CHIARA LUBICH
"Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka mane” (Jn 10,27).
Tie žodžiai yra tik dalis Jėzaus atsakymo žydams, kai jie Jeruzalės šventyklos prieangyje kamantinėjo jį, ar jis nebūsiąs Mesijas. Jėzus jiems atsakė, kad darbai, kuriuos jis daro, parodo, kas jis yra. Ir jis jiems prikišo, kad jie netiki juo, nes nėra jo mokiniai. Jo mokiniai tiki ir, kaip jo avys, klauso jo balso.
Kiek anksčiau Jėzus yra sakęs, kad niekas negali būti jo sekėjas ir ištikimas jo žodžiu klausytojas, jei Tėvas jo nepatrauks ir neduos malonės dovanos (Jn 6,44 ir 65). Jis tikrai norėtų tą dovaną duoti kiekvienam, tačiau jai gauti reikia vienos sąlygos: būti atviram ir imliam tiesai. Žinoma, tą dovaną mes galime priimti ar atmesti, bet pasekmės priklausys nuo to, ką sakysime Jėzui: taip ar ne.
Evangelisto aprašyme ryškėja, kad tas mūsų taip ar ne Jėzui gali šakotis. Nuolat kartojamas ne gali nuvesti į vis didėjančią tamsą, į stoką supratimo jo žodžių reikšmės, jo elgesio, jo darbų. Toji tamsa gali virsti visišku priešiškumu ir net atmetimu.
Gerojo Ganytojo prilyginimas (Jn 10, 1-16), kuriuo šis svarstymas remiasi, vaizduoja tuos žmones, kurie lieka Jėzui atviri. Aprašomos avys čia nereiškia tų, kurie tik tiki Jėzų, bet tuos, kurių tikėjimas ir atsivėrimas Jėzui yra pasiekęs tobulumo; tai tie, kuriuos Jėzus pašaukė į intymią bendrystę su juo, kuri remiasi visišku abipusiu atsidavimu. Jie yra jam jautrūs, turi intuiciją ir "klauso jo balso”. Tokie turi įžvalgos galią ir sugeba atskirti, ar kokia nors idėja derinasi su Jėzaus mokymu, ar ne, ir todėl turi būti priimta ar atmesta.
Jėzus "pažįsta tuos žmones”, kaip "pažįsta savo avis”, jis žino, kurie priklauso jam, ir myli juos ypatingu būdu. Jis duoda jiems ramybės ir džiaugsmo, kurio tik jis gali duoti ir niekas atimti negali.
Todėl tie žmones "seka paskui Jėzų”, kaip avys "seka paskui savo ganytoją”. Jų sekimas reiškia, kad jie pagal jo mokymą gyvena ir tai yra jiems visiškai natūralu; toks gyvenimo būdas jiems tampa įgimtu. Net sunkiausios pareigos jiems bus lengvos.
"Manosios avys klauso. . .” Jėzus netaiko tų žodžių tik siauram ir privilegijuotam žmonių būreliui, bet kiekvienam asmeniui, kuris nori būti jo mokiniu. Visa tai mums sako, kad neturime pasitenkinti, pasilikdami tik tam tikrame krikščioniško gyvenimo lygyje. Jėzaus malonei veikiant, mes esame pašaukti tikrai draugystei ir asmeniškam intymumui su juo. Jėzus nori, kad mūsų santykiai su juo vis tobulėtų ir kad toji draugystė niekada nenutrūktų, nežiūrint kas beatsitiktų. Jis nori, kad būtumėm tvirti ir nesvyruotumėm bauginančiose situacijose, kai keičiasi socialinės doktrinos, ir kad liktumėm atsparūs, ištikus gundymams, nes mes patyrėme, kad Jėzus yra Tiesa ir Gyvenimas, ir jis duoda džiaugsmą. Jei visa to laikysimės, būsime tikri krikščionys, verti jo pasitikėjimo, ir galėsime jį liudyti pasauliui.
Bet kaip mes galime tai pasiekti? Galim — būdami vis labiau atsivėrę Jėzui, ką jau anksčiau minėjome: melsdamiesi, studijuodami, klausydami jo žodžio, pagal jį gyvendami ir ypač vykdydami artimo meilės įsakymą, mylėdami kryžių ir t.t. Be to, laikydamiesi ypatingo reikalavimo — kurio katalikai negali užmiršti — būti vienybėje su vyskupu ir popiežiumi, kuriuos Jėzus, tikrasis Ganytojas, paliko kaip savo įgaliotinius vadovauti Bažnyčiai.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius