BRUNO MARKAITIS, S.J.
Įvairūs žmonių keliai gyvenimo toliuose. Vieni platūs, kaip didieji vieškeliai. Kiti — siauri, vingiuoti, kaip miškų takeliai. Vieni keliai, rodo, tiesiai veda, o kiti ratais aplink vingiuoja. Treti, kiek pasisukę, užsibaigia aklu galu.
Kokie tie keliai bebūtų, juose sutinkame žmogų. Ir ne angelas iš aukšto dangaus, bet, žiūrėk, žmogus mums rodo ir gairę, ir kryptį. Kartais neaiškiai, mįslingai. Dažnai paslaptingai. Ne retai, rodos, mus aplinkiniu keliu žengti ragina. Bet. ..
PER ŽMOGŲ Į TIESĄ
Štai kiniečių išminčius Konfucijus. Toli jis gyveno nuo išrinktosios žydų tautos, jos šventraščių turbūt nebuvo skaitęs, jos pranašų ir teisėjų balso turbūt nebuvo girdėjęs ir vieną Dievą kitu vardu jis vadino. Bet skelbė nedvejodamas, kad visi esame broliai, kad mus jungia žmonijos ryšiai. Todėl į žmones turėtume žiūrėti, kaip į brolius, juos kaip brolius mylėti, su jais broliškai gyventi ir elgtis. To laiko ir krašto žmonėms Konfucijus buvo švyturys. Visos tiesos jis neapšvietė, bet jo išminties tiesa krito ant vienos medalio pusės. Jei jis, pasakęs, kad esame broliai, būtų pridėjęs, kad turime vieną Tėvą danguje, Konfucijus mums būtų davęs visą tiesą. Jis mums būtų davęs ne tik aiškų tikslą, bet neklaidingą įrodymą ir viliojantį motyvą.
Gal Konfucijus pats nujautė, kad jo tiesa buvo nepilna. Gal dėl to jis pridėjo, kad iš vakarų turįs ateiti Šventasis, kuris visą tiesą pasakysiąs. Gal Konfucijus nujautė, gal žinojo, kad jis pats ieškojo didžiojo tiesos vieškelio. Vis dėlto, kad ir ne labai platų tiesos kelią suradęs, jį ir kitiems parodė.
Indų išminčiai ragino žmogų atsiplėšti nuo žemės, medžiagos, kasdieninių rūpesčių. Mokė kūną pavergti dvasiai, kad visas žmogus pasirengtų Nirvanai — paskendimui Dieve. Todėl jie mokė kankint savo kūną atgaila, skausmu, kad kūnas taptų lankstus dvasios instrumentas. Ir jų išminties šviesa apšvietė tik vieną medalio pusę. Jie žmogų izoliavo nuo žmogaus. Dvasios pasauliui davė labai abstraktų tikslą, nepripažįstantį žemės gyvenimo pilnumo. Vis dėlto jie ne vienam padėjo sudvasėt, daugeliui neleido medžiagos potvynyje paskęst.
Graikų filosofas Sokratas manė, kad žmogus iš prigimties palinkęs į dorybę. Bet jam reikia mokslo, išminties iš knygų, diskusijų apie grožį, gėrį, tiesą. Sokratas pasiūlė sėkmingų priemonių sukilninti žmogaus jausmams, praturtinti jį naujomis sąvokomis, nauju nusiteikimu žmogui ir aplinkai. Sokrato akims atsivėrė tik viena medalio pusė. Kita medalio pusė, kad dorybę palaiko Dievo malonė, jam buvo nežinoma. Bet daugeliui jis buvo kelrodis. Daugeliui jis davė gyvenimo tikslą. Nors jis liko knyga, kuriai trūksta paskutinio tomo, jau pirmasis knygos tomas žėruoja išmintimi.
Kastyčio Izokaičio nuotrauka.
Todėl mes ir sakome, kad į tiesą keliaujame per žmogų. Toks turbūt Kūrėjo planas, tokia valia. Net jis pats, norėdamas atskleisti žmogui visą tiesą ir tarti apokaliptinius žodžius — "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” — pirmiausia apsivilko žmogaus prigimtimi. Tik tada jis apreiškė žmogui visą tiesą, ateinančioms kartoms parodė kelią į gyvenimą.
