CHIARA LUBICH
"Žmogus gyvas ne vien duona!” (Lk 4, 4). Tie žodžiai paimti iš Jėzaus gundymo aprašymo. Tai įvyko po jo krikšto prie Jordano upės, kai balsas iš dangaus paskelbė, kad jis Dievo Sūnus, ir Šventoji Dvasia nusileido ant jo balandžio pavidalu. Po krikšto Jėzus nuėjo į dykumą pasiruošti viešam gyvenimui. Ten vienumoje jis meldėsi ir pasninkavo. Tada velnias jį gundė, kad, kaip Dievo Sūnus ir Mesijas, stebuklingu būdu numalšintų savo alkį, o pagarbinęs jį, gautų šio pasaulio valdžią ir didingumą. Bet Jėzus, atmetęs gundymą, liko ištikimas Tėvo planui, nors ir žinojo, kas jo laukė.
Gundytojas matė, kad po ilgo nevalgymo Jėzus buvo išsekęs ir labai alkanas, todėl ir drįso siūlyti, kad, panaudodamas savo dievišką galią, paverstų akmenį į duoną. Žinoma, ateity Jėzus pavalgydins alkaną minią stebuklingu būdu.
Tokioj situacijoj šis patarimas pradžioje gal ir neatrodytų keistas. Argi duona tokiam alkiui malšinti nebūtų svarbiausia? Argi Dievo vaikų gyvenime duona nebūtų esminis dalykas? Argi Dievas per pranašus nežadėjo, kad Mesijo karalystėje daugiau nebus alkio ir skurdo?
Aišku, kad rūpestis kasdienine duona yra daugiau negu teisėtas. Todėl gundytojas, pasinaudodamas Jėzaus žmogišku alkiu, storžieviškai ir apgaulingai siekė palaužti jo ištikimybę Dievui ir sujaukti jo santykius su Tėvu. Savaime aišku, kad tai buvo visiškai priešinga tam atsidavimui, kurį Jėzus turėjo kaip sūnus Tėvui, visiškai juo pasitikėdamas. Gundytojas, siūlydamas Jėzui daryti tokį stebuklą, tuo pačiu bandė įpiršti materialines gėrybes, lyg nuo jų priklausytų Dievo karalystė. Tai buvo tikras įžeidimas.
Suprantama, jei reikėtų, Jėzus pats pasirūpintų maisto. Iš tikrųjų vėliau, daugindamas duoną, jis pavalgydino minias, kurios jį sekė. O minios, matydamos tą stebuklą, norėjo jį padaryti karaliumi. Bet Jėzus nuo jų pasitraukė, nes negalėjo priimti tokio vertybių sumaišymo, kokį jie parodė savo norais. Jėzus buvo nepalenkiamas. Nesvarbu kaip duona būtų reikalinga ir būtina, jos vienos žmogui neužtenka. Žmogaus širdis sutverta kitokiai "duonai”, Dievo Žodžiui, duonai, kurią mums Tėvas davė, atsiųsdamas Jėzų.
Jėzus nori duoti mums laisvę daug gilesnės prasmės, negu tik išsivadavimą iš materialinės stokos, kaip alkio, skurdo, ligų, mirties ir t.t. Jo duodama laisvė reiškia išsivadavimą iš mūsų pačių, iš mūsų egoizmo, puikybės, godumo, neapykantos, lenktyniavimo, garbės troškimo, malonumų siekimo ir t.t. Toji laisvė neša džiaugsmą, mylint, tarnaujant, duodant save už gražesnį pasaulį, kuris būtų artimesnis Dievo širdžiai. Jėzaus duodama laisvė gali nešti išvadavimą net ir iš alkio.
Šis Dievo žodžio mąstymas skatina mus budėti, kad nepasiduotumėm tam pasislėpusiam gundymui, jog žmonijos laimei užtenka vien išorinių sąlygų ir materialinių gėrybių. Šiandieną mes galime būti dar lengviau sugundomi galvoti, kad patogesnis namas, sveikesnis ir gražesnis kūnas, daugiau pinigų, leidžiančių plačiau naudotis gyvenimo džiaugsmais, keliavimas ir t.t. padarys mus laimingus ir išspręs mūsų problemas. Žinoma, tie dalykai neturi būti nuvertinti.
Tačiau Jėzus nesiliaujančiai mums kartoja, kad jų vienų neužtenka. Jis vis mums sako, kad pirmenybę duotumėm Dievo Žodžiui. Mes, kaip žmonės, esame sutverti begaliniai didesniems dalykams — mes esame sutverti Dievui. Todėl kuo didesnius pažadus mums duoda technikos ir mokslo pažanga, tuo stipresnis turi būti mūsų pasiryžimas laikyti Jėzaus žodžius, ypač artimo meilės įsakymą. Tik Jėzaus žodžiai gali duoti mūsų gyvenimui prasmę ir pilnatvę.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius