Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius labai ilgai gyveno (1876-1966). Kartą jis vienoje dailės parodoje apžiūrinėjo paveikslus. Prieina prie jo senyva moteris ir nustebusi sako:
— Ponas Žmuidzinavičiau, tai jūs dar gyvas?
O aš maniau, kad jau seniai miręs. ..
— Taip, ponia, — atsako Žmuidzinavičius, — stengiuosi gyventi, kad galėčiau dalyvauti jūsų šermenyse. . .
*
Žinomas vokiečių gydytojas ir filosofas Markus Hercas (1747-1803) kartą aplankė ligonį, kuris gydėsi iš knygų, susirasdamas sau tinkamą receptą. Išgirdęs apie tokį gydymosi metodą, jis pasakė:
— Žinau, kokia bus jūsų mirties priežastis. Mirsite nuo korektūros klaidos.
*
Keletas italų dirigentų, tarp jų Toscanini ir Mascagni, buvo pakviesti dalyvauti festivalyje, skirtame kompozitoriaus Verdi garbei. Mascagni sutiko diriguoti tik su sąlyga, kad jam būtų užmokėta daugiau negu dirigentui Toscanini.
— Mano honoraras turi būti didesnis, — sakė jis, — aš turiu gauti nors viena lyra daugiau.
Direkcija sutiko. Festivaliui pasibaigus, Mascagni gavo... vieną lyrą. Mat tame festivalyje Toscanini dirigavo nemokamai.
*
Vokiečių poetas H. Heine kartą taip pasakė apie vieną įžymią solistę, kurios apkūnumas visiems krisdavo į akis:
— Tai dramblys, prarijęs lakštingalą.
*
Skamba telefonas:
— Alio! Ar čia gyvulių apsaugos draugija?
— Taip.
— Prašau jus, atsiųskite čia ką nors. Mūsų kieme medyje sėdi laiškanešys ir įžeidinėja mūsų mylimą šunį.
*
Rinkiminio mitingo metu politinis veikėjas gauna raštelį, kuriame parašyta vienas žodis — “Durnius”.
— Brangūs piliečiai, — ramiai pareiškė jis. — Aš dažnai gaudavau laiškų, kuriuos žmonės pamiršdavo pasirašyti, bet štai pirmą kartą gaunu laišką, kuriame yra parašas, bet nėra teksto!