M. KRUPAVIČIUS

ŽYDAI IR LIETUVOS EPISKOPATAS BEI DVASININKIJA

     Lietuvos episkopato ir katalikų dvasininkijos pagalbos žydai pradėjo šauktis jau antrą nacių ir bolševikų karo dieną. Vokiečiai, pvz., už nužudytą karininką nužudė 150 gatvėse sugautų žydų — vyrų, moterų ir net vaikų. Panašių egzekucijų, tik gal mažesnės apimties, buvo įvykdyta gana daug. Įgąsdinti žydai kreipėsi į arkiv. J. Skvirecką, prašydami pagalbos. Arkivyskupas pasiuntė prel. Šaulį kalbėtis tuo reikalu su vokiečių karo vadovybe. Įvairiose įstaigose padaryti jo žygiai nedaug davė naudos, bet vis tik šis tas buvo laimėta: buvo uždraustas privačia iniciatyva žmonių (taigi ir žydų) žudymas. Ta teisė buvo pavesta išimtinai vokiečių karo lauko teismams. Tuo būdu arkivyskupo įsikišimas atvėsino ir kiek sušvelnino fronto atmosferą.

     Kai Kauno miesto komisaras Krameris, mažo išsilavinimo fanatikas nacis, žiaurus ir gobšus žmogus, su žydų reikalamas SD valdininku Jordanu įsakė Kauno žydams ligi rugpjūčio 25 d. persikelti į Kauno priemiestį Vilijampolę, jiems įsteigtą getą gyventi, žydų delegacija, sudaryta iš dr. Elkės ir advokatų Goldbergo ir Garfunkelio, kreipėsi į vysk. V. Brizgį, prašydama jo išrūpinti iš vokiečių to įsakymo panaikinimą. Vysk. Brizgys atsakė, kad katalikų dvasininkija padarys žydų gelbėjimo reikalu visa, ką tik galės, kartu pridurdamas, kad daug iš to nereikia tikėtis, nes naciai yra bedieviai, ir nėra pagrindo manyti, kad jie Lietuvos dvasininkiją palankiau traktuotų, negu savo vokiškąją. Ir teisybė, vysk. V. Brizgio intervencija šiuo atveju jokio teigiamo rezultato nedavė.

Garbės stalo svečiai: mecenatė Stefanija Rudokienė, generalinis garbės konsulas Vaclovas Kleiza, Asta Kleizienė, vysk. Vincentas Brizgys, buvusioji konsule Juzė Daužvardienė.   A. Grigaičio nuotr.

     Tuomet žydų visuomenės atstovai paruošė vokiečiams memorandumą, išaiškindami Vilijampolės geto nepatogumus ir prašydami, jei getas yra būtinas ir neišvengiamas dalykas, tai steigti jį Kauno Senamiesty tarp Nemuno ir Neries. Tą memorandumą jie atnešė vysk. V. Brizgiui peržiūrėti ir pasitarti dėl jų sumanyto žygio. Vysk. V. Brizgys, susipažinęs su paruoštu memorandumu ir turėdamas patyrimo iš pirmo savo žygio pas vokiečius geto reikalu, žydų atstovams pasakė, kad yra maža vilčių bet ką laimėti, bet patarė derėtis, kad tuo būdu bent nutęstų laiką ir palaikytų savo visuomenėje vilčių nuotaiką. Tačiau vadams patarė į klausimą žiūrėti realiai ir pasirengti pačioms blogiausioms galimybėms.