Suminėjome tik keletą labai žinomų pavyzdžių, kurie kartoja praeities patirtį, būtent per žmogų į tiesą. Suprantama, kad žmonės dairosi inteligentiškų, kūrybingų asmenybių, kad studijuoja genialių protų mintis. Bet kartais, prisivertę paklausyti paprasto žmogelio, daug ko išmoksta, išgirsta daug išminties. Todėl mums pataria užversti storus filosofijos tomus, bent kuriam laikui, ir pabendrauti su kasdiene aplinka, su pilkos kasdienybės veikėjais. Mums pataria užgirsti kitų žmonių tiesą, pasiklausyti jų gyvenimo filosofijos, pažvelgti į jų dvasios pasaulį ir pažiūras, liečiančias žemę ir dangų, Dievą ir žmogų.
Mes sunkokai vienas kitam atsiveriame. Paprastai kaip gėlės užsiveriame, leidžiantis saulei. Bet jei palauktume saulėto ryto, nuostabaus momento, kai tikras gėris žvelgia mūsų akimis, jei tada prisiartintume prie žmogaus ne kaip vagys, bet kaip kantrūs grožio ieškotojai parodoje, daug naujo, daug gražaus išgirstume, susižavėtume. Kiekviename žmoguje glūdi stebuklingi dalykai, nuostabūs pastebėjimai, neklaidingos išvados. Kartais dviejų žmonių sulieta patirtis ir išmintis pagimdo ryškesnę, pilnesnę tiesą. Kartais kito žmogaus tiesos patirtis yra kaip sėkla, kuri pradeda augti žmogaus širdyje nepastebimai ir nepastebėta, žmogų stiprindama ir turtindama. Žinoma, tiesai reikia geros valios. Žmogui tenka nusivilkti įsivaizduoto neklaidingumo apsiaustą ir nusižeminimo pelenais pasibarstyti ir protą, ir širdį. Kas nuoširdžiai ieško tiesos, ieško Dievo. Kas randa tiesą, randa Dievą. .. žmoguje.
PER ŽMOGŲ Į GĖRĮ
Visi turime daug progų pamatyti daug gėrio. Kartais tas gėris mums atrodo labai mažas. Kartais jis neatkreipia mūsų dėmesio. Bet jis nesunkiai pastebimas, jei žmogus gėrio ieško, jei atviromis akimis į įvykius žvelgia. Gėris patraukia, jei žmogus nusikrato apatija ir nuolatiniu savimi interesavimusi.
Kartais autobuse ar traukinyje akį sužavi bendrakeleivio malonus elgesys, paslaugumas ir šiltas žodis. Važiuoji automobiliu ir, susigrūdusioje kryžkelėje, kai beviltiškai nori suktis į kairę, paslaugus artimas tavęs palaukia ir praleidžia. Ieškai gatvės ar namo numerio, ir į pagalbą ateina žmogus, kuris nori tau padėti, bet ne nusikratyti. Tai smulkmenos, bet jos mus gerai nuteikia, savotiškai pakelia, dažnai paskatina pasisavinti šiltą žodį, gražų gestą. Tai miniatiūriniai dalykėliai, bet kas daug jų turi, tas yra vertingos gėrio kolekcijos savininkas.
Yra didesnio gėrio, kuris ilgiau atmintyje lieka, ir, kai jį atsimeni, jis sielą nuskaidrina ir artimą mums artimesniu padaro. Laikraščiuose dažnai pastebi įdomių ir tikrų atsitikimų. Pavyzdžiui, žmogus leidžiasi automobiliu į ilgesnę kelionę, ir vieną vakarą jį ištinka nei didelė, nei maža nelaimė: padanga išleidžia orą. Žmogus rengiasi susikeikti, nes smarkiai lyja, ir lipti iš automobilio, kai jį sustabdo svetimas balsas: "Pasilikte automobilyje. Keistu sutapimu mane ištiko ta pati nelaimė. Aš ką tik pakeičiau savo automobilio ratą. Jei leisit, ir jums tai padarysiu. Kam mums abiem sušlapti?”
