Rūta Udrienė
(Praėjusią vasarą Rūta Udrienė skaitė paskaitą "Dainavoje” skautams akademikams. Čia pateikiame kai kurias tos paskaitos mintis. Redakcija).
Organizacinis jaunimas turėtų visuomet tarpusavy tik lietuviškai kalbėti. Sueigose ir susirinkimuose turėtų ant stalo būti lietuvių kalbos žodynas. Kai kalbant ir diskutuojant pritrūktų kokio nors lietuviško žodžio, tuoj būtų galima j j susirasti žodyne. Čia reikėtų save disciplinuoti, niekad nevartoti svetimo žodžio, bet stengtis susiieškoti lietuvišką. Taip elgiantis, ir silpniau mokantieji lietuviškai tuoj padarys pažanga
Mums trūksta teminių žodynėlių. Galbūt organizacijų vadovai galėtų užduoti jaunimui paruošti tokius žodynėlius, pvz.: žvėrių, žuvų, paukščių, augalų ir t.t. Čia reikėtų rimtai padirbėti. Šiam tikslui medžiagos galėtume gauti iš dabartinės Lietuvos, o taip pat iš įvairių mūsų išeivijos archyvų. Organizacijos galėtų nusiųsti gabesnius jaunuolius tokiuose archyvuose pasidarbuoti ir parinkti medžiagos. Išleistuose žodynėliuose ar kitokiuose leidinėliuose reikėtų įdėti ir kiekvieno talkininko pavardę, nes jų darbas tikrai vertas bent tokio atpildo.
Jaunimas galėtų prisidėti prie lietuvybės išlaikymo šeimose, įrašydamas į juosteles vyresniosios kartos asmenų prisiminimus apie savo vaikystę, apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, apie okupacijos metus, tremtinių stovyklas ir įsikūrimą dabar gyvenamuose kraštuose. Ne kiekvienas senesnio amžiaus asmuo moka apsieiti su magnetofonu, tačiau kiekvienas turi įspūdingą asmeninę istoriją ir turbūt mielai bendradarbiautų su techniškai išsilavinusiu mūsų jaunimu. O jaunimas praturtėtų ne vien savo bei mūsų, lietuvių, bendros istorijos supratimu, bet ir pasiklausytų lietuvių kalbos. Jaunos šeimos galėtų pirkti arba skolintis garsajuosčių iš organizacijų centro. Garsinės medžiagos mums labai trūksta, o finansiškai tai nėra brangus užmojis.
Mano manymu, organizacinis jaunimas privalėtų ne tik savo organizacijos metinės šventės proga pastovėti uniformuotas prie vėliavos bažnyčioje, bet ir pavieniui, ir sueigų ar stovyklų metu sąmoningai pasimelsti už pasaulio taiką, Lietuvos atgimimą, už lietuvybės išlaikymą ir išeivijoje, ir okupuotoje Lietuvoje, prašant Dievo palaimos, kad būtų sukurta daugiau lietuviškų šeimų.
Tie, kurie tam tikrų aplinkybių yra priversti kurti šeimas su svetimtaučiais, galėtų paprašyti savo mylimąjį ar mylimąją pramokti lietuvių kalbos. Jaunam žmogui tai nėra jau taip sunku. Gražių pavyzdžių jau turime.
Sukūrus lietuvišką šeimą, reikėtų vyrui ir žmonai stengtis kalbėti tarp savęs tik švaria lietuvių kalba. Literatūros, padedančios švarinti ir gryninti lietuvių kalbą, jau turime. Susituokus su nelietuviu, būtų gera susitarti bent po valandą per dieną kalbėtis lietuviškai. Tai būtų ir naudinga, ir, bent iš pradžių, sukeltų abiem juoko.
Su vaikais visuomet turėtų kalbėtis lietuviškai lietuvis tėvas ar lietuvė motina, norint išlaikyti šeimoje lietuvybę. Vaikas būtinai turi visuomet lietuviškai atsakyti, nes jeigu jam leisi atsakyti angliškai, kai tu kalbi lietuviškai, tai jis lietuviškai kalbėti neišmoks, nors ir supras kitus.
Jaunimas, neretai keliaudamas į Lietuvą, galėtų užmegzti susirašinėjimą tarp išeivijos lietuvių ir Lietuvoje gyvenančiųjų. Čia būtų naujas motyvas išeivijos jaunimui stengtis išmokti taisyklingiau rašyti.
Universitetuose galima gauti įskaitas ir už lietuvių kalbos studijas. Reikėtų pasiteirauti apie tokius universitetus. Visiems būtų naudinga daugiau pastudijuoti lietuvių kalbą Lituanistikos seminare, už kurio studijas duodavo įskaitas Kent State universitetas, bet dabar gal bus galima susitarti su Illinois universitetu, kur yra Lituanistikos katedra.
Jaunimas, rašydamas straipsnius arba laiškus, turėtų duoti pataisyti kokiam nors asmeniui, gerai mokančiam lietuvių kalbą. Tokie taisymai ir pasikalbėjimai su laiškų bei straipsnių autoriais būtų labai naudingi tiems autoriams. Pamažu jie galėtų padaryti nemažą pažangą.
Manau, kad organizacijų paskatintas jaunimas sugebėtų suorganizuoti lietuvių kalbos ir kultūros konkursus lituanistinėse mokyklose. Laimėtojams turėtų būti duodamos premijos. Tai ypač būtų naudinga ten, kur tėvai nepajėgia "pamotyvuoti” ir pritraukti prie savanoriško kalbos tobulinimo. Už tai tikrai būtų dėkinga visa mūsų bendruomenė.
Organizacinis jaunimas galėtų padėti vaikų pasirodymams mokyklose. Užtektų paruošti 15 minučių programėlę su daina, šokiu, muzika. Daugelis tėvų nesuspėja ar nesugeba šioje srityje vaikams padėti, o mokyklos labai įvertina tokio pobūdžio "kultūrines programėles”.
Stovyklose, kursuose, suvažiavimuose būtų naudinga pasirūpinti, kad būtų koks nors lietuvių kalbos žinovas, kuris pamokytų jaunimą ne tik rašybos, bet ir tarimo. Beveik visi jaunuoliai priebalsius p, t, k, d. taria aspiruotai. — ph, th, kh, dh. Tai yra anglų kalbos įtaka (taip pat beveik visi jaunuoliai neištaria taisyklingai priebalsių š ir ž prieš plačiuosius balsius, pvz.: šokis, šūkis, žodis jie taria šiokis, šiūkis, žiodis. Taip pat jiems sunku ištarti galūnę -ė moteriškosios giminės žodžiuose, pvz.: mergaitė, Marytė, Jonaitytė jie taria mergaite, Maryte, Jonaityte. (Deja, taip taria ir kai kurie suaugusieji, net ir radijo pranešėjai. Red.).
Stovyklų šokiuose dažnai yra grojama amerikietiška "rock” muzika. Argi mes negalėtume suorganizuoti gegužinių pobūdžio pasilinksminimų su lietuviška muzika? Iš anksto suredagavus garsajuostes su atrinkta įdomia lietuviška muzika iš išeivijos ir iš dabartinės Lietuvos, būtų galima neblogai jaunimą palinksminti.
Priešmokyklinio amžiaus vaiką šeima veda lietuviškumo keliu, bet paskui prisideda lietuviškos mokyklos ir organizacijos. Jos turi įtraukti jauną asmenį į kokią nors lietuviško gyvenimo sritį, kuri jį sudomintų ir uždegtų didesniu noru toliau aukotis tai vertybei.
Po paskaitos buvo klausimai ir diskusijos. Buvo iškelta dirbančių motinų problema. Pirmiausia noriu pasisakyti už lietuvės motinos pasilikimą namie su šeima, jeigu tik yra įmanoma. Juk ji turi ir namus tvarkyti, ir maistu rūpintis, ir laiko rasti su vaikais užsiimti, juos mokydama sąmoningo lietuviškumo ir kitų vertybių. Jeigu motina eina iš namų dirbti, jai pritrūks jėgų visiems minėtiems užsiėmimams. Vis dėlto reikia prisiminti patarlę: "Niekados nesakyk negaliu, nes tas žodis yra žmonių priešas”. Jeigu tikrai nori, viskas įmanoma. Bet šioje srityje neturiu patirties, todėl gali daugiau duoti patarimų tos, kurios yra dirbančios už šeimos ribų.
Tėvo vaidmuo, auklėjant vaikus, nėra nė kiek ne menkesnis už motinos. Auklėjant vaikus, juodu turi vienas kitą remti ir laikytis to paties nusistatymo.
Gausesnėse šeimose būna daugiau progų vartoti lietuvių kalbą, todėl jauni tėvai turėtų pagalvoti, ar nebūtų geriau priimti iš Visagalio daugiau vaikų, nors dėl to reikėtų turėti mažiau materialinių patogumų.
Tėvai ir organizacijos turėtų daugiau iš jaunimo reikalauti, bet ir labiau jį remti, padėti tuos reikalavimus įvykdyti. Jeigu reikalavimai per maži, tai ir jaunuolių pastangos atrodys nesvarbios.
Dar buvo klausiama, ar nereikėtų bijoti, kad vaikas gali užaugti "per lietuviškas”. Man atrodo, kad negalima būti "per lietuvišku”. Jeigu lietuviškumas yra siektina vertybė, tai juo daugiau jos pasieksi, juo bus geriau. Kuo geriau jaunuolis mokės lietuvių kalbą, tuo mažiau jis gėdysis ją vartoti.
Kai kuriose stovyklose grupuojami jaunuoliai pagal lietuvių kalbos mokėjimą. Jeigu toje pačioje palapinėje ar tame pačiame namelyje bus bent vienas jaunuolis nemokąs lietuviškai, tai ir visi kiti bus priversti kalbėti svetima kalba. Reikėtų būtinai sudaryti atskirus būrelius, apgyvendinti tame pačiame namelyje tuos, kurie visai nemoka arba labai silpnai moka lietuvių kalbą.
Nors čia pateiktos mintys gal yra per daug palaidos, bet jos kilo iš diskusijų. Reikia toliau planuoti ir stengtis, kad išlaikytume ar atgaivintume lietuviškas šeimas.