo stalo pašalino kryžių.
■ JAV vyskupų konferencija priėmė rezoliuciją, kuria skatina Sovietų vyriausybę pripažinti Lietuvos katalikams religines teises ir grąžinti Taikos Karalienės bažnyčią Klaipėdoje. Rezoliuciją buvo pasiūlęs vysk. P. Baltakis, kuris yra pilnateisis vyskupų konferencijos narys. Rezoliucijoje prašoma Taikos Karalienės bažnyčią grąžinti iki 1987 m., kada lietuvių tauta minės krikščionybės įvedimo 600 m. sukaktį. Pasiūlydamas rezoliuciją, vysk. P. Baltakis pažymėjo, kad visame pasaulyje pareiškimą, reikalaujantį grąžinti tą bažnyčią, pasirašė apie 25 milijonai žmonių. Už rezoliuciją kalbėjo ir arkiv. K. Salatka.
Šis "Laiškų lietuviams” numeris yra iliustruotas pernai (1985.05.24) mirusio Kastyčio Izokaičio nuotraukomis. Kastytis, būdamas tik 12 m. amžiaus, su tėvais atvyko į Braziliją ir tuoj pradėjo domėtis fotografavimu. Sulaukęs 16 m. amžiaus, jau gauna darbą fotografijos srityje: dirba prie vieno žurnalo ir ypač fotografuoja vestuves.
Brazilijoje jis baigė vidurinę mokyklą ir vienus metus studijavo universitete. Atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, 1959 m. vedė ir tuoj buvo pašauktas į kariuomenę. Netrukus kariuomenėje buvo pastebėti jo fotografijos meno sugebėjimai, todėl tuoj jam buvo pavesti įvairūs fotografavimo darbai. Čia jis dirbo ir prie leidinio "Stars and Stripes”.
1962 m. grįžo iš kariuomenės ir toliau užsiėmė fotografavimu. 1965 m. atidarė savo komercinės fotografijos studiją.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ
Mūsų tradicinė metinė šventė bus balandžio mėn. 13 d., sekmadienį. Šventės programa:
3 val. — mišios koplyčioje.
4 val. — konkurso premijų įteikimas Jaunimo centro didžiojoje salėje.
4.30 val. — linksma, nuotaikinga meninė programa, kurią atliks “Tauro ragas”.
5.30 val. — Vidos Talandytės paruošta vakarienė.
Stalai po 10 asmenų. Bilieto kaina asmeniui — 15 dol. Visi maloniai kviečiami dalyvauti.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA
Birželio 13 d. išskrendame į Austriją. Vienoje pabūsime 4 dienas. Paskui Dunojaus upe plauksime į Vengriją. 3 dienas praleisime Budapešte, paskui autobusu važiuosime į Jugoslaviją, kur aplankysime šiuos miestus: Zagreb, Plitvice, Zadar, Split, Dubrovnik, Mostar, Sarajevą, Belgradą. Grįšime liepos 2 dieną.
Ekskursijos kaina iš Čikagos — apie 2490 dol., iš Niujorko — apie 2367 dol. Jau laikas registruotis šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Avė., Chicago, IL 60643. Tel. (312) 238-9787.
Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams 32 dol. aukojo A. Gylienė.
Po 20 dol. aukojo: G. Gražienė, M. Užgirienė, O. Vilėniškienė.
Po 15 dol. aukojo: A. Lauraitis, J. Jodelė.
Po 12 dol. aukojo: V. Bildušas, P. Mikalauskas, J. Leiberis.