1986 / BIRŽELIS - JUNE / VOLUME XXXVII, NO. 6

religinės ir tautinės kultūros žurnalas

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” metinės šventės. Visos nuotraukos — Algirdo Grigaičio. Viršelio piešinys — Rasos Krokytės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

Pažiūrėkit, mieli broliai, į supiltus
Kritusių sukilėlių kapus,
Kur jie savo kūnais grindė tiltus,
Versdami gyvenimo sukruvintus lapus...

Pažiūrėkit, mieli broliai, į tremtinių
Eisenas per tundras ir stepes —
Mylimos ir nelaimingos tėvynės
Gyvą širdį sopulingai gniaužiančias reples.

Pažiūrėkit, mieli broliai, jos sodybų
Ugnimi sulygintų ten su žeme, —
Vis tai ji ir vis ant kryžiaus medžio kybo
Darganų ir vėtrų šiurpulingam ūžime.

Pažiūrėkit, mieli broliai, jos gajumo,
Trykštančio iš mėlynų akių,
Jos kančių, jos sielvarto ir jos liūdnumo
Dėl vis dūžtančių svajonių jos lakių.

Pažiūrėkit, mieli broliai, ir tikėkit
Jos krūtinėj rusinčia svaja.
Pažiūrėkit, mieli broliai, pažiūrėkit
Ir tikėkit, ir tikėkit amžinai su ja!

Jonas Aistis

Šv. Petro, sėdinčio soste, bronzinė statula Šv. Petro bazilikoje Romoje. Pirmiau buvo tikėta, kad tai V šimtmečio kūrinys, bet dabar manoma, kad ji sukurta XIV šimtmetyje skulptoriaus Amolfo di Cambio.

 ("Laiškų lietuviams” konkurse I premiją laimėjęs rašiny s) (Tęsinys)

Viktoras Nakas

     Lietuvių susiskaldymas dėl ryšių su Lietuva visų pirma buvo skirtingų galvosenų konfliktas. Ortodoksai nuoširdžiai tikėjo, kad važiavimas į Lietuvą yra kenčiančios tautos išdavimas. Ryšininkai nuoširdžiai tikėjo, kad toks važiavimas yra sveikas, net būtinas, išeivijai ir Lietuvai. Tačiau negalima paneigti, kad už šio susiskaldymo slypėjo išeivijos vidinės politikos konkurencija. Iš dalies vieni rėmė ryšininkus, kiti rėmė ortodoksus dėl politinių sumetimų.

     Lietuvių Bendruomenė jojo ryšininkų arkliuku. Kaipo jaunesniam išeivijos veiksniui, Bendruomenei rūpėjo sumedžioti kuo daugiau ištikimų narių. Kadangi Bendruomenės vadovų tarpe buvo nemažai jaunesnės kartos narių, visai natūralu, kad jos laikysena dėl ryšių klausimo buvo pažangesnė, negu kitų veiksnių, kurie jaunesnės kartos nelabai norėjo prisileisti į vadovaujančias vietas. Bendruomenės vadai, kurie buvo linkę ryšius plėsti, suprato, kad lietuvių visuomenėje yra daug pritariančių jų nuomonei, ypač jaunesniojoj kartoj. Jie apskaičiavo, kad Bendruomenei apsimoka tapti ryšininkų pozicijos skleidėju, nepaisant nuostolių, kuriuos jai neš šis kontroversiją iššaukiantis nusistatymas. Tiems Bendruomenės vadams buvo aišku, kad vyresniųjų pagrindinis lojalumas visada atiteks Vlikui ir Altui, o Bendruomenė liks trečioj vietoj. Bendruomenės strategai samprotavo, kad jiems verčiau pagrindinį dėmesį skirti ne vyresniesiems, o jaunesnei kartai, paruošti dirvą ateityje tapti pagrindiniu išeivijos kultūriniu, socialiniu ir politiniu veiksniu. Vienas būdas tai daryti būtų remti ryšininkų poziciją. Taip jie ir padarė, duodami valią ryšininkams per Bendruomenės susirinkimus, suvažiavimus ir spaudą skleisti savo mintis ir veiksnių pasitarimuose aršiai gindami principą, kad kiekvienas lietuvis turi teisę laisvai apsispręsti dėl santykių su Lietuva.

Skaityti daugiau: MŪSŲ VISUOMENĖS SKALDYMOSI PRIEŽASTYS IR SANTYKIAI SU LIETUVA

CHIARA LUBICH

"Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka mane” (Jn 10,27).

     Tie žodžiai yra tik dalis Jėzaus atsakymo žydams, kai jie Jeruzalės šventyklos prieangyje kamantinėjo jį, ar jis nebūsiąs Mesijas. Jėzus jiems atsakė, kad darbai, kuriuos jis daro, parodo, kas jis yra. Ir jis jiems prikišo, kad jie netiki juo, nes nėra jo mokiniai. Jo mokiniai tiki ir, kaip jo avys, klauso jo balso.

