Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
APIE JONĄ JABLONSKĮ 125-ŲJŲ GIMIMO METINIŲ PROGA
"Pergalėje”, literatūros, meno ir kritikos žurnale, Algirdas Sabaliauskas rašo apie Joną Jablonskį. Jis rašo, kad nors apie šį žmogų rašyta labai daug ir jau neįmanoma daug ko nepakartoti, kas buvo sakyta kitų, bet apie jį vis tik vertėtų rašyti dažnai, nes jis be galo savitas mūsų kultūros reiškinys. Mes, kalbėdami savo gimtąja kalba, vartojame tiek daug vieno žmogaus sukurtų žodžių ir nustatytų formų. Kasdien pasakome tuos žodžius, nejausdami mažiausio dirbtinumo, ir kartais net sunku ir Įsivaizduoti, kad šių žodžių mūsų kalboje dar ne taip seniai nėra buvę: jie mums atrodo, kaip žilos senovės palikimas.
Jonas Jablonskis yra labai didelis žmogus, kai prisimename, kokiomis sąlygomis jis atėjo į mūsų kultūrą ir mokslą. Kokios buvo jo paties gimtosios kalbos pamokos? Žinoma, kad kaimo siuvėjas iš "Aukso altoriaus” jį pamokė lietuviškai skaityti. Vėliau įstojo į Marijampolės gimnaziją. Ši gimnazija skyrėsi iš ano meto Lietuvos mokyklų tuo, kad joje, kaip fakultatyvinį dalyką, buvo leidžiama dėstyti ir "vietinę kalbą”. Taigi lietuvių kalbos pamoka būdavo vieną kartą per savaitę. Į pamoką mokiniai ateidavo be jokių knygų. Mokytojas ant lentos paprastai nieko nerašydavo. Paskaitydavo ką nors iš "senesniųjų”, dar prieš spaudos draudimą išleistų knygų, paaiškindavo vieną kitą M. Valančiaus ar S. Daukanto žodį, ir mokslas būdavo baigtas. Apie kokias nors mūsų kalbos taisykles, apie jos gramatiką ar istoriją šiose pamokose nebūdavo užsimenama. Tuo laiku Jonui Jablonskiui, kaip ir daugeliui kitų ano meto Marijampolės gimnazijos mokinių, toji kalba, jos istorija ir visos taisyklės neatrodė labai reikalingos. Jiems reikalingas buvo tik lietuvių kalbos pažymys. Atestatas su tokiu pažymiu suteikdavo galimybę studijuojantiems Maskvos ir Peterburgo universitetuose gauti vadinamąją lietuviškąją stipendiją. Jonui Jablonskiui, kaip ir jo klasės draugui Vincui Kudirkai, tada atrodė, kad tik "pasiutėliai” gali svajoti apie lietuviškosios kalbos įsigalėjimą viešame Lietuvos krašto gyvenime. (Apie šiuos dalykus J. Jablonskis su V. Kudirka kalbėdavosi lenkiškai).
Jonas Jablonskis, aukso medaliu baigęs Marijampolės gimnaziją, 1881 m. įstojo į Maskvos universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. Maskvos universitete tuo laiku studijavo būrelis lietuvių, kurie, jau kitaip negu Marijampolės gimnazistai, suprato gimtosios kalbos ir tautinės kultūros reikšmę. Jonas Jablonskis iš esmės pasikeitė ir ėjosi prie šių studentų. Ne paskutinį vaidmenį Jonui Jablonskiui suvaidino Maskvos universiteto aplinka. Jau pirmajame kurse dėstė du jauni docentai — F. Fortunovas ir V. Mileris. Tai tie patys, kurie 1871 m. vasarą buvo atvykę į Lietuvą Liudvinavo apylinkėse tyrinėti lietuvių kalbos. Didžiulės įtakos jaunam Jonui Jablonskiui turėjo profesoriaus F. Korso paskaitos. Dėstydamas klasikines kalbas, F. Korsas sugebėdavo savo klausytojus sudominti ir jų gimtosiomis kalbomis.
Jonas Jablonskis 1885 m. sėkmingai baigęs universitetą, gauna mokytojo vietą Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje. Šiame Latvijos mieste jis ir pradėjo iki pat gyvenimo pabaigos trukusį lietuvių kalbos norminimo darbą. Pirmasis J. Jablonskio kalbinis straipsnis buvo 1890 m. "Varpe” išspausdinta Mykolo Miežinio "Lietuviškos gramatikos” recenzija. Netrukus pasirodo ir kiti J. Jablonskio straipsniai. Jis tuo metu ne tik aiškino elementarias kalbos klaidas, bet kūrė naujus lietuvių kalbos žodžius, terminus ir kovojo su visokiais barbarizmais.
1901 m. Tilžėje trijų tūkstančių knygų tiražu buvo išleista "Lietuviškos kalbos gramatika. Rašytojams ir skaitytojams vadovėlis”. Pasirašė ją Jablonskis Petro Kriaušaičio slapyvardžiu. Petru jis norėjo pagerbti tam tikro šios gramatikos pirmtako autorių Petrą Avižonį, o Kriaušaičiu pakeitė caro žandarams jau žinomą ankstesnį savo slapyvardį Obelaitis. Gramatikos rankraštį į Tilžę slapta atgabeno J. Tumas-Vaižgantas.
Ši nedidelė ir toli gražu ne tobula gramatika padėjo lietuvių literatūrinės kalbos pagrindus. Parodė, kaip lietuvių kalba turi būti norminama. Šioje gramatikoje aiškiai išdėstytas literatūrinės kalbos ir tarmių santykis.
"Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgyja kokia norint viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tiktai savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomojoje tarmėje dėl kokios norint priežasties yra išnykę, nebevartojami. Jei rašomojoje tarmėje stinga kokio žodžio, kuris žinomas tiktai iš kitų tarmių, rašytojas turi vartoti tą žodį, vis tiek kame jį rasdamas”, — rašė Jonas Jablonskis.
1901 m. išdėstytus literatūrinės kalbos normavimo principus Jonas Jablonskis galutinai įgyvendino savo 1919 m. gramatika, o ypač jos antruoju, 1922 m. paskelbtu leidimu. Šiais principais iš esmės ir šiandien remiasi lietuviai kalbininkai.
Šiandieninėje Lietuvoje pagerbiant didįjį kalbininką, yra išleista jo "Rinktiniai raštai”, sudaryti J. Palionio, A. Piročkino monografija "Prie bendrinės kalbos ištakų” (1977 m.) ir "J. Jablonskis — bendrinės kalbos puoselėtojas” (1978 m.).