VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
72. KRISTUS ĮVERTINA SAVO OPONENTĄ
"Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: 'Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos1
Čia turime labai dramatišką situaciją. Natanaelis apie Kristų nepareiškė geros nuomonės, o Kristus apie Natanaelį pasako didelio pagyrimo žodžius: "Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos”. Kuri iš šių nuomonių yra teisinga? Be abejo, ta yra teisingesnė, kuri ateina iš pilnesnio pažinimo. Jėzus viską pažino tobulai. Dėl to ir jo sprendimas apie žmones yra tobulas. Natanaelio žmonių pažinimas yra ribotas, dėl to ir jo sprendimo negali imti kaip absoliutiškai teisingo.
Tačiau Natanelis yra didelių dorinių reikalavimų žmonėms. Tai matyti iš to, kad jis paprasto miestelio visuomenėje neįžiūrėjo reikiamų duomenų, kad joje galėtų būti Mesijas. Kristus nepapeikė šio Natanaelio kritiškumo ir griežtumo, nors tai dėl pažinimo trūkumo buvo nukreipta prieš Jėzų.
Šv. Kazimiero koplyčios altorius Vilniaus katedroje. M. Kunčiaus nuotrauka
Panašių dramatiškų situacijų mes dažnai sutinkame savo gyvenime. Jų yra ne tik asmeniniame ir visuomeniniame, bet ir religiniame gyvenime. Yra žmonių, kurie atsisako Bažnyčiai pripažinti bet kokią Dievo pasiuntinybę ar žmoniją gelbstinčią misiją dėl to, kad jie joje neranda doriškai aukštų pasireiškimų. Jie, dėl to kritikuodami Bažnyčios atstovus, paneigia ir pačią Bažnyčią. Ši situacija yra labai panaši į Natanaelio, kuris, kritikuodamas Nazareto visuomenę, paneigia joje esantį Kristų.
Nesugebėjimą Bažnyčioje įžiūrėti Kristų mes turime imti kaip labai realų žmogiškosios būties reiškinį. Bažnyčioje nesugeba rasti Kristaus daugelis iš Bažnyčios atsiskyrusių krikščionių. Dieviškumo čia nesugeba rasti visas pagoniškasis pasaulis. Nesiima jo ieškoti visas platus Islamo pasaulis. Jo nesugeba čia rasti modernus materializmas su marksizmu ir komunizmu. Dėl to Natanaelio atvejis nėra atsitiktinybė, bet gyva realybė Bažnyčios istorijoje. Dėl to mes į šią situaciją turime žiūrėti rimčiau, negu paprastai į ją žiūrime.
Buvęs Čikagos kardinolas Meyer, aiškindamas popiežiaus Jono XXIII encikliką "Pacem in Terris”, rašė: "Aiškios klaidos, kurioms atstovauja daugelis klaidingų filosofijų, nesunaikina jose glūdinčio gerumo branduolio. Ir kai patirtis iškelia švieson glūdinčias tose filosofijose klaidas, ji stengiasi išsilaisvinti iš klaidingų pinklių ir parodyti, kas yra vertinga jų sistemose. Kaip tik tai yra momentas, kada krikščionys gali apglėbti tuos sąjūdžius ir tai, kas juose yra gero, panaudoti Kristaus darbui” ("The New World”, 1964 m. vasario 28 d., 10 psl.).
Tai buvo geras enciklikos aiškinimas, kuri, atmesdama klaidas, moko, kad nereikia atmesti klystančio žmogaus.
Žmogiškai kalbant, Natanaelis buvo žodžiais išsižadėjęs Kristaus, dėl to ir Kristus galėjo jo išsižadėti. Tačiau Kristus atpažino esminį jo gerumą. Tai galėjo įvykti dėl to, kad šiuo atveju buvo geras tarpininkas, kuris neįsižeidė dėl Natanaelio pasipriešinimo, bet pakvietė jį pamatyti Kristų. Čia verta taip pat pastebėti, kad Natanaelis nebuvo užsikirtęs, nes jis sutiko nueiti pas Jėzų, nors juo netikėjo. Natanelis turėjo savo pažiūrą, bet nebuvo joje užkietėjęs. Tuo jis ir skiriasi nuo daugelio visų laikų krikščionybės priešų.
73. NE PATAIKAVIMO ŽMOGUS
"O Natanaelis jam sako: 'Iš kur mane pažįsti?’ ”
Žmogaus, kuris turi didžių reikalavimų kitiems, negalima laimėti tikėjimui pataikavimais. Paprastai žiūrint, po to, kai Kristus taip mandagiai sutiko Natanaelį ir pasakė tokį komplimentą, pavadindamas jį tikru izraelitu, kuriame nėra klastos, rodos, būtų reikėję laukti mandagesnio Natanaelio atsiliepimo. Jeigu Natanaelis ir nebūtų padėkojęs Kristui už jo gerą įvertinimą, tai bent ką nors mandagesnio būtų galėjęs pasakyti apie Kristų, tačiau jis to nepadarė. Vietoj to jis žėrė Kristui klausimą: "Iš kur mane pažįsti, kad gali taip sakyti?”
Čia vėl susitinkame su pažinimo klausimu, tik šį kartą tas klausimas iškyla ne aktyvia, bet pasyvia forma. Natanaeliui šį kartą svarbu ne tai, ar jis pažįsta Kristų, bet ar Kristus pažįsta jį. Tuo grubiu klausimu, atrodo, tarsi Natanaelis norėtų pasipriešinti Hegelio ar Sartre minties krypčiai, kuri sakytų, kad aš esu tiek vertas, kiek kitas mane pažįsta. Natanaelis nenori priklausyti nuo paviršutinės kito žmogaus nuomonės apie jį ir tokiu būdu savo paties akyse būti tiek vertas, kiek kitas jį vertina. Natanaelis visu rimtumu kelia pažinimo klausimą ta prasme, kad nori sužinoti, ar kitas asmuo jį tikrai pažįsta tokį, koks jis yra. Čia galime pastebėti didelį dorinį Natanaelio rimtumą ir tai, ką mes paprastai vadiname neturėjimu tuštybės. Mes savo pokalbiuose su kitais paprastai nekeliame taip aštriai savęs pažinimo klausimo, kai išgirstame apie save kokį komplimentą.
Natanaelio laikysena Kristaus komplimento atžvilgiu ir pagrindinio pažinimo klausimo kėlimas šiuo atveju liudija didelį Natanaelio dorinį tvirtumą, sakytume, net kietumą.
Natanaelio laikysena verta studijuoti, kai susitinkame su apaštalavimo klausimais ir apskritai su mūsų santykiais su tais, kurie vienu ar kitu atžvilgiu reiškiasi kaip krikščionybės ar tikėjimo priešai. Natanaelio elgesys turi mus perspėti nuo vienos taktikos, kuria mes paprastai naudojamės tais atvejais. Mes, susitikdami su netikinčiais asmenimis, pradedame jiems pataikauti. Mes juos pagiriame. Tai gerai. Taip darė ir Kristus. Tačiau mes neturime užmiršti, kad pagyrimu ir pataikavimu daug negalime laimėti. Tikėjimo dalykuose susiduriame su labai tvirtomis ir net aštriomis tiesomis, jų priėmimu ar atmetimu. Tikėjimo dalykai yra kaip dviašmenis kardas, kuris nėra paslėptas makštyse. Pataikavimu nė Kristus nelaimėjo Natanaelio. Šio tipo žmogus yra gana saugus pataikavimo ginklui. Jis dažnai kelia didelius reikalavimus ne tik kitiems, bet ir sau, o į pataikavimą žiūri kaip į ženklą, kad tikėjimui atstovaujantis žmogus neturi jam nieko kito duoti, tik pataikavimą. Toks žmogus paprastai mano, kad tikintis žmogus neturi atsakymo į jo problemas.
Ryšium su pataikavimo pagunda apaštalavimo srityje verta pastebėti, kad mūsų pataikavimai ne kartą eina neteisėtai per toli. Mes netikintį žmogų norime suvilioti ne tik pataikavimais, bet ir nusileidinėjimais bei išsižadėjimais kai kurių tikėjimo bruožų, kurių mes neturime teisės išsižadėti. Mes manome, kad būtų gera netikinčiojo akivaizdoje nutylėti vieną ar kitą jam galbūt nepatinkamą tikėjimo bruožą, tiesą ar praktiką. Tačiau toks kelias Natanaelio neveda į Bažnyčią.
Modernusis Natanelis nori, kad jis būtų gerai, o ne paviršutiniškai suprastas ir įvertintas. Tik tada ir po to jis darosi atviras tikėjimo tiesai. Dėl to netikinčiojo įvertinimas jokiu būdu nėra tas pat, kas jam pataikavimas.
74. YRA KAS MUMIS DOMISI
"Jėzus atsakė: 'Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tavęs'"
Jėzus šiais žodžiais gerai atsako į pagrindinį Natanaelio rūpestį. Natanaelis nori būti pirmiau pažintas, o tik tada įvertintas. Jėzus ir sakosi jį gerai pažįstąs. Jis jį pažino pirmiau, negu Pilypas jį pavadino. Jis matė jį po figmedžiu. Nei evangelistas Jonas, nei Pilypas, atrodo, niekada nesužinojo, kas ten yra buvę po tuo figmedžiu. Ten, be abejo, yra kas nors buvę, kur Natanaelis pasireiškė pačia gerąja ir esmine savo būtimi. Galimas dalykas, kad joks žmogus nežinojo apie šį Natanaelio pasireiškimą, tik Jėzus pasakė jį žinąs ir dėl to vertinąs.
Tad Kristus Natanaelį pažinojo. Šis pažinimas yra vertas gilesnio mąstymo ir platesnio pritaikymo mūsų gyvenimui. Mes ne kartą liūdime ar esame pesimistiškai nusiteikę, kad mūsų vertingų darbų niekas nežino ar žinodami jų nevertina. Iš tikrųjų mes nesame menkesnėje situacijoje Jėzaus pažinimo atžvilgiu negu Natanaelis. Tuo pačiu santykiu ir dėsningumu, kuriuo Kristus pažino Natanelio elgesį po figos medžiu, kaip Dievas ir vyriausias mūsų būsimas teisėjas, pažįsta kiekvieną mūsų pasielgimą, padarytą bet kur ir bet kada. Ir net priešingai, joks mūsų veiksmas, atliktas bet kur ir bet kada, nebus Kristaus nežinomas. Jokiam mūsų veiksmui Kristus nėra abejingas, kaip jis nebuvo abejingas Natanaelio pasielgimui. Taigi mes esame pažinti ir įvertinti; yra, kas mūsų gerais darbais domisi ir juos brangina.
Tema, kiek mes kieno esame pažinti, nėra iškilusi filosofinių svarstymų arenoje taip gyvai, kaip yra iškilusi tema, ar mes ką pažįstame. Tačiau ši tema yra labai gyva kasdieninėje kiekvieno žmogaus meilės santykių praktikoje. Mes norime būti pažinti ir mylimi pagal mūsų gerumą taip, kaip mes save pažįstame ir vertiname. Ir kai mes to pripažinimo iš kitų nesulaukiame, nesame laimingi. Kai kurie žmonės, natūraliai norėdami pilnutinio savęs pažinimo ir įvertinimo, bet jo nesulaukdami, imasi savęs apgaudinėjimo taktikos. Jie slaptai organizuoja apie save žinias ir, kai jas paskui išgirsta iš kitų, patys gėrisi ir džiaugiasi, kaip objektyviu savęs įvertinimu. Tai nebuvo Natanaelio taktika. Jis ne tik neorganizavo sau pagarbos, bet net priešinosi tai pagarbai, nors ir Kristaus, kol įtarė, kad ji neina iš pilno jo pažinimo.
Mes, šio šimtmečio žmonės, džiaugiamės įvairiais savo civilizacijos padariniais, savo kultūriniais polėkiais ir laikome tartum mums priklausančiais dalykais. Mes jaučiamės savo kultūroje panašiai, kaip Natanaelis po savo medžiu, manydami, kad Jėzus apie tai neturi jokio supratimo. Tačiau Jėzus apie mūsų kultūrą turi ne mažesnį supratimą, negu jis turėjo apie tą figmedį. Tačiau tarp mūsų kultūros ir Natanaelio figmedžio yra nemaža skirtumų. Mūsų kultūriniame gyvenime ne viskas vyksta, išeinant iš mūsų gerumo. Ne viskas čia yra tvirta ir saugu. Viena iš būdingųjų mūsų kultūros apraiškų, išduodančių, kad ne viskas čia yra gerai, yra pasklidęs baimės jausmas. Baimė pradeda darytis naujų laikų kultūros bruožu, kuo ji nebuvo anksčiau. Daugelis mūsų laiko žmonių neturi Natanaelio tvirtumo. Daug mūsų laiko žmonių ieško išsigelbėjimo iš baimės arba pas psichiatrus, arba maldoje. Niekad anksčiau nebuvo Bažnyčios maldose prašymo apsaugoti nuo baimės. Dabar tai yra atsitikę dėl to, kad moderni kultūra yra praradusi tradicinę krikščionišką tiesą, kad Dievas yra arti mūsų veiklos ir kad jis reiškiasi savo Apvaizda.
75. TIKĖJIMAS IŠ SUSITIKIMO
"Natanaelis susuko: 'Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!’ ’’
Štai visiškas Natanaelio tikėjimo išpažinimas. Tą išpažinimą Natanaelis atliko ne po jo pagyrimo, bet po įsitikinimo, kad tas pagyrimas nebuvo tuščias. Kristus tokiu būdu apsireiškė jam, kaip tikras jo gyvenimo žinovas. Tik po to Natanaelis išpažino, kad Jėzus yra tautos laukiamas Mesijas. Jo žodžiai "tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius” yra tokie titulai, kurie, paimti abu kartu, yra tinkamas Kristaus aptarimas.
Natanaelio tikėjimo išpažinimas yra tikėjimo aktas. Tačiau tikėjimo aktas, nors yra reikalingas žemiškų atramų, išeina toliau, negu žemiškieji argumentai. Taip ir Kristaus pavadinimas Dievo Sūnumi išeina toliau, negu daugelis S. Testamento Mesijo formulavimų. Panašią tikėjimo išpažinimo situaciją turime ir kito apaštalo išpažinime, būtent Tomo. Tomas iš Kristaus žaizdų išpažino, kad Kristus yra jo Viešpats ir Dievas (Jn 20,28). Su Natanaeliu yra panašiai. Jis išpažino Kristų Dievo Sūnumi ir Izraelio karaliumi, tik pažinęs Kristaus teisingumą. Šie abu Jono aprašyti tikėjimo išpažinimai liudija, kad jis domėjosi tikėjimo išpažinimo psichologija.
Šv. Kazimiero koplyčios portalas Vilniaus katedroje. M. Sakalausko nuotr.
Tikėjimo išpažinimo aktas yra didelė metafizinė paslaptis. Daug teologų, filosofų ir mokslininkų bando prieiti prie šio akto gimimo žmoguje, bet išsamaus atsakymo j šį klausimą neranda.
Aišku, kad tikėjimui reikia įrodymo. Pasak apaštalo Petro, reikia mokėti savo tikėjimą pagrįsti įrodymais netikintiems. Dėl to tikėjimas nėra vien jausminis reiškinys, besiremiąs vien mūsų įsitikinimu ar vien nuo jo priklausomas, panašiai kaip mūsų sukurti meniški kūriniai. Šalia to, tikėjimas nėra nei mokslas, nei filosofija. Jis netelpa šių vertybių ribose. Tikėjimas yra kažkas daug daugiau.
Ką mes galėtume būdingo pastebėti tikėjime, remdamiesi šiais dviejų apaštalų tikėjimo išpažinimais? Tiek Tomo, tiek Natanaelio atveju, pirmoji sąlyga, kuri įgalino juos padaryti tikėjimo aktą, buvo jų susitikimas su tikėjimo atstovu— jųdviejų susitikimas su Kristumi. Be to susitikimo jų tikėjimas būtų pasilikęs nepareikštas. Susitikimas, žinoma, visų pirma yra išorinis veiksmas, bet kartu jis yra ir išvidinis reiškinys. Ir Natanaelis, kai ėjo pas Kristų, Pilypo vedamas, ir Tomas, kai abejodamas ėjo į apaštalų susirinkimą, turėjo šį dvasinį judesį. Tiek vieno, tiek kito atėjimas reiškė aktyvų pažinimo norą. Tomo atveju, tai reiškė norą patikrinti, ar jo apsivylimas Kristaus nužudymu negali būti kaip nors nugalėtas. Natanaelis pradžioje gal tik norėjo pasilikti draugystėje su Pilypu. Gal jis tai darė tik iš mandagumo, kuris buvo apvainikuotas dviem dideliais pažinimais: Kristaus pažinimu ir savęs pažinimu ta prasme, kad jis yra Dievo žinomas ir vertinamas. Tiek vienu, tiek kitu atveju buvo kliūčių, kurias reikėjo nugalėti. Natanaeliui reikėjo nugalėti mažavertišką žvilgsnį į kitus žmones, o Tomui reikėjo nugalėti net savo paties patirtį, kai jis matė nužudytą Kristų. Abiejų apaštalų turimos kliūtys buvo nugalėtos susitikimu su Kristumi.