     Kiek anksčiau Jėzus yra sakęs, kad niekas negali būti jo sekėjas ir ištikimas jo žodžiu klausytojas, jei Tėvas jo nepatrauks ir neduos malonės dovanos (Jn 6,44 ir 65). Jis tikrai norėtų tą dovaną duoti kiekvienam, tačiau jai gauti reikia vienos sąlygos: būti atviram ir imliam tiesai. Žinoma, tą dovaną mes galime priimti ar atmesti, bet pasekmės priklausys nuo to, ką sakysime Jėzui: taip ar ne.

     Evangelisto aprašyme ryškėja, kad tas mūsų taip ar ne Jėzui gali šakotis. Nuolat kartojamas ne gali nuvesti į vis didėjančią tamsą, į stoką supratimo jo žodžių reikšmės, jo elgesio, jo darbų. Toji tamsa gali virsti visišku priešiškumu ir net atmetimu.

Skaityti daugiau: JĖZAUS SEKĖJAI KLAUSO JO ŽODŽIŲ

Nijolė Jankutė

IŠ PRADŽIŲ

Dangus—- kaip šampanas,
Ir saulė geltona,
Ir vėjas jau švilpia
Pavasario toną.

Virtuvės palange
Ta saulė nurieda,
Ir kelia papartis
Liepsnojantį žiedą.

Iš naujo
Vėl kraują
Pulsuojant jaučiu.
Ir vėl tiek
Šviesos,
Ir vėl tiek
Minčių.

Kai į šitą žėruojančią
Vakaro tylą
Parskridęs paukštelis
Nedrąsiai prabyla,

O    kovas
Į    langą man ima dūzgenti.
Kaip nuostabu
Imt ir pradėti
Gyventi!

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS

57. KRISTAUS APAŠTALAI

     "O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekant, paklausė: 'Ko ieškote?’ ”

     Ne kartą mes apaštalus vaizduojamės prasčiokais mokiniais, kurie nublanksta Kristaus akivaizdoje. Mes žinome vieną kitą jų silpnybę, dėl to esame linkę į juos žiūrėti, kaip į silpnus žmones, neturinčius didelės savęs sąmonės ir norinčius būti tik mokiniais. Iš tikrųjų toks manymas yra klaidingas. Apskritai mes neturime gero masto išmatuoti žmogaus didumui. Dažnai žmogaus didumą lengviau suvokiame tada, kai mažai apie jį asmeniškai žinome, kai jį pažįstame tik iš jo išorinių darbų. Juo arčiau mes žmogų pažįstame, juo mažiau jį gerbiame. Kas nori būti mūsų gerbiamas, mums turi būti tolimas, lyg koks karalius.

     O jei kuris mums yra gerai pažįstamas, tokio žmogaus didingumo mes dažnai nepastebime. Taip atsitinka ir su apaštalais. Mes juos pažįstame Jėzaus šviesoje, kaip jo mokinius, su visais mokiniškais bruožais. Bet jie yra ne vien mokiniai.

     Iš tikrųjų apaštalai buvo dideli žmonės ir turėjo savo didumo sąmonę. Tai galima matyti iš Petro nuomonės apie save krikščionių susirinkimo metu Jeruzalėje. Jis ten yra pasakęs: "Mieli Broliai, jūs žinote, jog Dievas jau nuo seniai išrinko mane iš jūsų tarpo, kad pagonys iš mano lūpų išgirstų Evangeliją ir taptų tikinčiaisiais” (Apd 15, 7). Ar tai nėra didelio žmogaus pasisakymas, kuris žino savo reikšmę ne tik žmonių, bet ir Dievo atžvilgiu, ir tai ne tik šiuo laikotarpiu. Jis turi sąmonę, kad paties Dievo yra išrinktas ne tik dabar, bet ir nuo seniai. Taigi, kai mes mąstome apie apaštalus, nemąstykime apie juos labai pigiai. Jie jokiu būdu nėra maži žmonės, nors jie yra tik nevykę mokiniai Jėzaus mokykloje. Jie yra taip pat nuo amžių išrinkti, kaip yra išrinkta Marija ir kiti didieji Bažnyčios žmonės.

