Paulius Bindokas
Kiekvienas žmogus pasaulyje nori būti laimingas. Apie tą laimės troškimą dainuojama populiariose dainose, rašoma knygose, net kai kurių valstybių konstitucijoje įrašyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai siekti savo asmeniškos laimės (pvz., JAV-bių konstitucijoje). Žinoma, jeigu žmonių paklaustume, kas yra laimė ir kada žmogus yra laimingas, tai gautume labai daug skirtingų atsakymų. Bet aš manau, kad viena laimės sąlyga daugeliui žmonių būtų bendra: laimė yra turėti gerų draugų. Nelaimingas ir tikrai neturtingas yra toks žmogus, kuris niekad nepritampa prie kitų, yra labai vienas, neturi nė vieno draugo. Draugystės ypač svarbu jaunuoliams. Kai suaugusieji (įskaitant jaunuolio tėvus) jaunuolio nesupranta, kritikuoja, net smerkia jo elgesį, tikras draugas gali nuraminti, paguosti, suteikti stiprybės. Kai atrodo, kad visas pasaulis prieš tave nusistatęs, tik geras draugas gali būti tvirta atrama.
Draugystės tik šiaip sau neatsiranda — jas reikia ugdyti, auginti ir gerai prižiūrėti, kitaip — jos sunyksta. Geras draugas gali net pavirsti piktu priešu. Kad tikra ir išliekanti draugystė išsivystytų, yra daug stambesnių ir smulkesnių reikalavimų.
Draugas negali meluoti apie save ar apie kitus. Jeigu draugas nebus atviras, mėgins apie save sudaryti visai kitokią žmonių nuomonę, nuslėpdamas savo silpnybes ar ydas, tai susidraugausi su žmogumi visai kitokiu, negu jis iš tikrųjų yra. Jeigu pamatysi tikrąjį tokio žmogaus būdą (o tai anksčiau ar vėliau visuomet atsitinka), draugystė greitai subirs. Nemeluodamas apie save, draugas neturėtų apšnekėti ir kitų. Kaip galėčiau pasitikėti draugu, kuris visuomet apie kitus blogai kalba? Kaip žinočiau, kad jis ir apie mane panašiai nekalba kitiems?
Tikras draugas respektuos savo draugų nuomones. Jis nemėgins versti draugo, kad mėgtų kurio nors dainininko dainas tik dėl to, kad jam tas dainininkas patinka; stengsis neįtraukti draugą į blogus savo įpročius, pvz., jeigu jis mėgsta išgerti arba rūkyti, nesiūlys tų dalykų savo draugui. Kartais draugai mėgina nustatyti sąlygas, kurių griežtai turi laikytis visi jų artimi draugai, įsakydami, su kuriais žmonėmis bendrauti, kurių nemėgti. Kuomet vienas draugystės partneris bet kokiu būdu mėgina varžyti kito partnerio jausmus, laisvę ar elgesį, tai tokia draugystė yra netikra.
Draugystėje labai svarbu humoras. Visą laiką rimtai kalbėtis arba dirbti jauniems žmonėms yra nuobodu. Smagu turėti draugą, su kuriuo galima pasijuokti ir paišdykauti. Jeigu draugas iškrečia kokį pokštą, nors jis tau ir nelabai malonus ar juokingas, nereikia tuoj pyktis, bet juoktis kartu su bičiuliu (o progai pasitaikius, iškrėsti ir jam kokį smagų juokelį..)
Geros draugystės pažymys yra atlaidumas. Abu draugai turi būti pasiruošę atleisti vienas kitam. Jeigu jie nemokės arba nenorės atleisti už tikrus ar įsivaizduotus įžeidimus, draugystė pradings. Nors draugai turėtų vengti skaudinti vienas kitą arba daryti tai, kas kitam nemalonu, bet tai vis tiek ir netyčia atsitinka. Tokie atvejai reikalauja atlaidumo.
Draugystė taip pat negali būti vienpusiška. Kartais jaunas žmogus stengiasi "įsipirkti” į kito draugystę, ypač jeigu tas kitas yra labai populiarus, geras sportininkas arba toks, apie kurį visuomet sukasi didelis būrys žmonių. Priklausyti tokio draugo grupei yra naudinga ir smagu. Patekti į tokio žmogaus draugystę paprastai reikalinga tam tikra kaina: reikia aklai klausyti to "draugo” įsakymų, gerbti jo nuomonę ir elgtis visai taip, kaip jis nori. Yra jaunuolių, kurie pasiryžta mokėti tą kainą už norimą draugystę, bet tai nėra tikra draugystė, o vienpusiška ir beveik draugystės vardo išniekinimas.
Kaip minėjau pradžioje šio rašinio, draugystė negali būti paremta melu. Ji yra be ateities, jeigu vienas draugas mėgina parodyti kitam tik gerąsias savo būdo savybes, slėpdamas blogąsias. Bet lygiai tiek pat yra neteisinga vaizduotis draugą tokį, koks jis nėra, bet tu norėtum, kad būtų. Kartais jaunuolis per daug idealizuoja savo draugą: draugas negali jo akyse turėti jokių ydų! Jeigu atsitinka, kad pamatomas tikrasis draugo būdas, toks jaunolis yra labai nelaimingas, labai sukrėstas.
Svarbiausia draugystės savybė yra komunikacija. Turbūt tai svarbiausia savybė bet kuriame žmonių bendravime. Jeigu kyla kokie nesusipratimai, reikia mokėti apie juos pasikalbėti, bet nesikarščiuoti, net nemėginus jų išrišti. Jeigu ieškoma problemos priežasčių arba šaknų, tai problema daug lengviau išsprendžiama. Kodėl konfliktas įvyko? Ar draugas norėjo tyčia tave įžeisti, ar tik netyčia tai atsitiko? Jeigu tyčia, tai kodėl jis taip pasielgė? Ar jam tavo draugystė jau nebesvarbi, jeigu tokiu būdu mėgina tave atstumti? Jeigu draugai gali laisvai ir atvirai išsikalbėti, tai draugystė nežus.
Pasitaiko, kad ateina laikas draugystę užbaigti. Kartais draugai, buvę labai artimi nuo vaikystės, brendimo ar vėlesniame amžiuje vienas kitą "išauga”, pasidaro vienas kitam svetimi. Jie susiranda kitų draugų, su kuriais daug maloniau bendrauti, bet bijo atstumti ir senąjį draugą. Tokia situacija kartais būna labai skaudi, bet niekas negali draugystės prievarta išlaikyti, ir ji turi baigtis. Draugystės iširimo kartais jaunuoliai labai bijo. Jeigu ji buvo paremta visišku atvirumu, tai draugas apie tave labai daug žino: tavo slapčiausias mintis, troškimus, tavo ydas... Susipykus su tokiu draugu, jis gali pasinaudoti šia informacija ir tavo paslaptis išdalinti visiems. Turėtų būti draugų paslaptys gerbiamos net ir tada, kai draugystė pasibaigia.
Taigi tikrai draugystei išsivystyti reikia humoro, pasitikėjimo, atvirumo, atlaidumo, komunikacijos ir kito žmogaus paslapčių gerbimo.