Zenta Tenisonaitė
RADIOAKTYVUS PAVASARIS
Nėra saulės.. . Nėra vėjo. . .
Pavasario vaikai — medžių skeletai.
Žalias pasauli, nepasitikėk pavasariu. . .
Tu neverk. . . Gyvenimo dykumoje. . .
Trumpa laimės stotis. . . Su tavim. . .
Be tavęs. . . Gyvybės ratas miglose. . .
Man gaila tavo jaunystės. . .
AŠ einu taku užsimerkus, kad nesustočiau,
kad nepažvelgčiau atgal i užrakintą praeitį.
Be spalvų liūdesio palaidotą Rytojų. . .
PAMIRŠTOS MINIATIŪROS
Kartais rudens saldus,
supelėjęs žemės kvapas
išauga miške tarp
lietaus medžių ir paparčių.
Aš nebekalbu.
Giliai guli liūdno vandens kaukė.
Per atvirą langą
švelniais pirštais
mėnesiena baltina
spalvingas mintis.
Aš norėjau rašyti tau.
Toli paliko laikas—
prailgindamas tylą
tarp žemės ir šviesos. . .
Aš savo šaltus pirštus
ištiesiu į Saulę.