Skaityti daugiau: TEOLOGINIAI MĄSTYMAI

M. KRUPAVIČIUS

ŽYDAI IR LIETUVOS EPISKOPATAS BEI DVASININKIJA

     Lietuvos episkopato ir katalikų dvasininkijos pagalbos žydai pradėjo šauktis jau antrą nacių ir bolševikų karo dieną. Vokiečiai, pvz., už nužudytą karininką nužudė 150 gatvėse sugautų žydų — vyrų, moterų ir net vaikų. Panašių egzekucijų, tik gal mažesnės apimties, buvo įvykdyta gana daug. Įgąsdinti žydai kreipėsi į arkiv. J. Skvirecką, prašydami pagalbos. Arkivyskupas pasiuntė prel. Šaulį kalbėtis tuo reikalu su vokiečių karo vadovybe. Įvairiose įstaigose padaryti jo žygiai nedaug davė naudos, bet vis tik šis tas buvo laimėta: buvo uždraustas privačia iniciatyva žmonių (taigi ir žydų) žudymas. Ta teisė buvo pavesta išimtinai vokiečių karo lauko teismams. Tuo būdu arkivyskupo įsikišimas atvėsino ir kiek sušvelnino fronto atmosferą.

     Kai Kauno miesto komisaras Krameris, mažo išsilavinimo fanatikas nacis, žiaurus ir gobšus žmogus, su žydų reikalamas SD valdininku Jordanu įsakė Kauno žydams ligi rugpjūčio 25 d. persikelti į Kauno priemiestį Vilijampolę, jiems įsteigtą getą gyventi, žydų delegacija, sudaryta iš dr. Elkės ir advokatų Goldbergo ir Garfunkelio, kreipėsi į vysk. V. Brizgį, prašydama jo išrūpinti iš vokiečių to įsakymo panaikinimą. Vysk. Brizgys atsakė, kad katalikų dvasininkija padarys žydų gelbėjimo reikalu visa, ką tik galės, kartu pridurdamas, kad daug iš to nereikia tikėtis, nes naciai yra bedieviai, ir nėra pagrindo manyti, kad jie Lietuvos dvasininkiją palankiau traktuotų, negu savo vokiškąją. Ir teisybė, vysk. V. Brizgio intervencija šiuo atveju jokio teigiamo rezultato nedavė.

Garbės stalo svečiai: mecenatė Stefanija Rudokienė, generalinis garbės konsulas Vaclovas Kleiza, Asta Kleizienė, vysk. Vincentas Brizgys, buvusioji konsule Juzė Daužvardienė.   A. Grigaičio nuotr.

     Tuomet žydų visuomenės atstovai paruošė vokiečiams memorandumą, išaiškindami Vilijampolės geto nepatogumus ir prašydami, jei getas yra būtinas ir neišvengiamas dalykas, tai steigti jį Kauno Senamiesty tarp Nemuno ir Neries. Tą memorandumą jie atnešė vysk. V. Brizgiui peržiūrėti ir pasitarti dėl jų sumanyto žygio. Vysk. V. Brizgys, susipažinęs su paruoštu memorandumu ir turėdamas patyrimo iš pirmo savo žygio pas vokiečius geto reikalu, žydų atstovams pasakė, kad yra maža vilčių bet ką laimėti, bet patarė derėtis, kad tuo būdu bent nutęstų laiką ir palaikytų savo visuomenėje vilčių nuotaiką. Tačiau vadams patarė į klausimą žiūrėti realiai ir pasirengti pačioms blogiausioms galimybėms.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ IR ŽYDŲ SANTYKIAI HITLERIO OKUPACIJOS METU (II)

Paulius Rabikauskas

5. APIE “VILNIAUS VYSKUPĄ” PETRĄ GOŠTAUTĄ, BOGOMILUS LIETUVOJE IR KITA

     Rašyti istoriją nėra jau taip lengva. Nesigilinsi į šaltinius, tai nieko naujo nesužinosi, tik tapsensi vietoje, kartodamas, kaip papūga, ką kiti teisingai ar klaidingai jau šnekėjo; imsi semtis iš visokių, kokie tik pakliūva, šaltinių, nė nepajusi, kaip viską užterši drumzlėmis, privirsi košės, kuri ne kam kitam tiks, kaip tik į šiukšlyną išversti. Panašiai, atrodo, atsitiko su tomis "Vilniaus vyskupijos istorinių bruožų” (Br. Kviklio "Vilniaus arkivyskupijos” I t. pradinio skyriaus) dalimis, kuriose gana daug cituojama iš senų šaltinių ir autorių, bet maža atsižvelgiama į naujesniuosius mūsų istorikų tyrinėjimus.

     Nesiimu čia nagrinėti ir aptarti viso "Vilniaus arkivyskupijos” I tomo. Tai, ką atlieka Br. Kviklys, yra didžiulis, galima sakyti, bet kokį įvertinimą prašokąs, tiesiog neįkainojamas mūsų religinės praeities ateities kartoms vaizdingas perdavimas ir tuo pačiu jos nemažos dalies nuo be pėdsakų pradingimo apsaugojimas. Bet kaip tik dėl tos leidinio nepakartojamos ir ilgai išliekančios vertės ima apmaudas, sutinkant nepakankamą atidumą, kartojamas senas klaidas, nekritiškai naudojamus šaltinius. Niekas nereikalauja, kad viskas būtų iš naujo išstudijuota, bet reikėtų visgi nepaniekinti mūsų istorikų nemažų pastangų peržiūrėti, patikslinti, paaiškinti, papildyti mus pasiekusias žinias apie praeities žmones ir įvykius. Absurdiška kartoti kai kurių lenkų ir lietuvių šio amžiaus pradžioje paduotus klaidingus šv. Kazimiero mirties metus — 1483 m. (psl. 46), kai šiandien visiems aišku, jog jis mirė 1484 m.; arba skelbti pop. Grigaliaus bulės, kuria jis įsteigė Vilniaus universitetą, dažnai nurodomą netikslią datą (psl. 50), kai neseniai universiteto jubiliejaus proga Vilniuje buvo išleista tos bulės originalo spalvota fotokopija ir išeivijoje studija apie jos tekstą; ten bulės išdavimo diena aiški: spalio 30 d. Tame pačiame sakinyje (psl. 50) minima karaliaus Stepono Batoro Lvove duotoji Vilniaus universitetui privilegija (ją ypač mėgsta pabrėžti lenkų istorikai), nors, kaip žinoma, ji Lietuvoje negaliojo, nes neturėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudo, bet visiškai nutylėta to paties karaliaus 1579.IV.1 Vilniuje duotoji panaši privilegija; o kaip tik šioji, o ne ankstyvesnioji privilegija "įsigaliojo (ne "įsigalėjo”, kaip parašyta psl. 50) tik 1579 m. rudenį...” Klaidingai rašoma, pagal senesnius autorius, kad Vilniaus vysk. Mikalojus Dzieržgavičius prieš tai buvęs Žemaičių vyskupu. (Taip, deja, parašyta ir Liet. enciklopedijoje ir neatitaisyta jos papildymuose). Jau "Codex diplomaticus ecclesiae ... Vilnen-sis”, kur išspausdintos pop. Mikalojaus V duotos vyskupų skyrimo bulės (psl. 242-244), aiškiai sako, kad naujasis Vilniaus vyskupas Mikalojus prieš tai buvo tiktai Vilniaus kapitulos prelatu prepozitu. Mikalojus, kuris 1423-1434 m. valdė Žemaičių vyskupiją, nesivadino Dzieržgavičium, bet "Comendani” arba "Romendani”; prieš tai buvo Trakų prepozitūralinės bažnyčios prepozitas, mokėjo žemaičių kalbą. Jis nebuvo perkeltas į Vilnių, kaip rašoma "Telšių vyskupijoje” (serijos "Lietuvos bažnyčios” I t., psl. 15), bet mirė apie 1434 m.; tai aiškiai nurodo jo įpėdinio Jokūbo Trakiškio paskyrimo bulė. Apie visa tai jau buvo galima sužinoti 1971 m. išleistame Lietuvos vyskupų reliacijų I tome; dar aiškiau viskas dokumentuota neseniai pasirodžiusiame "Codex Mednicensis”.

“Tauro rago” orkestras: Nijolė Palzarienė, Jonas Paronis, Vladas Vijeikis, Algimantas Kezys, Modestas Jakaitis, Vytautas Namikas.   A. Grigaičio nuotr.

Skaityti daugiau: Iš istorinių versmių

 ("Laiškų lietuviams" konkurse II premiją laimėjęs rašinys)

Dalia Staniškienė

     Vienišumas yra neatskiriama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Yra momentų, kada pasijuntam vieniši šeimoj, didelėj minioj, draugų tarpe, net pilnoj bažnyčioj. Tai todėl, kad vienišumas yra viena iš mūsų žmogiškumo savybių, neaplenkianti nė vieno žmogaus žemėje ir kiekvieno savaip išgyvenama. Šio jausmo išgyvenime neturi monopolio nei rasė, nei tautybė, nei profesija, nei amžius. Psichologai teigia, kad, kol šio fakto nesurasim ir nepriimsim, tol nerasim vidinės ramybės ir dvasinio pasitenkinimo.

     Ką iš tiesų reiškia vienišumas? Marsha M. Linehan, Katalikų universiteto Vašingtone psichologė, apibūdina vienišumą kaip stovį, kada esi vienas, o nenori vienas būti. Ji sako, jog negalime paneigti fakto, kad nuolatos gyvenime pasijusim vieniši, kad tai vis ir vis pasikartojantis jausmas. Bet ji taip pat teigia, kad tai nėra pati didžiausia gyvenimo katastrofa, ir gyvenimas dėl to nesustos. Šį faktą priėmę, jau galėsime mėgint su savo vienišumo jausmu tvarkytis be vaistų, alkoholio, besaikio valgymo, sekso ar kitų neleistinų būdų, kuriais žmonės savo vienišumą bando užtušuoti. Gyvenimas juk tartum kelionė, kurioje išgyvename ir aukštumų, ir žemumų, tamsumos ir saulės spindulių, šalčių ir karščių; tai kelionė, kurios metu augame ir keičiamės ir todėl žinome, kad ir momentais išgyvenamas vienišumo jausmas — ne amžinas, kad ir jis praeis. ..

“Tauro rago” orkestro dalyviai ir dalis publikos.   A. Grigaičio nuotr.

     Kai kas sako, kad žmonės istorijoj niekad nebuvo tokie vieniši, kaip šiais laikais.

Skaityti daugiau: Vienišumas ir atvirumas šeimoje

 (Jaunimo konkurse II premiją laimėjęs rašinys)

Vida Brazaitytė

     Šiandien mūsų brangi tėvynė Lietuva yra okupuota žiauraus priešo — Sovietų Sąjungos. Geležinė uždanga neleidžia Lietuvai kalbėti už save pasaulio tautų tarpe. Lietuviai, kurie gyvena laisvame pasaulyje, turi būti savo Tėvynės "balsas”, turi pasakyti kitiems tai, ko ji pati negali, būdama pavergta.

     Kilus II Pasauliniam karui Europoje, prasidėjo didžiausi vargai ir kančios Lietuvoje. Tūkstančiai nekaltų žmonių buvo ištremti į šaltąjį Sibirą arba sukišti į kalėjimus, o dar daugiau tūkstančių pabėgo į Vokietiją, ieškodami prieglaudos nuo komunizmo. Vėliau daug tų pabėgėlių emigravo į Jungtines Amerikos Valstybes, Angliją, Kanadą ir net tolimąją Australiją. Tokia jau lietuvių dalia: išsiskirstyti po visą pasaulį. . .

     Pasiekę laisvę ir saugumą, pabėgėliai turėjo priprasti prie naujos aplinkos, naujos tvarkos, papročių ir svetimos galvosenos. Tais laikais jiems buvo sunku pradėti gyvenimą išeivijoje. Net ir šiandien, po 30 metų nuo to laiko, mes susiduriame su aplinkybėmis, kurios apsunkina mūsų — svetimtaučių — gyvenimą išeivijoje.

Vida Brazaitytė kalba laureatų vardu. A. Grigaičio nuotr.

     Būti lietuviu svetimame krašte yra ir pliusas, ir minusas. Svarbiausias dalykas, kurį mes stengiamės atlikti, gyvendami toli nuo savo tikrosios tėvynės, yra išlaikyti lietuvybę. Mums yra pliusas, kad galime kovoti už Lietuvos laisvę, galime laisvai belstis į Baltųjų Rūmų duris, prašydami pagalbos, prašydami, kad valdžios atstovai iškeltų Jungtinėse Tautose Lietuvos nepriklausomybės atstatymo klausimą. Amerikos prezidentas Ronald Reagan yra ne kartą paskelbęs Lietuvių dienas ir pasakęs, kad nepripažįsta Pabaltijo kraštų, taigi ir Lietuvos, nelaisvės. Taip pat yra ir kituose laisvuose kraštuose. Todėl yra tikras pliusas, kad galime kalbėti ir kovoti už mūsų tėvų žemę, nors toli nuo jos gyvendami.

Skaityti daugiau: Pliusai ir minusai būti lietuviu svetimame krašte

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

KAUNIEČIŲ CHORAS

     "Gintaras” — senas vienetas, bet pastaraisiais metais labai atjaunėjęs ir meniškai sutvirtėjęs. Prie jo vairo stovėjo visas būrys žinomų dirigentų: N. Martinonis, A. Olšauskas, Y. Pučinskas, I. Kuzmienė, G. Laurinavičius ir kiti. Nuo 1976 m. jam sumaniai ir išradingai vadovauja darbšti chorvedė L. Januškienė. Jai pavyko į chorą įtraukti apie aštuoniasdešimt Kauno miesto dainos mylėtojų ir pasiekti labai gerų rezultatų. Didelę staigmeną jos vadovaujamas choras padarė 1985 m. jubiliejinės dainų šventės konkurse, tapęs geriausiu mišriu choru Lietuvoje.

     Kuo pajėgesnis choras, tuo daugiau klausytojai deda vilčių ir laukia kažko nepaprasto, gražaus, dar iki šiol negirdėto ir neišgyvento. "Gintaro” dainininkai tikrai pajėgūs tai padaryti, bet dainuojant kai kada pasigirsdavo viena kita išsiderinusi styga, netikslus vienas kitas akordas, nežymiai susvyruodavo ritmas. Gražūs ir pagirtini jaunųjų choro dainininkių — sopranų ir altų balsai. Praverstų dar patobulinti tenorų ir bosų vokalą, siekti įtaigesnės meninės išraiškos ir gilesnės muzikinių minčių tėkmės.

Konkurso vertinimo komisijos sekretorė Rita Likanderytė skaito protokolą.    A. Grigaičio nuotr.