     Žydai pradėjo ieškoti naujų gelbėjimosi kelių: buvę lietuviams bolševikmečiu lojalūs žydai pradėjo apsirūpinti žymesnių lietuvių rekomendacijų laiškais, pradėjo slėptis kaimuose pas ūkininkus, kad ir visai negausiose iš bolševikų meto išlikusiose vienuolių bendruomenėse, parapijose, klebonijose ir t.t. Suprantama, kad tuo būdu daug pasislėpti negalėjo, nes didesnėmis grupėmis niekur nebuvo galima pasislėpti, antra, buvo vokiečių paskelbtos skaudžios bausmės ir tiems, kurie slėpė, ir tiems, kurie slėpėsi. Tuomet žydai stvėrėsi kitos priemonės, tokios, kuri galėjo apimti žydų mases, t.y. krikšto, eiti į katalikų tikėjimą. Krikšto prašymas greitu laiku virto masiniu reiškiniu. Šio fakto akivaizdoje vyskupai buvo priversti įspėti kunigus, kad prašantiems krikšto žydams pirmiausia išaiškintų, jog krikštas nėra apsauga nuo nacių teroro. Kas ir po tokio paaiškinimo prašėsi krikštijamas, liepta nustatyta tvarka krikštyti. Ne visus žydus krikštas apsaugojo. Bet atsirado tokių žmoniškų vokiečių komendantų, kurie žydų naikinimo nuostatų apsikrikštijusiems netaikė: jie ne tik išlaikė savo gyvybę, bet ir į getą nebuvo varomi. Tuo būdu krikštas išgelbėjo nuo pražūties nemažą žydų skaičių. Du tokie pirmiausia apsikrikštiję žydai — dr. Zivas, "Jude Erwache” knygų autorius, ir Šachovas buvo priimti į Kauno kunigų seminariją. Po kelių savaičių juodu pakvietė ateiti į SD įstaigą. Šachovas nuvyko ir, priėmęs SD tarnybą, daugiau į seminariją nebegrįžo. Dr. Zivas į SD nėjo, bet, išėjęs iš seminarijos, slapstėsi pas įvairius kunigus.

     1941 m. spalio mėn. 9-10 d. Kauno geto žydai nuo mažiausio ligi seniausio buvo suvaryti į geto aikštę, esą darbo jėgoms patikrinti. Čia atvyko SD ir SS valdininkai. Vienas aukštesnis pareigūnas, atsistojęs viduryje gatvės, liepė žydams rikiuotis į koloną po keturis ir žygiuoti pro jį, Neskirdamas nei amžiaus, nei lyties, nei tinkamumo darbui, lazda jis skyrė žydus vienus į kairę, kitus į dešinę. Atskyręs apie 9.000, uždarė į atskirą geto dalį. Sekančią dieną juos visus nuvežė į netoli esantį 9-tą fortą. Ten jie turėjo patys išsikasti griovius. Visi jie buvo plikai išrengti, iš kulkosvaidžių sušaudyti ir tuose grioviuose užkasti. Visą šią operaciją atliko vokiečiai, rusų karo belaisvių padedami.

     Šio įvykio metu Kaune į savo metinę konferenciją rinkosi Lietuvos katalikų vyskupai. Pirmą konferencijos dieną vyskupų konferencija įgaliojo vysk. V. Brizgį nuvykti pas pirmą generalinį tarėją generolą Kubiliūną žydų reikalu. Į pasiteiravimą, ar lietuviškoji administracija daro ką nors žydų reikalu, Kubiliūno buvo atsakyta, kad šį reikalą paėmė savo žinion SD ir kitiems į jį kištis draudžia. Į prašymą, kad gen. tarėjai padarytų žygių, kad žydai nebūtų žudomi, kad lietuviai policininkai nebūtų verčiami dalyvauti žydų egzekucijose, kad būtų sustabdytos varžytinės pardavinėti žydų daiktus, kurias ruošė vokiečiai parduoti, kas jiems netiko, gen. Kubiliūnas atsakė, kad tarėjai, ką galėjo, padarė šiuo reikalu. Vysk. Brizgys paliko gen. Kubiliūnui raštą, prašydamas jį perduoti vokiečių Generaliniam komisarui. Šis žygis nieko nepadėjo. Nors trijuose getuose žydus buvo liautasi žudyti, bet provincijoje žydai buvo žudomi greitu tempu, taip, kad, išskyrus tris getus, dar prieš žiemą visur kitur žydai buvo išžudyti. Vyskupams liko vienas kelias — įspėti, kad lietuviai niekur nedalyvautų žydų egzekucijose, nedalyvautų net egzekucijose žiūrėtojais, nepirktų iš vokiečių žydams priklausiusių daiktų. Daugelyje vietų šie paraginimai buvo paskelbti iš sakyklų.

     Reikia konstatuoti, kad, ar tai savaime, ar tai propagandos dėka, kuriai nemaža pasidarbavo slaptoji lietuvių spauda ir pasauliečiai inteligentai, visoje lietuviškoje visuomenėje vokiečių elgesiu susidarė visuotinė pasipiktinimo nuotaika. Vokiečiai pasijuto savo kruvinoje akcijoje prieš žydus pasilikę vieni. O tai jiems labai nepatiko. Jie nirto, pirmiausia dėl to, kad subyrėjo jų norai ir pastangos "neatmezgamai surišti Lietuvos likimą su Vokietijos likimu”, o antra, kad nepasisekė naikinti žydus lietuvių rankomis, ko naciai dėl kažkokių sumetimų labai troško ir pasauliui paskelbė, kad žydus Lietuvoje naikiną ne jie, bet patys lietuviai. Po pirmų nepasisekimų įtraukti "geruoju” lietuvius į žydų žudymo darbą naciai ėmėsi apgaulės ir prievartos, reikalaudavo, pvz., iš valsčių pristatyti išvardintų lape buvusių lietuvių policininkų ir karių nustatytą skaičių, nenurodydami, kuriems tikslams. Atvykus jiems į nurodytą vietą, juos varydavo žydų šaudyti. Kas atsisakinėjo, grasino sušaudyti kartu su žydais. Vėliau lietuviai, sužinoję tuos vokiečių gudrumus, ir šaukiami nevykdavo. Tuomet vokiečiai siųsdavo žydų šaudyti aprengtus lietuvių policininkų ar karių uniformomis rusų belaisvius ir vokiečių karius. Tuos maskaradus žydų naikinimo metu filmuodavo. Tuo būdu rengė "argumentus, dokumentaciją” įrodyti pasauliui, kad ne jie, vokiečiai, bet lietuviai išnaikinę Lietuvos žydus. Tuo reikalu jie rengė net knygas — "Kaip lietuviai žudė žydus”. Jos buvo pavesta parašyti žydui gestapininkui, žydų spaudos žurnalistui Serebrovičiui, kuris visą laiką, kai jo tautiečiai sėdėjo getuose ir masiškai buvo žudomi, laisvas vaikščiojo su prigrūstu portfeliu po Kauno gatves. Serebrovičius tuo savo gautu iš vokiečių uždaviniu didžiavosi, gyrėsi pažįstamiems lietuviams ir rodė jiems portfely nešiojamą minėtoms knygoms gautą iš vokiečių medžiagą bei foto nuotraukas. Kiek Serebrovičiui pavyko savo darbo atlikti, nėra žinių, nes vokiečiai ir šį savo ištikimą vergą ir žydų tautos išsigimėlį vieną gražią dieną sunaikino.

Konkurso premijų laimėtojai: Vida Brazaitytė, Rima Polikaitytė, Paulius Bindokas, Nijolė Gražulienė.

A. Grigaičio nuotr.


     Getuose gyveną žydai buvo labai gerai informuoti apie katalikų dvasininkijos ir aplamai lietuvių laikymąsi bei nuotaikas žydų atžvilgiu. Rabinas Sniegas, kuris dažnai užeidavo pas vysk. V. Brizgį, ne kartą žodžiu dėkojo už visų katalikų, ypač dvasininkijos, laikymąsi, pareikšdamas, kad katalikų laikysena negalės būti žydų kada nors pamiršta. Ir tikrai, pvz., Kauno arkivyskupijos ordinariatas įvairiomis progomis duodavo vokiečiams pajusti, kad vokiečių elgesį su žydais jie seka ir jam nepritaria.

     Vokiečių SD iš sugautų žydų ir iš nediskretiškų lietuvių susekė, kad ir getuose gyvenančių žydų ne vienas apsikrikštijo ir kad krikštijami žydų kūdikiai. 1942 m. rudenį į vysk. V. Brizgį kreipėsi Kauno SD žvalgybos skyriaus viršininkas, pareikšdamas, kad žydus krikštyti draudžiama ir kad tuo reikalu kurija turinti išleisti kunigams draudimo aplinkraštį, kurio egzempliorius turįs būti jam pristatytas. Vyskupo jam buvo atsakyta, kad žydus krikštyti Lietuvoje jokia teisėta instrukcija nėra draudusi. Jis atsakė, kad tai esą draudžiama Reiche. Paaiškinus, kad Reicho įstatymai čia neveikia, jis atsakė nesąs teisininkas, į ginčus nesileidžiąs, o toks aplinkraštis jam esąs reikalingas ir kad ortodoksų metropolitas Sergijus tokį aplinkraštį esąs išleidęs. Buvo atsakyta, kad Sergijaus elgesys katalikų vyskupams nėra pavyzdys ir kad rimtai prašančiam krikšto negalima atsakyti, todėl ir kunigai negalės būti paraginti nekrikštyti. Tada jis jau plačiau paaiškino, kad Berlyną pasiekusios žinios esą Lietuvoje žydai yra krikštijami, kad jam esą įsakyta tokį elgesį sustabdyti.

     Kadangi visą laiką būdavo atsitikimų, kad iš geto pasišalinę žydai ar jau žuvusių žydų mažus vaikus paslėpę katalikai kreipdavosi į kunigus, prašydami krikšto, tai vyskupų kurijos rado reikalinga priminti kunigams ir šiose nepaprastose laiko aplinkybėse laikytis Bažnyčios kanonų reikalavimų. Buvo daug aiškinimų, kad ir kunigai už dvasinius patarnavimus, ir lietuviai už žydų slėpimą nukentėdavo. Pavyzdžiui, ilgesnį laiką Kaune tėvų jėzuitų ir saleziečių globotas žydas persikrikštijęs išvyko į Vokietiją pas savo gimines. Tačiau ten buvo SD suimtas. Tardomas išpasakojo net tokias smulkmenas, kur kiek laiko slėpėsi, kas kokią knygelę davė, kas mokė katalikų tikėjimo, kas pakrikštijo. Visi jo geradariai turėjo daug nemalonumų. Geštapas sužinojo, kad Kauno šv. Antano parapijos klebonas kun. A. Želvys pakrikštijo žydų kūdikį ir daug padėdavo žydams. Kun. A. Želvys buvo areštuotas, SD kalėjimuose buvo ilgesnį laiką iki teismo laikomas visiškai tamsioje, drėgnoje rūsio kameroje, kur nebuvo nei suolo, nei guolio, kur sėdėdavo ant šaltų drėgnų grindų ir valgyti labai mažai gaudavo. Teismas jį išteisino gal dėl to, kad jo parapijiečiai masiškai reikalavo paleisti jų kleboną. Kaune SD suėmė vieną besislapstančią žydaitę, kuri tardoma pripažino, kad šv. Kryžiaus parapijos vikaras kun. V. Tamoševičius ją šelpęs, ruošęs krikštui, davęs knygų ir pakrikštijęs. Ir šis kunigas iki teismo bylos buvo laikomas tose pačiose sąlygose. Teisme nesigynė, kad jis tą žydaitę tikrai pakrikštijęs, todėl buvo nuteistas kalėti. Buvo uždarytas Ukmergės kalėjiman, iš kurio, artėjant 1944 m. liepos mėn. frontui, pabėgo.

     Prasidėjo didesnis judrumas gelbėti žydų vaikus ir gausingesnis bėgimas iš getų suaugusiųjų tik po Vilniaus geto 1943 m. nelaimių. Kauno geto senių tarybos prašomas, vysk. V. Brizgys pats kreipėsi į kai kuriuos kunigus, prašydamas visomis priemonėmis gelbėti į juos besikreipiančius žydus. Vardus vietovių, į kurių kunigus galima kreiptis, tas pats vyskupas įteikė geto senių tarybai. Pradėjus 1943 m. rudenį, visą žiemą ir sekantį pavasarį Kauno kunigų seminarija ir pats ordinariatas ne kartą būdavo pastatomi į keblią padėtį. Senių taryba, pavojų paveikta, per daug atvirai pasakė, kad, pabėgus iš geto ir gresiant pavojui, pasislėpti esą galima seminarijoje ir net arkivyskupo rūmuose. Nieko iš anksto nepranešę, vakare prisistatydavo ten keli vaikai ar ir suaugę asmens ir sakėsi, senių tarybos patarimu, atvykę pagalbos prašyti. Iš drebančių veidų ir visos laikysenos aiškiai buvo matyti, kad tai ne provokatoriai. Bet kur juos dėti? Tokiais atvejais dažnesnės laikinės prieglaudos būdavo kelios katalikiškos įstaigos, bet dažniausiai pas šeimas, kurios dvasininkų atsiųstiems žydams laikinės prieglaudos niekad neatsakydavo. Katalikų tarpe atsirado ir tokio pasiaukojimo, kad turėjo drąsos ilgesniam laikui slėpti nemaža tų žydų, kurie, 1943. 12. 25 naktį išsilaužę, pabėgo iš 9-to forto. O juos surasti SD dėjo visas pastangas. Kad būtų suradę, tikrai būtų slepėjai už tai netekę gyvybės. Dar didesnis žydų bėgimas, ypač vaikų gabenimas, prasidėjo, kai 1944 m. Šiaulių gete vieną dieną visi darbingieji, išvaryti į darbą, sugrįžę nerado vaikų ir senių. Juos visus vokiečiai, kažkur išvežę, nužudė.

     Vysk. V. Brizgys pasakė žydų persekiojimo tema gražų pamokslą, kuriame išdėstė tas mintis, kurias žydų klausimu buvo nustatęs episkopatas. Dėl to vokiečiai labai nirto, o katalikai džiaugėsi. Tas pamokslas buvo visiems kunigams neoficiali direktyva.

     Tiek dėl episkopato veiklos žydų gelbėjimo srity. Čia buvo kalbama daugiausia apie Kauno vysk. V. Brizgį. Kitų vyskupijų vyskupai ėjo tuo pačiu keliu.

     Kunigai ir vienuolynai vyskupų pavyzdžiu išvystė plačią visokeriopą žydų gelbėjimo ir jų būklės švelninimo akciją, už kurią ne vienam teko iš vokiečių pusės daug nesmagumų patirti, kitiems į kalėjimą atsisėsti, o kitiems ir su tėvyne atsisveikinti. Vienuolynai taip pat tuo keliu nuėjo. Ypač moterų vienuolynai, laikę savo žinioj vaikų prieglaudas, daug paslėpė žydų vaikų. Žydų vaikų gelbėjimo akcijoj Kaune daug pasidarbavo O. Labanauskaitė. Ta akcija labiausiai išvystyta 1943 m. pabaigoj ir 1944 m. pradžioj, kai sužinota, kad geštapas esąs nutaręs sunaikinti visus žydų vaikus. Tai akcijai Kaune daugiausia vadovavo kunigija. Daug drąsos ir pasišventimo parodė šv. Trejybės klebonas salezietis kun. Petraitis. Žydų vaikai buvo koncentruojami benediktinų vienuolyne, o iš ten buvo skirstomi pas lietuvius įvairiose vietose. Iš geto žydukus palengvindavo išimti lietuvių sargyba, kurią vokiečiai statydavo žydams gete saugoti.

     Lankeliškių parapijos klebonas kun. Pijus Karalius pas save klebonijoj laikė žuvusių tėvų dvi jau suaugusias žydaites kartu su lietuvaitėmis tarnaitėmis. Kitos parapijos klebonas iki pat bolševikų atėjimo pas save slapstė penkių asmenų šeimą. Šiuos faktus žinojo visi parapijiečiai, bet vokiečiams nieko nepranešė.

     Šeštokų klebonas pas save išlaikė vieną žydaitę abiturientę iš Lazdijų. Viekšnių klebonas dėl žydų naikinimo kėlė viešą protestą. Ypač karštai į nacių žvėriškumą reagavo vikaras kun. A. Arlauskas ir kapelionas kun. Pacevičius. Už tai jiems geštapas pridarė nemaža vargo bei rūpesčių.

     Dusetų klebonas kun. Laurenčikas kelis kartus protestavo prieš vokiečių elgesį su žydais, o savo parapijiečius įspėjo, kad žydams būtų broliški, kaip reikalauja krikščioniškasis mokslas, net ir tuomet, kai vokiečiai prievarta juos verstų su žydais elgtis taip, kaip jie patys elgiasi.

     Degučių klebonas kun. Petras Rauduvė, atsargos karininkas ir Vyčio kryžiaus kavalierius, vokiečių komendantui pareiškė griežtą protestą prieš jų elgesį su žydais ir reikalavo prie šio kruvino darbo neimti jo parapijiečių. Vokiečiai už tai jį apkaltino komunistu.

     Kaune prel. Jakubauskis, buvęs Kauno arkivyskupijos valdytojas, vieną kartą, varant žydus iš darbų, prie Rotušės aikštės dalino jiems laikraščius. Vokiečiai sargybiniai jį suėmė ir uždarė gete. Tik įsikišus vysk. V. Brizgiui, prelatą Jakubauskį iš geto pavyko išlaisvinti.

     Suvalkų Kalvarijos klebonas kun. M. Krupavičius, pradėjus vokiečiams žydus persekioti, įteikė vietos vokiečių komendantui majorui Kvassui protestą. Be klebono, persekiojamiems žydams daug širdies parodė ir jo vikarai: atsargos karininkas kun. A. Jančauskas ir kun. St. Račkauskas.

     Lankeliškių klebonas kun. Pijus Karalius išvystė plačią akciją žydams gelbėti. Jis pas save slėpė dvi žydaites. Jas abi išsivežė į Vokietiją, artinantis bolševikams. Jos abi buvo žvalios, ne per daug tipiškos žydaitės, abi gerai kalbančios vokiškai. Viena jų liko Prūsuose ir buvo vieno vokiečių armijos dalinio raštininkė bei vertėja. Dabar, baigusi universitetą, dirba savo srityje Lietuvoje. Antra, atsivežta į Regensburgą, čia pasiliko iki karo pabaigos, tarnaudama vietos policijos virtuvėje kartu su dviem kun. P. Karaliaus sesutėmis. Po karo buvo pakliuvusi į amerikiečių kalėjimą už bandymą šelpti belaisvius, tuos pačius buvusius policininkus, kuriems tarnavo virtuvėje. Tai greitai sužinojo vysk. V. Brizgys ir su kun. V. Balčiūnu (dabar prelatu) ją iš kalėjimo išvadavo. Dabar ji gyvena Kanadoje.

     Dvasininkijai sėkmingai vyko kalbamoji žydų gelbėjimo akcija dėl to, kad savo darbui varyti rado palankią dirvą plačioj lietuvių visuomenėj.

ŽYDAI IR LIETUVIŲ POLITINĖS PARTIJOS

     Formaliai Lietuvoj partijų nebuvo. Jos buvo uždarytos, išskyrus tautininkus, dar Smetonos laikais. Bolševikai uždarė ir vienintelę tautininkų partiją. Vokiečiai organizavo lietuvių nacionalistų partiją. Bet ir su jos organizavimu išėjo nesklandumų. Tačiau faktiškai partijos gyvavo. Jas nelengva sunaikinti. Partijų vadų didžiumą bolševikai išblaškė, sugrūdo į kalėjimus, išgabeno į Rusiją. Jų vietas užėmė kiti. Liko gausingi būriai partijų narių, visose apskrityse partijų padalinių vadai. Veikti, nors labai sunkiai, buvo galima. Net bolševikų pirmosios okupacijos metu buvo slaptų suvažiavimų, pasitarimų. Ir jos veikė, davė toną, suorganizavo pasipriešinimą — rezistenciją, su vyriausiu organu priešaky, pasivadinusiu Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu.

     Kokią poziciją užėmė partijos naikinamųjų žydų klausimu? Leiskime atsakyti į šį klausimą gestapui. Lietuviškosios rezistencijos prieš nacinius okupantus buvo leidžiama 15 laikraščių. Geštapininkų dėtos pastangos juos sugauti ir likviduoti nuėjo niekais, nors daug lietuvių — tiesioginių ir netiesioginių tų laikraščių bendradarbių — pakliuvo į jų nagus ir sunkiai nukentėjo. Tuomet geštapas ėmėsi gudrybės leisti savą "pogrindinį” laikraštį rezistencinei opinijai klaidinti ir savoms idėjoms pravesti. Leisdavo lietuvių leidžiamų laikraščių vardu. Vienam tokiam geštapiniam "Laisvės kovotojui” 1944 m. vasario-kovo mėn. nr. iškeltu klausimu geštapininkai tariamai lietuvių vardu taip rašė:

     "Smetonos santvarka yra ir liks mirusi. Šioji santvarka pati save nuteisė dėl reiškiamo žydams bei lenkams prielankumo. Mes siekiame valstybės, sukurtos autoritetiniais, fašistiniais pagrindais, kurioje gyvena vien tik lietuviai. Todėl skelbiame griežtą kovą rusams, vokiečiams, lenkams, žydams.

     Su demokratinėmis partijomis mes bendrausime tik tuo atveju, jei jos nustos laikiusios lietuvių tautai kenksmingos krypties ir visiškai subordinuosis mūsų idėjoms (minčių eigai). Krikščionių demokratų partija, kuriai vadovauja dvasiškija, rodo didelį prielankumą žydams. Demokratinių partijų vadovai — Grinius, Krupavičius ir prof. Aleksa — 1942 m. lapkričio mėn. įteikdami memorandumą Generaliniam komisarui, aiškiai įrodė prielankumą žydams.

     Krikščionių demokratų partija pritarė jų žygiui ir protestavo prieš žydų išnaikinimą (skaityk "Nepriklausomoje Lietuvoje” 1942.12.9 nr.). Daugelis dvasininkų rėmė žydus...

     Kaip pastarųjų laikų pavyzdžiai, minėtini dvasininkai Vaclovas Tamoševičius Kaune ir Juozas Želvys Kaune — šv. Antano bažnyčia, kurie 1944 m. sausio mėn. krikštijo iš geto pabėgusius žydus... Giliai tikintis katalikas, lygiai kaip ir mes, smerks tokius veiksmus”.

     Tuo būdu ir geštapininkų teisingu šiuokart tvirtinimu žydus užtardavo ir gynė visos lietuviškosios demokratinės partijos: krikščionių demokratų, valst. liaudininkų, ūkininkų, socialdemokratų, ūkininkų sąjungos ir darbo federacijos. Prie tos kategorijos priskaityta ir Smetonos režimo partija, t.y. tautininkai.    (B.d.)