DANUTĖ BINDOKIENĖ
Kaip kiekvienas metų mėnuo, taip ir lapkritis — bent jo pradžia — Lietuvoje turėjo savitus papročius ir tradicijas. Sve-tur gyvenantiems lietuviams tie papročiai pradeda pamažu išblukti, pakeičiant juos vietiniais arba visai jų atsisakant.
Lapkritis neatskiriamai surištas su Vėlinėmis ir Visų Šventųjų švente (lapkričio i ir 2 d.). Šių švenčių lietuviškieji papročiai ir tradicijos gerokai skiriasi nuo amerikietiškųjų. Iš jų Visų Šventųjų šventė galbūt arčiau sutampa su Amerikoje švenčiama, nes tai bažnytinė šventė, privaloma viso pasaulio katalikams, todėl apie ją ir nekalbėsime. Tačiau Vėlinės — mirusiųjų atminimo ir paminėjimo diena — gerokai skiriasi nuo čia įprastos "Kaukių dienos” esančios Visų Šventųjų šventės išvakarėse. Vėlinės — arba Kaukių diena — yra virtusios tarytum kažkokiu karnavalu, vaikams (o kartais ir paaugusiems) persirengiant įvairiais kaukėtais kostiumais ir pasipilant po gatves "saldumynų ir nuotykių pasirinkti”. Kadangi paskutiniaisiais metais šis "žaidimas” pradėjo darytis per daug nesaugus ir net pavojingas, Vėlinės švenčiamos Kaukių baliuose ir linksmuose subuvimuose. Tai tikrai nėra mirusiųjų paminėjimas, nors ir Kaukių diena yra pradžią gavusi europiev tiškose (Anglijos) Vėlinėse.
Mirusiųjų paminėjimas ir atminimas Amerikoje nejučiomis nukrypo į gegužės 31 d. — Kapų puošimo šventę, nors iš tikrųjų tas paminėjimas buvo skirtas tik kovose žuvusiems kariams pagerbti.
Būtų gera, kad svetimuose kraštuose gyvenantys lietuviai atkreiptų daugiau dėmesio į tradicines lietuviškas Vėlines. Jos yra prasminga susikaupimo diena, pilna rimties, maldos ir taip pat gražių (žinoma, ir bauginančių) pasakų, padavimų, legendų. Kaukių balių galime suruošti įvairiausiom progom, o Vėlinės yra tik vienos metuose. Lietuviškų Vėlinių papročiai nekomplikuoti, lengvai pritaikomi modernioje miesto aplinkoje, tik reikia nuprasti jų reikšmę ir įprasti juos vykdyti.
Vėlinių papročius galime skirti į dvi dalis: pagoniškuosius, arba atsineštus-paveldėtus iš senovės, ir krikščioniškuosius, atėjusius į Lietuvą kartu su krikščionybe. Kartais šie papročiai yra taip tarpusavyje susipynę, kad sunku atsekti jų tikrąją kilmę.
Visų Šventųjų šventę įsteigė popiežius Sikstas IV 1480 metais, o Vėlinės pradėtos švęsti IX šimtmetyje. Pagoniškoje Lietuvoje (pagal istorinius ir senųjų kronikininkų šaltinius) mirusiųjų paminėjimo mėnuo buvo spalis arba ir lapkritis. Savo artimiesiems mirusiems paminėti lietuviai keldavo puotas, aukodavo aukas ir juos minėdavo kitokiais būdais. Krikščioniškosios Vėlinės lapkričio 2 d. buvo lengvai priimtos ir įsisavintos, nes laikas gražiai sutapo su senosiomis šventėmis. Kadangi senovės lietuviai tikėjo pomirtiniu gyvenimu, gerbė ir prisiminė savo mirusiuosius, tai Vėlinių reikšmė tarytum nustelbė Visų Šventųjų šventės svarbą, ir Vėlinės gausesnės ne tik papročiais ir tradicijomis, bet ir prietarais.
Pagrindinis Vėlinių tikslas — malda už mirusius. Žmonės tvirtai tikėjo, kad jokią kitą dieną maldos ir aukos tiek daug naudos mirusiems neduodančios, kaip per Vėlines. Buvo tikima, kad reikia melstis, melstis ir dar kartą melstis už savo artimuosius, bet taip pat už mirusius, kurių niekas neprisimena, už kuriuos niekas nesimeldžia. Iš tikrųjų, kiek kartų aplankysi bažnyčią ir sukalbėsi maldas (būtinai pridedant "Amžiną atilsį”), tiek iš skaistyklos sielų pateks į dangų. Kai buvau maža, man ta mintis atrodė tokia nuostabi ir džiuginanti (turėti galią kam nors atidaryti dangaus vartus!), kad Vėlinių dieną su draugėmis bėgdavome į bažnyčią po keliasdešimt kartų, o paskui skaičiuodavome, kiek vėlių iš skaistyklos į dangų nusiuntėme...
Mirusiųjų prisiminimas nesibaigdavo vien maldomis bažnyčioje. Buvo aptvarkomi kapai, papuošiami paskutinėmis rudens gėlėmis arba spygliuočių medžių šakų vainikais (Lietuvoje lapuočiai medžiai ir krūmai lapkričio pradžioje dažniausiai jau būdavo pliki arba labai apskurę. Buvo net tikima, jeigu per Vėlines medžių lapai dar nenukritę, tai iki galo metų kils marai, epidemijos, išmirs daug žmonių). Ant kapų taip pat statydavo žvakutes ir vakare jas uždegdavo, kad šviestų artimųjų vėlėms kelią į dangų, lyg nesibaigianti malda. Žmonės stengdavosi, kad per Vėlines neliktų kapinėse nei vieno neaptvarkyto, žvakute neapšviesto kapo, ypač tų mirusiųjų, kurių niekas neaplankė, nebeprisiminė.
Toks rūpestis apleistais kapais, nors gražus ir krikščioniškas, turėjo ir kitą priežastį. Tai buvo žmogiškos baimės padarinys. Visoje Lietuvoje randamas tikėjimas, kad vidurnaktį tarp Visų Šventųjų ir Vėlinių iš skaistyklos paleidžiamos visos vėlės (jos gauna vieną naktį atostogų!). Vėlės nebekenčia, gali laisvai eiti, kur tik nori. Daugiausia jos renkasi į savo parapijų bažnyčias ir meldžiasi per naktį, bet kitos grįžta į savo gyventas vietas ir gretinasi prie gyvųjų, ieškodamos maldų. Ypač nusidėjėlių vėlės grįžta į tas vietas, kur gyvendamos žemėje nusidėdavo. Jos yra labiausiai pavojingos gyviesiems. Ypač nelaimingos ir piktos yra vėlės tų mirusiųjų, kurių niekas neprisimena, niekas nesimeldžia, nes jų kančios laikas nebus sutrumpintas. Tokios vėlės gyviesiems keršija, daro visokią žalą, todėl buvo stengiamasi už tokius mirusius melstis, juos numaldyti ir nuo jų įvairiais būdais apsisaugoti.
Tų išleistų iš skaistyklos vėlių būdavo tiek daug, kad žmonės stengdavosi be reikalo nesimaišyti joms po kojų: po saulėlydžio neidavo laukan, neruošdavo pasilinksminimų ir pan. Iššlavusios namus, šeimininkės neberdavo sąšlavų ar pelenų laukan, kad vėlėms akių neprikrėstų, neliedavo jokio vandens (ypač nešvaraus) lauke, kad vėlelių neaplietų. Žmonės rinkdavosi į kieno didesnius namus, melsdavosi ir giedodavo šventas giesmes. Jeigu Vėlinių diena buvo apsiniaukusi, tai metai bus nelaimingi; jeigu lyja Vėlinių naktį — daug žmonių mirs.
Visas tas klajojančias vėles galima ir pamatyti, tik toks smalsumas gali liūdnai baigtis, nes vėlės nemėgsta smalsuolių. Sakoma, kad vaikas, gimęs Visų Šventų naktį, gali matyti bevaikščiojančias vėles. Jas galima pamatyti ir žiūrint pro vestuvinio žiedo vidurį.
Kadangi Vėlinės nedalomai surištos su mirtimi ir mirusiais, reikėtų ta pačia proga pakalbėti ir apie lietuviškas laidotuves.
Laidotuvių papročiai, prie kurių lietuviai buvo pripratę net nepriklausomoje Lietuvoje, taip skiriasi nuo amerikietiškųjų, kad anų laikų lietuviškų laidotuvių net prisiminti nereikia: būtų visiškai neįmanoma ir net neprotinga tų laidotuvių papročius pritaikyti mūsų gyvenamose sąlygose (pvz., pašarvoti numirėlį namie, o ne laidotuvių koplyčioje). Tačiau ne būtinai jau turime visapusiškai pasisavinti amerikietiškus laidotuvių papročius, ypač tuos, kurie iš tikrųjų neteikia mirusiajam jokios pagarbos. Tai gyvųjų elgesys laidotuvių koplyčioje.
Tik prisiminkime tokį vaizdą, daugelio patirtą: guli karste žmogus, koplyčios priekyje sėdi paraudusiomis akimis artimieji, lėtai pro juos ir pro karstą slenka draugai, kalba užjaučiančius žodžius. Gražu, graudu, iškilminga.. . O tuo metu pačioje koplyčioje — tikras turgus. Kalbos, juokas, pasižmonėjimas, paskutiniais gandais ir naujienomis pasikeitimas. Tegul verkia, kas verkia, tegul guli, kas mirė, o visi kiti turi progą susitikti seniai regėtus pažįstamus, pasikalbėti, apkalbėti ir maloniai valandėlę praleisti. Jeigu į koplyčią ateina parapijos kunigas ir pertraukia pokalbius, pakviesdamas maldai, tai tas trumpas susikaupimas neilgai tęsiasi, o paskui vėl grįžtama prie asmeniškų niekučių.
Va čia ir būtų gera atgaivinti tikrąją lietuvišką budėjimo prie mirusio arba budynių tradiciją — giedojimą. Šventų giesmių giedojimas šermenyse buvo neatskiriama ir labai svarbi lietuviškų laidotuvių dalis. Kodėl jos neatgaivinti? Pusvalandį, valandą koplyčioje susirinkusieji galėtų giedoti šeimos parinktas, multiplikuotas ir išdalintas giesmes. Giedojimui vadovauti galima pakviesti parapijos vargonininką (kiekvienoje laidotuvių koplyčioje yra vargonėliai) arba kurį kitą balsingą žmogų (o tokių juk lietuviai turi daug!). Nuoširdus, ramus giedojimas užčiauptų nereikalingus plepalus, suteiktų laidotuvėms iškilmingumo, rimtumo. Jeigu tuo metu būtų koplyčioje ir kitataučių, tai jie iš budynių išsineštų tik pasigėrėjimo jausmą. Taip pat reiktėų visiškai atsikratyti ir nauja "tradicija” — atsisveikinimo kalbomis koplyčioje. Ypač laidojant žinomesnį žmogų, budynės tampa tikru "bobturgiu”: prie karsto varžosi kalbėtojai — kuris bus pirmasis ir pasakys ilgesnę kalbą, sparnuotais žodžiais pravirkdys velionio artimuosius. Kartais tų kalbėtojų tokia ilga eilė pasidaro, kad sausakimšoje koplyčioje net oro pritrūksta (o ką jau bekalbėti apie susirinkusiųjų kantrybę. ..). Mirusiojo nuopelnus galima išskaičiuoti suruoštose akademijose arba per pietus po laidotuvių, o koplyčioje reikėtų išlaikyti tinkamą orumą. Žinoma, galime įsivaizduoti, kad dabartinės kalbos prie karsto yra kilusios iš senovės lietuvių raudų, kai pasamdytos raudotojos balsiai raudodavo, išskaičiuodamos mirusiojo dorybes ir visas priežastis, dėl kurių jis ar ji dar turėjo pagyventi. (Kodėl numirei? Tavo žmona graži, vaikai maži, ir kiaulė atsivedė 12 paršelių. ..).
Mes stengiamės įvairiose viešose ir šeimos šventėse atgaivinti tikruosius lietuviškus papročius ir tradicijas. Tais papročiais didžiuojamės, nes jie išskiria mus iš margos tautybių minios, kuri sudaro Jungtines Amerikos Valstybes. Kodėl neatgaiviname dar vienos tradicijos — giedojimo budynėse?
■ Paryžiaus Notre Dame katedroje, vadovaujant kard. Lustiger, įvyko pamaldos už teisingumą ir taiką Pietų Afrikoje. Dalyvavo apie 3000 žmonių, jų tarpe ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Perez de Cuellar, UNESCO gen. sekretorius M’Bow, įvairių Afrikos ir kitų kontinentų kraštų atstovai.