     Su dideliu kūrybiniu polėkiu choras atlieka grakštųjį S. Šimkaus "Oželį”, A. Bražinsko dainą "Leliumai” ir J. Naujalio nuostabiąsias "Vasaros naktis” (Maironio žodžiai). ("Literatūra ir menas”)

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

APIE JONĄ JABLONSKĮ 125-ŲJŲ GIMIMO METINIŲ PROGA

     "Pergalėje”, literatūros, meno ir kritikos žurnale, Algirdas Sabaliauskas rašo apie Joną Jablonskį. Jis rašo, kad nors apie šį žmogų rašyta labai daug ir jau neįmanoma daug ko nepakartoti, kas buvo sakyta kitų, bet apie jį vis tik vertėtų rašyti dažnai, nes jis be galo savitas mūsų kultūros reiškinys. Mes, kalbėdami savo gimtąja kalba, vartojame tiek daug vieno žmogaus sukurtų žodžių ir nustatytų formų. Kasdien pasakome tuos žodžius, nejausdami mažiausio dirbtinumo, ir kartais net sunku ir Įsivaizduoti, kad šių žodžių mūsų kalboje dar ne taip seniai nėra buvę: jie mums atrodo, kaip žilos senovės palikimas.

     Jonas Jablonskis yra labai didelis žmogus, kai prisimename, kokiomis sąlygomis jis atėjo į mūsų kultūrą ir mokslą. Kokios buvo jo paties gimtosios kalbos pamokos? Žinoma, kad kaimo siuvėjas iš "Aukso altoriaus” jį pamokė lietuviškai skaityti. Vėliau įstojo į Marijampolės gimnaziją. Ši gimnazija skyrėsi iš ano meto Lietuvos mokyklų tuo, kad joje, kaip fakultatyvinį dalyką, buvo leidžiama dėstyti ir "vietinę kalbą”. Taigi lietuvių kalbos pamoka būdavo vieną kartą per savaitę. Į pamoką mokiniai ateidavo be jokių knygų. Mokytojas ant lentos paprastai nieko nerašydavo. Paskaitydavo ką nors iš "senesniųjų”, dar prieš spaudos draudimą išleistų knygų, paaiškindavo vieną kitą M. Valančiaus ar S. Daukanto žodį, ir mokslas būdavo baigtas. Apie kokias nors mūsų kalbos taisykles, apie jos gramatiką ar istoriją šiose pamokose nebūdavo užsimenama. Tuo laiku Jonui Jablonskiui, kaip ir daugeliui kitų ano meto Marijampolės gimnazijos mokinių, toji kalba, jos istorija ir visos taisyklės neatrodė labai reikalingos. Jiems reikalingas buvo tik lietuvių kalbos pažymys. Atestatas su tokiu pažymiu suteikdavo galimybę studijuojantiems Maskvos ir Peterburgo universitetuose gauti vadinamąją lietuviškąją stipendiją. Jonui Jablonskiui, kaip ir jo klasės draugui Vincui Kudirkai, tada atrodė, kad tik "pasiutėliai” gali svajoti apie lietuviškosios kalbos įsigalėjimą viešame Lietuvos krašto gyvenime. (Apie šiuos dalykus J. Jablonskis su V. Kudirka kalbėdavosi lenkiškai).

Skaityti daugiau: Kalba

PRIE VAIRO — BE CIGARETĖS!

     Vis mažiau vairuotojų išdrįsta sėsti prie vairo neblaivūs, o su cigarete dantyse pamatysi ne vieną vairuotoją. Bet juk nuo cigaretės dūmų ašaroja akys, dūmai kenkia regėjimo nervui. Nikotinas sutraukia akies kraujagysles, dėl ko susiaurėja vairuotojo akiplotis. Reikia atsiminti, kad cigaretėje esančio nikotino sukelti akies kraujagyslių spazmai trunka iki pusės valandos. Nors ir nežymiai sutrikus regėjimui, sunkiose situacijose vairuotojas gali nesuspėti tinkamai reaguoti.

     Be to, rūkantiems vairuotojams nederėtų pamiršti, kad su jais gal važiuoja nerūkantys keleiviai. Gal jie nieko iš mandagumo nesako, bet dėl dūmų labai kenčia.

ŠALDYTUVAS “RESTAURUOJA” KNYGAS

     Kanadoje Calgary universiteto bibliotekoje sprogus vandentiekio vamzdžiui, vanduo užliejo unikalius senovinius leidinius. Jie taip permirko, kad, vos paimti į rankas, suirdavo. Laimė, tarp bibliotekos darbuotojų buvo žmogus, anksčiau dirbęs prie maisto produktų. Jis atsiminė, kad konservų pramonėje, norint pašalinti drėgmės perteklių, konservai šaldomi, paskui džiovinami vakuume. Patarimu pasinaudota. Permirkę knygos buvo sudėtos į šaldytuvą, o kai jos sušalo, buvo penkioms dienoms sudėtos į vakuuminę kamerą. Specialistai tvirtina, kad popierius nuo to tik sustiprėjo. Šio metodo entuziastai siūlo taip “užgrūdinti” visas senąsias bibliotekos knygas.

