CHIARA LUBICH
"Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (Lk 15,10).
Jėzus, priėmęs visokius muitininkus ir nusidėjėlius su meile, sutiko su jais ir pietauti. Kviesti asmenį kartu pietauti ar tokį kvietimą priimti, buvo didelės draugystės ženklas. Tokiu savo mostu Jėzus norėjo parodyti, kad tarp jo ir tų žmonių jokių užtvarų nėra. Tačiau toks Jėzaus pasielgimas kai kuriuos jo bendralaikius supykdė, nes čia jie matė paneigimą to griežto atskyrimo, kurį, jų manymu, Dievas norėtų išlaikyti tarp teisiųjų ir nusidėjėlių.
Atsakydamas į tokią kritiką ir kaltinimus, Jėzus papasakojo tris palyginimus apie gailestingumą: paklydusios avelės, pamestos drachmos ir sūnaus palaidūno. Antrasis palyginimas apie pamestą drachmą baigiasi žodžiais: "Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio”.
Tuo palyginimu Jėzus norėjo padėti jo kritikams suprasti Dievo mintį. Dievas traktuoja mus, kaip tėvas savo vaikus. Tėvo kantrybė neribota. Jis myli, pirmiausia dėl to, kad vaikas yra jo paties kūnas ir kraujas. Taip Dievas myli mus, nes jis mus sutvėrė; mes atėjome iš jo širdies. Dievo meilė viršija mūsų silpnybes ir nuodėmes.
Jis nori išganyti visus savo vaikus, bet ypatingai rūpinasi tais, kurie jo pagalbos labiausiai reikalingi. Jis pirmas veikia ir ieško paklydusio vaiko, darydamas įspūdį, lyg jo meilė būtų sutelkta tik tam paklydusiam ir tartum kitų visai nebūtų. Ir jis nenurimsta, kol tą vaiką randa. Mes galime suprasti jo džiaugsmą, kai prapuolusį vaiką suranda, ir norą, kad kiekvienas tame jo džiaugsme dalyvautų. Netiktų net klausti, kodėl; toks klausimas rodytų, kad mes jo elgesio visiškai nesuprantame. Tokiai tėvo meilei nėra racionalaus paaiškinimo. Vienintelis paaiškinimas būtų, kad tėvo meilė reiškiasi tokiu būdu.
Angelai ir šventieji danguje džiaugiasi net ir vienam nusidėjėliui grįžus pas Tėvą, nes jie Dievo mintį supranta tobulai. Taip ir mes, Dievo karalystės vaikai žemėje, kaip ir jie danguje, turėtumėm džiaugtis.
Čia mąstomas palyginimas mums sako du dalykus. Pirmiausia, kviečia suprasti Dievo mintį ir tikėti jo meile. Mes kai kada esame linkę Dievo meilę matuoti savo masteliu. Mes galvojame, kad galėtumėm Dievui nusibosti. Bet Jėzus nori, kad suprastumėm, jog Dievo logika kitokia negu mūsų. Dievas visuomet mūsų laukia. Ir ne tik laukia, bet ir džiaugiasi kiekvieną kartą didžiu džiaugsmu, kai pas jį grįžtame, net jei tų grįžimų būtų ir labai daug.
Antra, Jėzus kviečia mus dalyvauti Dievo džiaugsme. Kai artimas grįžta, mes turime džiaugtis, užmiršę bet kokį spėliojimą ir išdidumą, kuris mus skatintų jį teisti ar išskirti. Mes galėsime džiaugtis visomis Dievo meilės pergalėmis ir dalyvauti jo džiaugsme, jei nepasiliksime praeityje, bet, pavesdami jo meilei mūsų silpnybes ir apsileidimą, pasiryšime su juo bendradarbiauti, dirbdami jo karalystei ir skelbdami jo gailestingumą.
Stengdamiesi gyventi pagal tai, ko mus moko čia mąstomas palyginimas, galime daug pasigelbėti, atgaivinę tikėjimą, kad Dievas myli mus ir artimą. Mes turėtumėm atverti savo širdį — kaip Dievas tai daro — tiems, kurie nuo jo yra nutolę ir kurie pagalbos labiausiai reikalingi.
Iš anglų kalbos išvertė
Kostas Paulius