Šveicarijos Lugane, kur didysis vieškelis suka Šv. Gotardo kryptimi, yra kryžkelė. Naujas ir platus kelias veda į atokų kalnų rajoną, o senas ir siauras yra didžiojo vieškelio tęsinys. Daugelis turistų, nepažindami vietos, pasuka klaidingu keliu. Jau kuris laikas prie kryžkelės stovi labai senas ir labai žilas žmogus, pasirėmęs ant dviejų lazdų. Matydamas turistą, besukantį ne tuo keliu, senelis iškelia lazdą, sustabdo automobilį ir paaiškina, kuriuo keliu važiuoti. Senelis kalba keturiomis kalbomis. "Anksčiau manydavau,— jis tarė vieną kartą, — kad jau niekam nebetinku”. Dabar jis ir turistai kitaip galvoja.
Yra dar didesnio gėrio, kur žmogus artimui paaukoja ne dalį savo laiko ar pinigų, bet dalį savęs paties. Toks žmogus, toks gėrio momentas įsisiurbia į žmogaus atmintį ir kaip skiepas visą medį užkrečia turtingu vaisingumu.
Vieną kartą motina su dukra stovėjo didelių gatvių kryžkelėje ir laukė pasikeičiant šviesų, kai jos pamatė jauną vyrą, kuris artinosi prie jų, lazda daužydamas šaligatvį. Jis buvo aklas. Motina tarė: "Gal jūs būsite malonus pereiti į kitą gatvės pusę kartu su mumis?” — "Labai dėkui, — atsakė vyras, — bet aš labai gerai pažįstu šią miesto dalį. Čia užaugau, čia gyvenau, išskyrus kelis metus kariuomenėje, kur netekau akių. Bet ateinančią savaitę važiuosiu į kalėjimą, kur mano draugas mirs elektrinėje kėdėje”. — "Jūsų draugas... mirs... elektrinėje kėdėje?” — paklausė motina. "Taip, — ramiai atsakė aklasis vyras, — nors mes niekad nesame susitikę, bet jis pažadėjo dovanoti man savo akis”.
Prieš kiek laiko Niujorke požeminis traukinys švilpdamas artinosi prie stoties, kai senyva moteris paslydo ir nukrito ant traukinio bėgių. Aplink stovėję žmonės nutirpo iš baimės, bet jaunas karininkas šoko ant bėgių, greitu judesiu griebė senutę, patiesė ją išilgai bėgių ir uždengė savo kūnu. Požeminis traukinys pralėkė, jų neužgavęs.
Kiekvieno mūsų gyvenime yra buvęs žmogus ar žmonės, kuriems mes esame skolingi už didelį gėrį. Tas nuostabus gėris mus bus padaręs kilnesniais ir šviesesniais žmonėmis, bus išstūmęs mus iš egoizmo aklo rato ir parodęs naujus horizontus. Tai galėjo būti tėvas ar motina, mokytojas ar mylimoji. Tai galėjo būti kunigas, mirti nuteistas žmogžudys ar aristokratiškas elgeta. Tai bus buvę praeityje. Šiandien vėl esame apsinešę kasdienybės pilkomis dulkėmis ir nebetikime, kad auksas galėtų žibėti pelenuose. Gal neverta dairytis į nepasiekiamus tolius. Kiekvienas žmogus turi savo širdyje daug gėrio. Su pagarba tenka artintis prie kiekvienos širdies. Mus visus Dievas sutvėrė į savo nuostabų paveikslą.
PER ŽMOGŲ Į MEILĘ
Daug tūkstančių žodžių yra pasakyta apie meilę. Daug žmonių apie ją kalba, garsu, vaizdu išreikšti nori ir nesutaria. Vieniems meilė yra emocija, kitiems — aistra, kitiems — protų ir širdžių vienybė, o dar kitiems — visapusiškas pasiaukojimas. Viena aišku, kad stiklo šukė nėra deimantas, kad riebus ir purvinas egoizmas nėra meilė, nes ji remiasi negęstančiu užsidegimu gera daryti ir pradeda merdėti, kai jos nebemaitina auka.
Pasaulyje visais laikais yra buvę didelių mylėtojų. Norėdami būti gerai suprasti, mes čia nekalbėsime nei apie Don Juan’us, nei apie Casanova’s, nes, mūsų supratimu, jie meilės tik ieškojo, ir mums neaišku, ar kada ją buvo radę. Mums labiau imponuoja brolių Makabėjų motina, kuri mylėjo savo sūnus gyvenime ir mirtyje. Mus labiau žavi Monika, kurios nedvejojanti meilė davė pasauliui milžiną šv. Augustiną. Mus stipriau traukia Vincento Pauliečio meilė kaliniui, kai jis išpirko jam laisvę, užimdamas jo vietą prie laivo irklų, po prižiūrėtojo botagu.
Mus stebina gailestingos slaugės meilė kenčiančiam ligoniui, uždeganti viltimi ir noru gyventi. Mus žavi nekaltos mergaitės meilė sužadėtiniui, stipresnė už įgimtą kūno silpnybę ir vedanti į gražią ateitį ne per skaisčios jaunystės laidotuves, bet per dorybės ir malonės pergalę. Mus pakelia gailestingo samariečio meilė nepažįstamam, kur išnyksta tautybių ribos ir prasideda visuotinė brolybė. Mus traukia meilė, kuri mus išvaduoja iš egoizmo kalėjimo, nuima nuo rankų grandines, rišančias mus prie savanaudžių papročių, ir duoda mums sparnus. Stebėdami gyvenimą artimai ir atidžiai, mes matome, kad tokia meilė tebegyva ne tik epiniuose romanuose ir heroiškuose filmuose, bet ir pilkoje kasdienybėje.
Kai kas sako, kad meilė akla, kad ji mylimajame asmenyje nebemato klaidų ir trūkumų, bet gėrisi tik gražiaisiais bruožais. Bet ar tai nėra sudvasinto gyvenimo įkūnytas idealas matyti ir gėrėtis grožiu ir gėriu, užmerkiant akis žmogiškai silpnybei ir prigimties ribotumui? Gaila, kad žmogus yra smarkiai palinkęs kreipti dėmesį į tai, kas pilka, banalu, silpna ir vulgaru. Užuot auginęs ir puoselėjęs kilnumo brangų grūdą, jis apsėja derlingą žemę piktžolėmis Jis prilygsta Evangelijos blogam žmogui, kuris į kaimyno kviečių pasėlį prisėjo raugių.
Kai su meile prisiartinama prie žmogaus, jis atsiveria, kaip žiedas prieš saulės šildančius spindulius, ir pradeda dvelkti gerumu ir noru atsilyginti meile už meilę. Juk meilė yra, kaip sveikata — jos niekada negali būti per daug. Meilė yra, kaip žemės derlingumas. Ji — kaip malonė: kuo jos daugiau, tuo arčiau ji žmogų traukia prie grožio ir gėrio.
Mes turėtume ieškoti žmonių, kurie meile gyvena, iš meilės aukojasi, kad užsikrėstume jų gaivalinga dvasia. Bet meilė ne tik užkrečia—ji žmogų praturtina. Meilė kraštui, kalbai, literatūrai, menui, muzikai žmogų padaro žymiai turtingesnį už tą, kas tokios meilės ne tik nejaučia, bet ir neturi. Ir kas gali būti neturtingesnio už žmogų, kuris myli tik save?
Meilė žmogų sudievina, nes kuo daugiau ir plačiau jis myli, tuo jis yra dieviškesnis. Išmokęs žmogų mylėti gilesne meile, jis pastebi, kad jo meilė Dievui nebėra tik protinė sąvoka ar geros valios šaltas sprendimas, bet verdanti jėga, kuri šildo ir judina visą asmenį.
Per žmogų į meilę. Per kiekvieną žmogų. Tai nėra lengva misija, bet čia glūdi pasaulio išganymas. Mat meilė žmogų pakeičia. Širdį pakeičia. Ji mintis, norus, svajones geradario grožio rūbais apvelka. Ji duoda idealui gyvybę, teisingumą papildo žmoniškumu, taikai duoda tikslą, o karui ištraukia mirties geluonį. Žmogus tampa žmogui brolis, ir Dievas — dėl mūsų meilės — tampa žmogumi. Ne veltui sena giesmė skamba: "Kur meilė, ten Dievas”.
Įvairūs žmonių keliai, bet juose susitinkame žmogų, sukurtą į Dievo paveikslą. Kai mintimi, širdimi su žmogumi susijungiame, išgirstame, kaip skamba žmoguje dievybės aidas.