NAUJA PRANCŪZŲ TIKYBA

     Prancūzija yra katalikiškas kraštas, bet žmonės labai nutolę nuo savo religijos. Sekmadieniais bažnyčias lanko labai mažas nuošimtis. Tačiau čia labai populiarėja kita “religija” — burtininkų ir raganių lankymas. Manoma, kad Prancūzijoje tų burtininkų, raganių, astrologų, aiškiaregių yra daugiau kaip 30 tūkstančių. Kasmet juos aplanko, norėdami sužinoti savo ateitį, bent 8 milijonai žmonių, tam tikslui išleisdami apie 5 bilijonus frankų.

Skaityti daugiau: Įvairybės

Žymi kino žvaigždė ir nė kiek ne mažiau žinoma rašytoja nekentė viena kitos. Kartą jos susitiko.

—    Jūsų paskutinysis apsakymas nuostabus, — ironiškai pareiškė aktorė, — ar negalėtumėte pasakyti, kas jį parašė?

—    Man labai džiugu, kad mano apsakymas jums patiko, — atsakė rašytoja, — tik norėčiau sužinoti, kas jums jį perskaitė?

*

Sutuoktinių škotų pora kreipiasi į psichiatrą:

—    Suprantate, daktare, — sako vyras, — mes negalime sau leisti prabangos gydytis pas jus dviese. Prašyčiau pasakyti, ką pigiau išgydyti: mano žmonos pranašumo jausmą ar mano menkavertiškumo kompleksą?

Skaityti daugiau: Šypsuliai

     Šių metų mūsų šventė buvo tikras triumfas. Po Antano Saulaičio, S.J., atlaikytų mišių jėzuitų koplyčioje susirinko į didžiąją jaunimo centro salę daugiau kaip 300 žmonių ir, susėdę prie Danos Varaneckienės meniškai papuoštų stalų, laukė pranešant, kas laimėjo šių metų konkurso premijas. Vertinimo komisijos sekretorei Ritai Likanderytei perskaičius protokolą, sužinojom, kad suaugusiųjų konkurse

     I premiją laimėjo Viktoras Nakas (150 dol), II — Dalia Staniškienė (100 dol.), III — Nina Gailiūnienė (75 dol.), IV — Nijolė Gražulienė (50 dol.). Jaunimo konkurse buvo paskirtos net 7 premijos. I premiją laimėjo Rima Polikaitytė (100 dol.),

     II — Vida Brazaitytė (80 dol.), III — Paulius Bindokas (70 dol.), IV — Audra Kubiliūtė ir Kęstutis Gorodeckas (po 60 dol.), V — Gailė Radvenytė ir Andrytė Giedraitytė (po 50 dol.). Laureatų vardu simpatišką žodj tarė Vida Brazaitytė, mecenatų vardu kalbėjo Ona Siliūnienė. Generalinis garbės konsulas Vaclovas Kleiza visus pasveikino trumpu žodžiu.

     Atidarius sceną, publikos palinksminti išėjo "naujai atgimęs” Vlado Vijeikio vadovaujamas "Tauro rago” orkestras: N. Balzarienė, M. Jakaitis, A. Kezys, V. Namikas, J. Paronis ir, žinoma, dirigentas VI. Vijeikis. Publiką jie prijuokino iki ašarų. Kupletų tekstas buvo parašytas Juozo Toliušio.

     Po šios linksmos programos, vysk. V. Brizgiui sukalbėjus maldą, prasidėjo Vidos Talandytės išradingai ir elegantiškai paruoštos vaišės. Maistas labai skaniai paruoštas, patarnavimas profesionalus, stalai gražiai papuošti — tad visi jautėsi, kaip aukšto lygio puikiame restorane.

Skaityti daugiau: "Laiškų lietuviams” metinė šventė

     Popiežius Jonas Paulius II, pasibaigus šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejaus minėjimo iškilmėms Romoje, atsisveikindamas su lietuviais vyskupais, priminė, kad pasimatysime Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus iškilmėse Romoje.

     Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai jau pereitų metų sausio 16 d. išleido ganytojišką laišką tikintiesiems, prašydami klebonus, kad jis būtų perskaitytas bažnyčiose. Tarp kitų dalykų vyskupai nurodė, kad 1985 m, yra Gerosios naujienos vietai, 1986 — Sąmoningo tikėjimo metai, 1987 — Gyvosios krikščioniškosios dvasios metai.

     Daugeliui šis labai svarbus reikalas parūpo, daugelis pradėjo pasisakyti spaudoje ir privačiai šiuo klausimu, siūlydami idėjas, projektus, minėjimo datas.

     Pačiu laiku Dievo Apvaizda davė lietuviams katalikams išeivijoje ganytoją vysk. Paulių Baltakį, O.F.M. Jis tuoj pat ėmėsi iniciatyvos sudaryti komitetą šiam jubiliejui ruošti. Savo biuletenyje "Vyskupo informacija” (1985 m. rugsėjo 24 d.) rašė: "Krikščionybės Lietuvon įvedimo jubiliejų švęsime 1987 m., nes 1387 m. krikštas lietuvių tautai turėjo lemiamos reikšmės religiniu, tautiniu, kultūriniu ir politiniu atžvilgiu. Šiuo krikštu Lietuva sėkmingai atsiribojo nuo slavų kultūros ir Maskvos politinės įtakos bei galutinai susirišo su Vakarų Europa”. Todėl ši sukaktis rengiamasi iškilmingai atšvęsti tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje.

Skaityti daugiau: Mūsų parama krikščionybės jubiliejui

■    Popiežius Jonas Paulius II šv. Kazimiero šventės proga pasiuntė telegramą Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkui arkiv. Liudui Poviloniui. Joje rašo: “Šiandieninės šv. Kazimiero šventės proga jaučiuosi ypatingai artimas kilniajai ir man brangiai lietuvių tautai ir jos katalikų bendruomenei, kuri šv. Kazimierą garbina kaip savo globėją. Šiandien jaučiu ypatingą dvasinę vienybę su Jumis ir su kitais Lietuvos vyskupais, su kunigais, vienuoliais bei vienuolėmis ir su visais tikinčiaisiais, maldoje dėkodamas Viešpačiui už jų tvirtai liudijamą ištikimybę krikščioniškam tikėjimui”.

■    Gorbačiovas, kaip numatoma, šią vasarą gali lankytis Italijoje. “The Christian Science Monitor” paskelbė Vengrijos katalikų primo kard. Laszko Lekai spėjimą, kad jis gali ta proga susitikti su popiežiumi. Apie tą galimybę buvo rašyta ir italų spaudoje. Italijos premjeras Croxi yra pakvietęs Gorbačiovą lankytis Italijoje, ir jis tą kvietimą priėmęs. Popiežių jau anksčiau yra aplankęs N. Chruščiovas, o taip pat Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministeris Gromyko.

■    Popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas į Brazilijos 21 vyskupą, priminė reikalą dvasiškai neįsivelti į politiką, kritiškai žiūrėti į vadinamąją išsilaisvinimo teologiją.

■    JAV-se, kaip parodė Gallup instituto tyrimai, padaugėjo katalikų dalyvavimas parapiniuose renginiuose, susirinkimuose, Šv. Rašto studijose, mąstymuose ir kituose religiniuose organizuotuose veiksmuose. Labiausiai padaugėjo lankymasis renginiuose — net 12%.

■    JAV katalikų mediciniškųjų misijų taryba 1985 m. pasiuntė neturtėliams vaistų ir kitų gydymo reikmenų už 13,5 mil. dolerių. Daugiausia pasiųsta į Afriką. Ten 961 misijų stotis gavo medikamentų už 5 mil. dolerių.

■    Lietuvoje 1985 metais mirė 25 kunigai. Naujų kunigų buvo įšventinta 19.

Skaityti daugiau: Trumpai iš visur

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Zenonas Ivinskis. RINKTINIAI RAŠTAI. II tomas. Išleido Liet. Kat. Mokslo Akademija 1926 m. Redagavo Paulius Jurkus. Mecenatas — dr. Juozas Kazickas. 726 psl., kaina nepažymėta.

Pranas Čepėnas. NAUJŲJŲ LAIKŲ LIETUVOS ISTORIJA. I ir II t. Išleido dr. Kazio Griniaus fondas 1977 ir 1986 m. Kieti viršeliai. I tome — 543 ps!., II — 840 psl., kaina nepažymėta. Spaudai parengti padėjo Albina Sirutytė-Čepėnienė.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

30 dol. aukojo B. Čižikaitė.

25 dol. aukojo L.L. Bildušai.

Po 20 dol. aukojo: J. Jusys, T. Vildžius.

18dol. aukojo E. Zenkevičius.

12 dol. aukojo V. Rapšys.

Po 10 dol. aukojo: A. Matulionis, K. Gasiūnas, S. Kamarauskas, S. Jurskytė, A. Augaitienė, A. Žemaitaitis, E. Sniegaitis, M. Vilutienė, J. Sungaila, A. Aviža, I. Krikščiūnas, T. Varanka, E. Matutienė, L. Simaitis, I. Rimkūnas, M. Vaišvilienė, M. Sušinskienė, G. Mitsevitz, S. Kikilas, B. Bužinskas, M. Spence.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas